- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-10-27
- Bylos Nr.
- A-146-1606-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03268-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- S. L.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. L. prašymą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 1–7) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. 1V-650 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1V-650).
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministras 2013 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 1V-650 jam, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Investicijų planavimo ir techninės plėtros valdybos (toliau - ir Policijos departamento IPTP valdyba) vyriausiajam specialistui, panaikino 2004 m. liepos 217 d. išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“. Įsakymas Nr. 1V-650 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų, individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Nors Įsakymo Nr. 1V-650 motyvuojamojoje dalyje nurodytos su pareiškėju susijusios aplinkybės apie atliekamą ikiteisminį tyrimą ir pareiškėjui pareikštus įtarimus, tačiau šios aplinkybės negali būti laikomos pakankamu teisiniu pagrindu pritaikyti aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir Paslapčių įstatymas, VPTĮ) 16 straipsnio 2 dalies 13 ir 17 punktų, 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 2 dalies nuostatas. Vien ta aplinkybė, jog asmens atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas ir yra pareikšti įtarimai padarius nusikalstamas veikas, negali būti pagrindas panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas ir įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo jis būtų pripažintas kaltu dėl kokio nors apysunkio nusikaltimo arba valstybės tarnybos paslapties atskleidimo ar nusikalstamos veikos valstybės tarnybai, ar pan. Pareiškėjas iki šiol dirba Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) Investicijų planavimo ir techninės plėtros valdyboje specialistu, jis nebuvo nušalintas nuo užimamų pareigų.
Įsakymas Nr. 1V-650 taip pat grindžiamas neigiama atlikto tyrimo poligrafu (psichofiziologinio tyrimo) išvada, anot atsakovo, patvirtinančia pareiškėjo neatsakingumą, nesąžiningumą ir nepatikimumą. Pareiškėjas akcentavo tyrimo poligrafu aplinkybes, t. y, kad šį tyrimą atliko Vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos korupcijos skyriaus pareigūnams atliekant ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, po to, kai pareiškėjui buvo pareikštas įtarimas. Tyrime dalyvavo Policijos departamento Kriminalinės policijos valdybos bei Imuniteto valdybos korupcijos skyriaus atstovas. Tyrimo metu buvo užduoti klausimai ir apie aplinkybes, susijusias su pareikšto įtarimo turiniu, iš jų pareiškėjas galėjo sužinoti tiriamo įvykio aplinkybes ir atitinkamai „sureaguoti“ į užduodamus klausimus. Be to, tyrimo poligrafu metu nedalyvavo gynėjas, nors jo dalyvavimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 51 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra būtinas. Remdamasis šiais argumentai, pareiškėjas teigė, kad jo tyrimo poligrafu (psichofiziologinio tyrimo) išvada negali būti laikoma objektyvia ir suteikiančia pagrindą išvadoms, kad yra nustatytos asmeninės ir dalykinės savybės * neatsakingumas, nesąžiningumas, nepatikimumas, dėl kurių asmuo netinka darbui su įslaptinta informacija.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, taip pat teigė, kad atsakovo priimtas Įsakymas Nr. 1V-650 prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir paneigia asmens nekaltumo prezumpciją.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime (b. l. 12–14) atsakovas paaiškino, kad tai, jog Įsakyme Nr. 1V-650 nurodyta, kad jis priimtas remiantis Paslapčių įstatymo nuostatomis, galiojusiomis iki 2013 m. liepos 20 d., laikytina techninio pobūdžio klaida, kuri nėra pagrindas panaikinti šį aktą. Vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos (toliau – ir VRM CSEK) sprendimas, kuriuo remiantis priimtas Įsakymas Nr. 1V-650, buvo priimtas galiojant ankstesnei Paslapčių įstatymo redakcijai, jame nurodyti tie patys šio įstatymo straipsniai ir punktai, kaip ir Įsakyme Nr. 1V-650, be to, nurodant ir konkrečias šių punktų nuostatas. Paslapčių įstatymo pakeitimai, įsigalioję nuo 2013 m. liepos 20 d., t.y. iki galutinio procedūros sprendimo priėmimo, pareiškėjo teisinės padėties nepakeitė. Nors naujoje Paslapčių įstatymo redakcijoje nėra pagrindo, kuris buvo nustatytas Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte, tačiau galioja Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punktas kuriame nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinamas, kai nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių asmuo netinka darbui su įslaptinta informacija (šio punkto nuostatos atitinka su nedideliais pakeitimais iki 2013 m. liepos 20 d. galiojusio Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto nuostatas). Iš Įsakymo Nr. 1V-650 turinio (nurodyta, kad pareiškėjas netinka darbui su įslaptinta informacija dėl nustatytų asmeninių ir dalykinių savybių – neatsakingumo, nesąžiningumo, nepatikimumo) matyti, kad priimant skundžiamą aktą buvo vadovautasi būtent šia įstatymo norma. Atsakovo nuomone, Įsakymas Nr. 1V-650 yra pagrįstas ne tik tinkamomis teisės normomis, bet faktiniais duomenimis, t. y. priimtas remiantis VRM CSEK sprendimu Policijos departamento raštu ir neigiama tyrimo poligrafu išvada. Tyrimo poligrafu išvada priimant Įsakymą Nr. 1V-650 buvo remtasi tik kaip papildoma informacija, apibūdinančia pareiškėją. Pareiškėjas nepagrįstai remiasi BPK 52 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nes BPK reglamentuoja baudžiamąjį procesą, o Poligrafo naudojimo įstatymas nenumato, kad atliekant tyrimą poligrafu privalo dalyvauti gynėjas. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl nekaltumo prezumpcijos principo šio ginčo atveju nėra aktualūs.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime (b. l. 52–54) pareiškė nuomonę, kad teisiniai faktai, kurių pagrindu pareiškėjui panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informaciją, atsirado iki naujos redakcijos Paslapčių įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2013 m. liepos 20 d., todėl naujos redakcijos įstatymo nuostatos pareiškėjo atžvilgiu netaikytinos. Įsakymas Nr. 1V-650 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, nes jame nurodytas teisinis ir faktinis jo priėmimo pagrindas. Pareiškėjas klaidingai teigia, jog leidimas jam panaikintas dėl to, kad jis yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Leidimas pareiškėjui panaikintas dėl to, kad atliekamo ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo aplinkybės, sudarančios pagrindą abejoti pareiškėjo patikimumu. Nustačius, kad asmeniui turint leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija kyla grėsmė įslaptintos informacijos saugumui, išduotas leidimas turi būti panaikintas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 4 d. sprendimu (b. l. 70–75) pareiškėjo S. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad VRM CSEK 2013 m gegužės 15 d. apsvarsčiusi Policijos departamento Specialiosios ekspertų komisijos (toliau – ir Policijos departamento SEK) 2012 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 5-S-4411 pateiktą informaciją apie tai, jog S. L. yra netinkamas darbui su įslaptinta informacija, įvertinusi tai, jog pareiškėjui yra pareikštas įtarimas pagal nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, požymius, ir ikiteisminio tyrimo medžiaga bei kaltinamasis aktas yra perduoti teismui, S. L. atlikto psichofiziologinio tyrimo poligrafu išvada yra neigiama, pritarė, kad pareiškėjas dėl savo asmeninių ir dalykinių savybių netinka darbui su įslaptinta informacija (Paslapčių įstatymo 16 str. 2 d. 17 p.). VRM CSEK nutarė siūlyti vidaus reikalų ministrui, vadovaujantis Paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 13 ir 17 punktais, 18 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, panaikinti S. L. 2004 m. liepos 27 d. išduotą leidimą Nr. 1570 dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“ (b. l. 16–26). Vidaus reikalų ministras, atsižvelgdamas į VRM CSEK 2013 m. birželio 18 d. posėdžio protokole Nr. 1-8RN-1(KF), Policijos departamento 2012 m. lapkričio 30 d. rašte Nr. 5-S-4411 pateiktą informaciją, įvertinęs, kad S. L. psichofiziologinio tyrimo poligrafu išvada yra neigiama, vadovaudamasis Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 ir 17 punktais, 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 18 straipsnio 2 dalimi, Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, 2013 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 1V-650 panaikino Policijos departamento IPTP valdybos vyriausiajam specialistui S. L. 2004 m. liepos 27 d. išduotą leidimą Nr. 1570 dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“ (b. l. 15).
Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl faktinių aplinkybių, t. y. dėl to, kad teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pareiškėjui S. L. yra pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, padarymo, taip pat dėl to, kad Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vadovybės apsaugos departamentas) 2012 m. spalio 29 d. specialisto išvada apie tyrimo poligrafu gautus duomenis yra neigiama, byloje nėra. Pareiškėjo skundas teismui iš esmės grindžiamas tuo, kad Įsakymas Nr. 1V-650 priimtas nesant teisinio pagrindo, t. y. vadovaujantis negaliojančiomis Paslapčių įstatymo nuostatomis, taip pat nesant faktinio pagrindo, nes dėl pareiškėjui pareikštų kaltinimų nusikalstamų veikų padarymu nėra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, be to, pareiškėjo charakteristika tvirtina, kad jo asmeninės ir dalykinės savybės yra tinkamos darbui su įslaptinta informacija.
Teismas pažymėjo, kad individualiam administraciniam aktui keliami bendrieji reikalavimai yra nustatyti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje, kuris nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigė, kad Įsakymas Nr. 1V-650 naikintinas, nes, visų pirma, nėra pagrįstas teisės normomis, t. y. priimtas remiantis negaliojančiomis Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 ir 17 punktų nuostatomis.
Paslapčių įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paslapčių subjektas savo iniciatyva arba Valstybės saugumo departamento motyvuotu teikimu panaikina leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo pagrindai nustatyti 18 straipsnio 1 dalyje, tarp jų, kai atlikus patikrinimą, nustatoma kuri nors iš aplinkybių, nurodytų įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje (VTPĮ 18 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
Atsiliepimas
Teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministro įsakymas Nr. 1V-650 priimtas remiantis Paslapčių įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi ir 1 dalies 4 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 13 ir 17 punktais. Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad Įsakyme Nr. 1V-650 nurodyti iki 2013 m. liepos 20 d. galiojusio Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies punktai, t. y. 13 punktas (leidimas panaikinamas, kai nustatoma, kad asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar kriminalinės žvalgybos tyrimas) ir 17 punktas (leidimas panaikinamas, kai nustatoma, kad asmuo piktnaudžiauja alkoholiu, vartoja narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas arba nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija). Teismas pažymėjo, kad nuo 2013 m. liepos 20 d. įsigaliojusioje Paslapčių įstatymo 16 straipsnio redakcijoje, kuri aktuali ir nagrinėjamam ginčui, neliko nuostatos, kad leidimas gali būti panaikinamas, kai nustatoma, jog asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar kriminalinės žvalgybos tyrimas. Iki 2013 m. liepos 20 d. galiojusios Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto nuostatos naujoje straipsnio redakcijoje buvo išplėstos ir nustatyta, kad leidimas gali būti panaikintinas, kai tikrinimo metu nustatomos ar per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui (VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 20 punktas). Įvertinęs nurodytas teisės akto normas, teismas konstatavo, kad Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto nuostatos (redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 20 d.) nebuvo panaikintos. Nors naujos redakcijos Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte buvo pakeista anksčiau galiojusio Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto lingvistinė konstrukcija, praplėsta taikymo apimtis, normos esmė liko ta pati. Įstatymų leidėjas paliko diskrecijos teisę paslapčių subjektui spręsti, ar asmens savybės, jo veikla, kitos su asmeniu susijusios aplinkybės ar faktai nekelia grėsmės patikėtos valstybės paslaptį sudarančios informacijos saugumui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, jog būtina įvertinti ne tik Įsakymo Nr. 1V-650 teisinį, bet ir faktinį pagrindą, t. y. tik nustačius, kokiais faktiniais duomenimis yra grindžiamas individualus administracinis aktas, gali būti įvertinta, ar yra nurodytas tinkamas teisinis pagrindas.
Iš Įsakymo Nr. 1V-650 turinio teismas nustatė, kad jį priimant buvo remiamasi VRM CSEK 2013 m. gegužės 15 d. posėdžio 2013 m. birželio 18 d. protokole Nr. 1-8RN-1(KF), Policijos departamento 2012 m. lapkričio 30 d. rašte Nr. 5-S-4411 pateikta informacija, kad pareiškėjo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, ir pateikta neigiama S. L. psichofiziologinio tyrimo poligrafu išvada. Remiantis šia informacija buvo nuspręsta, kad pareiškėjas dėl nustatytų jo dalykinių ir asmeninių savybių – neatsakingumo, nesąžiningumo ir nepatikimumo – netinka darbui su įslaptinta informacija.
Teismo vertinimu, motyvuojamoji Įsakymo Nr. 1V-650 dalis patvirtina, kad aplinkybės, jog pareiškėjo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimų nusikalstamų veikų padarymo, iš esmės buvo vertinamos tik kaip faktinis pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas pagal dalykines ir asmenines savybes negali dirbti su įslaptinta informacija. Šias teismo išvadas patvirtina VRM CSEK posėdžio metu išdėstyti argumentai (2013 m. birželio 18 d. protokolo Nr. 1-8RN-1(KF) lapas 10), kad dėl to, jog S. L. yra pareikšti įtarimai nusikalstamų veikų padarymu ir byla yra perduota teismui, jis dėl savo asmeninių ir dalykinių savybių netinka darbui su įslaptinta informacija.
Įvertinęs minėtas aplinkybes, bei tai, kad Įsakymas Nr. 1V-650 iš esmės priimtas remiantis Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto nuostatomis, kurios naujoje Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies redakcijoje įtvirtintos 20 punkte, teismas konstatavo, jog naikinti ginčijamą įsakymą nėra pagrindo. Vien ta aplinkybė, kad nuo 2013 m. liepos 20 d. galiojančioje Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje neliko ankstesnės šio straipsnio redakcijos 13 punkte įtvirtinto pagrindo leidimui panaikinti (kai nustatoma, kad asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar kriminalinės žvalgybos tyrimas), o 17 punkto nuostatos išdėstytos kitame, t. y. 20-ame, punkte, savaime nereiškia, jog Įsakymas Nr. 1V-650 priimtas negaliojančiu teisiniu pagrindu. Teismas vertino, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija buvo panaikintas konkrečių faktinių aplinkybių kontekste, nustačius, kad pareiškėjo asmeninės savybės ir veikla netinka darbui su įslaptinta informacija.
Administracinių aktų panaikinimo pagrindai įtvirtinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad administracinis aktas turi būti panaikintas, jei yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (1 p.), neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas (2 p.), neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (3 p.).
Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės, kad Įsakyme Nr. 1V-650 nurodyta iki 2013 m. liepos 20 d. galiojusio Paslapčių įstatymo norma, neatitinka nė vieno iš ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, kuriais remiantis įsakymas turėtų būti naikinamas. Minėta, kad teisinis pagrindas (pareiškėjo savybės, veikla, kitos aplinkybės ar faktai), kuriuo remiantis buvo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, yra nustatytas Įsakymo Nr. 1V-650 priėmimo metu galiojusiame Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte. Tai, kad Įsakyme Nr. 1V-650 nurodytos kitos teisės normos, savaime nereiškia, kad jis prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Įsakyme Nr. 1V-650 yra nurodytas aiškus ir konkretus faktinis pagrindas, leidžiantis nustatyti, kokia teisės norma vadovaujantis jis buvo priimtas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat teigė, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija jam panaikintas nesant faktinio pagrindo, nes dėl pareiškėjui pareikštų kaltinimų nusikalstamų veikų padarymu nėra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, pareiškėjo charakteristika patvirtina, kad jo asmeninės ir dalykinės savybės yra tinkamos darbui su įslaptinta informacija.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. gegužės 17 d. nutarime yra išaiškinęs, kad asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu. Valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės. Su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama. Asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama. Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarime taip pat konstatuota, kad pagrindiniai arba minimalūs kriterijai vertinant asmens lojalumą ir patikimumą nėra siejami tik su asmens kalte padarius nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą. Jie apima ir informaciją apie potencialias grėsmes saugumui: asmens savybes, veiklą bei kitas aplinkybes, liudijančias jo nesąžiningumą, nelojalumą, nepatikimumą ar neapdairumą, taip pat jo pažeidžiamumą per su juo susijusius artimus asmenis. Gavus tam tikram asmeniui nepalankios informacijos, turėtų būti patikrinta, ar tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija nesukelia nepriimtinos rizikos tokios informacijos saugumui, o nustačius tokią riziką, asmeniui turi būti atimta galimybė naudotis įslaptinta informacija.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas S. L. buvo pripažintas asmeniu, netinkančiu darbui su įslaptinta informacija, remiantis dviem aplinkybėmis – t. y. teismui yra perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje pareiškėjas yra kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, taip pat pareiškėjo tyrimo poligrafu išvada yra neigiama.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad pagrindas konstatuoti, jog tam tikras asmuo yra nepatikimas ir tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija kelia grėsmę šios informacijos saugumui, yra ne tik įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis nuosprendis ar teismo nutartis, kuriais asmuo patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, bet ir kitos aplinkybės, dėl kurių valstybė negali pasitikėti šiuo asmeniu. VRM CESK buvo pateikta informacija, už kokias nusikalstamas veikas pareiškėjas yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nurodyti nusikalstamų veikų epizodai ir jų sudėtys. Pareiškėjui pareikšti įtarimai pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas), pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi), pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dokumentų suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu). Įvertinęs pateiktus duomenis, teismas konstatavo, kad visos nusikalstamos veikos, kurių padarymu pareiškėjas yra įtariamas, susijusios su jo tiesioginių funkcijų vykdymu, t. y. galbūt padarytos jam einant užimamas pareigas. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo prie išvados, kad byloje esanti informacija apie baudžiamojoje byloje pareiškėjui oficialiai pareikštus įtarimus sudaro pakankamą pagrindą spręsti, jog leidimas šiam asmeniui ir toliau dirbti su įslaptinta informacija kelia nepriimtiną riziką tokios informacijos saugumui. Minėta, teisė disponuoti paslaptį sudarančia informacija asmeniui gali būti suteikta tik tada, kai valstybė gali juo besąlygiškai pasitikėti. Nustačius bent menkiausius įtarimus, kad asmuo yra nepatikimas, tokia teisė iš jo turėtų būti atimama.
Teismas taip pat pažymėjo, kad asmens pripažinimui nepatikimu ir jam išduoto leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimui neturi įtakos tai, kad jam yra pareikšti tik įtarimai nusikalstamos veikos padarymu, t. y. kad pareiškėjas nėra pripažintas kaltu. Minėta, kad pagrindas leidimui panaikinti yra ne tik aplinkybė, kad asmuo padarė teisės pažeidimą, bet ir kitos jo savybės. Šiuo atveju vien ta aplinkybė, kad asmuo yra įtariamas, jog eidamas tiesiogines pareigas Policijos departamente padarė nusikalstamas veikas, kelia pagrįstų abejonių jo patikimumu. Nustatęs šias aplinkybes, paslapčių subjektas turi diskrecijos teisę, vadovaudamasis Paslapčių įstatymo nuostatomis, panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.
Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tyrimo išvada yra naudojama kaip papildoma informacija, apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką. Jeigu asmens tyrimo išvada yra neigiama, taip pat asmeniui atsisakius tirtis poligrafu, atsižvelgiant į visą turimą informaciją apie tiriamą asmenį ir jo aplinką, šiam asmeniui gali būti neišduodamas ar panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.
Teismas pažymėjo, kad neigiama tyrimo poligrafu išvada yra papildomas pagrindas panaikinti pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Atkreipė dėmesį, kad tyrimas poligrafu pareiškėjui buvo atliekamas ne Poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. sprendžiant klausimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo, o ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-2-00052-09, kurioje pareiškėjui yra pareikšti įtarimai. Atsižvelgdamas į tai, kad tyrimo poligrafu išvada yra tik papildoma faktinė aplinkybė sprendžiant dėl leidimo panaikinimo, kad ši išvada nėra ir negali būti administracinės bylos ginčo objektu, teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, jog atliekant tyrimą buvo pažeistos BPK normos, t. y. neužtikrintas gynėjo dalyvavimas, be to, pažymėjo, jog tyrimo poligrafu išvados įrodomąją galią gali nustatyti tik baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas.
Iš Įsakymo Nr. 1V-650 bei VRM CSEK protokolo teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, esą priimant Įsakymą Nr. 1V-650 buvo atsižvelgta į jo turėtą, bet jau nebegaliojančią tarnybinę nuobaudą. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis vidaus reikalų sistemoje dirbo ilgą laiką, per kurį padarė tik vieną tarnybinį nusižengimą, teismas vertino nesuteikiančiomis pagrindo teigti, kad pareiškėjo asmeninės ir dalykinės savybės suteikia pagrindą patikėti jam valstybės paslaptį sudarančią informaciją. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad priimdamas Įsakymą Nr. 1V-650 atsakovas turėjo pakankamų faktinių duomenų, kurių pagrindu padarė išvadą apie tai, jog pareiškėjo savybės ir veikla kelia grėsmę valstybės paslaptį sudarančios informacijos saugumui.
Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti argumentai yra nepagrįsti, todėl jo skundą dėl Vidaus reikalų ministro 2013 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. 1V-650 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas S. L. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 79–90) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pakartoti argumentai, kuriais pareiškėjas rėmėsi savo skunde pirmosios instancijos teismui. Be to, apeliantas nurodo šiuos nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus:
1. Teismo sprendimas priimtas neištyrus visapusiškai ir objektyviai visų bylai reikšmingų aplinkybių, neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ir pats teismas sprendime pripažįsta, jog Įsakymas Nr. 1V-650 grindžiamas teisiniu pagrindu, neatitinkančiu galiojančios Paslapčių įstatymo redakcijos. Teismas sprendime pripažįsta, kad faktinis Įsakymo Nr. 1V-650 priėmimo pagrindas yra duomenys apie pareiškėjo atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą, užfiksuoti VRM CSEK protokole, Policijos departamento 2012 m. lapkričio 30 d. rašte Nr.5-S-4411, o tai patvirtina, kad Įsakymo Nr. 1V-650 priėmimo faktinis pagrindas neatitinka įstatyme įtvirtintam teisiniam pagrindui. Be to, Įsakymas Nr. 1V-650 priimtas teisiniu pagrindu, kurį Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarime pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Atsakovas pripažino teisės taikymo klaidą. Šių aplinkybių visuma rodo, kad šiuo atveju teismas turėjo pagrindą panaikinti Įsakymą Nr. 1V-650 ABTĮ 89 straipsnyje nustatytu pagrindu.
2. Teismų praktikoje tyrimas poligrafu laikomas papildomu, tačiau jokiu būdu ne pagrindiniu kriterijumi vertinant asmens tinkamumą darbui su įslaptinta informacija (LVAT 2012 m. balandžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1684/2012). Teismų praktikoje pažymėta, kad apibendrinant Poligrafo naudojimo įstatymo nuostatas, darytina išvada, jog tik esant tiriamo asmens suteiktai ar atitinkamos valstybės institucijos surinktai informacijai, susijusiai su tiriamu asmeniu ir jo aplinka bei pagrindžiančiai asmens nepatikimumą, nelojalumą Lietuvos valstybei, tyrimo poligrafu neigiamos išvados gali būti vertinamos kaip papildoma informacija, neigiamai apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką (LVAT 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-855/2013). Atsižvelgdamas į tai, apeliantas mano, kad teismo sprendimo motyvai dėl poligrafo naudojimo jo atžvilgiu nėra pakankamai nuoseklūs bei pagrįsti.
3. Teismas netyrė ir neįvertino svarbios aplinkybės, kad atsakovas neįvardijo kokiais konkrečiais įrodymais grindžiama išvada, jog pareiškėjo dalykinės ir asmeninės savybės – neatsakingumas, nesąžiningumas ir nepatikimumas, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Be to, teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos konstatuojant Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte nurodytas „kitas asmenines ir dalykines savybes“ (LVAT 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2894/2012, 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3221/2012, 2012 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2360/2012, 2009 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-171/2009). Apelianto teigimu, konstatuojant kitas asmenines ir dalykines savybės, dėl kurių pareiškėjas yra netinkamas darbui su įslaptinta informacija, būtina remtis faktais, kurie, vadovaujantis proporcingumo ir protingumo principais, priežastiniu ryšiu yra susiję su asmens netinkamumu darbui su įslaptinta informacija. Tokie faktai turi rodyti realų pavojų, dėl kurio įslaptinta informacija asmeniui negali būti patikėta – nelojalumą arba nepakankamą lojalumą Lietuvos Respublikai, negebėjimą saugoti paslaptis, veiksnumo trūkumus, teistumą, ryšius su potencialiai pavojingomis arba pavojingomis organizacijomis, informacijos nuslėpimą arba melagingos informacijos pateikimą priimant į tarnybą, gyvenimą ne pagal pajamas ir pan. Apeliantas akcentuoja, kad jo charakteristikoje nurodomos teigiamos asmeninės ir dalykinės jo savybės akivaizdžiai dominuoja neigiamų atžvilgiu, tačiau teismas šių aplinkybių neįvertino ir dėl jų motyvuotai nepasisakė. Vien aplinkybė, jog asmens atžvilgiu pradedamas ikiteisminis tyrimas, negali apibūdinti asmens kaip netinkamo darbui su įslaptinta informacija. LVAT 2012 m. spalio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2779/2012 aiškiai pasisakė, kad vien įtarimų pareiškimas baudžiamojoje byloje negali būti pagrindas konstatuoti, kad asmuo nėra tinkamas darbui su įslaptinta informacija. Apeliantas mano, kad teismo argumentai dėl jo netinkamumo darbui su įslaptinta informacija pažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją, taip pat prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatoms.
4. Apelianto nuomone, teismo sprendime besąlygiškai palaikyta atsakovo pozicija. Teismas visapusiškai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus ir jų išsamiai nevertino. Vertinant įrodymus, svarbu nustatyti jų reikšmę konkrečiai bylai, įrodymų tarpusavio ryšį ir su įrodinėtomis aplinkybėmis, kokias išvadas galima padaryti iš kiekvieno konkretaus įrodymo ir jų visumos. Visi surinkti įrodymai turi būti analizuojami ir objektyviai vertinami nustatant jų tikrumą bei reikšmingumą, paneigiant ar patvirtinant faktines bylos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuota nuostata, jog teismas, vadovaudamasis kriterijumi, kad leidimas neišduodamas, jeigu nustatomos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka dirbti su įslaptinta informacija, kiekvienu konkrečiu atveju, taikydamas proporcingumo bei protingumo kriterijus, turi spręsti, ar per konkrečias faktines situacijas (per konkrečius faktus) pasireiškusios asmens savybės gali būti suderinamos su darbu su įslaptinta informacija (LVAT 2012 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1327/2012). Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarime pažymėjo, kad asmens, siekiančio eiti ar einančio pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti vertinami atsižvelgiant į visas reikšmingas tą asmenį apibūdinančias aplinkybes, inter alia jo veiklą, padarytus teisės pažeidimus, dalykines ir asmenines savybes, reputaciją, ryšius su kitais asmenimis. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad teismas netyrė ir nepasisakė dėl pareiškėjo tarnybos eigos ir kitų aplinkybių, nors ikiteisminis tyrimas pradėtas 2008 metais ir visą laikotarpį iki Įsakymo Nr. 1V-650 pareiškėjas nebuvo praradęs teisės dirbti su slapta informacija. Apelianto nuomone, šiuo atveju yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies ir 143 straipsnio pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu, prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 94–96) atsakovas pakartoja tuos pačius argumentus, kuriais jis grindė savo atsiliepimą į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Atkreipia dėmesį į tai, kad vien aplinkybė, kad asmens atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nėra pagrindas pripažinti, jog asmens savybės tinka darbui su įslaptinta informacija (LVAT 2012 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1791/2012 ir kt.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė, prašydamas panaikinti Vidaus reikalų ministro 2013 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. 1V-650, kuriuo jam, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Investicijų planavimo ir techninės plėtros valdybos vyriausiajam specialistui, panaikintas 2004 m. liepos 27 d. išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“.
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jo skundas buvo atmestas visiškai, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas neišnagrinėjo bylos aplinkybių išsamiai ir visapusiškai, netinkamai taikė materialinės teisės ir procesinės teisės normas, todėl, apelianto nuomone, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato, kad materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino (ABTĮ 143 straipsnis). Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis ), išskyrus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose nurodytus sprendimo negaliojimo absoliučius pagrindus, kuriuos nustačius teismo sprendimas turi būti panaikintas. Apelianto nuomone, šiuo atveju yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 1 dalyje ir 143 straipsnyje numatytais pagrindu.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šią įstatymo nuostatą.
Vidaus tarnybos statutas apibrėžia, kad vidaus reikalų įstaiga – valstybės politiką visuomenės saugumo srityje įgyvendinantis Vidaus reikalų ministerijos valdymo srities viešasis juridinis asmuo, kurio pareigūnų tarnyba organizuojama statutiniais pagrindais (Statuto 2 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad atitinkama vidaus reikalų įstaiga Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo prasme yra paslapčių subjektas (VTPĮ 2 straipsnio 8 dalis). Vidaus reikalų įstaigos, o Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo prasme kartu ir paslapčių subjekto, vadovas, kuris šio įstatymo prasme yra atsakingas už bendrą įslaptintos informacijos apsaugos tame paslapčių subjekte organizavimą (VTPĮ 12 straipsnio 2 dalis), turi būti įsitikinęs, kad su įslaptinta informacija dirbs patikimas personalas, kad bus užtikrintas įslaptintos informacijos saugumas ir naudojimas pagal įstatyme numatytą paskirtį. Įstatymų leidėjas valstybės paslapčių subjekto vadovui suteikia teisnius instrumentus siekti konstituciškai svarbių tikslų, t.y. užtikrinti, kad pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, eitų tik tokie asmenys, kurių patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei nekelia jokių abejonių, kartu užkirsti kelią galimoms grėsmėms įslaptintos informacijos saugumui ir su tokia informacija susijusiems valstybės interesams (VTPĮ 15,16,17,18 straipsniai, Vidaus tarnybos statuto 6, 11 straipsniai, 53 straipsnio 1 dalies 17 punktas, 56 straipsnio 1 dalis).
Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išduodamas bei panaikinamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme nustatyta tvarka ir pagrindais.
Byloje nustatyta, kad 2013 m. liepos 22 d. įsakymas Nr.1V-650 dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija pareiškėjui panaikinimo buvo priimtas galiojant Paslapčių įstatymo redakcijai, įsigaliojusiai nuo 2013 m. liepos 20 d. (2013 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. XII-449), o leidimas dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“ pareiškėjui buvo panaikintas vadovaujantis iki 2013 m. liepos 20 d. galiojusios redakcijos įstatymu. Tai yra aiškiai nurodyta Įsakymo Nr. 1V-650 įžanginėje dalyje (iš išvardytų Paslapčių įstatymo 16 ir 18 straipsnio redakcijų, paskutinė nurodyta redakcija yra ta, kuri buvo paskelbta „Valstybės žiniose“, 2010, Nr. 157-7951, t. y. 2010 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. XI-1237 redakcija), taip pat matyti iš skundžiamo administracinio akto viso turinio.
Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymo, ar atitinkamos jo normos redakcinio pobūdžio pakeitimai, kuriais nekeičiamas tos normos turinys (pav., pakeičiama įstatymo straipsnių, jų dalių, punktų numeracija, kitaip išdėstoma teisės norma, nekeičiant jos turinio), jei viešojo administravimo subjektas atitinkamame administraciniame akte klysta nurodydamas taikytos teisės normos redakciją, teismų praktikoje, paprastai nepripažįstami pagrindu panaikinti skundžiamą aktą. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju dėl teisės aktų pasikeitimo įtakos ginčo teisinių santykių teisiniam reguliavimui sprendžia atsižvelgdamas į nagrinėjamos individualios bylos faktines aplinkybes.
Įsakyme Nr.1V-650 nurodyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“ buvo panaikintas vadovaujantis Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 ir 17 punktais, 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 2 dalimi. Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, pažymi, kad 2013 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XII-449 pakeičiant Paslapčių įstatymą, šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta kokiais pagrindais neišduodami leidimai dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (ši įstatymo norma kartu su Paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu taikoma ir leidimo panaikinimui), taip pat 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte buvo atlikti ne tik redakcinio pobūdžio pakeitimai, bet ir kai kurie nagrinėjamam ginčui aktualūs esminiai pakeitimai, susiję su pagrindinėmis procedūromis ir taisyklėmis, kurių turi būti laikomasi sprendžiant dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo.
Pagal 2013 m. liepos 2 d. įstatymą Nr. XII-449 nuo 2013 m. liepos 20 d. neteko galios Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas, kuris numatė leidimo neišdavimo pagrindą, jeigu asmuo „yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar kriminalinės žvalgybos tyrimas“, kuris Įsakyme Nr. 1V-650 buvo taikytas pareiškėjui kaip vienas iš leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo pagrindų. Iš Įsakymo Nr. 1V-650 motyvuojamosios dalies, kurioje nurodyta, kad Policijos departamento IPTP valdybos vyriausiajam specialistui S. L. pareikšti įtarimai pagal atitinkamus BK straipsnius, matyti, kad atsakovas minėtą netekusią galios įstatymo normą taikė tuo iki 2013 m. liepos 20 d. galiojusio teisinio reguliavimo aspektu, kad pareiškėjas yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Atsižvelgdama į tai, kad Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas (2010 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. XI-1237 redakcija, Žin., 2010, Nr. 157-7951) nuo 2013 m. liepos 20 d. neteko galios, teisėjų kolegija konstatuoja, kad leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“ panaikinimas Įsakymu Nr.1V-650 šios (netekusios galios) įstatymo normos pagrindu yra neteisėtas.
Pabrėžtina, kad nuo 2013 m. liepos 20 d. įsigaliojusioje Paslapčių įstatymo 18 straipsnio (2013 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. XII-449) 1 dalies 4 punkto redakcijoje nustatyta, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinamas, jeigu atlikus patikrinimą, nustatoma, kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje. 2010 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. XI-1237 redakcijos Paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kurį taikė atsakovas, priimdamas Įsakymą Nr.1V-650, nenustatė reikalavimo, kad aplinkybės, nurodytos šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje turi būti nustatytos atliekant patikrinimą. 2010 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. XI-1237 redakcijos 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte buvo nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad ši Paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto redakcija galiojo nuo 2004 m. sausio 7 d. (2003 m. gruodžio 16 d. įstatymas Nr. IX-1908, Žin., Nr. 4-29), nes 2010 m. gruodžio 14 d. įstatymu Nr. XI-1237 keičiant Paslapčių įstatymo 18 straipsnį, nebuvo pakeista. Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarime pripažino, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) (Žin., 2004, Nr. 4-29) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas atsiradus arba paaiškėjus šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytoms aplinkybėms, ir nenustatyta, kad prieš sprendžiant dėl tokio leidimo arba pažymėjimo panaikinimo atsiradus ar paaiškėjus šioms aplinkybėms asmens patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti papildomai tikrinami siekiant nustatyti, ar tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija nekeltų grėsmės tokios informacijos saugumui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn arba jam gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl labai įvairių tyčinių nusikalstamų veikų. Todėl, įstatymų leidėjui Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nenumačius galimybės vertinti reikšmingų aplinkybių, susijusių su konkrečiu atveju, kai asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos yra atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas ir kartu patikrinti asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei, yra sudaromos prielaidos atsirasti ir tokioms situacijoms, kai asmeniui panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas ir dėl to asmuo netenka pareigų valstybės tarnyboje, kurioms eiti toks leidimas ar pažymėjimas yra būtinas, net ir tais atvejais, kai su asmens traukimu baudžiamojon atsakomybėn, ikiteisminiu ar operatyviniu tyrimu susijusios aplinkybės nėra tokios, kurios keltų abejonių dėl tokio asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei ir dėl kurių tolesnis asmens darbas su įslaptinta informacija galėtų kelti grėsmę tokios informacijos saugumui. Konstatavo, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį nenumatyta galimybė vertinti, ar su asmens traukimu baudžiamojon atsakomybėn, ikiteisminiu ar operatyviniu tyrimu susijusios aplinkybės kelia tokių abejonių dėl asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei, kad tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija keltų grėsmę tokios informacijos saugumui, neatitinka iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus ir yra vertintinas kaip neproporcingas Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą varžymas. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas inter alia pažymėjo, kad Paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos turi būti aiškinamos kartu su šio įstatymo nuostatomis, kurios numato bendruosius reikalavimus dėl personalo patikimumo ir pakartotinio asmens tikrinimo leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 16 straipsnio 6 dalimi).
Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimas buvo paskelbtas 2011 m. liepos 12 d. (Žin., 2011, Nr.84-4106). Atsakovas, priimdamas 2013 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. IV-650, taikė įstatymo normą, t.y. Paslapčių įstatymo 18 straipsnio (2010 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. XI-1237 redakcija, Žin., 2010, Nr.157-7971) 1 dalies 4 punktą, kuris Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarime nurodyta apimtimi buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir taikė būtent ta apimtimi, kuria ši įstatymo norma buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, t.y. panaikino leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija prieš tai paslapčių subjektui neatlikus patikrinimo ir neįvertinus Paslapčių įstatymo reikalavimų kontekste , ar su ikiteisminiu tyrimu ar traukimu baudžiamojon atsakomybėn susijusios aplinkybės (iki 2013 m. liepos 20 d. galiojęs Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas) yra būtent tokios, kad kyla abejonių dėl asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei.
Iš įsigaliojusių nuo 2013 m. liepos 20 d. Paslapčių įstatymo pakeitimų (2013 m. liepos 2 d. įstatymas Nr.XII-449) matyti, kad jie buvo priimti inter alia atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimo nuostatas ir nustatant teisinį reguliavimą, kuriame įtvirtintas procedūrinis reikalavimas, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas dėl aplinkybių, nurodytų Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje, panaikinamas, kai kuri nors iš šioje įstatymo normoje nurodytų aplinkybių nustatoma atlikus patikrinimą (minėtos redakcijos Paslapčių įstatymo redakcijos 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 16 straipsnio 2 dalies 20 punktas).
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą neatsižvelgė į minėtas nagrinėjamam ginčui aktualias Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimo nuostatas ir Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte (2010 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. XI-1237 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, vertindamas kaip analogišką numatytam nuo 2013 m. liepos 20 d. įsigaliojusios redakcijos Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte (2013 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. XII-449), neatkreipė dėmesio į šioje normoje nurodytas jos taikymo procedūrines sąlygas. Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte (2010 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. XI-1237 redakcija), kuriame buvo nustatyta, kad leidimas panaikinamas, jeigu asmuo “piktnaudžiauja alkoholiu, vartoja narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas arba nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija“ ir nuo 2013 m. liepos 20 d. įsigaliojusios redakcijos Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte (2013 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. XII-449) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį „Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas neišduodamas, jeigu asmuo nėra patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei: tikrinimo metu nustatomos ar per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui“, priežasčių dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui ir kurios gali būti pagrindas panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, apimties prasme yra panašus, tačiau pabrėžtina, kad Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkto (2013 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. XII-449) taikymas yra siejamas su atitinkamomis procedūrinėmis taisyklėmis, t. y. kad šioje teisės normoje nurodytos aplinkybės turi būti nustatomos tikrinimo metu. Tai reiškia, kad šios įstatymo normos pagrindu (taikant ją kartu su šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu) leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija gali būti panaikintas paslapčių subjektui atlikus patikrinimo procedūrą.
Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėžtina, kad nuo 2013 m. liepos 20 d. galiojančios Paslapčių įstatymo redakcijos 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte nurodytas leidimo neišdavimo pagrindas siejamas su paslapčių subjekto vadovo diskrecija (tokią diskrecija paslapčių subjektas turėjo ir pagal iki 2013 m. liepos 20 d. galiojusį Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktą) spręsti kokios būtent aplinkybės pagal atlikto patikrinimo duomenis, suteikia pagrindą išvadoms, jog yra nustatytos atitinkamos (konkrečios) asmens savybės, veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, kurie kelia grėsmę patikėtos įslaptintos informacijos saugumui. Paslapčių subjektas, atlikdamas tokio pobūdžio patikrinimą, gali remtis ne tik savo surinktais, bet ir kitų institucijų duomenimis, tačiau atlikto patikrinimo metus surinktos medžiagos pagrindu turi pateikti savarankiškas, motyvuotas išvadas, suformuluotas būtent Paslapčių įstatymo normų taikymo kontekste, iš kurių būtų aišku kokios būtent patikrinimo metu buvo nustatytos asmens savybės, jo veikla, ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, kurie suteikė pagrindą išvadoms, kad asmuo, kuriam buvo išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, nėra patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei ir dėl jam išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turi būti panaikintas.
Byloje nustatyta, kad atsakovo Įsakymas Nr. 1V-650 dėl leidimo apeliantui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“ buvo priimtas paslapčių subjektui neatlikus tokio patikrinimo. Išvadą pateikusiai VRM CSEK nebuvo pateikta jokia patikrinimo medžiaga, nes paslapčių subjektas patikrinimo neatliko. Paslapčių subjekto SEK 2012 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 5-S-4411 VRM CSEK buvo pateikta informacija apie tai, kad ikiteisminiame tyrime 2012 m. spalio 5 d. S. L. pareikštas galutinis įtarimas, 2012 m. kovo 1 d. psichofiziologinio tyrimo poligrafu išvada (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-0052-09 bylos dokumentas), taip pat Policijos departamento IPTP valdybos viršininko 2012 m. lapkričio 28 d. surašyta S. L. charakteristika. Iš VRM CSEK 2013 m. birželio 18 d. išvados turinio ir kitų bylos dokumentų matyti, kad į šią išvadą perrašytas Generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro 2012 m. spalio 5 d. pranešimo S. L. apie įtarimą baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-0052-09 tekstas, atkreiptas dėmesys į tai, kad byla perduota teismui, taip pat į neigiamą šio pareigūno psichofiziologinio tyrimo poligrafu išvadą, pacituotas Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas ir pateiktos formalios, bendro pobūdžio, išvados, kad yra pagrindas panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, vadovaujantis Paslapčių įstatymo redakcijos 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 13 ir 17 punktų pagrindu. Pareiškėjas (apeliantas) byloje akcentuoja aplinkybes, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-0052-09 buvo pradėtas 2008 metais ir paslapčių subjektas kelis metus nesprendė dėl apeliantui išduoto leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo, be to, nebuvo nušalinęs nuo pareigų, o po Įsakymo Nr. 1V-650 priėmimo paliko jį dirbti tose pačiose pareigose. Pažymėtina, kad esant apelianto nurodytai aplinkybei dėl ikiteisminio tyrimo fakto ir jo trukmės, taip pat apelianto charakteristikoje nurodytai aplinkybei, kad 2009 m. gegužės 8 d. jam buvo paskirta drausminė nuobauda (pastaba) už aplaidų įslaptintų dokumentų administravimą, pagal pateiktus į bylą įrodymus matyti, kad esant šioms aplinkybėms paslapčių subjektui kelis metus (iki 2012 m. pabaigos) nebuvo kilęs įtarimas dėl apelianto patikimumo ir būtinumo vadovaujantis Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi tikrinti pareigūną papildomai dėl jo patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei ir spręsti dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo. VRM CSEK išvada, kurioje pasiūlyta vidaus reikalų ministrui panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymimąja slaptumo žyma slaptai, pateikta praėjus daugiau nei pusei metų nuo paslapčių subjekto SEK 2012 m. lapkričio 30 d. informacinio rašto Nr. 5-S-4411 gavimo (raštas VRM buvo gautas 2012 m. gruodžio 3 d.). Pagal bylos duomenis (Policijos departamento SEK 2012 m. lapkričio 15 d. protokolas Nr. 5-IL-1657) paslapčių subjektas apeliantui buvo išdavęs aukštesnio slaptumo lygmens leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (žymima slaptumo žyma „Slaptai“), nors pagal pareigybės aprašymą numatytas specialusis reikalavimas turėti žemesnio slaptumo lygmens leidimą susipažinti su įslaptinta informacija (žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“). Iš bylos medžiagos spręstina, kad būtent su šiuo specialiuoju reikalavimu turi būti siejamas faktas, kad panaikinęs apeliantui išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, atsakovas netaikė apelianto atžvilgiu Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies normų dėl pareigūno atleidimo iš tarnybos. Minėtų aplinkybių visuma teisėjų kolegijai yra pakankamas pagrindas išvadoms, kad paslapčių subjekto pozicija apelianto atžvilgiu dėl jo patikimumo Paslapčių įstatymo prasme nenuosekli, veiksmai prieštaringi, leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“ panaikinimas Įsakymu Nr. 1V-650 formalus, neatitinka pagrindinių procedūrinių taisyklių, nes paslapčių subjektas neatliko patikrinimo, kuriame būtų motyvuotai Paslapčių įstatymo reikalavimų kontekste individualizuota kokios aplinkybės, faktai, ar asmens savybės lėmė išvadas, kad apeliantas nuo tam tikro laiko tapo nepatikimas ir nelojalus Lietuvos valstybei ir nebetinka darbui su įslaptinta informacija. Atsakovas, priimdamas 2013 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. 1V-650, rėmėsi VRM CSEK išvada, neatsižvelgdamas nei į tai, kad surašant šią išvadą nebuvo atsižvelgta į tai, jog Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimu Paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2010 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. XI-1237 redakcija) ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad prieš sprendžiant dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba pažymėjimo panaikinimo atsiradus ar paaiškėjus šioms aplinkybėms asmens patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti papildomai tikrinami siekiant nustatyti, ar tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija nekeltų grėsmės tokios informacijos saugumui, prieštarauja Konstitucijai, taip pat neatsižvelgdamas į tai, kad Įsakymo Nr. 1V-650 priėmimo metu buvo pasikeitęs teisinis reguliavimas ir kai kurios VRM CSEK išvadoje nurodytos normos buvo arba panaikintos arba iš esmės pakeistos.
Nors įstatymų leidėjas Paslapčių įstatymą, atitinkamai pakoreguotą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarime pateiktas išvadas, priėmė tik 2013 m. liepos 2 d. (2013 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. XII-449, įsigaliojęs nuo 2013 m. liepos 20 d.), tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad Paslapčių įstatyme numatytų pagrindinių procedūrų ir taisyklių prasme, atsakovas, atsižvelgdamas į minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus ir galiojančias Paslapčių įstatymo normas, patikrinimą turėjo atlikti vykdydamas Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 6 dalies reikalavimus, galiojusius iki 2013 m. liepos 20 d. Primintina, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarime pažymėjo, jog Paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos kartu su šio įstatymo nuostatomis, kurios numato bendruosius reikalavimus dėl personalo patikimumo ir pakartotinio asmens tikrinimo leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 16 straipsnio 6 dalimi). Byloje nustatyta, kad atsakovas 2013 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 1V-650 pareiškėjui, Policijos departamento IPTP valdybos vyriausiajam specialistui, panaikino leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kuri žymima slaptumo žyma „Slaptai“, išduotą 2004 m. liepos 27 d. Tiek nuo 2013 m. liepos 20 d. galiojančios redakcijos Paslapčių įstatymas (VTPĮ 16 straipsnio 5 dalis, 2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-449 redakcija), tiek iki 2013 m. liepos 20 d. galiojusios redakcijos įstatymas (VTPĮ 16 straipsnio 5 dalis, 2010 m. gruodžio 14 d. įstatymas Nr. XI-1237) nustato tą pačią taisyklę, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, išduodamas ne ilgesniam kaip 10 metų terminui. Iki 2013 m. liepos 20 d. galiojusios redakcijos Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 6 dalis nustatė, kad likus 6 mėnesiams iki leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ar asmens patikimumo pažymėjimo galiojimo termino pabaigos, asmuo tikrinamas papildomai. Toje pačioje įstatymo normoje nustatyta, kad asmuo gali būti pakartotinai tikrinamas ir nesibaigus šiame straipsnyje nustatytiems terminams, jeigu kyla įtarimas, kad atsirado šio straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių. Pakartotinio patikrinimo metu paslapčių subjekto vadovo sprendimu asmeniui gali būti uždrausta dirbti su įslaptinta informacija. Pagal Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatas, pareiškėjui išduoto leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“ galiojimas turėjo baigtis 2014 m. liepos 27 d. Pagal minėtą Paslapčių įstatymo normą, paslapčių subjektas, įtardamas, jog atsirado Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, turėjo atlikti apelianto atžvilgiu patikrinimą, vadovaudamasis Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi, tačiau tokio patikrinimo neatliko. Taigi, paslapčių subjektas nesilaikė pagrindinių procedūrų ir taisyklių, tiek pagal iki 2013 m. liepos 20 d. galiojusios, tiek ir pagal nuo 2013 m. liepos 20 d. įsigaliojusios redakcijos Paslapčių įstatymą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ne kiekvienas procedūrinis pažeidimas yra pagrindas panaikinti viešojo administravimo subjekto priimtą individualų administracinį aktą. Atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimu nustatytas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) (Žin., 2004, Nr. 4-29) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto prieštaravimas Konstitucijai buvo konstatuotas ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba patikimumo pažymėjimas panaikinamas atsiradus arba paaiškėjus šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytoms aplinkybėms, tačiau nebuvo nustatyta, kad prieš sprendžiant dėl tokio leidimo arba pažymėjimo panaikinimo atsiradus ar paaiškėjus šioms aplinkybėms asmens patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti papildomai tikrinami siekiant nustatyti, ar tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija nekeltų grėsmės tokios informacijos saugumui, prieštarauja Konstitucijai, o nagrinėjamo ginčo atveju atsakovas rėmėsi būtent ta aplinkybe, kuri pateko į nurodytas minėtos redakcijos Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte, taip pat atsižvelgdama į pirmiau aptartus Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 16 dalies reikalavimus atlikti patikrinimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad patikrinimo neatlikimas ginčo atveju laikytinas esminiu procedūrų ir taisyklių pažeidimu sprendžiant dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo. Tokio pobūdžio pažeidimų konstatavimas yra pagrindas panaikinti skundžiamą Įsakymą Nr.1V-650 kaip neteisėtą (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai). Nustačiusi išdėstytas aplinkybes, kurios yra pagrindas panaikinti skundžiamą įsakymą, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes tam nebeliko pagrindo.
Pagal bylos medžiagą apelianto turėto leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“ galiojimas turėjo baigtis 2014 m. liepos 27 d. Taigi skundžiamo Įsakymo Nr.1V-650 panaikinimas yra tik patvirtinimas, kad atsakovas minėtu individualiu administraciniu aktu jo galiojimą buvo nutraukęs anksčiau, nei leidimo galiojimas būtų pasibaigęs pagal išdavimo terminą, ir tai buvo padaręs neteisėtai.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris turi būti panaikintas (ABTĮ 143 straipsnis). Procesinės teisės normų pažeidimų, kurie suteiktų pagrindą taikyti ir ABTĮ 142 straipsnio 1 punktą, byloje nenustatyta.
Remiantis išdėstytais motyvais pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą – patenkinant pareiškėjo skundą ir panaikinant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. 1V-650 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo S. L. apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo S. L. skundą patenkinti. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. 1V-650 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ panaikinti.
Sprendimas neskundžiamas.