Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos atstovei Danutei Puidokienei

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. P. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Kelmės rajono savivaldybės administracijos paveldosaugos skyriui, Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, Nacionalinei žemės tarnybai ir Kultūros paveldo departamentui dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašo pareiškimą tenkinti.

Apie bylos iškėlimą ir nagrinėjimą pranešus centriniame ir vietiniame laikraščiuose iki teismo posėdžio dienos pastatų valdymo sąžiningumas, teisėtumas, atvirumas ir nepertraukiamumas nėra ginčijami / 66, 67 l., sprendimo dėl pranešimų paskelbimo metu galiojusio Lietuvos CPK 532str. 2d. redakcija – 51-52 l. /.

Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos atstovė teismo posėdyje dėl pareiškimo neprieštarauja.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas / Lietuvos CPK 268str. 5d. /.

Pareiškėjas V. P. ankstesniame teismo posėdyje paaiškino, kad jo tėvų šeima pokario metais gyveno Kelmės rajone, Beržėnų kaime, buvusio Beržėnų dvaro skalbykloje, kuri buvo naudojama kaip gyvenamosios patalpos. Vėliau tėvų šeima išsikraustė į netoliese pastatytą gyvenamąjį namą, tačiau ankstesnės gyvenamosios vietos – dvaro skalbyklos – patalpomis naudojosi kaip pagalbinėmis / laikė jose įvairius daiktus /. Naudotis šiuo pastatu jų šeimai leido tuometinio „Žemaitės“ kolūkio administracija. 1992 metais šis kolūkis buvo likviduotas, jo vietoje susikūrė „Žemaitės“ ŽŪB, kuri skalbyklos pastatu nebesidomėjo. Ilgą laiką faktiškai neprižiūrimas pastatas buvo itin blogos būklės – stogo bokšteliai apgriuvę, per kiaurą stogą į vidų bėgo vanduo, išlaužytos durys ir langai, jame rinkdavosi asocialūs asmenys. Jis nusprendė pastatą atremontuoti ir išsaugoti nuo visiško sunaikinimo, todėl nuo 1992 metų jį prižiūrėjo, remontavo ir juo rūpinosi – atremontavo stogo bokštelius, duris ir langus, pakeitė dalį stogo dangos, samdė žmones jam priklausančių pastatų, esančių tame pat kaime, ir šio pastato apsaugai, atremontuotame pastate laikė įvairius daiktus, nupjaudavo žolę aplink pastatą ir t.t. Visus darbus atliko savo lėšomis. Per visą šį laikotarpį iki dabar jokie kiti asmenys prie pastato remonto ir priežiūros neprisidėjo, pretenzijų dėl jo naudojimosi pastatu nepareiškė; seniūnijos atstovai taip pat pastatu nesidomi, todėl pageidauja įgyti nuosavybės teises į pastatą pagal įgyjamąją senatį, kad galėtų juo toliau rūpintis kaip savu. Žemės sklypas aplink pastatą nėra suformuotas, ši žemė priklauso valstybei. Greta yra jam priklausantis žemės sklypas su pastatais, todėl suformavus aplink šį pastatą sklypą kitų asmenų teisės nebūtų pažeistos.

Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad V. P. pareiškime nurodomas pastatas yra laisvame valstybinės žemės plote, sklypas aplink pastatą nėra suformuotas, nes pastatas neturi savininko. Minėtas valstybinės žemės plotas iš visų pusių ribojasi su penkiais žemės sklypais, iš kurių du priklauso pareiškėjui V. P.. Jokie kiti asmenys pretenzijų į šį žemės plotą nėra pareiškę. Todėl pareiškimo patenkinimo atveju pareiškėjui kaip pastato savininkui pagal jo pageidavimą įstatymų nustatyta tvarka gali būti suformuotas žemės sklypas.

Liudytojas Z. V. parodė, kad jis nuo 1972 metų gyvena netoli / maždaug už 12 km. / nuo pareiškime nurodomo pastato - buvusios dvaro skalbyklos ir žino, jog anksčiau pastatas faktiškai priklausė „Žemaitės“ kolūkiui, jame gyveno kolūkiečių šeimos; vėliau Popovų šeima jame laikė įvairius daiktus. Iširus kolūkiui pastato niekas neprivatizavo, nes jis buvo avarinės būklės ir bevertis; naujai susikūrusios žemės ūkio bendrovės juo nesinaudojo, todėl pastatą ėmėsi prižiūrėti V. P. – jį remontavo, saugojo, pjaustė aplink esančius medžius ir t.t. Nuo 2000 metų jis yra Užvenčio seniūnas. Per visą šį laiką nei seniūnija, nei rajono savivaldybė jokių pretenzijų į pastatą nereiškė. Jokie kiti asmenys, išskyrus Popovų šeimą, nuo „Žemaitės“ kolūkio panaikinimo pastatu nesinaudojo ir pretenzijų į jį taip pat nėra pareiškę.

Šiaulių apskrities archyvo dokumentuose duomenų apie pareiškime nurodomą pastatą nėra / 5 l. /. Užvenčio seniūno – liudytojo Z. V. – pažymoje / 6 l. / nurodoma, kad nuo „Žemaitės“ kolūkio likvidavimo 1992-10-26 iki dabar nepertraukiamai pastatą valdo ir rūpinasi kaip savu pareiškėjas V. P., gyvenantis tame pačiame kaime / 7 l. /. Iš VĮ Registrų centro Šiaulių filialo pažymos matyti, kad Nekilnojamojo turto registre šis ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) / 9 l. /, ir daiktinės teisės į jį nėra įregistruoti, jam tik atlikti kadastriniai matavimai / 8 l. /, ką patvirtina Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla / 9-16 l. /. Šiaulių apskrities archyvo dokumentai neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjo V. P. šeima / 39, 41 l. / ne vėliau kaip nuo 1957 metų / 18 l. / gyveno Beržėnų kaime ir priklausė „Kalinino“ kolūkiui / 17-39 l. /. Pareiškime nurodomas pastatas yra Beržėnų dvaro sodybos komplekso priklausinys, įrašytas į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą / 47 l. /. Iš istorinės pažymos / 49 l. / matyti, kad „Žemaitės“ kolūkis iširo 1992 metais, vietoje jo 1992-10-26 buvo įregistruota „Žemaitės“ ŽŪB. Iš Nacionalinės žemės tarnybos atstovės atsiliepimo / 85-86 l. /, paaiškinimo teismo posėdyje ir plano / 91 l. / matyti, kad pastatas yra laisvame valstybinės žemės plote, kuris iš dviejų pusių ribojasi su pareiškėjui V. P. priklausančiais žemės sklypais / plane pažymėtais Nr. 1 ir Nr. 4 – 91 l. /.

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas / jei toks yra / turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.

Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma :

1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas;

2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis);

3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką, t.y. tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą ir nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis);

4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas;

5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas.

6. Daiktas valdomas nepertraukiamai;

7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą bei buvo įsitikinęs, kad nėra kito asmens - yra daikto savininko.

Aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas V. P., kuris nėra daikto savininkas, 1992 metais sąžiningai įgijęs – perėmęs iš likviduojamo „Žemaitės“ kolūkio likusį nenaudojamą 1870 metais pastatytą / 12 l. / buvusio Beržynų dvaro skalbyklos pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), jį sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdo nuo 1992 metų iki dabar, t.y. daugiau kaip 10 metų.

Įstatymo nustatyta tvarka pastato įgijimo sandoris tarp pareiškėjo ir „Žemaitės“ kolūkio nebuvo sudarytas, pats pastatas net nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre / tuometiniame Pastatų inventorizavimo biure /, dėl ko nuosavybės teisės į pastatą negali būti įregistruotos administracine tvarka. Suinteresuotų asmenų atstovai šių aplinkybių neginčija; kitų asmenų prieštaravimų dėl pareiškimo negauta. Duomenų apie tai, kad pastatas priklausytų valstybei ar savivaldybei nėra; kito asmens vardu jis taip pat nėra įregistruotas / 8 l., Lietuvos CK 4.69str. 3d. /. Jokių kitų aplinkybių pareiškimui atmesti nenustatyta, todėl pareiškimas faktiškai tenkintinas / tik patikslinant formuluotę pagal reikalavimą, nes nuosavybės teisė negalėjo būti įgyta 1992-10-26 – 4 l., Lietuvos CPK 533str. 2d., CK 4.68-4.71 str. /.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad V. P., a/k (duomenys neskelbtini) 1992 metais sąžiningai įgijęs bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdydamas iki dabar įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į ūkinį pastatą , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Kelmės apylinkės teismą.