- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-15
- Bylos Nr.
- I-123-142/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01309-2014-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- A. L., L. L.
- Atsakovas
- Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų A. L. ir L. L. skundą atsakovėms Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. L. ir L. L. (toliau – pareiškėjai) 2014 m. kovo 5 d. padavė teismui skundą (b. l. 1–4), kuriame prašo: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – Agentūra) 2014 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. BR6-(3.8.)-1582 dalį, kurioje atsisakyta išmokėti pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoką, ir priteisti pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. liepos 8 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį; 2) panaikinti Agentūros 2014 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. BR6-(3.8.)-1595 dalį, kurioje atsisakyta išmokėti pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką, ir priteisti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Paaiškina, kad nurodytais laikotarpiu pareiškėjams (karjeros valstybės tarnautojams) buvo mokamas darbo užmokestis, sumažintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies ir 1 priedo pakeitimais, kuriais buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas ir priedas už kvalifikacinę klasę. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino įstatymo nuostatas, kuriomis remiantis buvo sumažintas pareiškėjų darbo užmokestis ginčo laikotarpiu, prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Mano, kad pareiškėjų darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjams turi būti priteista.
Teismo posėdyje pareiškėjai nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Agentūra, atstovaujanti ir atsakovę Lietuvos valstybę, atsiliepime (b. l. 18–20) su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad Agentūra yra biudžetinė institucija, finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savo veikloje privalanti vadovautis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl Agentūra, skaičiuodama pareiškėjams mokėtiną darbo užmokestį ginčo laikotarpiu, neturėjo galimybės nukrypti nuo nustatyto teisinio reguliavimo. Teismui patenkinus skundą ir priteisus pareiškėjų naudai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, prašo teismo sprendimo vykdymą išdėstyti per vienerius metus nuo jo įsiteisėjimo dienos arba taikyti ieškinio senatį.
Teismo posėdyje Agentūros atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai nurodytais laikotarpiais Agentūroje ėjo karjeros valstybės tarnautojų pareigas. 2014 m. vasario 7 d. prašymu pareiškėja A. L. kreipėsi į Agentūrą, prašydama išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. liepos 8 d. dėl pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę klasę sumažinimo (b. l. 26). Ginčijamu 2014 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. BR6-(3.8)-1582 Agentūra pareiškėjai A. L. nurodė, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo (b. l. 22). 2014 m. vasario 7 d. prašymu pareiškėjas L. L. taip pat kreipėsi į Agentūrą, prašydamas išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. dėl pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę klasę sumažinimo (b. l. 30). Ginčijamu 2014 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. BR6-(3.8)-1595 Agentūra pareiškėjui L. L. nurodė, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo (b. l. 27). Minėtais ginčo laikotarpiais pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kuriomis buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.
Patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus nustato Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), įsigaliojęs 2015 m. rugsėjo 1 d. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir karjeros valstybės tarnautojams.
Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A602-669/2016, Nr. A-668-602/2016).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti nagrinėjamais laikotarpiais neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. Atitinkamai, panaikinti ginčijamų Agentūros sprendimų dalis taip pat nėra pagrindo. Pareiškėjų skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjų A. L. ir L. L. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.