- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-28
- Bylos Nr.
- A-556-628-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Antanas Ablingis, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Dainius Kenstavičius
- Kategorijos
- 6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja A. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 41-42), kurį patikslino (b. l. 3-6; 11-14), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. S-231 (7-215/2007).
Pareiškėja paaiškino, kad vykdydama pavedimą Nr. 18-06-10-26 Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) patikrino pareiškėjos 2003-2004 metais gautų pajamų ir sumokėtų mokesčių teisingumą ir 2007 m. gegužės 10 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 18-06-10-26 (toliau – ir Aktas). Pagal Aktą pareiškėjai papildomai apskaičiuota 87 320,28 Lt mokesčių, delspinigių, baudų. Vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 131 straipsnio 1 dalimi, pareiškėja Inspekcijai pateikė rašytines pastabas. 2007 m. liepos 18 d. gavo sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Šiuo sprendimu pareiškėjai papildomai apskaičiuota 87 320,28 Lt mokesčių, delspinigių ir baudų. Taip pat priskaičiuota 10 procentų, tai yra 3 8 74 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 2 714 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) bauda. Šį sprendimą pareiškėja apskundė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM), kuri 2007 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. 68-161 nutarė patvirtinti visas Inspekcijos skirtas mokestines prievoles. Šį sprendimą pareiškėja apskundė Mokestinių ginčų komisijai. Mokestinių ginčų komisija nusprendė patvirtinti VMI prie FM 2007 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 68-161 dalį, kuria pareiškėjai buvo nurodyta sumokėti į biudžetą 9 437,31 Lt GPM delspinigių, 3 874 Lt GPM baudą, 27 137 PVM, 8 719,97 Lt PVM delspinigių, 2 714 Lt PVM baudą, 1 170 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų pagrindinei pensijos daliai baudą bei 1 020 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudą. Atlikus pareiškėjos ir jos sutuoktinio pajamų, gautų 2004 m., analizę ir įvertinus vykdytos veiklos aplinkybes, Akte konstatuota, kad 2004 m. pareiškėja gavo pajamų vykdydama individualią veiklą, versdamasi nekilnojamojo turto pirkimu ir pardavimu. Pareiškėja paaiškino, kad kai turto įsigijimas nesiejamas su ekonominės naudos siekimu, turto pardavimas neturėtų būti laikomas individualios veiklos vykdymu. Pareiškėjos manymu, tam, kad gyventojas būtų laikomas vykdančiu individualią veiklą, jo sudaromiems sandoriams turi būti būdingas tam tikras tęstinumas, taip pat motyvas ir galimybės sandorius sudaryti ir ateityje. 2004 m. pareiškėja turėjo pagrindą manyti, kad 2004 m. jos atlikti sandoriai neatitinka individualios veiklos sąvokos. Tik 2006 m., praėjus ketveriems metams nuo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo įsigaliojimo, VMI prie FM, atsižvelgdama į mokesčių mokėtojų paklausimus bei siekdama užtikrinti sklandų mokesčių įstatymų įgyvendinimą, paskelbė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 10 straipsnio komentarus su konkrečiais pavyzdžiais. Pareiškėja sutinka, kad, vadovaujantis minėtu komentaru, pareiškėjos 2004 m. gautos žemės sklypų pardavimo pajamos apmokestinamos 15 procentų GPM, valstybinio socialinio draudimo įmokomis pagrindinei ir papildomai pensijos dalims. Pareiškėja nesutinka su priskaičiuotais GPM delspinigiais (9 437,31 Lt) ir VSD baudomis (1 170 + 1 020 Lt). Nurodė, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnį, PVM neapmokestinamas žemės pardavimas, išskyrus žemę, parduodamą kartu su naujais pastatais ar statiniais, taip pat žemę statyboms. Žeme statyboms šiame straipsnyje laikomas žemės sklypas, kuris yra skirtas statybai. Minėto įstatymo 32 straipsnio apibendrintame komentare teigiama, kad nustatant, ar žemė skirta statyboms, reikėtų įvertinti: ar yra leidimai statybai, arba savivaldybės detaliuose planuose yra numatytas sklypo užstatymas. Nė viename turėtame žemės tvarkymo dokumente nėra jokių teiginių, kad sklypai skirti statybai. Sprendime taip pat teigiama, kad 8 žemės sklypų pardavimo sutartyse nurodyta, kad parduodamų žemės sklypų paskirtis - „kita (individualiems namams/statiniams statyti ir eksploatuoti)“, tačiau toliau rašoma, kad „jeigu vienareikšmiškai teigti, kad parduodame sklype, kuriam nėra išduotas leidimas statybai ir savivaldybės detaliajame plane nėra numatytas sklypo užstatymas, statybos tikrai bus, tai tokią žemę galima laikyti žeme statyboms. Ar parduodama žemė gali būti laikoma žeme statyboms, kiekvienas atvejis turi būti nagrinėjamas atskirai“. 2004 m. parduodama žemės sklypus, kurių paskirtis buvo pakeista į „kita“, pareiškėja neturėjo pagrindo manyti, kad ta žemė bus panaudota statyboms.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 61-65) prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Atsakovas nurodė, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad PVM neapmokestinamas žemės pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam tokia žemė perduodama, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti ja kaip jos savininkas, išskyrus žemę, perduodamą kartu su naujais pastatais, statiniais ar jų dalimis, taip pat žemę statyboms. Žeme statyboms šiame straipsnyje laikomas žemės sklypas, kuris yra skirtas statybai, neatsižvelgiant į tai, ar tame sklype atlikti kokie nors tvarkymo darbai, ar ne. Kriterijai, remiantis kuriais galima teigti, kad žemė skirta statyboms, yra išduotas leidimas statybai ir statybos numatymas savivaldybės detaliajame plane. Tuo atveju, jeigu parduodamam žemės sklypui leidimas statybai nėra išduotas ir savivaldybės detaliajame plane nėra numatytas sklypo užstatymas, nustatant, ar parduodama žemė gali būti laikoma žeme statyboms, kiekvienas atvejis nagrinėjamas atskirai, įvertinant visas aplinkybes bei įrodymus, turinčius įtakos žemės sklypo priskyrimui statyboms. Jeigu surinktų įrodymų visuma leidžia teigti, kad parduodamame sklype, kuriam nėra išduotas leidimas statybai ir savivaldybės detaliajame plane nėra numatytas sklypo užstatymas, statybos darbai tikrai bus, tokia žemė laikytina žeme statyboms. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnyje numatyta, kad prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes ar teikia paslaugas ir kurių bendra atlygio suma, už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ar suteiktas paslaugas per metus (paskutiniuosius 12 mėnesių), viršija 100 000 Lt. Pareiškėja kartu su sutuoktiniu 2004 metais už vykdytą ekonominę veiklą gavo 570 800 Lt nekilnojamojo turto pardavimo pajamų, atitinkamai pareiškėja gavo 1/2 šios sumos -285 400 Lt. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos teiginiai, jog keičiant „žemės ūkio“ paskirties žemės paskirtį į „kita“, Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. vasario 5 d. įsakyme nebuvo numatyta, kad žemė skiriama statyboms, todėl pareiškėja nemanė ir neturėjo pagrindo manyti, kad žemės paskirtis - statyboms, nepagrįsti. Minėtame įsakyme nurodyta, jog pakeitus žemės paskirtį žemė skiriama „privačioms namų valdoms išdėstyti“, nors ir nėra pabrėžta, kad žemė skiriama statyboms, tačiau kitaip suprasti nėra pagrindo. Visuose dokumentuose (pirkimo-pardavimo sutartyse, Nekilnojamojo turto registro išrašuose) nurodant žemės paskirtį skliausteliuose ji detalizuojama, tiksliai paaiškinama (individualiems namams/statiniams statyti ir eksploatuoti). Inspekcija įvertinusi surinktus įrodymus pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai ir jos sutuoktiniui 2004 metais parduodant (duomenys neskelbtini), esančius aštuonis žemės sklypus, net ir nesant leidimų statybai, buvo aišku, kad šie žemės sklypai yra skirti individualiems namams/statiniams statyti ir eksploatuoti ir statybos juose tikrai vyks. Todėl patikrinimo metu minėti žemės sklypai buvo pagrįstai priskirti statyboms. Pareiškėja privalėjo mokėti PVM nuo pajamų, gautų už parduotus 8 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), ir skirtus individualių namų statyboms. Vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 123 straipsnio 1 dalimi ir MAĮ 96 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nuo papildomai apskaičiuotos 27 137 Lt PVM sumos Inspekcija pagrįstai apskaičiavo 8 719,97 Lt PVM delspinigių bei skyrė minimalią 10 procentų dydžio 2 714 Lt PVM baudą. Mokestinio ginčo metu galiojusi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies redakcija numatė, kad jei patikrinimo metu nustatoma, jog socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, tai priskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama dviguba šios sumos dydžio bauda. Pareiškėjai pagrįstai buvo paskirta 1 170 Lt VSD įmokų bazinei pensijai bauda bei 1 020 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai bauda. Inspekcija, atsižvelgusi į tai, kad patikrinimo metu pareiškėja geranoriškai bendradarbiavo, patikrinimui teikė reikalingus dokumentus ir paaiškinimus, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pažeidimai įvykdyti pradiniu Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo, kuriuo buvo apibrėžtos individualios veiklos vykdymo nuostatos, laikotarpiu, nuo papildomai apskaičiuoto GPM paskyrė 10 procentų, t. y. 3 874 Lt (3 8741 x 10 procentų), GPM baudą. Pareiškėja neskundžia paskirtos baudos dydžio. Atsakydama į pareiškėjos prašymą atleisti nuo GPM delspinigių ir GPM baudos mokėjimo MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte (141 str. 1 d. 4 p.) nurodytu pagrindu, nurodė, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 10 straipsnio komentaras buvo paskelbtas 2003 m. sausio 23 d. centrinio mokesčių administratoriaus raštu Nr. (08-3-24)-R-686, o Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies komentaras, kuriame paaiškinta individualios veiklos sąvoka, paskelbtas 2003 m. balandžio 28 d. centrinio mokesčių administratoriaus raštu Nr. (08-3-24)-R-4073. Šiuose komentaruose nebuvo klaidingų ar klaidinančių teiginių, leidžiančių nekilnojamojo turto pardavimo veiklą laikyti neindividualia veikla, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėja mokesčių įstatymus pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo. Kadangi kitų atleidimo nuo delspinigių pagrindų nebuvo nustatyta, nebuvo pagrindo pareiškėją atleisti nuo patikrinimo metu pagrįstai papildomai apskaičiuotų GPM delspinigių mokėjimo. Esant MAĮ 141 straipsnyje nurodytiems atleidimo nuo baudų pagrindams, mokesčių mokėtojas nuo paskirtos baudos gali būti atleistas tik tuo atveju, kai su bauda susijęs mokestis yra sumokėtas (įskaitytas mokesčių mokėtojo prašymu). Kadangi centrinis mokesčių administratorius neturi duomenų, kad pareiškėja sumokėjo patikrinimo metu papildomai apskaičiuotą GPM baudą, mokestinio ginčo metu šis klausimas nebuvo nagrinėtas. MAĮ 145 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra taip pat taikoma nagrinėti mokesčių mokėtojų skundams dėl administratoriaus sprendimo neatleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo. Mokestiniams ginčams nustatoma privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra (145 str. 1 d.). Vadovaujantis MAĮ nuostatomis bei atsižvelgiant į tai, kad nei centrinis mokesčio administratorius, nei Mokestinių ginčų komisija šio klausimo nenagrinėjo, nėra teisinio pagrindo klausimą dėl atleidimo nuo minėtų mokesčių baudų nagrinėti teisme.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 20 d. sprendimu (b. l. 92-99) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies - pakeitė Mokestinių ginčų komisijos 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. S-231 (7-215/2007) dalį, kuria patvirtinta VMI prie FM 2007 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 68-161 dalis dėl pareiškėjai apskaičiuotų 1 170 Lt ir 1 020 Lt baudų, susijusių su VSD įmokų pagrindinei bei papildomai pensijos daliai laiku nesumokėjimo, ir paliko 292,50 Lt baudą, susijusią su įmokų papildomai pensijos daliai gauti nesumokėjimu, bei 255 Lt baudą, susijusią su įmokų bazinei pensijos daliai gauti nesumokėjimu. Kitą skundo dalį atmetė.
Teismas konstatavo, jog ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai pareiškėjai buvo apskaičiuotas PVM ir ar pagrįstas pareiškėjos reikalavimas atleisti ją nuo mokesčių administratoriaus apskaičiuotų delspinigių bei baudų, susijusių su GPM bei VSD mokesčiais. Mokesčių administratorius pareiškėjai pridėtinės vertės mokestį apskaičiavo nuo pajamų, gautų už 2007-06-07 - 2007-07-07 žemės sklypų sutartimis perleistus žemės sklypus, kurių paskirtis buvo nustatyta „kita (individualiems namams/statiniams statyti ir eksploatuoti)“. Teismas, vadovaudamasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalimi, Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad pakeitus žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ši žemė pagrįstai laikoma žeme statyboms pagal PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalį ir pagrįstai pareiškėjai apskaičiuotas mokėtinas PVM mokestis. Nors pareiškėja nurodo, kad keisdama „žemės ūkio“ paskirties žemę į „kitą“, neturėjo pagrindo manyti, jog žemė skiriama statyboms, šie pareiškėjos teiginiai nepagrįsti objektyviais įrodymais. Teismas pažymėjo, jog Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkte nurodoma, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį. Atsižvelgdamas į šią nuostatą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos parduotų sklypų, nekeičiant žemės paskirties, kitaip kaip užstatant gyvenamosios paskirties namais, panaudoti nėra galimybės. Įvertinęs visas išdėstytas aplinkybes, teismas atmetė pareiškėjos argumentą, kad PVM jai buvo apskaičiuotas nepagrįstai. Teismas pažymėjo, kad pagal pareiškėjos pajamų gavimo metu galiojusios Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijos 4 straipsnio 1 dalies 6 punktą, valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, kurie verčiasi individualia veikla pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą. Pareiškėja neginčija mokesčių administratoriaus sprendimo dalies, pripažinusios, kad ji vertėsi individualia veikla. Taigi pripažinus, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju vertėsi individualia veikla, jai už 2004 m. pagrįstai paskaičiuota 585 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai bei 510 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai. Vadovaujantis mokestinio ginčo metu galiojusio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, nurodančia, kad nustačius, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, priskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama dviguba šios sumos dydžio bauda, pareiškėjai nuo nesumokėtų įmokų paskirtos atitinkamai 1 170 Lt bauda, susijusi su nesumokėtomis įmokomis VSD bazinei pensijos daliai, bei 1 120 Lt bauda, susijusi su nesumokėtomis įmokomis VSD papildomai pensijos daliai. Teismas pažymėjo, jog nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies redakcijoje nurodoma, kad patikrinimo metu nustačius, jog socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, priskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama 50 procentų šios sumos dydžio bauda. Šiuo atveju delspinigiai, numatyti šio straipsnio 1 dalyje, neskaičiuojami. Tai, kad nagrinėjamu atveju VSD mokesčiai yra perskaičiuotini vadovaujantis vėlesne Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies redakcija, pripažįsta atsakovas. Teismas, atsižvelgdamas į MAĮ 142 straipsnio 1 dalies nuostatas, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju taikytinos nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies redakcijos normos, todėl pareiškėjai VSD bauda, susijusi su įmokų bazinei pensijos daliai gauti nesumokėjimu, mažintina iki 292,50 Lt (585 Lt x 50 procentų), VSD bauda, susijusi su įmokų papildomai pensijos daliai gauti, nesumokėjimu mažintina iki 255 Lt (510 Lt x 50 procentų). Teismas, atsižvelgdamas į Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 5 dalies nuostatą, padarė išvadą, kad atleidimo nuo VSD baudų nagrinėjimas ar paskirtų baudų sumažinimas nepriskirtinas mokesčių inspekcijos ar Mokestinių ginčų komisijos kompetencijai, todėl šis skundo reikalavimas yra nepagrįstas ir atmestinas. Pareiškėja prašo atleisti nuo jai priskaičiuotų delspinigių, vadovaudamasi MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Atsakovas patvirtino, kad Gyventojų pajamų mokesčio 10 straipsnio komentaras (paaiškinimas) buvo paskelbtas 2003 m. sausio 23 d., o individualios veiklos sąvoka išaiškinta 2003 m. balandžio 28 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 1-12, 15-29, 31 dalių komentare (apibendrinto mokesčių įstatymo paaiškinime). Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad teisės aktų normų, kurios buvo taikytos nagrinėjamo mokestinio ginčo metu, oficialus išaiškinimas buvo pateiktas iki pareiškėjos minėtų žemės sklypų pardavimo sandorių sudarymo, o kartu ir pajamų, lėmusių mokesčių apskaičiavimus, gavimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji buvo suklaidinta mokesčių administratoriaus Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo komentaruose suformuluotų išaiškinimų, pareiškėja taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių skunde nurodytą aplinkybę, kad dėl mokesčių įstatymų aiškinimo bei taikymo buvo kreiptasi į mokesčių administratoriaus pareigūnus. Atsižvelgęs į anksčiau nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir pareiškėją atleisti ar sumažinti jai mokesčių administratoriaus apskaičiuotus delspinigius. MAĮ 141 straipsnio 2 punkte nurodoma, kad mokesčių mokėtojas nuo paskirtos baudos atleidžiamas tik tuo atveju, kai mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Pareiškėja nei ikiteisminio, nei teisminio nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų, kad yra sumokėjusi mokesčių administratoriaus apskaičiuotas mokestines nepriemokas, dėl kurių nesumokėjimo buvo skirtos baudos ir paskaičiuoti delspinigiai, todėl atleisti pareiškėją nuo paskirtų baudų nėra teisinio pagrindo.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 105-108) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į pareiškėjos skunde išdėstytas aplinkybes ir motyvus.
2. Teismas netinkamai ir nevisapusiškai įvertino skunde nurodytus argumentus dėl 2004 metais gautų pajamų ir vykdytos veiklos.
3. Teismas netinkamai taikė PVM įstatymo nuostatas.
4. Teismo posėdžio metu pareiškėja informavo teismą, kad nori pasinaudoti advokato teisine pagalba. Teismui pateikiau su advokato padėjėju Dainiumi Kenstavičiumi sudarytą atstovavimo sutartį, o taip pat paaiškino, kad sutartis su advokato padėjėju buvo sudaryta teismo posėdžio dieną. Pareiškėjos atstovas dėl objektyvių priežasčių neturėjo pakankamai laiko susipažinti su bylos medžiaga, o taip pat negalėjo dalyvauti teismo posėdyje, nes tuo metu turėjo dalyvauti kitame teismo posėdyje. Teismas į pareiškėjos prašymą atidėti bylos nagrinėjimą neatsižvelgė ir bylos nagrinėjimo neatidėjo, tuo pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 49 straipsnyje įtvirtintą jos teisę teismo posėdžio metu turėti atstovą - advokatą arba advokato padėjėją ir apribodamas jos teises į tinkamą interesų atstovavimą ir gynimą teismo posėdžio metu.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 114-117) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas atsiliepime iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija patikrino pareiškėjos GPM, PVM ir VSD įmokų apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. bei apskaičiavo papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas.
Apeliaciniame skunde keliami PVM, VSD baudos, GPM delspinigių klausimai bei galimas procesinės teisės pažeidimas.
Nuo 2003 m. sausio 1 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad PVM neapmokestinamas žemės pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam tokia žemė perduodama, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti ja kaip jos savininkas, išskyrus žemę, perduodamą kartu su naujais pastatais ar statiniais ar jų dalimis, taip pat žemę statyboms. Žeme statyboms šiame straipsnyje laikomas žemės sklypas, kuris yra skirtas statybai, neatsižvelgiant į tai, ar tame sklype atlikti kokie nors tvarkymo darbai, ar ne. Pastarosios teisės normos interpretavimas suteikia pagrindą teiginiui, kad žemės pardavimas gali būti neapmokestinamas PVM, jei tokia žemė nėra skirta statyboms. Būtent šia aplinkybe ir yra grindžiamas pareiškėjos nesutikimas su viešojo administravimo subjekto sprendimu dėl PVM apskaičiavimo, tačiau užimta pozicija akivaizdžiai nepagrįsta.
Administracinėje byloje surinkta pakankamai faktinių duomenų, kurie pirmosios instancijos teismui leido tvirtinti, jog pareiškėjai parduodant 8 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), jau buvo žinoma jų tikslinė paskirtis – individualių namų statybos. Išvada teisingai grįsta Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 2.3-578-41 (Mokestinių ginčų komisijos byla b.l. 49), žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartimis, iš kurių aiškiai matyti, kad parduodami žemės sklypai skirti individualiems namams/statiniams statyti ir eksploatuoti (Mokestinių ginčų komisijos byla b.l. 110-129, 143-153). Taigi pagrįstai pripažinta pareiškėjos pareiga mokėti PVM už parduotus ginčo žemės sklypus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 straipsnio 5 dalyje (redakcija nuo 2005 m. sausio 1 d.) numatyta, kad Fondo valdyba Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse nustatyta tvarka gali atleisti draudėją nuo baudų mokėjimo, jei draudėjas įrodo, kad apskaičiavo per mažas socialinio draudimo įmokas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Nenumatytų aplinkybių buvimą draudėjas turi įrodyti pats. Identiška Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 straipsnio 5 dalies redakcija galioja ir ginčo nagrinėjimo apeliacine tvarka metu, o tai reiškia, kad mokesčių administratorius neturėjo teisinio pagrindo spręsti VSD baudos klausimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos reikalavimo dėl VSD baudos.
Valstybinė mokesčių inspekcija 2003 m. sausio 23 d. raštu Nr. (08-3-24)-R-686, 2003 m. balandžio 28 d. raštu Nr. (08-3-24)-R-4073 skelbė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies ir 10 straipsnio komentarus. Šių komentarų turinys leidžia suprasti, kad nekilnojamo turto pardavimo veikla priskirtina individualiai veiklai. Vadinasi, paneigtina apeliacija į tai, jog PVM įstatymo 32 straipsnio nuostatos buvo klaidingai suvoktos dėl netinkamo šio straipsnio išaiškinimo, o tai eliminuoja ir Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymą Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Taigi, ir aptariama apeliacinio skundo dalis dėl GMP delspinigių nėra tenkintina.
Apeliaciniame skunde tvirtinama buvus pažeistą teisę ginti savo interesus pasitelkiant į pagalbą atstovą – advokatą.
Iš administracinėje byloje esančių dokumentų matyti, kad byla išnagrinėta dalyvaujant tik pareiškėjai, bet, teisėjų kolegijos nuomone, tai padaryta visiškai pagrįstai.
Pirmasis teismo posėdis pirmosios instancijos teisme paskirtas 2008 m. balandžio 2 d. Bylos nagrinėjimas, dalyvaujant advokatei, pagal pareiškėjos prašymą, atidėtas 2008 m. birželio 16 d. (b.l. 74, 89). Į kitą teismo posėdį atvykusi pareiškėja pateikė prašymą bylos nagrinėjimą atidėti, kadangi neturi advokato, yra pasirašiusi sutartį su kitu advokatu, tačiau prieš posėdį negalėjo su juo susisiekti (b.l. 89). Pareikštas prašymas nebuvo pagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais, todėl teismas neturėjo faktinio bei teisinio pagrindo tokio prašymo tenkinimui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str. 1 d., 80 str. 1 d.). Be to, būtina pažymėti, kad proceso šalys turi ne tik procesines teises, bet ir pareigas. Viena iš jų veikti už operatyvų bylos išnagrinėjimą. Laiko tarpas nuo 2008 m. balandžio 2 d. (pirmasis teismo posėdis) iki 2008 m. birželio 16 d. (antrasis teismo posėdis) buvo pakankamas tiek asmeniškai, tiek veikiant per kitus asmenis, esant būtinybei dėl kvalifikuotos teisinės pagalbos, susirasti asmenį, galintį padėti atstovauti pareiškėjos interesus teisme.
Dėl išdėstytų priežasčių teigtina, kad procesinė teisės norma dėl teisės į atstovą nebuvo pažeista. Vadinasi, ir šis skundo argumentas negali tarnauti kaip pagrindas apeliacinio skundo tenkinimui.
Kita vertus, būtina pažymėti, kad byla išspręsta teisingai. Šalintinos bet kokios abejonės dėl galimos intervencijos į skundžiamą teismo sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.