- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-28
- Bylos Nr.
- 1A-596/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-1-00824-2011-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Kęstutis Jucys (pran.), Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- M. L.
- Nukentėjusysis
- J. R.
- Advokatai
- Edgaras Jautakis
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą – laisvės atėmimu dvylikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistojo M. L. priteista nukentėjusiajam J. R. 5 220,01 Lt proceso išlaidoms ir turtinei žalai bei 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2011 m. liepos 30 d. apie 00 val. 30 min., namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini) rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su V. R. metu, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kurio atžvilgiu byla nutraukta, tyčia sudavė nukentėjusiajam V. R. mažiausiai du smūgius alkūne į veidą, po to įspyrė mažiausiai trylika kartų į juosmens, krūtinės, pilvo sritis ir kitas kūno vietas bei mažiausiai penkis kartus užšoko abejomis kojomis jam ant krūtinės. Po to, E. P., kurio atžvilgiu byla nutraukta, tyčia sudavė V. R. kumščiu vieną kartą į veido sritį bei mažiausiai keturis kartus įspyrė jam į veido, krūtinės, pilvo sritis ir vieną kartą sudavė stikliniu buteliu į galvą, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo. Šiais bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam V. R. odos nubrozdinimus kaktos dešinėje pusėje, kraujosruvas odoje ir poodyje kairės akies vokų-nosies-kairio skruosto-kaktos kairės pusės srityje ir pakaušio kairėje pusėje, kraujosruvą galvos minkštuosiuose audiniuose pakaušio dešinėje pusėje, linijinį pakauškaulio kairės pusės - kaukolės pamato užpakalinės daubos kairės pusės - kairio smilkinkaulio piramidės srities lūžimą, įspaustinį skeveldrinį kaukolės pamato užpakalinės daubos dešinės pusės lūžimą, nosies kaulų daugiaskeveldrinį lūžimą, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kietuoju dangalu dešinio galvos smegenų pusrutulio kaktinės ir smilkininės skilčių išgaubtųjų paviršių srityje, kraujosruvas po galvos smegenų minkštaisiais dangalais abiejų galvos smegenų pusrutulių visame paviršiuje, kraujosruvas galvos smegenų žievėje kairio galvos smegenų pusrutulio smilkininės skilties apatiniame paviršiuje; odos nubrozdinimus krūtinės ląstos kairėje pusėje, nugaros-juosmens srityje, kraujosruvas odoje ir poodyje krūtinės ląstos kairėje pusėje, nugaros-juosmens srityje, dešinės pusės V, VI, VII, IX, X, XI ir kairės pusės VI, VII, VIII, IX, X, XI, XII šonkaulių lūžimus bei kraujosruvas tarpšonkauliniuose raumenyse lūžių vietose, dešinės mentės krašto skeveldrinį lūžimą podyglinės duobės srityje ir kraujosruvą nugaros raumenyse lūžio vietoje, juosmeninių I-V stuburo slankstelių keterinių ataugų lūžimą ir kraujosruvos priestuburiniuose raumenyse lūžių vietoje; odos nubrozdinimus kairėje alkūnėje, abiejuose dilbiuose, dešiniame klube, kairio klubakaulio sparno srityje, abiejose šlaunyse ir kairėje blauzdoje, kraujosruvas odoje ir poodyje abiejuose žastuose, dešinio žasto-dešinės alkūnės srityje, kairėje alkūnėje, abiejuose dilbiuose, dešinėje plaštakoje, kairio klubikaulio sparno srityje, abiejose šlaunyse ir kairės kojos vidinės kulkšnies srityje, muštines žaizdas dešinio žasto - dešinės alkūnės srityje, kairiame žaste, kairėje alkūnėje ir kairėje šlaunyje, kairio klubikaulio sparno krašto skeveldrinį lūžimą ir kraujosruvą minkštuosiuose audiniuose lūžio vietoje, dešinio alkūnkaulio ir dešinio stipinkaulio lūžimus vidurinio ir apatinio trečdalių riboje bei kraujosruvas dilbio raumenyse lūžių vietoje, dėl ko nuo stipraus viso kūno sumušimo, pasireiškusio veido kaulų, kaukolės pamato kaulų, krūtinės ląstos kaulų ir galūnių kaulų lūžimais, nukraujavimu į kūno ertmes ir audinius bei trauminiu šoku V. R. įvykio vietoje mirė.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. L. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, paties nuteistojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadas, jų tiesiogiai neištyrė, nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, todėl klaidingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Šalies argumentai
Nuteistasis skunde išdėstęs skundžiamojo nuosprendžio turinį nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Be to, tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teismų praktikoje nurodoma, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai.
Skunde nuteistasis tvirtina, kad sudavė tik kelius, t. y. keturis smūgius V. R., o visus kitus sužalojimus nukentėjusiajam padarė E. P.
Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į nusikaltimo padarymo laiką, nors padaryto nusikaltimo laiko nustatymas šioje nagrinėjamojoje byloje turi svarbią reikšmę bei patvirtina jo (apelianto) parodymus apie tai, kad nepadarė nukentėjusiajam daugybinių sužalojimų, kurie nulėmė V. R. mirtį.
M. L. skunde atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nenuosekliais ir prieštaringais E. P. parodymais. Apelianto nuomone, E. P. siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės jį (apeliantą) apkalbėjo. Atkreipia dėmesį į tai, kad E. P. parodymų metu galėjo papasakoti kaip buvo mušamas nukentėjusysis, nes pats tuos sužalojimus ir padarė. Tuo tarpu, jis (apeliantas) parodymų metu negalėjo papasakoti šių aplinkybių, nes įvykio vietoje, kai buvo mušamas nukentėjusysis, nebuvo. Pažymi ir tai, kad E. P. pirminiuose parodymus neigė sudavęs V. R., vėliau prisipažino, jog kelis kartus sudavė nukentėjusiajam. Be to, E. P. pirminių apklausų metu nenurodė, kad jis (apeliantas) būtų šokinėjęs nukentėjusiajam ant krūtinės, tačiau po pateiktos specialisto išvados, kurioje buvo nustatyti nukentėjusiajam padaryti daugybiniai lūžiai, jau tvirtino, jog šiuos nukentėjusiajam sužalojimus padarė būtent jis (nuteistasis), šokinėdamas V. R. ant krūtinės. Be to, apelianto nuomone, svarbu atsižvelgti ir į tai, kad nors E. P. parodymų metu teigė, jog jis (apeliantas) nukentėjusiajam smūgiavo alkūne, spardė kojomis, tačiau specialistai apžiūros metu nenustatė jokių sužalojimų ant jo (apelianto) alkūnių ir kojų.
Taip pat nuteistasis apeliaciniame skunde išsamiai išdėsto byloje esančias jo (apelianto) ir E. P. telefoninių numerių išklotinių ir SMS žinučių analizes bei tvirtina, kad šie duomenys patvirtina jo (apelianto) bei liudytojų M. S., V. S. parodymus, jog jis (apeliantas) namuose buvo apie 24 val. 00 min., todėl 00 val. 30 min. nusikaltimo vietoje nebuvo ir negalėjo sužaloti nukentėjusiojo V. R. Tai, kad jis (apeliantas) apie 24 val. 00 min. buvo namuose, patvirtina ir susirašinėjimas SMS žinutėmis su liudytoja Š. B.
Nuteistasis tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepakankami atsižvelgė į byloje esančią specialisto išvadą Nr. S465/11 (01), kurioje nustatyta, jog ant E. P. sportinių kelnių yra žmogaus kraujas, kuris atitinka nukentėjusiojo DNR profilį. Tuo tarpu, ant jo (apelianto) drabužių bei šlepečių dėmių ar sutepimų tinkančių kraujo tyrimui nerasta. Apelianto nuomone, nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis (apeliantas) galėjo panaikinti nusikaltimo pėdsakus, t. y. pasikeisti ar išsivalyti drabužius, avalynę. Pasak nuteistojo, jis buvo sulaikytas tą pačią dieną, kai mirė nukentėjusysis ir buvo su tais pačiais rūbais bei avalyne. M. L. nurodo, kad Kauno apygardos teismas siekdamas išsiaiškinti visas abejones, turėjo paskirti jo (apelianto) avalynės ir drabužių mikrodalelių ekspertizę, kurios metu būtų galima patvirtinti arba paneigti aplinkybę, ar jis (apeliantas) kontaktavo su nukentėjusiuoju, t. y. ar spardė, ar šokinėjo ant V. R. krūtinės.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Tačiau nuteistojo M. L. nuomone, šioje nagrinėjamojoje byloje nėra jokių patvirtinančių įrodymų, kad gyvybė nukentėjusiajam V. R. buvo atimta jį kankinant (t. y. skausmingu būdu) ar kitaip itin žiauriai.
Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad suduodamas keturis smūgius V. R., neturėjo tyčios nužudyti nukentėjusiojo, o visus kitus sužalojimus, kurie būtent sukėlė nukentėjusiojo mirtį, padarė E. P. Todėl nuteistojo M. L. tvirtinimu, jo veika negali būti kvalifikuota kaip tyčinis nužudymas.
Be to, pasak nuteistojo, suduodamas smūgius nukentėjusiajam, neveikė bendrininkų grupe su E. P. Nurodo, kad jis (apeliantas) nukentėjusiajam sudavė todėl, jog įžeidė mirusį jo senelį, tuo atveju, dėl kokių priežasčių E. P. mušė nukentėjusįjį, nagrinėjamojoje byloje nėra nustatyta. Atkreipia dėmesį į tai, kad jo (nuteistojo) suduoti smūgiai nukentėjusiajam nebuvo pavojingi sveikatai ir gyvybei, nes po šių smūgių V. R. net nenukrito ant žemės.
Skunde cituojama teismų praktika ir teigiama, kad tais atvejais, kai smurtą prieš nukentėjusįjį naudoja keli asmenys, būtina nustatyti ne tik faktą, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį, bet ir kiekvieno bendrininko tyčios turinį, t. y. teismas turi atsižvelgti į tai, kokius smūgius kiekvienas iš jų sudavė, kokio stiprumo ir kokius sužalojimus padarė bei įvertinti ir tai, ar suduodami smūgius kitam žmogui į gyvybiškai svarbias kūno vietas, asmenys suvokia ar nesuvokia, kad bendrais veiksmais dalyvauja gyvybės atėmimo procese (Kasacinė nutartis Nr. 2K-423/2006).
Apelianto nuomone, jis neturi atsakyti už veiksmus, kuriuos jam (apeliantui) išėjus į namus, padarė E. P.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas buvo paskyręs pakartotinę kompleksinę teismo medicinos ekspertizę dėl nukentėjusiojo V. R. mirties. Tačiau Valstybinės teismo medicinos tarnybai sunaikinus histologinius mėginius, jam (nuteistajam) buvo atimta galimybė apsiginti nuo nepagrįstų kaltinimų bei nustatyti tiesą šioje byloje.
Gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. L. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. M. L. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalies 6 punktą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 4 dalis).
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi nuteistojo, liudytojų parodymais, kuriuos jie davė apie žinomas bylai svarbias aplinkybes.
M. L. apeliaciniame skunde pažymi, kad V. R. nužudė E. P., dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta, o jis (apeliantas) sudavė nukentėjusiajam tik kelis nestiprius smūgius, kurie nebuvo ir negalėjo būti jo mirties priežastimi. Be to, apeliantas nesutinka su E. P., kuriam baudžiamoji byla nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, parodymais ir teismo medicinos specialistų išvadomis.
Tačiau nuteistojo M. L. skunde nurodyti argumentai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Iš M. L. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad nuteistasis davė tik iš dalies teisingus parodymus, apygardos teismas juos įvertino kritiškai ir apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu sutinka. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat remiasi nuteistojo M. L. parodymais tiek, kiek jie neprieštarauja E. P., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, liudytojų parodymams, faktinėms bylos aplinkybėms ir rašytinei bylos medžiagai.
Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Kaip minėta pirmiau, nužudymo objektyviajam nusikalstamos veikos sudėties požymiui – veikai – būdinga tai, kad kaltininkas jį padaro veikimu ar neveikimu, o subjektyvus požymis – tyčia (tiesioginė ar netiesioginė). Nusikalstamas padarinys yra nukentėjusiojo mirtis. Taigi, norint veiką kvalifikuoti kaip nužudymą, reikia nustatyti šiuos pirmiau nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.
Iš bylos medžiagos matyti, kad M. L. kaltė dėl V. R. nužudymo grindžiama paties nuteistojo, E. P., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, parodymais, teismo medicinos specialisto išvadomis, liudytojų M. S., K. G., M. Š., V. S. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenis. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuteistojo M. L. parodymais vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl įrodymų vertinimo yra pagrįsti, patikimi ir įtikinami. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas, neatitinkantis kaltininko (nuteistojo) lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą patvirtinančios aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi nuteistojo M. L. bei E. P. parodymais, kuriam baudžiamoji bylą nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, apie jiems žinomas bylai svarbias aplinkybes. Todėl pirmosios instancijos teismas nuteistojo (apelianto) parodymus, rašytinę medžiagą, specialistų išvadas, liudytojų parodymus vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Priešingai, nuteistasis M. L. savo apeliaciniame skunde vadovaujasi tik jam palankiais įrodymais, juos vertina vienpusiškai ir selektyviai, jų nesieja tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai buvo patikrinti pirmosios instancijos teisme, jie gauti nepažeidžiant BPK normų reikalavimų.
Iš nuteistojo M. L. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme matyti, kad jis V. R. sudavė du smūgius į galvą bei po vieną į krūtinę ir pilvą, ant krūtinės nešokinėjo, nukentėjusįjį daugiau mušė E. P., o jis (apeliantas) nuėjo pas močiutę (2 t.,40-43, 44-45,48-49, 50-65 b. l., 5 t., 21-25 b. l.).
E. P., kuriam baudžiamoji byla nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (mirus) (4 t., 151-152 b. l.), ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad V. R. mušė abu, t. y. jis ir M. L., abu sudavė smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į galvą, krūtinę, kitas kūno vietas, o nuteistasis (M. L.) kelis kartus (apie 5-6) šokinėjo nukentėjusiajam ant krūtinės (2 t., 125-126, 134-140, 141-144, 148-152, 155-179 b. l., 3 t., 135-136 b. l., 4 t., 49-50 b. l.).
Teismo medicinos specialistų išvadomis objektyviai nustatyta, kad V. R. mirtis įvyko nuo stipraus kūno sumušimo, pasireiškusio daugybiniais veido kaulų, kaukolės pamato kaulų, krūtinės ląstos kaulų, dubens kaulų ir galūnių kaulų lūžimais, nukraujavimu į kūno ertmes ir audinius bei trauminiu šoku. V. R. mirtis galėjo įvykti prieš 2-3 val. iki jo lavono apžiūros įvykio vietoje momento, t. y. 2011 m. liepos 30 d. 7 val. 30 min. (1 t., 20-43, 46-50, 53-57, 65-67, 70-72 b. l.). Iš teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKM 25 (114)/14 (01) matyti, kad V. R. mirtį sukėlė trauminis šokas, išsivystęs dėl daugybinių skeleto kaulų lūžių su masyviais kraujo išsiliejimais į minkštuosius audinius bei į krūtinplėvės ertmes. V. R. mirtis įvyko nuo sužalojimų visumos. Objektyvių požymių, kurie leistų teigti, kad V. R. patirta galvos trauma turėjo lemiamos reikšmės mirčiai, nėra. V. R. suduodant ne mažiau kaip 38 smūgius rankomis ir kojomis galėjo būti padaryti poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai veide, krūtinėje, galūnėse; suduodant vieną smūgį stikliniu stačiakampio formos buteliu galėjo būti padarytas pakaušio apatinės dalies sužalojimas; šokinėjant abiem kojom ant gulinčio nukentėjusiojo krūtinės padaryti daugybiniai abipusiai šonkaulių lūžiai; griuvinėjant aukštielninkam galėjo būti padaryta pakaušio kairės pusės sumušimas su pakauškaulio lūžiu ir galvos smegenų traumavimu, nugaros sumušimai, pasireiškę mentės ir juosmeninių slankstelių geterinių ataugų lūžiais; nukentėjusįjį keliant, velkant galėjo susidaryti poodinės kraujosruvos dešiniame žaste, odos nubrozdinimai krūtinės-juosmens srityje bei nugaroje, kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimai kaktoje (5 t., 2-12 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti šiomis specialistų išvadomis, jokių įtikinamų argumentų dėl jų apeliaciniame skunde nenurodo ir nuteistasis.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. P. buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, šiuos parodymus patvirtino ne tik parodymų patikrinimo vietoje metu, bet ir pirmosios instancijos teisme, todėl netikėti jais nėra jokio pagrindo. Be to, E. P. parodymai iš dalies sutampa su nuteistojo M. L. parodymais ir atitinka teismo medicinos specialisto išvadas dėl V. R. padarytų sužalojimų lokalizacijos ir pobūdžio. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme pripažino, kad sudavė buteliu nukentėjusiajam į galvą. Tai objektyviai patvirtina kompleksinė teismo medicinos specialisto išvada Nr. EKM 25 (114)/14 (01) (5 t., 2-12 b. l.). Todėl nuteistojo M. L. skundo argumentas, kad E. P. parodymai turi būti vertinami kritiškai, nepagrįstas ir atmestinas. Be to, iš liudytojų M. S., K. G., M. Š., V. S. parodymų matyti, kad nuteistasis M. L. pasakojo, jog susimušė su seniais (senelio buvusiais draugais), dėl to turi bėdų ir reikia jį išvežti, nuteistojo rankos buvo kraujuotos. Šias aplinkybes objektyviai patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kurioje M. L. buvo konstatuoti odos nubrozdinimai abiejų rankų plaštakose (1 t., 65-67 b. l.). Iš liudytojos V. S. parodymų matyti, kad nuteistasis M. L. jai taip pat sakė, jog susimušė, nes įžeidė jo dieduką (3 t., 158-159 b. l.). Tai atitinka E. P. parodymus apie tai, kad M. L. mušė V. R. už tai, jog nukentėjusysis nuteistojo senelį anksčiau buvo pavadinęs „gaidžiu“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vadovautis E. P. ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. liepos 30 d. duotais parodymais negalima, nes jis buvo apklaustas apie V. R. nužudymo aplinkybes kaip liudytojas ir įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, nors faktiškai buvo įtariamasis (2 t., 125-126 b. l.).
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo M. L. bei asmens, dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta E. P. parodymus atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog tiek nuteistasis M. L., tiek E. P. vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį V. R. Sprendžiant kaltės klausimą dėl nužudymo svarbi ne vien tik aplinkybė, kiek smūgių ir į kurias konkrečias kūno vietas kaltininkas sudavė nukentėjusiajam. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai byloje dėl nužudymo kaltinami keli asmenys, teismas priimdamas nuosprendį gali remtis mirtino smūgio arba mirties dėl sužalojimų visumos doktrina. Remiantis mirtino smūgio doktrina, jei tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Tačiau, jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas liudija apie tyčią nužudyti arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai už nužudymą atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (Kasacinės nutartys Nr. 2K-423/2006, Nr. 2K-10/2010, Nr. 2K-7-156/2010).
Šioje byloje nenustatyta, ar nuteistasis M. L., ar E. P., kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, sudavė mirtiną smūgį V. R., tačiau neginčijamai įrodyta, kad smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo abu. Byloje nėra jokių duomenų, kad E. P., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, apkalbėtų nuteistąjį M. L. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs E. P. parodymus pirmiau aptartų įrodymų kontekste, motyvuotai paneigė nuteistojo M. L. parodymus, t. y. tokiu būdu nuteistojo (apelianto) parodymus pagrįstai pripažino kaip siekimą sumažinti baudžiamąją atsakomybę. Be to, pats nuteistasis M. L. jokių įtikinamų ir patikimų įrodymų, kad jis V. R. sudavė tik kelis smūgius ir ant jo nešokinėjo, apeliaciniame skunde nenurodo. Akivaizdu, kad M. L. ir E. P., dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta, suduodami smūgius rankomis, kojomis į įvairias kūno vietas ir į gyvybiškai svarbias kūno dalis – galvą bei krūtinę, už nužudymą atsako abu, nes veikdami tyčia tiesiogiai dalyvavo gyvybės atėmimo procese. Nors M. L. skunde teigia, kad nebuvo susitarimo nužudyti nukentėjusiojo V. R., nesiekė jo mirties, tačiau pirmosios instancijos teismas pagristai nustatė, jog nuteistasis ir E. P. veikė bendrininkų grupe.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nužudymas padarytas bendrininkaujant yra tada, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Kasacinės nutartys Nr. 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-485/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog tarp M. L. ir E. P., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, nebuvo išankstinio susitarimo nužudyti nukentėjusįjį, jis kilo staiga ir buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais – suderintu elgesiu, suduodant smūgius rankomis, spardant ir šokinėjant ant nukentėjusiojo V. R. Todėl šioje byloje nukentėjusiajam padarytų sužalojimų didelis kiekis, suduotų smūgių lokalizacija (smūgiai suduoti į įvairias kūno dalis, taip pat ir į gyvybiškai svarbias – galvą, krūtinę) leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis M. L. ir E. P., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, suduodami intensyvius ir kryptingus smūgius, matydami ir žinodami, kad kitas bendrininkas taip pat sudavė smūgius nukentėjusiajam, suvokė, jog šiais bendrais veiksmais nukentėjusiajam gali ne tik sutrikdyti sveikatą, bet ir kėsinasi į jo gyvybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad tarp nuteistojo M. L. veiksmų – smūgiavimo ranka, spardymo į itin svarbias gyvybei kūno dalis, šokinėjimo ant krūtinės – ir padarinių – nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl jis ir E. P., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, buvo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad kokio stiprumo smūgius nukentėjusiajam sudavė kiekvienas iš nuteistųjų, neturi jokios reikšmės veikos kvalifikavimui. Be to, šioje byloje tai objektyviai nustatyti nėra galimybės, nes nukentėjusysis mirė nuo sužalojimų visumos.
Pažymėtina, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Itin žiaurų nužudymo ypatumą gali nustatyti tik teismas, atsižvelgęs į panaudoto smurto pobūdį, jo laiką, intensyvumą, padarytų sužalojimų kiekį, lokalizaciją, įrankius bei kitas aplinkybes (Kasacinė nutartis Nr. 2K-14/2012).
Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad nužudymas, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų, kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą kaip padarytas itin žiauriai.
Pirmosios instancijos teismas nustatydamas itin žiaurų nužudymo būdą atsižvelgė į tai, kad V. R. buvo suduota daug smūgių į galvą, krūtinę ir kitas kūno vietas, smurtas tęsėsi apie 7-8 minutes, nukentėjusysis iš skausmo dejavo, buvo paliktas gulėti ant žemės ir mirė ne iš karto, t. y. kurį laiką kentė skausmus ir kančias. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis M. L. šokinėjo ant gulinčio ir nesipriešinančio nukentėjusiojo krūtinės, dėl ko jam buvo padaryti abipusiai šonkaulių lūžiai. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. L. iš įvykio vietos pasišalino, jokios pagalbos nukentėjusiajam nesuteikė. Iš teismo medicinos specialisto S. J. paaiškinimų apygardos teisme matyti, kad V. R. laiku suteikus medicininę pagalbą, neatmetama galimybė, jog jis nebūtų miręs (4 t., 52 b. l.). Akivaizdu, kad nuteistasis smūgių sudavimo metu suprato, jog V. R. yra gyvas ir jaučia skausmą, dėl to kankinasi, tokiu būdu suprato itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą ir taip nukentėjusiajam sukėlė dideles kančias ir skausmą.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad M. L. nužudė V. R. veikdamas tiesiogine tyčia: suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (tyčia sudavė daugybinius smūgius nukentėjusiajam į galvą, kuri laikoma gyvybiškai pavojinga vieta, krūtinę, į kitas kūno vietas), numatė, kad dėl tokių veiksmų gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai (nukentėjusiojo mirtis), tačiau jų nekonkretizavo. Pirmiau paminėtos bylos aplinkybės įrodo, kad nuteistajam M. L. buvo nesvarbu, kokie padariniai kils, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.
Iš M. L. apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis nesutinka dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo laiko, t. y. 2011 m. liepos 30 d. apie 00 val. 30 min., nes tuo metu įvykio vietoje jo nebuvo, o prie sumušto V. R. liko tik E. P.
Teisėjų kolegijos nuomone, tokie nuteistojo skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini.
Bylos duomenimis nustatyta, kad M. L. ir E. P., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, buvo kaltinami, o M. L. ir nuteistas už tai, jog V. R. sužalojimus, kurie buvo jo mirties priežastimi, padarė 2011 m. liepos 30 d. apie 00 val. 30 min. Teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad V. R. mirtis galėjo įvykti prieš 2-3 val. iki lavono apžiūros įvykio vietoje momento 2011 m. liepos 30 d. 7 val. 30 min., o lavone nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti prieš keletą valandų iki jo mirties (1 t., 20-43 b. l.). Iš liudytojų M. S. ir V. S. parodymų matyti, kad M. L. grįžo 2011 m. liepos 30 d. apie 24 val. arba po 00 val. 10 min., tikslaus laiko nežino (3 t., 158-159 b. l., 4 t., 53 b. l.). Iš liudytojo M. Š. parodymų matyti, kad 2011 m. liepos 30 d. 00 val. 41 min. iš M. L. gavo SMS žinutę, kurioje nuteistasis prašė atvažiuoti ir nuvežti į A. (1 t., 163-164 b. l., 3 t., 140-141 b. l.). Iš nuteistojo M. L. parodymų matyti, kad SMS žinutę M. Š. parašė po to, kai išėjo iš močiutės namų, t. y. tarp 24 val. 00 min. ir 00 val. 41 min. Byloje taip pat nustatyta, kad M. L. 2011 m. liepos 29 d. nuo 22 val. 53 min. iki 2011 m. liepos 30 d. 00 val. 07 min. SMS žinutėmis bendravo su liudytoja Š. B. (1 t., 91-92 b. l., 2 t., 22-23 b. l.). Kaip matyti iš liudytojos Š. B. parodymų, M. L. apie žmogaus sumušimą jai nieko neminėjo (4 t., 54 b. l.).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. L. kaltinime ir skundžiamame nuosprendyje nurodytas nusikaltimo padarymo laikas nėra tikslus, jis nurodytas apytiksliai, t. y. 2011 m. liepos 30 d. apie 00 val. 30 min. Teisėjų kolegijos nuomone, M. L. inkriminuotas nusikaltimo padarymo laikas, t. y. apie 00 val. 30 min., neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, teismo medicinos specialisto išvadoms, to nepaneigia nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl susirašinėjimo SMS žinutėmis su Š. B. bei liudytojų M. S. ir V. S. parodymai.
Nuteistasis M. L. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad turi būti paskirta avalynės ir drabužių mikrodalelių ekspertizė, kuri patvirtintų ar paneigtų aplinkybę, kad jis (apeliantas) spardė ar šokinėjo V. R. ant krūtinės.
Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje skirti mikrodalelių ekspertizę nėra pagrindo. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad analogiškas prašymas buvo reiškiamas apygardos teisme, tačiau motyvuotai atmestas (4 t., 104 b. l.). Pažymėtina, kad specialisto (eksperto) išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kuri turi būti vertinama visumoje su kita bylos medžiaga ir neturi jokios prioritetinės reikšmės. Įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus, kurie išdėstyti minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę.
Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad M. L. buvo sulaikytas ne įvykio vietoje ir ne tuoj pat po nusikaltimo padarymo, o 2011 m. liepos 30 d. 9 val. 30 min. A. mieste (2 t., 35 b. l.). Tiek M. L., tiek E. P., kuriam byla nutraukta, parodymais nustatyta, kad nuteistasis ir nukentėjusysis tarpusavyje kontaktavo, t. y. buvo mušamas rankomis ir spardomas į įvairias kūno vietas, todėl tokios ekspertizės išvados nei paneigtų, nei patvirtintų svarbias bylos aplinkybes. Be to, po nusikaltimo padarymo iki M. L. sulaikymo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, nuteistasis turėjo galimybę pasikeisti drabužius ir avalynę, todėl tokios ekspertizės paskyrimas tik užvilkintų bylos išnagrinėjimą. Pažymėtina ir tai, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybai sunaikinus histologinius mėginius nepažeidžiamos nuteistojo M. L. teisės į gynybą, nes skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas byloje surinktų įrodymų visuma, kurie sudaro vieningą logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Tai, kad nuteistojo M. L. drabužių ir šlepečių nebuvo rasta kraujo dėmių ar sutepimų, nei įrodo, nei paneigia svarbias bylos aplinkybes.
Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. L. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, jo padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.
Dėl bausmės ir civilinio ieškinio
BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę M. L. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą atsižvelgė į BK 41 straipsnyje ir 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. jo asmenybę (jauną amžių, neteistas, nebaustas administracinėmis nuobaudomis, teigiamą charakteristiką), nusikaltimo padarymo aplinkybes ir sukeltus negrįžtamus padarinius, į veikos pavojingumo laipsnį, tyčią, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančias aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai). Esant šioms aplinkybėms, M. L. paskirta laisvės atėmimo bausmė žymiai mažesnė, negu numatyta baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkis. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes matyti, kad nuteistasis M. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos prisipažino tik iš dalies, neprisipažino esminių baudžiamojoje byloje nustatytų ir įrodytų aplinkybių. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog M. L. dėl padarytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo, nukentėjusiajam J. R. priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžiai neginčijami. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teisėjų kolegijos nuomone, civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso ir civilinės teisės normų, o priteistos neturtinės žalos dydis atitinka suformuotą teismų praktiką ir nėra akivaizdžiai per didelis.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo M. L. apeliacinį skundą atmesti.