Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ skundą atsakovui Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai (tretieji suinteresuoti asmenys – V. P. A., R. Š., L. G.) dėl sprendimo panaikinimo.

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Tele-3“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Tele-3“) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-6), prašydamas panaikinti atsakovo Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2011 m. kovo 31 d. protokolinio sprendimo (toliau – ir Sprendimas), protokolo Nr. 5 dalį, kuria nuspręsta, jog 2010 m. rugsėjo 20 d. TV3 laidoje „Kodėl?“ buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – ir ŽLEK, Etikos kodeksas) 16 straipsnis.

Pareiškėjas nurodė, kad jo įsteigtu televizijos kanalu „TV3“ 2010 m. rugsėjo 20 d. buvo rodoma diskusijų laida „Kodėl?“, kurios pagrindinė tema, apjungianti visas kitas laidoje nagrinėtas potemes, – „Kokios priežastys, veiksmai ar neveikimas lėmė tokį visuomenės nepasitikėjimą teisėsauga?“. Vieną laidos dalyvių grupę sudarė: advokatas K. Č., buvęs Klaipėdos m. apylinkės prokuratūros vadovas vyr. prokuroras S. S., E. K., teisėja N. V.. Kitą oponuojančią laidos dalyvių grupę sudarė: Seimo narys A. L., Seimo narys V. A., teisėja L. G. ir buvusi Vaiko teisių apsaugos kontrolierė R. Š.. Laidos metu buvo sudaromos galimybės pasisakyti ir laidos žiūrovams. Po laidos transliacijos televizijoje trys laidos dalyviai V. A., L. G. ir R. Š. su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri 2011 m. kovo 21 d. priėmė Sprendimą (protokolo Nr. 5), jog televizijos laidoje „Kodėl?“ (TV3, 2010 m. rugsėjo 20 d.) buvo pažeistas ŽLEK 16 straipsnis. Manė, kas šis atsakovo Sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas, UAB „Tele-3“ rodydamas minėtą televizijos laidą ŽLEK nepažeidė, nes pareiškėjas nėra laidos „Kodėl?“ rengėjas.

Paaiškino, jog Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme (toliau ir – VIĮ, Įstatymas) yra įtvirtintos skirtingos viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo sąvokos, ŽLEK 16 straipsnio nuostata taikoma tik rengėjams. Pareiškėjas nerengdamas laidos negalėjo atskirti ar neatskirti informacijos. Be to, ir pati Komisija kaip atsakingus asmenis nurodė laidos autorius, o ne transliuotoją. Atsakovas nurodė, jog ŽLEK 16 straipsnis buvo pažeistas todėl, kad 2010 m. rugsėjo 20 d. transliuotos TV3 laidos „Kodėl?“ metu turėjęs vykti rimtas ir visuomenei svarbus pokalbis apie teisėsaugos problemas laidos metu virto diskusija apie D. K. bylą, kuri visuomenei buvo svarbi anksčiau, tačiau šiuo metu ji tikrai nesanti svarbiausia visuomenei, todėl laidos metu įvykusi diskusija laikytina savotišku smalsumo tenkinimu. Pabrėžė, jog tokie skundžiamo Sprendimo priėmimo motyvai yra nepagrįsti objektyviu aplinkybių vertinimu, prieštaraujantys ŽLEK 16 straipsniui, bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.23 straipsnyje įtvirtintų nuostatų tikrajai prasmei. Komisija, konstatavusi ŽLEK 16 straipsnio pažeidimą, privalėjo nurodyti, kokio asmens teisę į privatų gyvenimą bei kaip galimai pažeidė pareiškėjas. Šiuo atveju Komisija subjektyviai vertino, kokia informacija visuomenei yra svarbi, o kokia ne, tačiau nesiejo tai su teisės į privatų gyvenimą ir jo slaptumą pažeidimu. Vadovaujantis tokia logika, viešosios informacijos skleidėjas kiekvienu atveju turėtų pateikti tik tokią informaciją, kurios paskelbimą pateisina visuomenės interesas, t. y. tik tokią, kurios gavimu suinteresuota dauguma. Tokia Sprendimo motyvacija laikytina cenzūros taikymu viešosios informacijos skleidėjui, todėl visiškai nesuderinama su Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijoje „Dėl žurnalistinės etikos“ įtvirtintais tikslais garantuoti bei plėsti pliuralizmą informavimo priemonėse ir užtikrinti, kad būtų sudarytos reikiamos sąlygos naudotis raiškos laisve ir teise į informaciją bei užkirsti kelią cenzūrai.

Pabrėžė, jog, vadovaujantis VIĮ 11 straipsnio 2 dalimi, draudžiama persekioti viešosios informacijos rengėją, skleidėją, jų dalyvį ar žurnalistą už paskelbtą informaciją, jeigu ją rengiant ir platinant nebuvo pažeisti įstatymai. Atsakovo 2011 m. kovo 28 d. informaciniame rašte nurodoma, jog vienintelis priekaištas laidos autoriams yra būtent tai, kad laidos metu buvo aptarta ir D. K. byla. Vien dėl šios aplinkybės Komisija nusprendė, jog laidoje paskleista informacija, svarstant tas pačias aplinkybes ir nepateikiant naujos informacijos, yra tik savotiškas smalsumo tenkinimas. Nurodė, jog 2010 m. rugsėjo 20 d. TV3 laidos „Kodėl?“ metu nebuvo pažeistos jokios asmenų ar visuomenės teisės, ŽLEK 16 straipsnis. Laidos metu diskutuojant apie teisėsaugos problemas, vienu iš pavyzdžių ir buvo minėta byla, kuri laikytina precedentine Lietuvos teisėsaugos istorijoje, todėl lyginamajai analizei tokio pobūdžio bylos gali būti ir bus reikšmingos ateityje. Laidos turinys atspindėjo pagrindinę laidos temą. Laidoje „Kodėl?“ pasisako ir diskutuoja pakankamai didelis skaičius žmonių. Natūralu, kad konkretūs laidoje pasisakantys asmenys nori ir kompetentingai gali kalbėti tik konkrečiais klausimais, kurie vienaip ar kitaip siejami su pagrindine laidos tema. Būtent todėl laidai skiriama plataus pobūdžio bendra tema, galinti apjungti įvairių asmenų pasisakymus konkrečiais jiems rūpimais ar į jų kompetenciją patenkančiais klausimais. Kita vertus, laidos rengėjai ir laidos vedėja neriboja laidos dalyvių pasisakymų jiems pasiūlytais klausimais ir palankiai vertina laidos dalyvių pasisakymus bet kuriais klausimais, kurie vienaip ar kitaip gali būti siejami su bendra laidos tema. Šiame kontekste Seimo narys V. A. buvo kviečiamas į laidą kalbėti laidos temos aspektu: „Ar Lietuvos teisėsaugos institucijos gali susikalbėti su visuomene?“, o teisėja L. G. buvo kviečiama, akcentuojant jos užimamoms pareigoms artimą laidos temos aspektą, paaiškinant, jog bus kalbama apie žemą pasitikėjimą teisėsauga, korupciją teismuose, galimą tarėjų institutą teismuose, I. R. bylą, jaunas mamas, gaunančias Sodros išmokas ir pan. Kalbinant dalyvauti laidoje buvusią Vaiko teisių apsaugos kontrolierę R. Š. buvo tariamasi, kad ji išsakys savo nuomonę dėl prokuratūros darbuotojų konkrečioje D. K. byloje. Be to, laidoje dalyvavo ir kalbėjo taip pat ir E. K., kurios byla susidomėjimas visuomenėje buvo ir yra akivaizdus. Kiti laidoje dalyvavę asmenys taip pat išsakė savo nuomonę apie teisėsaugos problemas, samprotaudami klausimais, susijusiais su minėtomis bylomis. Visi klausimai, kuriais pasisakyti laidoje buvo kviečiami dalyviai, yra neabejotinai susiję su pagrindine laidos tema. Klausimų, kuriais buvo prašoma pasisakyti laidos dalyvių, formuluotės rodo, kad tai nėra laidos temos, o tik konkretūs diskusiniai aspektai. Skundžiamu Sprendimu Komisija išreiškė poziciją, atspindintį Komisijos narių norą, jog apie D. K. bylą nebūtų kalbama, tačiau ne pačios temos turėtų būti vengiama, o teisės į privatų gyvenimą ir jo slaptumą pažeidimo. Būtent dėl šios teisės apsaugos ŽLEK numato pareigą žurnalistams bei viešosios informacijos rengėjams atskirti informaciją, kuri tenkina smalsumą nuo tos, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina viešasis interesas, ir neskleisti informacijos, kuri turėtų neigiamą poveikį privačiam asmens gyvenimui.

Atsakovas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 31-32) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo pateiktas ŽLEK 16 straipsnio aiškinimas yra akivaizdžiai per siauras, siejant šią nuostatą tik su privataus gyvenimo apsauga. ŽLEK 16 straipsnis yra priskirtas Bendrosioms nuostatoms, o ne ŽLEK III skyriui, kuris kalba išimtinai apie asmens privatumo apsaugą. Be to, Komisija, vertindama 2010 m. rugsėjo 20 d. laidą „Kodėl?“ ir pasisakydama dėl ŽLEK 16 straipsnio pažeidimo, nevertino šios laidos teisės į privataus gyvenimo apsaugą ir jo slaptumą aspektu, o vertino išimtinai, ar laidoje vykusia diskusija buvo siekiama tenkinti smalsumą ar informuoti visuomenę. Komisija konstatavo, jog laidos metu vykusia diskusija buvo išimtinai siekiama tenkinti smalsumą, nes jos metu nebuvo teikiama jokia informacija, kurios poreikį nulemtų viešasis interesas. Nurodė, jog Komisijos Sprendimas yra kolegialus penkiolikos narių sprendimas, priimtas paprasta dalyvaujančių narių balsų dauguma, todėl negali būti laikomas subjektyviu. Komisijos posėdžio protokole yra surašomas tik Komisijos narių diskusijos apibendrinimas. Pareiškėjas pažodžiui vertindamas protokolinio sprendimo turinį daro faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstą išvadą, jog priimtas sprendimas dėl laidos „Kodėl?“ yra subjektyvus vertinimas, paremtas prielaidomis. Komisija pateiktą skundą dėl laidos „Kodėl?“ ištyrė kruopščiai, išklausė ir vertino pareiškėjo argumentus ir nuomonę dėl nagrinėto skundo, o įvertinusi laidos visumą, padarė pagrįstas išvadas, todėl priimtas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Tretieji suinteresuoti asmenys R. Š. ir V. P. A. teismo posėdyje su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad, remiantis pareiškėjo ir UAB „TV PRO Media“ sutartimi, visi kūrybiniai sprendimai yra priimami bendru sutarimu, todėl pareiškėjas taip pat turi prisiimti atsakomybę dėl transliuojamos laidos. Laidos anonse parodoma laidos esmė, tuo tarpu laidos tema buvo viena, o „bėganti eilutė“ kitokia. Palaikė savo skunde Komisijai nurodytus argumentus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendimu (b. l. 79-83) pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tretieji suinteresuoti asmenys L. G., R. Š. ir V. P. A. 2010 m. lapkričio 4 d. pateikė skundus Komisijai dėl 2010 m. rugsėjo 20 d. TV3 laidos „Kodėl?“. Skunde teigė, kad kviečiant juos į 2010 m. rugsėjo 20 d. TV3 laidos „Kodėl?“ filmavimą buvo pateikta nevisiška ir klaidinga informacija apie laidos formatą, laidos dalyvius ir temas. Sumontavus laidą buvo iškreiptas filmavimo metu vykusio pokalbio nuoseklumas ir prasmė (b. l. 37-38). Komisija, išnagrinėjusi skundą 2011 m. kovo 21 d. posėdyje (protokolo Nr. 5), nusprendė, jog 2010 m. rugsėjo 20 d. TV3 laidoje „Kodėl?“ buvo pažeistas ŽLEK 16 straipsnis, kuriame nustatyta, kad pateikdamas informaciją žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas privalo informaciją, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina visuomenės (viešasis) interesas, atskirti nuo informacijos, kuri tik tenkina smalsumą (b. l. 33-34, 35). Komisija vertino, kad laidos metu turėjęs vykti rimtas ir visuomenei svarbus pokalbis apie teisėsaugos problemas laidos metu virto diskusija apie D. K. bylą, kuri šiuo metu tikrai nėra pati svarbiausia visuomenei. Nuolatinis grįžimas prie tos bylos ir tų pačių aplinkybių svarstymas nepateikiant jokios naujos informacijos yra tik savotiškas smalsumo tenkinimas, populiarios istorijos naudojimas auditorijai pritraukti.

Teismas nurodė, jog Komisijos veiklą reglamentuoja VIĮ, nustatantis viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę (VIĮ 1 str. 1 d.). Pagal VIĮ 46 straipsnio 4 dalies 2 punktą Komisija nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę. Komisijos veiklos teisiniai pagrindai išvardinti VIĮ 46 straipsnio 6 dalyje. Pagal jame nustatytą reglamentavimą Komisija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, VIĮ ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais teisės aktais, ŽLEK, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“. Komisijos sprendimai dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų turi būti skelbiami nedelsiant tose pačiose visuomenės informavimo priemonėse, kuriose Komisija nustatė šiuos pažeidimus, ir tokia pat kaip ir VIĮ 44 straipsnyje nustatyta paneigimo paskelbimo tvarka. Viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai, nesutinkantys su Komisijos sprendimais, gali kreiptis dėl jų į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tačiau privalo juos paskelbti nustatyta tvarka. (VIĮ 46 str. 8 d.). VIĮ 43 straipsnis įtvirtinta, kad profesinės etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato ŽLEK, kurį tvirtina, keičia ar pildo žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkimas, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios viešosios informacijos rengimą bei platinimą, ir VIĮ. ŽLEK 16 straipsnyje numatyta, kad žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas pateikdamas informaciją privalo atskirti informaciją, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina visuomenės (viešas) interesas nuo informacijos, kuri tik tenkina smalsumą.

Teismas, remdamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir įvertinęs bylos faktinę medžiagą, pasisakė, kad pareiškėjo argumentai dėl to, kad jam negali būti taikomas ŽLEK 16 straipsnis, nes jis, kaip viešosios informacijos skleidėjas, neatsako už laidos turinį, nepagrįsti. VIĮ 43 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad ŽLEK nustato profesinės etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, o šio įstatymo 46 straipsnio 8 dalyje nustatyta viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų, nesutinkančių su Komisijos sprendimais, teisė juos skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Todėl teismas nurodė, jog, vadovaujantis šiomis įstatymo nuostatomis, ŽLEK yra taikomas ir viešosios informacijos rengėjams, ir skleidėjams, ir Komisija turi teisę vertinti jų veiklą ŽLEK normų laikymosi atžvilgiu. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas yra atsakingas už jo transliuojamos laidos „Kodėl?“ turinį. Be to, byloje yra pateikta Televizijos laidos sukūrimo sutartis Nr. 05-08/10 (b. l. 46-52), sudaryta tarp pareiškėjo ir UAB „TV PRO Media“, iš kurios matyti, kad pareiškėjas ir laidos rengėjas UAB „TV PRO Media“ yra susitarę bendradarbiauti kuriant ir transliuojant televizijos laidą „Kodėl?“ (toliau – ir Sutartis). Sutarties 2.1. punktas numato, jog UAB „TV PRO Media“ ir pareiškėjas privalo laidas kurti kartu. Sutarties 3.1.1. (v) punkte numatyta, jog UAB „TV PRO Media“ kurdamas laidą privalo atsižvelgti į TV3 keliamus kokybinius reikalavimus laidoms, transliuojamoms per TV3 televizijos kanalą; Sutarties 3.1.1 (vii) punkte numatyta UAB „TV PRO Media“ pareiga kontroliuoti ir užtikrinti, jog būtų laikomasi ŽLEK reikalavimų, kuriant laidas; Sutarties 3.1.1 (xviii) punkte numatyta, jog UAB „TV PRO Media“ privalo iš anksto prieš protingą terminą derinti su pareiškėju numatomas laidos temas. Sutarties 3.2.1. (i) punkte numatyta, jog pareiškėjas dėl įtariamo Sutarties 3.1.1. (vii) punkto pažeidimo gali nuspręsti netransliuoti laidos. Sutarties 3.2.2. (v) punktas numato, jog pareiškėjas turi teisę teikti pasiūlymus UAB „TV PRO Media“ dėl laidos formato ir turinio. Sutarties 3.2.2. (vi) punktas numato, jog pareiškėjas gali atsisakyti transliuoti laidą, jei nustato, kad laida sukurta nesilaikant Sutartyje numatytų reikalavimų. Sutarties 9.1. punkte numatyta, jog laidos visos autorinės teisės po laidos anonso perduodamos išimtinai pareiškėjui. Sutarties 14.4. (iv) punktas numato, jog, jei UAB „TV PRO Media“ du ar daugiau kartų pažeidžia Sutarties 3.1.1. (vii) punkte išdėstytus reikalavimus, pareiškėjas turi teisę vienašališkai nutraukti Sutartį. Atsižvelgiant į minėtas Sutarties nuostatas, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog pareiškėjas atlieka jo transliuojamos laidos turinio kontrolę ir atitikimą ŽLEK nuostatų reikalavimams ir yra už tai atsakingas, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad ŽLEK 16 straipsnis, kuriame nustatytas įpareigojimas atskirti informaciją, kurios paskelbimą pateisina visuomenės interesas, nuo tos, kuri tik tenkina smalsumą, taikomas tik informacijos rengėjams.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas ginčija Komisijos protokoliniame Sprendime padarytą išvadą dėl ŽLEK 16 straipsnio pažeidimo, nurodydamas, kad šio straipsnio nuostata yra skirta teisės į privatų gyvenimą ir jo slaptumą realizavimui, o 2010 m. rusėjo 20 d. transliuotoje laidoje „Kodėl?“ jokio asmens teisė į privatų gyvenimą nebuvo pažeista. Visi klausimai, kuriais pasisakyti laidoje buvo kviečiami dalyviai, buvo susiję su pagrindine laidos tema. Diskutuojant apie teisėsaugos problemas, D. K. byla, kuri laikytina precedentine Lietuvos teisėsaugos istorijoje, buvo paminėta kaip vienas iš pavyzdžių. Komisijos vertinimas, kokia informacija visuomenei yra svarbi ir aktuali, yra subjektyvus ir nepagrįstas. Tačiau teismas pabrėžė, jog, sistemiškai vertinant ŽLEK nuostatas, matyti, kad ŽLEK 16 straipsnis, kuriame nustatyta, jog pateikdamas informaciją žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas privalo informaciją, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina visuomenės (viešasis) interesas, atskirti nuo informacijos, kuri tik tenkina smalsumą, yra ŽLEK I skyriuje „Bendrosios nuostatos“, o normos, kuriose kalbama apie asmens privatumo apsaugą (draudimas be asmens sutikimo skelbti žinias apie privatų žmogaus gyvenimą ir kt. (ŽLEK 36-57 str.)), atskirai išdėstytos ŽLEK III skyriuje „Asmens garbės, orumo, privatumo apsauga“. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai ŽLEK 16 straipsnį sieja tik su privataus gyvenimo apsauga, nes šis straipsnis turėtų būti suprantamas ir vertinamas pagal jame įtvirtintą reikalavimą žurnalistams ir viešosios informacijos rengėjams pateikti informaciją, kurios paskelbimą pateisina visuomenės (viešasis) interesas, atskiriant ją nuo informacijos, kuri tik tenkina smalsumą. Teismas nurodė, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai bei vaizdo įrašai (bylos priedas Nr. 1) patvirtina, kad 2010 m. rugsėjo 20 d. TV3 laidoje „Kodėl?“, kurios tema: „Kokios priežastys, veiksmai ar neveikimas lėmė tokį visuomenės nepasitikėjimą teisėsauga?“, buvo diskutuojama daugiausiai apie D. K. bylą, aptarinėjant ir laidos dalyviams išsakant nuomonę apie vykusius įvykius ir nepateikiant visuomenei jokios naujos informacijos šiuo klausimu, todėl teismas tai vertino kaip smalsumo tenkinimą.

Dėl šių priežasčių teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai vertino, jog 2010 m. rugsėjo 20 d. TV3 laidoje „Kodėl?“ buvo pažeistas ŽLEK 16 straipsnis, įpareigojantis atskirti informaciją, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina visuomenės (viešasis) interesas, nuo informacijos, kuri tik tenkina smalsumą, nes 2010 m. rugsėjo 20 d. TV3 laidoje „Kodėl?“ D. K. bylai skiriamo ypatingo dėmesio, nepateikiant jokios naujos informacijos, nepateisino viešo intereso buvimas. Remiantis byloje nustatytų aplinkybių visuma, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Komisijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Tele-3“ apeliaciniu skundu (b. l. 89-97) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, t. y. panaikinti atsakovo Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2011 m. kovo 31 d. protokolinį sprendimą, protokolo Nr. 5, kuriuo nuspręsta, kad 2010 m. rugsėjo 20 d. TV3 laidoje „Kodėl?“ buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 16 straipsnis.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog ŽLEK nėra tokios sąvokos kaip viešosios informacijos skleidėjas ir tai suprantama, kadangi ŽLEK yra skirtas būtent žurnalistams ir leidėjams, o ne viešosios informacijos skleidėjams. Visų šių subjektų sąvokos yra aiškiai apibrėžtos VIĮ 2 straipsnio 29, 75, 76, 87 punktuose, todėl negalima teigti, jog ŽLEK yra taikytinas tų asmenų atžvilgiu, kuriems jis nebuvo adresuotas, įtvirtinant minėtas sąvokas. VIĮ 43 straipsnyje, be kita ko, numatyta, jog profesinės etikos normų, įtvirtintų ŽLEK, privalo laikytis ir viešosios informacijos skleidėjai, o VIĮ 46 straipsnio 8 dalis numato, kad viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai, nesutinkantys su Komisijos sprendimais, gali kreiptis dėl jų į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Tačiau nei viena iš šių įstatymo normų nesuteikia Komisijai kompetencijos priimti sprendimų viešosios informacijos skleidėjo atžvilgiu. Priešingai, žurnalistų, viešosios informacijos rengėjų ar jų dalyvių paskirtų atsakingų asmenų atžvilgiu tokia kompetencija Komisijai aiškiai suteikta. Šį baigtinį Komisijos atliekamų funkcijų sąrašą numato VIĮ 46 straipsnio 4 dalis. Pažymi, jog VIĮ apie Komisijos ir viešosios informacijos skleidėjų santykį pasakyta tik tiek, kad Komisija – kolegiali viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija (VIĮ 46 str. 1 d.), jei viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas per dvi savaites nepaskelbia Komisijos sprendimo dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų savo visuomenės informavimo priemonėje, Komisijos sprendimas paskelbiamas per Lietuvos nacionalinio radijo pirmąją programą (VIĮ 46 str. 7 d. 3 sakinys); viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai, nesutinkantys su Komisijos sprendimais, gali kreiptis dėl jų į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tačiau privalo juos paskelbti šio straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka. Tai yra viskas, kas reglamentuota dėl Komisijos ir viešosios informacijos skleidėjo tarpusavio santykio. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą dėl Komisijos kompetencijos viešosios informacijos skleidėjo atžvilgiu, nes iš VIĮ įtvirtintų nuostatų matyti, kad Komisija yra tiek viešosios informacijos rengėjų, tiek viešosios informacijos skleidėjų savitvarkos institucija, tačiau tokios savitvarkos institucijos kompetenciją detalizuoja įstatymas. VIĮ 46 straipsnio 4 dalyje apibrėžtas baigtinis Komisijos funkcijų sąrašas, į kurį nepatenka viešosios informacijos skleidėjų etikos pažeidimų nagrinėjimas. Įstatymų leidėjas aiškiai ir vienareikšmiškai įtvirtino, jog Komisija nagrinėja tik tuos etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę. Be to, VIĮ 46 straipsnio 7 dalyje numatyta viešosios informacijos skleidėjo pareiga per dvi savaites paskelbti ŽLEK sprendimą dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų savo visuomenės informavimo priemonėje nereiškia, jog sprendimas dėl etikos pažeidimų gali būti priimtas viešosios informacijos skleidėjo atžvilgiu. Šia įstatymo leidėjo įtvirtinta nuostata yra reguliuojami tokie atvejai, kai Komisija yra konstatavusi, jog ŽLEK pažeidė viešosios informacijos rengėjas (pavyzdžiui, televizijos laidą kurianti įmonė). Toks sprendimas negali būti paskelbiamas tik atitinkamoje laidoje, jis neišvengiamai turės būti skelbiamas ir per televiziją. Tokiu atveju galima situacija, jog televizija dėl viešosios informacijos rengėjo daromų etikos pažeidimų nutrauks su juo sutartį, tačiau vis tiek turės pareigą paskelbti apie laidoje konstatuotą pažeidimą. Sistemiškai vertinant VIĮ nuostatas darytina išvada, jog būtent toks yra įstatymo leidėjo siekis, numatant Komisijos sprendimų paskelbimo pareigą tiek viešosios informacijos rengėjui, tiek skleidėjui (VIĮ 46 str. 7 d.). Analogiškai, su tokiu sprendimu (įpareigojančiu paskelbti apie rengėjo padarytą etikos pažeidimą) nesutinkantis viešosios informacijos skleidėjas turi teisę skųsti Komisijos sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau pareiga paskelbti tokį sprendimą išlieka (VIĮ 46 str. 8 d.). Pabrėžia, jog ŽLEK nėra užsimenama apie viešosios informacijos skleidėjus, nes ŽLEK nėra taikomas viešosios informacijos skleidėjams, o taikomas tik viešosios informacijos rengėjams bei žurnalistams. Net ŽLEK reglamentas nesuteikia teisės nagrinėti viešosios informacijos skleidėjų etikos pažeidimų. Pareiškėjas vertina, jog pirmosios instancijos teismo išvada, jog į Komisijos kompetencijos ribas patenka ir viešosios informacijos skleidėjų padarytų ŽLEK pažeidimų nagrinėjimas, yra nepagrįsta.

Pareiškėjas pažymi, jog nepagrįsta yra pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, paremta UAB „Tele-3“ ir UAB „TV PRO Media“ sudarytos laidos rengimo Sutarties nuostatomis, kad UAB „Tele-3“ atlieka jo transliuojamos laidos turinio kontrolę ir atitikimą ŽLEK reikalavimams ir už tai yra atsakingas. Mano, jog atsakingu už kontrolę atitinkamas asmuo

gali būti tada, kai tokią atsakomybę numato įstatymai. Šiuo atveju UAB „Tele-3“ ir laidos

rengėjus sieja išimtinai civiliniai komerciniai santykiai. UAB „Tele-3“ nėra viešojo

administravimo subjektas, neturi jokių įgalinimų UAB „TV PRO Media” atžvilgiu, jų sudarytas

susitarimas laikytis tam tikrų taisyklių negali būti traktuojamas kaip UAB „Tele-3“

atsakomybės prisiėmimas už galimai viešosios informacijos rengėjo padaromus teisės ar etikos

pažeidimus. Priešinga išvada reikštų, jog siekdamas nustatyti laidos rengėjui reikalavimus laidos

turiniui ir taip užtikrinti, kad nebūtų pažeistos viešosios informacijos rengimo ir skleidimo

tvarką reguliuojančios teisės aktų nuostatos, UAB „Tele-3“ tampa atsakingas už trečiojo

asmens padarytus pažeidimus. Vadovaujantis tokia logika, jeigu sutartis būtų be jokių

reikalavimų laidai ir laidos rengėjui, tai atsakomybė laidos skleidėjui UAB „Tele-3“ nebūtų

kilusi. Todėl mano, jog UAB „Tele-3“ turi ne pareigą, o teisę atlikti minėtos

laidos turinio kontrolę. Nesant įstatyme įtvirtintos pareigos, negali būti keliamas ir viešosios

informacijos skleidėjo atsakomybės klausimas.

Nurodo, jog pareiškėjas negali būti baudžiamas dėl ŽLEK 16 straipsnio pažeidimo, kadangi ŽLEK 16 straipsnyje įtvirtina, kad pateikdamas informaciją žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas privalo informaciją, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina visuomenės (viešasis) interesas, atskirti nuo informacijos, kuri tik tenkina smalsumą. Ši ŽLEK nuostata įtvirtina skleidžiamos informacijos pobūdžio kriterijus: „informacija, kurios paskelbimas tenkina smalsumą” ir „informacija, kurios paskelbimas tenkina viešąjį interesą”. Pareiškėjo nuomone, ŽLEK, kuris net nėra laikomas norminiu teisės aktu, negali nustatyti didesnių draudimų ar apribojimų, kurie pažeistų įstatymais suteiktas teises, todėl tokia ŽLEK nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos priėmimo tikslus, kontekstą, taip pat sistemiškai aiškinama, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, kurį nustato įstatymai bei kiti teisės aktai, atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką. Vadovaujantis šiais kriterijais, darytina išvada, jog ŽLEK 16 straipsnyje įtvirtinta nuostata yra skirta užtikrinti, kad nebūtų pažeista CK 2.23 straipsnyje įtvirtinta teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą. Pabrėžia, jog, teismo vertinimu, ŽLEK 16 straipsnis draudžia skleisti bet kokią informaciją, kuri tik tenkina smalsumą, yra neaktuali, nėra nauja visuomenei, nėra viešo intereso tokią informaciją gauti, tačiau tokia išvada yra prieštaraujanti VIĮ normoms, teisės aiškinimo taisyklėms bei principams. VIĮ 3 straipsnyje įtvirtintas vienas iš svarbiausių viešosios informacijos skleidimo principų šiandieninėje visuomenėje – informacijos laisvės principas. Pažymi, jog ši laisvė, kaip ir visos kitos laisvės ir teisės, yra sąlyginė, reikalavimas ja naudotis, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir laisvių, išlieka. Laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę. (VIĮ 3 str. 4 d.). Informacijos laisvė negali būti ribojama, jeigu nėra akivaizdžiai išreikšto teisės pažeidimo, asmens teisėtų intereso pažeidimo. Tik esant tokiam atvejui informacijos laisvė gali būti ribojama. Be to, toks ribojimas turi būti numatytas įstatyme. Šiuo atveju joks Lietuvos Respublikoje galiojantis įstatymas nenumato ir neįpareigoja skleisti tik tokią informaciją, kuri yra išskirtinės visuomeninės reikšmės, joks įstatymas nedraudžia skleisti tokios informacijos, kuri tenkina žiūrovų smalsumą. Informacijos laisvės principo esmė ir yra ta, jog informacija yra skleidžiama laisvai, jos neribojant. Be to, VIĮ 19 straipsnis numato sąrašą atvejų, kai neleidžiama skleisti informacijos dėl jos pobūdžio. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas tarptautinės bendruomenės pripažįstamą informacijos laisvės principą, yra numatęs įstatyme konkrečius atvejus, kuriais informacijos laisvė gali būti ribojama. Mano, jog tai, kaip ŽLEK 16 straipsnio turinį išaiškino pirmosios instancijos teismas, iš esmės paneigia informacijos laisvės principo esmę. Vadovaujantis teismo pateiktu vertinimu, informacijos skleidimas gali būti ribojamas ne tik įstatymu, bet ir ŽLEK, kuris net nėra norminis teisės aktas. Be to, informacijos laisvė ribojama ne dėl konkrečių asmens teisėtų interesų pažeidimo, tačiau iš idėjos, jog informacija turi būti aktuali ir kažkuo ypatinga.

Pažymi, jog aiškindamas CK 2.23 straipsnio nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad skelbiant privataus pobūdžio informaciją turi būti realus socialinis interesas žinoti tam tikro asmens privataus gyvenimo faktus. Teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso žinoti tam tikrą informaciją apie kitą asmenį negalima sutapatinti su visuomenės interesu patenkinti savo smalsumą. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju būtina atriboti visuomenės norą žinoti sensacijas ir teisėtą bei pagrįstą visuomenės interesą. Informacijos apie asmens privatų gyvenimą paskelbimas tam, kad publikacija įgytų sensacingą atspalvį, negali būti kvalifikuojamas kaip teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso patenkinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2008). Pažymi, jog ŽLEK 16 straipsnyje yra įtvirtinti skleidžiamos informacijos pobūdžio kriterijai: „informacija, kurios paskelbimas tenkina smalsumą” ir „informacija, kurios paskelbimas tenkina viešąjį interesą”. Jokie kiti įstatymai nepateikia šių sąvokų apibrėžimo, nenustato ribojimų skleisti informaciją tenkinančią smalsumą, taip pat kaip ir nenustato įpareigojimo skleisti tik visuomenės interesu pagrįstą informaciją. Negalima supriešinti šių sąvokų ir jų išskirti kitokiu supratimu kaip tik asmens teisės į privatų gyvenimą apsaugos aspektu, kadangi visuomenės smalsumas yra viena iš visuomenės intereso žinoti priežasčių. Pats smalsumas nėra smerktinas, tačiau jis yra netoleruojamas tokiais atvejais, kada skleidžiama informacija braunamasi į privatų asmens gyvenimą ir tokiam įsibrovimui nėra pateisinamos priežasties – visuomenės intereso, o tik smalsumas.

Nurodo, jog ŽLEK 16 straipsnio nuostatos aiškinimas sistemiškai su ŽLEK kitais skyriais yra niekuo nepagrįstas. Nėra jokio pagrindo teigti, jog, jeigu ŽLEK III skyriuje išdėstyti reikalavimai, kuriais siekiama užtikrinti asmens garbę, orumą ir privataus gyvenimo apsaugą, tai ŽLEK I skyriuje įtvirtinti reikalavimai jau nebegali būti siejami su asmens teisių apsauga. Tai, jog ŽLEK nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai su pačiu VIĮ bei CK, o ne su to paties ŽLEK straipsniais ir skyriais, patvirtina informacijos laisvės principo idėja, kuri teigia, jog galimi tik tokie ribojimai, jeigu jie yra įtvirtinti įstatymu. Pažymi, jog, jeigu pirmosios instancijos teismas ŽLEK 16 straipsnį būtų aiškinęs sistemiškai su VIĮ nuostatomis būtų padaręs kitokią išvadą, nes VIĮ 14 straipsnis, garantuojantis privataus gyvenimo apsaugą, numato, jog informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes (VIĮ 14 str. 3 d.). Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentacija, kad ŽLEK I skyriuje esančios nuostatos turi būti vertinamos atskirai nuo nuostatų esančių III skyriuje dar ir todėl, jog ŽLEK I skyriuje yra daug nuostatų, kurios tiesiogiai siejasi su nuostatomis įtvirtintomis III skyriuje ir netgi nuostatomis, kuriomis garantuojama privataus gyvenimo apsauga (pavyzdžiui, ŽLEK I skyriuje esantis 22 str.). Mano, jog pirmosios instancijos teismo sisteminis ŽLEK 16 straipsnio aiškinimas yra klaidingas ir nepagrįstas.

Pareiškėjas nurodo, jog VIĮ 10 straipsnis draudžia taikyti neteisėtus informacijos laisvės ribojimus. Pareiškėjas buvo nubaustas už tai, kad jo transliuotoje laidoje nebuvo atskirta informacija, kuri tenkina smalsumą, nuo informacijos, kurios gavimu visuomenė yra suinteresuota. Tačiau joks Lietuvos Respublikoje galiojantis įstatymas tokio ribojimo nenumato, todėl daro išvadą, jog Komisijos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimais buvo toleruotas cenzūros taikymas pareiškėjo atžvilgiu.

Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių faktų apie tokios informacijos paskleidimą anksčiau, nebuvo vertinama, kokia informacijos dalis apie D. K. bylą buvo nauja, o kuri jau žinoma. Mano, jog 2010 m. rugsėjo 20 d. TV3 laidoje „Kodėl?” buvo skelbiama aktuali visuomenei informacija, kadangi joje buvo diskutuojama apie teisėsaugos problemas. Laidos metu nebuvo pažeistos jokios asmenų ar visuomenės teisės, taip pat ir ŽLEK 16 straipsnis. Laidos metu diskutuojant apie teisėsaugos problemas, vienu iš tokių pavyzdžių ir buvo D. K. byla, kuri neabejotinai laikytina precedentine Lietuvos teisėsaugos istorijoje, todėl lyginamajai analizei tokio pobūdžio bylos gali būti ir bus reikšmingos ateityje. Remiasi argumentais, nurodytais pareiškėjo skunde teismui, dėl transliuotos laidos pobūdžio ir joje dalyvavusių asmenų.

Pareiškėjas nurodo, jog atsakovas priimdamas Sprendimą išreiškė poziciją, atspindintį ŽLEK narių norą, kad apie D. K. bylą nebūtų kalbama. Tačiau ne pačios temos turėtų būti vengiama, o teisės į privatų gyvenimą ir jo slaptumą pažeidimo. Būtent dėl šios teisės apsaugos teisės doktrina bei teismų praktika, o tai pat ir ŽLEK numato pareigą žurnalistams bei viešosios informacijos rengėjams atskirti informaciją, kuri tenkina smalsumą nuo tos, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina viešasis interesas, ir neskleisti informacijos, kuri turėtų neigiamą poveikį privačiam asmens gyvenimui. Be to, nesuprantama, kodėl Komisijos manymu viena byla (D. K.) visuomenei yra neaktuali ir tik tenkina smalsumą, tačiau apie kitą bylą (E. K.) gali būti diskutuojama ir šiuo klausimu Komisija neįžvelgė ŽLEK pažeidimų. Pažymi, jog detaliai ir objektyviai nebuvo pasverta, kokia konkreti informacija yra neaktuali, kur ir kiek kartų ji buvo kartota. Jokie įstatymai ir teisės aktai nenumato jokių draudimų skleisti neaktualią informaciją, toks draudimas būtų nesuderinamas tiek su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintais principais, tiek su Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 10 straipsnyje saugomu saviraiškos laisvės principu. Mano, jog Lietuvoje įvairios televizijos transliuoja laidas, kuriose nėra skelbiama vien tik aktuali informacija, yra daug televizijos programų, kurios rodomos tik tenkinant žiūrovų smalsumą, tačiau tokios laidos ir televizijos nėra baudžiamos.

Nurodo, jog Sutartis (3.1.1 punkto (i) ir (ii) papunkčiai) įrodo, kad ginčo objektu esanti televizijos laida „Kodėl?” buvo sukurta ir parengta UAB „TV PRO Media”, o ne pareiškėjo. Sutartyje taip pat numatyta UAB „TV PRO Media” atsakomybė tuo atveju, jeigu parengta laida pažeidžia įstatymus. Tai reiškia, kad šios bylos nagrinėjimas, t. y. išsiaiškinimas, ar nagrinėjama laida, jos turiniu bei dalyvių kvietimu, pažeidė įstatymus, daro tiesioginę įtaką UAB „TV PRO Media” teisėms ir pareigoms. Būtent todėl šią bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme pareiškėjo atstovas prašė teismo įtraukti į bylą UAB „TV PRO Media” trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Pirmosios instancijos teismas prašymą atmetė. Mano, jog tuo buvo pažeistos UAB „TV PRO Media” teisės, o teismo sprendimas, kuriuo daroma įtaka į bylą neįtrauktų asmenų teisėms ir pareigoms, naikintinas.

Atsakovas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 103-106) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog ŽLEK yra minimos dvi sąvokos, t. y. „rengėjas“ ir „leidėjas“. Rengėjas – transliuotojas, leidykla, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos, reklamos agentūra, redakcija ar kitas asmuo, rengiantis viešąją informaciją, todėl šios sąvokos turinys visiškai atitinka pareiškėjo statusą Komisijos nagrinėtos laidos kontekste. Be to, Sutarties turinys pirmosios instancijos teismo buvo atskleistas tinkamai. Pareiškėjas Sutartimi yra prisiėmęs aiškius ir akivaizdžius įsipareigojimus, susijusius su rengiamos laidos, kurią transliuoja pareiškėjas, turiniui, t. y. pareiškėjas aiškiai dalyvauja laidos kūrimo (rengimo) procese iki jos transliacijos. Pažymi, jog aplinkybė, ar pareiškėjas vykdė savo sutartinius įsipareigojimus prieš UAB „TV PRO Media“ neturi reikšmės, kadangi pareiškėjo neveikimas nagrinėjamu atveju tapo priežastimi, dėl kurios pareiškėjo atžvilgiu Komisijos buvo priimtas skundžiamas Sprendimas dėl ŽLEK nuostatų pažeidimo. Komisija nesiaiškino, kokiu būdu pareiškėjas turėtų savo sutartinius įsipareigojimus vykdyti, tai paties pareiškėjo prerogatyva, todėl būtent pareiškėjas pasirinkdamas tokį elgesio modelį, t. y. transliavęs laidą, kuri Komisijos buvo pripažinta pažeidžianti ŽLEK nuostatas, pagrįstai buvo pripažintas pažeidusiu ŽLEK reikalavimus, kaip viešosios informacijos rengėjas, kadangi pagal Sutarties nuostatas pareiškėjas dalyvauja laidos rengimo procese. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju laikytinas tiek viešosios informacijos rengėju, tiek skleidėju.

Pažymi, jog VIĮ 43 straipsnio 1 dalis numato, kad profesinės etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato ŽLEK. Nurodo, jog Komisija vadovaudamasi ŽLEK nuostatomis turi kompetenciją taikyti ŽLEK nuostatas tiek žurnalistų, tiek viešosios informacijos rengėjų, tiek leidėjų (skleidėjų) atžvilgiu. ŽLEK nuostatos privalo būti aiškinamos viso teksto kontekste, atsižvelgiant į tikrąją prasmę bei siekiamus tikslus, o ne remiantis pažodine prasme. Pažymi, jog, keičiantis VIĮ nuostatoms, keitėsi ir VIĮ naudojamos sąvokos, antra vertus, ŽLEK numatytos sąvokos atitinkamai nebuvo keičiamos. Mano, jog nagrinėjant ŽLEK nuostatas sistemiškai ir bendrame kontekste ir pagal jų tikrąją suteiktą prasmę kartu su VIĮ nuostatomis, Komisija turi teisę priimti sprendimą dėl ŽLEK pažeidimo tiek viešosios informacijos rengėjo, tiek viešosios informacijos skleidėjo atžvilgiu. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju atitiko tiek viešosios informacijos rengėjo, tiek skleidėjo sąvokų turinį. Komisijai yra suteikta kompetencija ŽLEK nuostatų pagrindu priimti sprendimą tiek rengėjo, tiek leidėjo (skleidėjo) atžvilgiu.

Mano, jog pareiškėjas ŽLEK 16 straipsnį klaidingai vertina kaip teisės skleisti informaciją ribojimą, kadangi ŽLEK būtent ir numato viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams reikalavimus, kaip informacija turi būti skelbiama etiškai. ŽLEK nuostatų reikalavimai negali būti tapatinami su teisės skleisti informaciją ribojimais, kuriuos numato tik įstatymas. ŽLEK neturėtų būti aiškinamas kaip numatantis tam tikrus ribojimus teisei skleisti informaciją. Komisija jokiu būdu nekonstatavo, jog ŽLEK 16 straipsnis numato kokius nors ribojimus. Nurodo, jog Komisijos priimtas Sprendimas negali būti aiškinamas kaip cenzūra. Komisija pateikė priimto Sprendimo motyvus. Laidoje diskutuojant didelio rezonanso visuomenėje sulaukusia tema, privalo būti atidžiai laikomasi ŽLEK reikalavimo, kuris numatytas 16 straipsnyje, tačiau nagrinėjamu atveju laida buvo siekiama ne informuoti visuomenę apie esamas problemas, bet tenkinti visuomenės smalsumą. Nei viena tema a priori nėra ir negali būti draudžiama kalbėti, diskutuoti, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog Komisija pripažino, jog D. K. tema negali būti diskutuojama.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2011 m. kovo 31 d. protokolinio sprendimo (protokolo Nr. 5) dalies, kuria atsakovas nusprendė, jog pareiškėjas pažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 16 straipsnį, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas savo sprendime konstatavo, kad minėtas atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti teisinio pagrindo nėra.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia argumentus, susijusius ir su materialinės, ir su procesinės teisės aiškinimo ir taikymo aspektais, todėl teisėjų kolegija dėl jų pasisako atskirai.

Pareiškėjo teigimu, Etikos kodekse nevartojama viešosios informacijos skleidėjo sąvoka, o teisės aktai nesuteikia atsakovui kompetencijos ŽLEK kompetencijos priimti sprendimų viešosios informacijos skleidėjo atžvilgiu.

Teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo vertinimu nesutinka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), sistemiškai aiškindamas Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalies („Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (toliau šiame straipsnyje – Komisija) – kolegiali viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija“), 7 dalies („Jei viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas per dvi savaites nepaskelbia Komisijos sprendimo dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų savo visuomenės informavimo priemonėje, Komisijos sprendimas paskelbiamas per Lietuvos nacionalinio radijo pirmąją programą) ir 8 dalies („Viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai, nesutinkantys su Komisijos sprendimais, gali kreiptis dėl jų į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tačiau privalo juos paskelbti šio straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka“) nuostatas, savo praktikoje yra ne kartą konstatavęs, jog Komisija turi valdingus įgalinimus ir viešosios informacijos skleidėjų atžvilgiu, (žr., pvz., 2012 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1216-12; 2012 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1467/2012). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad VIĮ 3 straipsnio 2 dalyje, įtvirtinančioje pagrindinius visuomenės informavimo principus, expressis verbis nurodyta, jog „viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Be to, VIĮ 43 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog profesinės etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas.

Taigi minėtos VIĮ nuostatos nedviprasmiškai patvirtina, kad visuomenės informacijos skleidėjai turi iš Įstatymo kylančią pareigą laikytis ŽLEK nuostatų, o Komisija, būdama ir visuomenės informavimo skleidėjų savitvarkos institucija, turi teisę priimti sprendimus dėl šių subjektų padarytų profesinės etikos ar kitų pažeidimų, tai darydama ji, be kita ko, vadovaujasi ŽLEK nuostatomis.

Įvertinusi pirmiau minėtas nuostatas teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo atžvilgiu ŽLEK nuostatos taikytinos, o Komisija turi įgalinimus vertinti, ar viešosios informacijos skleidėjai, taigi ir pareiškėjas, pažeidė ŽLEK nuostatas.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, įvertinus tarp pareiškėjo ir UAB „TV PRO media“ sudarytos Televizijos laidos sukūrimo sutarties (b.l. 46-52) turinį, pareiškėjas laikytinas atsakingu už per TV3 kanalą transliuotos byloje vertinamos laidos „Kodėl“ turinį. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl minėtos sutarties turinio. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad už turinio kontrolę asmuo gali atsakyti tik tuo atveju, kai tokią atsakomybę nustato įstatymai, atkreiptinas dėmesys į tai, kad VIĮ 2 straipsnio 63 dalyje, įtvirtinančioje viešosios informacijos skleidėjo sąvoką („viešosios informacijos skleidėjas – transliuotojas, retransliuotojas, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, parduodantis ar kitais būdais skleidžiantis viešąją informaciją visuomenei ir atsakantis už tos informacijos teisėtumą“) yra tiesiogiai nurodyta, kad skleidėjas atsako už skleidžiamos viešosios informacijos turinį. Pats pareiškėjas neginčija savo, kaip viešosios informacijos skleidėjo, statuso. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas atsako už byloje vertinamos laidos „Kodėl“ turinį.

Atitinkamai ši pareiškėjo apeliacinio skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog pareiškėjas, 2010 m. rugsėjo 20 d. per TV3 transliuodamas televizijos laidą „Kodėl“, pažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 16 straipsnį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Visų pirma pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 25 straipsnio 1 ir 2 dalys įtvirtina teisę turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvę. Europos žmogaus teisių ir pagrindių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – LRKT) savo praktikoje yra ne kartą pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (žr., pvz., 1995 m. balandžio 20 d. nutarimą, 1997 m. vasario 13 d. nutarimą, 2002 m. spalio 23 d. nutarimą, 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimą). LVAT savo praktikoje taip pat pabrėžia, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų (žr., pvz., 2011 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-787/2011).

Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje taip pat nurodo, kad saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų, o ši laisvė, galiojanti su apribojimais, įtvirtintais EŽTK 10 straipsnio 2 dalyje, taikytina ne tik „informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. EŽTT manymu, tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra demokratinės visuomenės, reikalavimai (žr., pvz., EŽTT sprendimus Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 1976; Observer & Guardian prieš Jungtinę Karalystę, 1991; Lingens prieš Austriją, 1986; De Haes & Gijsels prieš Belgiją, 1997). Be to, EŽTT manymu, žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. vasario 15 d. sprendimą Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę; pareišk. Nr. 68416/01).

Iš Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalies turinio matyti, kad informacijos laisvė nėra aboliuti, ji gali būti ribojama siekiant užtikrinti pusiausvyrą su kitomis konstituciškai reikšmingomis individo ar visos visuomenės tiesėmis ar teisėtais interesais. Iš LRKT praktikos seka, kad ribojant informacijos laisvę būtina laikytis dviejų sąlygų: ji gali būti ribojama tik įstatymu ir tik tuomet, kai tai būtina Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms apsaugoti ir ginti (žr., pvz., 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimą; 1998 m. kovo 10 d. nutarimą). Be to, LRKT pabrėžia, kad informacijos laisvės ribojimas visada turi būti suvokiamas kaip išimtinio pobūdžio priemonė (1998 m. kovo 10 d. nutarimas).

EŽTT, aiškindamas EŽTK 10 straipsnio 2 dalį, taip pat laikosi nuostatos, jog informacijos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama tuomet, kai toks ribojimas įtvirtintas įstatymu, juo siekiama teisėtų tikslų (konkrečiai, valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą), o toks ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje. Aiškindamas pastarąją sąlygą EŽTT pažymi, jog priemonė, kuria siekiama teisėto tikslo, turi būti proporcinga siekiamam tikslui, t. y. jos buvimui turi egzistuoti „rimtas socialinis poreikis“ (angl. pressing social need) (žr., pvz., EŽTT sprendimą Hertel prieš Šveicariją, 1986, Reports, 1998-VI).

Įvertinus pirmiau nurodytų Konstitucijos 25 straipsnio bei EŽTK 10 straipsnio nuostatų turinį bei jas plėtojančią teismų praktiką darytina išvada, kad informacijos laisvė, kaip konstitucinė vertybė, gali būti ribojama tik įstatymuose aiškiai apibrėžtais atvejais siekiant apsaugoti kitas konstituciškai reikšmingas vertybes, pats ribojimas turi būti pagrįstas ir proporcingas siekiamam tikslui.

ŽLEK 16 straipsnyje numatyta, kad žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas, pateikdamas informaciją, privalo atskirti informaciją, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina visuomenės (viešas) interesas nuo informacijos, kuri tik tenkina smalsumą.

Byloje vertinamu atveju Sprendime konstatuodamas, kad pareiškėjas pažeidė ŽLEK 16 straipsnį, atsakovas nurodė, kad „vienintelis priekaištas laidos autoriams būtų tik tas, kad turėjęs vykti rimtas ir visuomenei svarbus pokalbis apie teisėsaugos problemas, laidos metu virto diskusija apie D. K. bylą, kuri šiuo metu tikrai nėra pati svarbiausia visuomenei. Neabejotina, kad ji buvo labai svarbi, tačiau dabar nuolatinis grįžimas prie tos bylos, nuolatinis tų pačių aplinkybių svarstymas nepateikant jokios naujos informacijos, yra tik savotiškas smalsumo tenkinimas, populiarios istorijos naudojimas auditorijai pritraukti ir nieko daugiau. Tai rodo ir tiesioginiam balsavimui pateiktas klausimas“.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad atsakovo konstatavimas, jog pareiškėjas pažeidė ŽLEK 16 straipsnį, traktuotinas kaip informacijos laisvės ribojimas, t. y. teiginys, jog transliuota laida buvo pažeisti tam tikri profesinės etikos reikalavimai savaime suponuoja, jog tokia laida neturėjo būti transliuojama arba tam tikri jos parametrai (formatas, turinys) turėjo būti kitokie.

Vertindama priimto Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovas nei ginčijamame Sprendime, nei bylos nagrinėjimo teisme metu iš esmės nenurodė, kokios konkrečiai konstituciškai reikšmingos viešojo ar privataus pobūdžio vertybės (pvz., privataus gyvenimo, garbės ar orumo, sveikatos, konstitucinės santvarkos, dorovės apsauga) gynybos siekis pateisino konstitucinės laisvės, kurią transliuodamas laidą įgyvendino pareiškėjas, ribojimą. Analogiškai tokio vertinimo neatliko ir pirmosios instancijos teismas, savo sprendime iš esmės tik nurodęs tuos pačius teiginius, kurie pateikti atsakovo Sprendime.

Šiuo atveju dėmesys atkreiptinas į tai, kad ŽLEK 16 straipsnis expressis verbis nedraudžia skleisti informacijos, kuri „tik“ tenkina smalsumą. Joje taip pat nėra reikalaujama, kad tam tikroje laidoje būtinai būtų pateikiama nauja informacija, kad draudžiama ar ribojama diskusija klausimais, kurie nėra nauji ar dėl jų nėra naujos informacijos. Teisėjų kolegijos manymu, aptariama ŽLEK 16 straipsnio nuostata turėtų būti aiškinama sistemiškai su kitomis ŽLEK, taip pat VIĮ (pvz., 3 straipsnio 4 dalimi, nustatančia, jog naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas tokių reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kuriuos nustato įstatymai ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini Lietuvos valstybės saugumui, teritorijos vientisumui, viešajai tvarkai, konstitucinei santvarkai apginti, teisminės valdžios nešališkumui garantuoti, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, konfidencialios informacijos atskleidimui, apsaugoti žmonių sveikatą bei dorovę, taip pat jų privatų gyvenimą, orumą ir kitas teises) nuostatomis. Pavyzdžiui, ji gali būti reikšminga sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas riboti informacijos laisvę siekiant užtikrinti asmens privataus gyvenimo apsaugą (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1467/2012). Turint galvoje konstitucinį informacijos laisvės statusą ir tai, kad jos ribojimai gali būti grindžiami siekiu užtikrinti šios konstitucinės vertybės ir kitų reikšmingų vertybių pusiausvyrą, manytina, kad nėra pagrindo riboti laidų, kurios vien tenkina žmonių smalsumą, transliavimo. Teisėjų kolegijos manymu, minėta ŽLEK nuostata negali būti traktuojama kaip savaime draudžianti laidas, kuriomis, kaip teigia atsakovas, ne siekiama informuoti visuomenę apie esamas problemas, bet tenkinti visuomenės smalsumą, jei nėra teisiškai ir faktiškai reikšmingų pagrindų tai daryti. Priešingas teisės aiškinimas nepagrįstai, nesant konkretaus ir aiškaus teisėto poreikio, apribotų informacijos laisvės, kaip pamatinės vertybės, taikymo apimtį.

Nors atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad laidos metu viešosios informacijos rengėjas nepateikė tokios informacijos, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina visuomenės interesas, kaip minėta, konstitucinis informacijos laisvės statusas savaime reiškia, jog viešosios informacijos skleidėjas neturi pareigos pagrįsti informacijos skleidimo pagrįstumo (poreikio) visuomenės suinteresuotumo ją gauti pagrindu, nebent, kaip minėta, kyla poreikis užtikrinti šios ir kitų vertybių pusiausvyrą. Be to, nors atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nesugebėjo atskirti informacijos, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina visuomenės interesas, nuo informacijos, kuri tik tenkina visuomenės smalsumą, jis nepaaiškino, kaip toks atskyrimas turėtų būti atliktas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors atsakovo Sprendime kalbama tik apie informacijos pateikimą, tačiau tokiose, kaip aptariama šioje byloje, laidose, paprastai pateikiama ne tik informacija, bet ir keičiamasi nuomonėmis (VIĮ 2 straipsnio 36 dalis, 16 straipsnis, 22 straipsnio 8 dalis).

Atsakovo teigimu, ŽLEK 16 straipsnis numato viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams, kaip informacija turi būti skleidžiama etiškai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog pareigą skelbti informaciją tik etiškais ir teisėtais būdais įtvirtina ŽLEK 8 straipsnis, tačiau iš atsakovo Sprendimo matyti, jog balsuojant dėl ŽLEK 8 straipsnio nebuvo nuspręsta, jog pareiškėjas būtų pažeidęs šias ŽLEK nuostatas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tretieji suinteresuoti asmenys bylos nagrinėjimo metu taip pat nurodė, jog net ir tais atvejais, kuomet yra siekiama tik patenkinti visuomenės smalsumą, tai turi būti daroma etiškai, nepažeidžiant kitų asmenų teisių, be kita ko, jų garbės ar orumo. Teisėjų kolegija sutinka, kad nurodytos vertybės laikytinos svarbiomis konkrečiu atveju sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas riboti informacijos laisvę (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį; VIĮ 3 straipsnio 4 dalį). Vis dėlto, kaip minėta, kad šios administracinės bylos dalykas – atsakovo Sprendimo dalies, kuria buvo pripažinta, jog pareiškėjas pažeidė ŽLEK 16 straipsnį, teisėtumas ir pagrįstumas. Kaip minėta iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas balsavo ir dėl ŽLEK 8 straipsnio pažeidimo, tačiau šiuo aspektu nusprendė, jog pareiškėjas ŽLEK 8 straipsnio nepažeidė. Dėl šios ginčijamo Sprendimo dalies, kuria atsakovas atsisakė pripažinti, jog pareiškėjas pažeidė ŽLEK 8 straipsnio reikalavimus, ginčo šioje byloje nėra, t. y. nei pareiškėjas, nei kiti asmenys šios Sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo neskundė. Atitinkamai, minėti trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentai nepatenka į šios administracinės bylos nagrinėjimo apimtį ir atskirai nevertintini.

Teisėjų kolegija taip pat nepritaria atsakovo vertinimui, kad laidos transliavimo metu D. K. byla nebuvo pati svarbiausia visuomenei. Pažymėtina, kad toks Sprendimo teiginys nepagrįstas konkrečiais argumentais ar įrodymais, tuo tarpu vien atsakymų į laidos metu pateiktą klausimą skaičius (beveik šeši tūkstančiai) leidžia abejoti šiuo teiginiu.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje vertinamu atveju atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas pažeidė ŽLEK 16 straipsnį. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ skundą tenkinti. Panaikinti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2011 m. kovo 31 d. protokolinio sprendimo (protokolo Nr. 5) dalį, kuria nuspręsta, jog 2010 m. rugsėjo 20 d. TV3 laidoje „Kodėl?“ buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 16 straipsnis.

Sprendimas neskundžiamas.