Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-07-30 · Administracinė byla Nr. A-146-804-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-07-30
Bylos Nr.
A-146-804-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Virgilijus Valančius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Atsakovas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos
Trečiasis asmuo
Asociacijos
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Verkių ūkis“
Administracinė byla Nr. A146-804/2010Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. liepos 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus,

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovei Julianai Ostrouch,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Asociacijos Lietuvos antstolių rūmai apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Verkių ūkis“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Asociacijai Lietuvos antstolių rūmams, Jurgitai Bareikienei, Valdui Čeglikui, Mindaugui Dabkui, Daivai Milevičienei, Gintautui Puodžiukui, Brigitai Palavinskienei dėl individualaus teisės akto panaikinimo ir kreipimosi ištirti norminio teisės akto teisėtumą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Verkių ūkis“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Verkių ūkis“) skundu (T 1, b. l. 12-17) ir pataisytu skundu (T 1, b. l. 5-11) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – ir Teisingumo ministras) 2007 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. 7P-37 „Dėl antstolio Gintaro Matkevičiaus įgaliojimų pasibaigimo“ (toliau – ir Įsakymas) 3.2. punktą (T 1, b. l. 19) ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašant ištirti, ar Teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintos Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ir turto, perimto ir neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos (toliau – ir Tvarka) 3 ir 4 punktai, ta apimtimi, kiek jie neužtikrina išieškotojų teisės pasirinkti antstolį bei antstolių lygiateisiškumo ir sąžiningumo konkurencijos, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintus teisingumo ir teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principus, Konstitucijos 29 straipsnį, 46 straipsnio 3 ir 4 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 13 straipsnį ir 650 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnį.

Paaiškino, kad skundžiamu Įsakymu antstolis Gintaras Matkevičius buvo išbrauktas iš antstolių sąrašo ir šio Įsakymo 3.2 punktu buvo paskirti antstoliai, kurie perima nebaigtas vykdyti antstolio Gintaro Matkevičiaus vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas pinigines lėšas ir turtą, perimtą, bet neperduotą išieškotojui, nebaigtose vykdomosiose bylose gautas ir nepanaudotas vykdymo išlaidas, antstolio archyvą. Nurodė, kad pasibaigus antstolio Gintaro Matkevičiaus įgaliojimams, 2007 m. liepos 16 d. pareiškėjas kreipėsi dėl vykdomųjų bylų perdavimo antstolei Virginijai Meškauskienei (T 1, b. l. 20). Tačiau sužinojus, kad į šį prašymą nebus atsižvelgta, 2007 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. S-379 kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (toliau – ir Teisingumo ministerija) (T 1, b. l. 21). Pabrėžė, kad Teisingumo ministerija 2007 m. spalio 26 d. raštu Nr. (1.23.)-7R-10034 iš esmės neatsakė nei į vieną pareiškėjo prašyme keliamą klausimą (T 1, b. l. 22). Paaiškino, kad dėl vykdomųjų bylų perdavimo teisme yra kilęs ginčas, kai Teisingumo ministerija siekia panaikinti pareiškėjo interesus atitinkantį Asociacijos Lietuvos antstolių rūmai (toliau – ir Lietuvos antstolių rūmai) prezidiumo nutarimą. Nurodė, kad Lietuvos antstolių rūmai informavo pareiškėją, kad Įsakymo 3.2. punktu pareiškėjui savo nuožiūra paskyrė antstolius, kuriems bus perduotos vykdomosios bylos. Teigė, kad tokiu Įsakymu yra pažeista pareiškėjo teisė pasirinkti antstolį bei paaiškino, kad UAB „Verkių ūkis“ veiklos specifika lemia, jog tenka nuolat perduoti antstoliams vykdyti vykdomuosius raštus bei nuo tinkamo pasirinkimo antstolio priklauso ir bendrovės veiklos rezultatai.

Rėmėsi Teismo antstolių institucinės reformos metmenimis, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 1484 (toliau - ir Teismo antstolių institucinės reformos metmenys), kuriuose nustatyta, kad laisvas antstolio pasirinkimas yra vienas iš svarbiausių vykdomos reformos principų. Atsižvelgdamas į CPK 13 straipsnį ir 650 straipsnio 1 dalį, teigė, kad kita institucija už išieškotoją negali pasirinkti antstolio. Pabrėžė, kad asmens teisės ir laisvės gali būti ribojamos tik esant įstatymo nustatytiems pagrindams bei tvarkai, laikantis tokio ribojimo konstitucinių reikalavimų, o to nagrinėjamu atveju nebuvo. Teigė, kad toks išieškotojų teisių ribojimas sukelia daug nepatogumų bei nuostolių, nes norint atsisakyti Teisingumo ministro paskirto antstolio ir pasirinkti priimtiną antstolį reikia nutraukti vykdomąją bylą ir susigrąžinant vykdomąjį dokumentą (CPK 629, 631 str.), Teisingumo ministro paskirtam antstoliui tektų padengti visas jau turėtas vykdymo išlaidas, vykdomasis dokumentas galėtų būti pateiktas pakartotinai ne anksčiau kaip praėjus trims mėnesiams po jo grąžinimo išieškotojui (CPK 631 str. 3 d.). Taip pat tektų iš naujo apmokėti vykdymo išlaidas savo pasirinktam antstoliui.

Teigė, kad Įsakymas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai. Be to, pabrėžė, kad Teisingumo ministro 2007 m. lapkričio 15 d. pranešime yra nurodyta, kad perduodant bylas naujiems antstoliams privalo būti atsižvelgiama į išieškotojų prašymus dėl jų bylų perdavimo, ir tai laikoma vienu iš pagrindinių bylų perdavimo principų (T 1, b. l. 25). Nurodė, kad Įsakymo preambulėje nustatyta, jog Teisingumo ministras vadovaujasi Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalimi ir Tvarkos 3 punktu ir paaiškino, kad toks įstatyminis pagrindas leidžia Teisingumo ministrui nustatyti tvarką, tačiau neleidžia spręsti dėl tvarkos turinio. Paaiškino, kad Tvarkos 3 ir 4 punktai suteikia Teisingumo ministrui teisę pasirinkti paskirti antstolį, kuriam bus perduotos nebaigtos vykdomosios bylos, tačiau tai nereiškia absoliučios diskrecijos teisės ir pabrėžė, kad Teisingumo ministras privalėjo atsižvelgti į išieškotojų teisę pasirinkti antstolį. Teigė, kad skundžiamais aktais pažeistas įstatymo viršenybės, objektyvumo ir proporcionalumo principai (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 1 p., 2 p., ir 3 p.). Be to, teigė, kad Teisingumo ministras nepagrįstai neatsižvelgė į Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo 2007 m. rugpjūčio 6 d. nutarimą Nr. 48 „Dėl bylų paskirstymo“ (T 1, b. l. 48). Pabrėžė, kad yra neaišku, kodėl Teisingumo ministras pasirinko būtent Įsakyme minimus 6 antstolius, nors toje veiklos teritorijoje yra 10 antstolių ir todėl teigė, kad buvo pažeistos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatos. Nurodė, kad skundžiamas individualus teisės aktas yra grindžiamas Teisingumo ministro įsakymo, kuris yra norminis teisės aktas, nuostatomis, todėl prašė kreiptis dėl norminio teisės akto teisėtumo tyrimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 111 straipsnį.

Atsiliepimas

Atsakovas Teisingumo ministerija (toliau – ir atsakovas) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepime (T 1, b. l. 61-62) nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, jog turi teisę pateikti skundą administraciniam teismui. Teigė, kad visi pareiškėjo teiginiai yra pagrįsti prielaidomis, nepagrindžiant būtinybės pakeisti antstolį. Pabrėžė, kad vykdymo procesas nėra sutartiniai santykiai ar laisvas paslaugų teikimas, antstolio pasirinkimas yra apribojamas tuo, jog antstoliai veikia pagal nustatytą aptarnaujamą teritoriją (CPK 590 str.). Nurodė, kad pareiškėjas nedalyvavo ir nesidomėjo administracine procedūra. Teigė, kad skundas teismui yra pateiktas žymiai praleidus terminą. Paaiškino, kad iš pareiškėjo 2007 m. rugsėjo 20 d. rašto (T 1, b. l. 21) matyti, kad pareiškėjas žinojo, jog vykdomosios bylos yra perduotos antstoliams Virginijai Meškauskienei ir Dainiui Šidlauskui, tačiau jis žinojo, jog minėtas bylas ketinama perduoti kitiems antstoliams. Teigė, kad atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas Įsakymas buvo priimtas 2007 m. liepos mėnesį, byloje yra tikrintinos aplinkybės dėl skundo teismui pateikimo termino praleidimo.

Teigė, kad nepagrįstai yra suformuluotas skundo reikalavimas, nes ginčijamo teisės akto dalis susijusi ne tik su pareiškėju, bet ir su kitais išieškotojais, kurie pretenzijų nereiškia. Pažymėjo, kad šiuo metu Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-8359-18/2007 pagal Teisingumo ministerijos skundą, kuriuo prašoma panaikinti Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo 2007 m. rugpjūčio 6 d. nutarimą Nr. 48, pagal kurį vykdomosios bylos buvo perduotos nesilaikant teisingumo ministro įsakymų, įskaitant ir skundžiamo Įsakymo 3.2. punktą. Nurodė, kad šioje byloje yra keliamas tapatus reikalavimas dėl Teisingumo ministro įsakymu nustatytos tvarkos teisėtumo tikrinimo. Todėl prašė sustabdyti nagrinėjamą bylą, kol bus išnagrinėtas Lietuvos antstolių rūmų apeliacinis skundas (ABTĮ 98 str. 1 d. 3 p.). Paaiškino, kad Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalimi ir laikantis Tvarkos nuostatų. Teigė, kad vykdomųjų bylų perdavimas CPK nustatytais atvejais skiriasi nuo vykdomųjų bylų perdavimo administracine tvarka teisingumo ministrui atliekant funkcijas pagal kompetenciją. Pabrėžė, kad CPK 629 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad vykdomoji byla gali būti nutraukta išieškotojo prašymu ir vykdomasis dokumentas, pagal kurį išieškojimas nėra visiškai įvykdytas pagal CPK 631 straipsnio 1 dalies 1 punktą, grąžinamas išieškotojui. Pažymėjo, kad tuo atveju išieškotojas turėtų sumokėti antstoliui visas turėtas vykdymo išlaidas (Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352, 49 p.). Nurodė, kad pagal CPK 631 straipsnio 3 dalį vykdomojo dokumento grąžinimas išieškotojui per įstatymų nustatytą terminą netrukdo iš naujo pateikti šį dokumentą vykdyti. Pabrėžė, kad CPK nenumato neužbaigtos vykdomosios bylos perdavimo kitam antstoliui galimybių ir nurodė, kad Tvarka ir ginčijama Įsakymo dalis reglamentuoja operatyvų organizacinių klausimų išsprendimo būdą, kai pasibaigia antstolio įgaliojimai.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė paaiškino, kad pareiškėjas nėra įrodęs reikalavimo pateikimo teismui pagrindo, nes galimai visos pareiškėjo vykdomosios bylos šiuo metu jau pasibaigusios. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I575-10/2009, kurioje buvo analizuojami Tvarkos 3 ir 4 punktai. Pažymėjo, kad Teisingumo ministras nagrinėjamu atveju neturėjo galimybės atsižvelgti į išieškotojų prašymus, nes jie gauti vėliau nei priimtas įsakymas. Nesutiko, kad su pareiškėjo argumentais, kad ginčijamas įsakymas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms, nes antstolio veikla negali būti prilyginta paprastam prekių ar paslaugų pirkimui ir pardavimui. Paaiškino, kad ginčo atveju paskirti perimantys antstoliai 2007 m. gegužės 31 d. turėjo nuo 59 iki 4684 nebaigtų vykdomųjų bylų, o kitų antstolių vykdomųjų bylų skaičius buvo nuo 6789 iki 10624.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos antstolių rūmai su pareiškėjo skundu sutiko.

Atsiliepimas

Savo atsiliepime (T 1, b. l. 68-71) rėmėsi Teismo antstolių institucinės reformos metmenų 1 punktu, CPK 650 straipsnio 1 dalimi, 13 straipsniu ir teigė, kad Teisingumo ministras neturi teisės, įskaitant ir kai pasibaigia išieškotojo pasirinkto antstolio įgaliojimai, paskirti išieškotojui antstolį prieš jo valią. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimu bei 2006 m. sausio 26 d. nutarimu, kuriuose išaiškinami principai, perimti iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, jog teisės gali būti ribojamos tik esant įstatymo nustatytiems pagrindams bei tvarkai, laikantis tokio ribojimo konstitucinių reikalavimų. Rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktais ir pažymėjo, kad skundžiamu įsakymu pažeidžiamos išieškotojo teisės, nes išieškotojas, norėdamas atsisakyti Teisingumo ministro priskirto antstolio paslaugų ir pasirinkti kitą antstolį, tai gali padaryti tik nutraukdamas vykdomąją bylą ir tokiu būdu susigrąžindamas vykdomąjį dokumentą (CPK 629, 631 str.). Tokiu atveju išieškotojui tektų padengti visas jau turėtas vykdymo išlaidas, o vykdomasis dokumentas pakartotinai galėtų būti pateiktas vykdyti ne anksčiau kaip praėjus trims mėnesiams po jo grąžinimo išieškotojui (CPK 631 str. 3 d.), taip pat išieškotojas turėtų apmokėti vykdymo išlaidas savo pasirinktam antstoliui. Nurodė, kad toks išieškotojo apsunkinimas prieštarauja Konkurencijos įstatymui bei Konstitucijos 29 straipsniui ir 46 straipsnio 3, 4 ir 5 dalims. Pabrėžė, kad vykdomosios bylos buvo perduotos 6 antstoliams, nors veiklos teritorijoje yra dešimt antstolių ir nėra aišku, kodėl jie yra pasirinkti. Paaiškino, kad Teisingumo ministras, kaip viešojo administravimo subjektas, nagrinėjamu atveju pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus. Pažymėjo, kad Teisingumo ministras turėjo laikytis teisės aktų reikalavimų, t. y. turėjo atsižvelgti į išieškotojo teisę pasirinkti antstolį. Atsiliepime palaikė pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl teisės akto teisėtumo tyrimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Gintautas Puodžiukas prašė pareiškėjo skundą atmesti. Savo atsiliepime (T 1, b. l. 59) pažymėjo, kad nėra ginčo objekto. Paaiškino, kad antstolių Gintauto Puodžiuko ir Aurelijos Puodžiukienės kontoroje nėra gauta vykdomųjų bylų UAB „Verkių ūkis“ naudai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas UAB „Verkių ūkis“ skundžia Įsakymo 3.2 punktą (T 1, b. l. 19), kuriuo Teisingumo ministras paskyrė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo veiklos teritorijoje veikiančius antstolius Jurgitą Bareikienę, Valdą Čegliką, Mindaugą Dabkų, Daivą Milevičienę, Gintautą Puodžiuką ir Brigitą Palavinskienę perimančiais Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo veiklos teritorijoje veikusio antstolio Gintaro Matkevičiaus nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas pinigines lėšas ar turtą, perimtą, bet neperduotą išieškotojui, nebaigtose vykdomosiose bylose gautas ir nepanaudotas vykdymo išlaidas, antstolio archyvą. Šio Įsakymo 3.1 punktu Teisingumo ministras skyrė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo veiklos teritorijoje veikiantį antstolį Vytenį Stungurį pavaduojančiu antstoliu administruoti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo veiklos teritorijoje veikusio antstolio Gintaro Matkevičiaus nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas pinigines lėšas ar turtą, perimtą, bet neperduotą išieškotojui, nebaigtose vykdomosiose bylose gautas ir nepanaudotas vykdymo išlaidas, antstolio archyvą nuo 2007 m. liepos 10 d. iki Lietuvos antstolių rūmai organizuos jų perdavimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas UAB „Verkių ūkis“ 2007 m. liepos 16 d. raštu Nr. 1 (T 1, b. l. 20) kreipėsi į administruoti paskirtą antstolį V. Stungurį su prašymu vykdomąsias bylas, kur išieškotoju yra pareiškėjas, perduoti vykdyti Vilniaus antstolių kontorai (antstoliai Virginija Meškauskienė, Irmantas Gaidelis, Vytenis Stungurys, Dainius Šidlauskas). 2007 m. rugsėjo 20 d. UAB „Verkių ūkis“ kreipėsi į Teisingumo ministeriją (T 1, b. l. 21), nes sužinojo, kad 2007 m. liepos 16 d. prašymas administruojančiam antstoliui negalės būti tenkinamas. Rašte Teisingumo ministerijai pareiškėjas nurodė, kad toks vykdomųjų bylų perdavimas pažeis pareiškėjo teises. Teismas įvertino, kad iš esmės tais pačiais argumentais yra grindžiamas ir skundas teismui. Teismas nustatė, kad Teisingumo ministerijos 2007 m. spalio 26 d. atsakyme (T 1, b. l. 22) nėra duomenų apie Teisingumo ministro 2007 m. liepos 8 d. įsakymą Nr. 7P-37. Pareiškėjas 2007 m. lapkričio 23 d. raštu (T 1, b. l. 23) kreipėsi į Lietuvos antstolių rūmus ir prašė pateikti konkretesnę informaciją dėl bylų perdavimo. Teismas nustatė, kad iš Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pateikto nutarimo „Dėl bylų paskirstymo“, pareiškėjui galėjo tapti žinoma, kad buvo priimtas Teisingumo ministro 2007 m. liepos 5 d. įsakymas Nr. 7 P-37. Pareiškėjas teismui paaiškino, kad Lietuvos antstolių rūmų atsakymą gavo 2007 m. lapkričio 28 d. Pirminį skundą teismui pareiškėjas pateikė 2007 m. gruodžio 3 d. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas nustatė, kad negalima teigti, kad pareiškėjas praleido įstatyme nustatytą terminą paduoti teismui skundą.

Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo atstovo posėdyje išsakyto prašymo, kad teismas išsiaiškintų, ar pareiškėjo, kaip išieškotojo, pradėtos vykdomosios bylos jau nėra pilnutinai visos įvykdytos, padarė išvadą, kad situacija vertintina pagal padėtį, kuri buvo kreipimosi į teismą metu, kai buvo akivaizdu, kad pareiškėjas turėjo vykdomųjų bylų, kurios turėjo būti perduodamos skundžiamo Įsakymo nustatyta tvarka, o ne pagal pareiškėjo pageidavimą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas tai įvertino jo, kaip išieškotojo, teisės pažeidimą ir kreipėsi į teismą, gindamas, jo manymu, pažeistą teisę. Tačiau teismas nustatė, kad ginant pareiškėjo galimai pažeistas teises laisvai pasirinkti antstolį, turi būti atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjo prašymas perduoti vykdomąsias bylas jo pasirinktiems antstoliams buvo įvykdytas dar 2007 m. rugpjūčio 6 d., kai Lietuvos antstolių rūmai priėmė nutarimą Nr. 48 (T 1, b. l. 24) ir perdavė bylas vykdyti pagal išieškotojų prašymus, o ne pagal Įsakymo nuostatas. Šio ginčo nagrinėjime pareiškėjas nedalyvavo, atstovo neatvykimo priežasčių teismui nenurodė, įrodymų, kad išieškojimų vykdymo procesas dėl skundžiamo įsakymo buvo sutrukdytas, nepateikė, todėl teismas padarė išvadą, kad realiai pareiškėjo interesai vykdymo procese nebuvo pažeisti.

Teismas nustatė, kad iš proceso dalyvių paaiškinimų ir rašytinės bylos medžiagos matyti, kad skundžiamo Įsakymo 3.2 punktas nebuvo įvykdytas. Tokia išvada buvo padaryta atsižvelgiant į Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo 2007 m. rugpjūčio 6 d. nutarimą Nr. 48, kuriuo G. Matkevičiaus bylos paskirstytos atsižvelgiant į gautus išieškotojų prašymus ir tik bylos, dėl kurių perdavimo nebuvo gauti išieškotojų prašymai, buvo paskirstytos laikantis proporcingumo principo, paskiriant vienodą bylų skaičių vienetais atitinkamai Įsakymo 3.2 punktu paskirtiems perimantiems antstoliams. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė perduoti vykdomąsias bylas jo nurodytiems antstoliams, tačiau pareiškėjo atveju Teisingumo ministro įsakymas vykdomas nebuvo.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo tarp dviejų institucijų - Lietuvos antstolių rūmų ir Teisingumo ministerijos, nes Teisingumo ministerija užginčijo teisme minėtą Lietuvos antstolių rūmų nutarimą. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teismo 2008 m. spalio 1 d. nutartimi minėta byla yra sustabdyta, kol įsiteisės teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. I-1263-142/2008 ir I-2007-38/2008, nagrinėjamose Vilniaus apygardos administraciniame teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A483-1558/2008) (T 2, b. l. 116).

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I575-10/2009, kurioje buvo nagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti norminio teisės akto teisėtumą, tiriamas Teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 202 dalies teisėtumas (Tvarkos 3 ir 4 punktai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad Tvarkos 3 punktas ir 4 punkto antrasis sakinys neprieštarauja CPK 13 straipsniui ir 650 straipsnio 1 daliai. Teismas įvertino, kad nagrinėjamoje byloje turi reikšmės tik norminio teisės akto atitikimas nurodytoms CPK normoms, todėl teismas nevertino tų pareiškėjo argumentų, kurie susiję su antstolių teisių ir teisėtų interesų užtikrinimu (Konkurencijos įstatymo normų, atitinkamų Konstitucijos nuostatų pažeidimai). Teismas nustatė, kad pareiškėjo, kaip išieškotojo, teisės ir teisėti interesai gali būti pažeisti tik tuo atveju, jeigu bus nustatyta, kad pažeisti aukštesnės galios teisės aktai, užtikrinantys atitinkamas išieškotojų teises. Teismas pabrėžė, kad antstoliai patys galėjo kreiptis į teismą, jeigu būtų manę, jog skundžiamu Įsakymo punktu yra pažeidžiamos jų teisės, tačiau jie to nedarė, todėl nėra pagrindo svarstyti, ar tos teisės buvo pažeistos.

Teismas, remdamasis Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalimi, nustatė, kad įstatymas delegavo Teisingumo ministrui teisę nustatyti atitinkamą vykdomųjų bylų perdavimo tvarką ir tokia tvarka buvo nustatyta teisėtai ir pagrįstai. Teismas nustatė, kad ginčijamas Įsakymo 3.2 punktas buvo priimtas vadovaujantis Tvarkos 4 punkto antruoju sakiniu, nes perimantis antstolis į atleidžiamo antstolio vietą tuo metu, kai reikėjo perduoti su vykdymu susijusius dokumentus ir kitką, nebuvo paskirtas. Vadovaudamasis Tvarkos 4 punktu Teisingumo ministras galėjo paskirti perimančiais antstoliais kitus toje veiklos teritorijoje veikiančius antstolius pasirinktinai, nes nei Tvarkoje, nei Antstolių įstatyme nepasakyta, kad perimančiais būtinai skiriami visi toje veiklos teritorijoje veikiantys antstoliai. Teismas nustatė, kad iš Lietuvos antstolių rūmų pateikto sąrašo matyti, kad visi Įsakymo 3.2. punkte išvardyti antstoliai veikia toje pačioje veiklos teritorijoje, kurioje veikė ir antstolis Gintaras Matkevičius. Todėl teismas padarė išvadą, kad Teisingumo ministras parinkdamas šiuos antstolius nepažeidė nustatytos tvarkos. Teismas įvertino, kad pareiškėjo nurodomas dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis) leido pareiškėjui rinktis iš 6 antstolių, todėl negalima teigti, kad šis principas buvo pažeistas. Lietuvoje yra antstolių veiklos teritorijų, kuriose yra mažiau antstolių, taigi antstolių skaičius nenulemia dispozityvumo principo įgyvendinimo praktikoje. Bet kuriuo atveju antstolio pasirinkimą pateikiant vykdomąjį dokumentą riboja antstolio veiklos teritorija.

Teismas, remdamasis CPK 590 straipsnio 3 ir 4 dalimis, padarė išvadą, kad išieškotojo teisė pasirinkti antstolį nėra absoliuti, ją riboja išvardyti teisės aktai, todėl nustatė, kad pareiškėjo argumentai, kad skundžiamu įsakymo punktu buvo pažeistos jo teisės numatytos išieškotojui CPK normose, yra nepagrįsti. Be to, teismas įvertino, kad kiti pareiškėjo nurodomi įstatymų pažeidimai – Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytų principų pažeidimai – atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas įsakymas, kaip viešojo administravimo aktas, nukreiptas jame išvardytiems antstoliams ir Lietuvos antstolių rūmams, nekonstatuojami. Teismas nustatė, kad Įsakymas pagrįstas Antstolių įstatymo normomis bei jų pagrindu nustatytomis taisyklėmis, taip pat neprieštarauja CPK nuostatoms. Teismas įvertino, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog Teisingumo ministras atmetė išieškotojų prašymus, nes prašymai buvo teikiami jau po Įsakymo priėmimo ir buvo adresuoti ne Teisingumo ministrui. Teismas nustatė, jog tai, kad pasirinkti 6 antstoliai iš visų veikiančių toje teritorijoje ir kad būtent įsakyme nurodyti antstoliai parinkti, ginčyti gali tik kiti toje teritorijoje veikiantys antstoliai, bet ne išieškotojas. Taip pat išieškotojas negali teigti, kad pažeistas proporcionalumo principas. Toje veiklos teritorijoje veikė 11 antstolių, parinkti, kaip nurodė ministerija, būtent atsižvelgiant į išieškotojų interesus antstoliai, kurie toje veiklos teritorijoje turėjo mažiausiai bylų. Todėl teismas padarė išvadą, kad Teisingumo ministro sprendimo mastas buvo proporcingas esamai situacijai.

Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis dėl norminio teisės akto teisėtumo tyrimo į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, nes pareiškėjo nurodytais motyvais Vilniaus apygardos administracinis teismas jau kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir dėl to buvo sustabdytas šios bylos nagrinėjimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo prašoma apimtimi ištyrė Teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintos Tvarkos 3 ir 4 punkto dalies teisėtumą ir nerado neatitikimų įstatymams.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Asociacija Lietuvos antstolių rūmai (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (T 2, b. l. 170-178), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimą ir pareiškėjo UAB „Verkių ūkis“ skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisiškai nepagrįstas bei pateikia šiuos argumentus:

1. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-10/2009, neatskleidė bylos esmės ir dėl to netinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį. Paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas analogišką bylą, prašė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ištirti, ar Tvarkos 3 ir 4 punktai, ta apimtimi, kiek jie neužtikrina išieškotojų teisės pasirinkti antstolį bei antstolių lygiateisiškumo ir sąžiningos konkurencijos, atitinka CPK 13 straipsnį, 650 straipsnio 1 dalį, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas ir Konstitucijoje įtvirtintus teisingumo ir teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus, Konstitucijos 29 straipsnį, 46 straipsnio 3 ir 4 dalis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 20 d. sprendime pažymėjo, kad Tvarkos 3, 4 punktai neprieštarauja aukštesnės teisinės galios įstatymuose įtvirtintiems teisės principams ir teisės normoms bei apibrėžė tam tikras individualios bylos nagrinėjimo kryptis. Remdamasis šiuo sprendimu, daro išvadą, kad Teisingumo ministras, spręsdamas nebaigtų vykdomųjų bylų paskirstymą kitiems antstoliams, kai pasibaigia antstolio įgaliojimai, privalo atsižvelgti į išieškotojo valią dėl antstolio, kuriam turėtų būti perduodama nebaigta vykdyti vykdomoji byla bei vadovautis sąžiningos konkurencijos taisyklėmis ir atsižvelgti į išieškotojų dispozityvumo, antstolių lygiateisiškumo, ir kitus principus. Pabrėžia, kad iš nagrinėjamos bylos matyti, kad skundžiamas įsakymas buvo priimtas Teisingumo ministrui įgyvendinant absoliučią diskrecijos teisę, nors tokios teisės Teisingumo ministras neturi ir negali turėti. Pažymi, kad išieškotojo teisė pasirinkti vykdomąjį dokumentą vykdysiantį antstolį yra įtvirtinta įstatyminiu lygmeniu (CPK 590 str. 3, 4 d., 631 str. 1 d. 7 p., 650 str. 1 d.) ir daro išvadą, kad tokios išieškotojo teisės turi būti paisoma ir tuo atveju, kai, išieškotojo vykdomąją bylą vykdžiusiam antstoliui netekus įgaliojimų, Teisingumo ministrui, įgaliotam spręsti bylų paskirstymo kitam antstoliui (antstoliams) klausimą, tenka dėl tokio klausimo priimti individualų administracinį teisės aktą (įsakymą dėl nebaigtų vykdomųjų bylų perdavimo). Nurodo, kad vykdomosios bylos perdavimas ne išieškotojo nurodytam antstoliui gali sukelti išieškotojui neigiamų teisinių padarinių (pvz., sumokėtų vykdomųjų išlaidų praradimas, naujų vykdomųjų išlaidų kitam antstoliui sumokėjimas, termino pateikti vykdomąjį dokumentą kitam antstoliui paisymas). Mano, kad skundžiamu įsakymu yra pažeista CPK 650 straipsnio 1 dalis ir pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas dėl to nepasisakė.

2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino bylos baigčiai teisiškai reikšmingų duomenų, kad vėliau priimtais įsakymais atsakovas iš esmės pats pripažino, jog, skirstant nebaigtas vykdomąsias bylas, pasibaigus antstolių įgaliojimams, būtina atsižvelgti į išieškoto jų valią. Paaiškino, kad Teisingumo ministras priėmė analogiškus įsakymus, t. y. 2007 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 7P-103, 2007 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 7P-111 ir 2007 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 7P-115, kuriais buvo nustatyta, kad nebaigtos vykdyti vykdomosios bylos perduodamos kitiems toje pačioje veiklos teritorijoje dirbantiems antstoliams ir kuriuose nebuvo pasisakyta dėl išieškotojų prašymų perduoti nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas konkretiems išieškotojų pasirinktiems antstoliams, turintiems teisę veikti toje konkrečioje veiklos teritorijoje. Tačiau pažymi, kad 2007 m. spalio 12-16 d. šie minėti Teisingumo ministro įsakymai buvo pakeisti, juose nurodant konkrečius antstolius, kuriems perduodamos nebaigtos vykdyti vykdomosios bylos, pagal išieškotojų prašymus.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl skundžiamo Įsakymo 3.2 papunkčio atitikties Konkurencijos įstatymo reikalavimams. Teigia, kad priimant skundžiamą įsakymą buvo pažeistos sąžiningos konkurencijos taisyklės, nes vieniems antstoliams buvo suteiktos privilegijos (Konkurencijos įstatymo 4 str.). Mano, kad teismas nepagrįstai atsisakė vertinti šiuos pareiškėjo skundo argumentus, kurie turėjo sudaryti teisminio nagrinėjimo byloje ribas ir todėl nurodė, kad pirmosios instancijos sprendimas neatitinka ABTĮ 86 straipsnio, 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Pabrėžia, kad iš Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos Paslaugų skyriaus 2008 m. balandžio 17 d. pranešimo „Apie atliktą tyrimą dėl Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2007 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. 7P-37 3.2 punkto ir 2007 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 7P-44 1.1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ ir Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos 2008 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 2S-15 „Dėl bylos dėl Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2007 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. 7P-37 3.2 punkto ir 2007 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 7P-44 1.1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams nagrinėjimo sustabdymo“ matyti, kad Konkurencijos taryba yra iškėlusi konkurencijos bylą, kurioje yra inter alia tiriamas skundžiamo Įsakymo atitikimas Konkurencijos įstatymo reikalavimams. Nurodo, kad tyrimą atlikę šios institucijos pareigūnai Konkurencijai tarybai pasiūlė įpareigoti Teisingumo ministeriją pakeisti teisingumo ministro Įsakymo 3.2 papunktį taip, kad jis neprieštarautų Konkurencijos įstatymo reikalavimams. Be to, minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendime taip pat nustatyta, kad, priimant įsakymą dėl nebaigtų vykdomųjų bylų paskirstymą, reikia atsižvelgti ir į Konkurencijos įstatymo reikalavimus.

4. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų, kuriais buvo grindžiamas skundžiamo Įsakymo neatitikimas teisinės valstybės, įstatymo viršenybės, objektyvumo ir proporcingumo principams. Atkreipia dėmesį, kad Įsakyme nėra nurodyta jokių jo priėmimo metu egzistavusių faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų Teisingumo ministro sprendimą perduoti vykdomąsias bylas tik 6 iš 11 toje veiklos teritorijoje veikiančių antstolių. Nurodo, kad byloje nėra duomenų patvirtinančių atsakovo teiginį, kad bylos buvo paskirstytos antstoliams, kurie toje veiklos teritorijoje turėjo mažiausiai bylų. Be to, pažymi, kad Įsakymo priėmimo metu mažiausią vykdomųjų bylų skaičių turėjo antstolė N. Šiugždaitė, kuri Įsakymo 3.2 papunktyje nėra nurodyta. Pabrėžia, kad turimų vykdomųjų bylų kiekis, kartu ir antstolio darbo krūvis, nėra tinkamas objektyvus kriterijus, kuris leistų užtikrinti efektyvų perduodamų vykdomųjų bylų vykdymą kitiems antstoliams bei išieškotojų teisių apsaugą, nes skiriasi ir antstolių turimų, ir perduotinų vykdomųjų bylų pobūdis, nulemiantis jų vykdymo sudėtingumą bei bylų vykdymo baigtį.

Pareiškėjas UAB „Verkių ūkis“ pateikė pareiškimą, kuriuo prisideda prie trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo ir prašo tenkinti apeliacinį skundą, remiantis jame nurodytais motyvais.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Savo atsiliepime (T 2, b. l. 181-183) pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsiliepime pakartoja kai kuriuos savo atsiliepimo, pateikto pirmosios instancijos teismui, argumentus. Papildomai pabrėžia, kad Antstolių įstatymas Teisingumo ministrui deleguoja teisę nustatyti atitinkamą vykdomųjų bylų perdavimo tvarką ir teigia, kad ši tvarka teisėta ir pagrįsta. Nurodo, kad dispozityvumo principas leidžia pareiškėjui rinktis iš 6 antstolių, todėl negalima teigti, kad šis principas buvo pažeistas. Teigia, kad apelianto argumentas, jog skundžiamu Įsakymu buvo pažeistos CPK numatytos išieškotojo teisės, yra nepagrįstas, nes išieškotojo teisė pasirinkti antstolį nėra absoliuti, ją riboja teisės aktai. Be to, nurodo, kad nepagrįsti yra apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl Įsakymo atitikties Konkurencijos įstatymo reikalavimams. Mano, kad nagrinėjant šį ginčą, negalima tiesiogiai taikyti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio ir teigia, kad sprendžiant su antstolių veiklos reguliavimo susijusius klausimus, atsižvelgiant į teisės aktų, reglamentuojančių antstolių veiklą, reikalavimus, skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti, tačiau jos yra sąlygotos CPK 2 straipsnio, Antstolių įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio, 12 straipsnio 5 dalies, 13 straipsnio, 16 straipsnio, 38 straipsnio, 39 straipsnio.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Gintautas Puodžiukas atsiliepimu prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Šioje byloje pareiškėjas UAB „Verkių ūkis“ kelia ginčą dėl 2007 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. 7P-37 „Dėl antstolio Gintaro Matkevičiaus įgaliojimų pasibaigimo“ 3.2. punkto, kuriuo Teisingumo ministras paskyrė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo veiklos teritorijoje veikiančius antstolius Jurgitą Bareikienę, Valdą Čegliką, Mindaugą Dabkų, Daivą Milevičienę, Gintautą Puodžiuką ir Brigitą Palavinskienę perimančiais Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo veiklos teritorijoje veikusio antstolio Gintaro Matkevičiaus nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas pinigines lėšas ar turtą, perimtą, bet neperduotą išieškotojui, nebaigtose vykdomosiose bylose gautas ir nepanaudotas vykdymo išlaidas, antstolio archyvą, teisėtumo.

Minėtas įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 įsakymu Nr. 202 patvirtintos Tvarkos 3 ir 4 punktais. Tvarkos 3 punkte nustatyta, kad, pasibaigus antstolio įgaliojimams, ne vėliau kaip kitą darbo dieną teisingumo ministro įsakymu paskiriamas perimantis antstolis, kuriam bus perduotos buvusio antstolio nebaigtos vykdomosios bylos bei kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ir turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui. Tvarkos 4 punkte nustatyta, jog perimančiuoju antstoliu skiriamas kitas į buvusio antstolio vietą paskirtas antstolis. Jei į antstolio, kurio įgaliojimai yra pasibaigę, vietą kitas antstolis nepaskirtas, perimančiuoju skiriamas kitas antstolis (antstoliai), aptarnaujantis tą pačią veiklos teritoriją, o jei tokių nėra – besiribojančios veiklos teritorijos antstolis (antstoliai), sujungiant jo aptarnaujamą veiklos teritoriją su veiklos teritorija, kurioje veikė buvęs antstolis.

Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu tai, kad byloje taikytino norminio administracinio akto (Tvarkos 3 ir 4 punktų) teisėtumas buvo ištirtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-2007-38/2008 kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti norminio teisės akto - Teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintos Tvarkos 3 ir 4 punktų - teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, 2008 m. kovo 26 d. nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą iki bus išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimasis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, pateiktas 2008 m. kovo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-2007-38/2008.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. kovo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I575-10/2009 pripažino, kad Tvarkos 3 punktas ir 4 punkto antrasis sakinys neprieštarauja CPK 13 straipsniui ir 650 straipsnio 1 daliai. Išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama Tvarkos nuostatas, šiame sprendime nurodė, kad Tvarkos 4 punkto antrojo sakinio formuluotės savaime nėra skirtos užtikrinti išieškotojų teisę pasirinkti antstolį, antstolių lygiateisiškumą ir sąžiningą konkurenciją. Jų paskirtis yra įtvirtinti teisingumo ministro kompetenciją skirti perimantįjį antstolį (antstolius) pasibaigus antstolio įgaliojimams, taip pat nustatyti, kokią teritoriją aptarnaujantis antstolis skiriamas perimančiuoju antstoliu. Tvarkos 4 punkto antrajame sakinyje įtvirtinta teisės norma išieškotojų teisės pasirinkti antstolį, antstolių lygiateisiškumo ir sąžiningos konkurencijos savaime nei užtikrina, nei riboja.

Pareiškėjas, ginčydamas skundžiamą atsakovo įsakymą, nurodo, kad teisingumo ministrui ginčijamu įsakymu perdavus vykdomąsias bylas tik 6, o ne visiems 11 antstolių, veikiančių toje pačioje veiklos teritorijoje, pažeidžiama pareiškėjo teisė laisvai pasirinkti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą vykdysiantį antstolį. Kaip jau minėta, Tvarkos 3 bei 4 punktuose įtvirtintos nuostatos įpareigoja teisingumo ministrą, kaip viešojo administravimo subjektą, administracinėmis teisinėmis priemonėmis užtikrinti vykdymo proceso nepertraukiamumą tais atvejais, kai pasibaigia antstolio įgaliojimai. Todėl, pasibaigus minėto antstolio įgaliojimams, teisingumo ministras, vadovaudamasis šiomis nuostatomis, savo nuožiūra paskyrė 6 antstolius, perimančius nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo nurodomas dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis) leido pareiškėjui rinktis iš 6 antstolių, todėl negalima teigti, kad šis principas buvo pažeistas.

Pažymėtina, kad ši administracinė byla pagal savo faktines aplinkybes bei teisinę problematiką iš esmės yra analogiška administracinei bylai Nr. A442-887/2010, kurioje pareiškėjas UAB „Taurakalnis“ kėlė ginčą dėl to paties Teisingumo ministro 2007 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. 7P-37 „Dėl antstolio Gintaro Matkevičiaus įgaliojimų pasibaigimo“ 3.2. punkto teisėtumo. Naujai paaiškėjusių esminių aplinkybių ar pakeitimų teisės aktų sistemoje tikrinamoje byloje nėra, o tai reiškia, kad yra eliminuojama objektyvi būtinybė keisti formuojamą administracinių teismų praktiką sprendžiant šios kategorijos ginčus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A442-887/2010 2010 m. liepos 8 d. nutartyje yra pažymėjęs, kad Teisingumo ministro vykdoma viešojo administravimo veikla nėra vykdymo proceso dalis, o teisingumo ministras nėra vykdymo proceso subjektas, nes vykdymo procesą reglamentuoja CPK VI dalies normos, kurios, sprendžiant perimančio antstolio skyrimo klausimą, netaikytinos. Teisės aktuose, kuriais vadovaujantis buvo priimtas Teisingumo ministro 2007 m. liepos 5 d. įsakymas Nr. 7P-37, nėra įtvirtintas reikalavimas, jog teisingumo ministras, spręsdamas perimančiojo antstolio skyrimo klausimą, turėtų išsiaiškinti išieškotojų nuomonę dėl perimančiojo antstolio skyrimo. Išieškotojo teisė pasirinkti antstolį, kuris vykdytų išieškojimą pagal pareiškėjo pateiktą vykdomąjį dokumentą, gali būti įgyvendinta pagal vykdymo procesą reguliuojančias CPK normas. Vykdomasis dokumentas, pagal kurį išieškojimas nebuvo vykdomas arba buvo nevisiškai įvykdytas, gali būti grąžinamas išieškotojui išieškotojo prašymu (CPK 631 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vykdomojo dokumento grąžinimas išieškotojui per įstatymų nustatytą terminą netrukdo iš naujo pateikti šį dokumentą vykdyti (CPK 631 straipsnio 3 dalis). Kaip jau minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota išvada, jog skundžiamas įsakymas nėra susijęs su išieškotojo procesinių teisų įgyvendinimu, yra reikšminga ir šioje byloje, todėl nėra pagrindo teigti, kad skundžiama teisingumo ministro įsakymo dalimi buvo užkirsta pareiškėjo galimybė pasirinkti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą vykdysiantį antstolį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Įsakymo 3.2 papunkčio atitikties Konkurencijos įstatymo reikalavimams bei nurodo argumentus susijusius su Įsakymo neatitikimu teisinės valstybės, įstatymo viršenybės, objektyvumo ir proporcingumo principams. Atsižvelgiant į tai, kad šioje konkrečioje byloje yra nagrinėjamas pareiškėjo UAB „Verkių ūkis“ inicijuotas ginčas dėl galimų jo, kaip išieškotojo, teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo, teisėjų kolegijos vertinimu, minėti abstrakčiai trečiojo suinteresuoto asmens įvardinti skundžiamo įsakymo panaikinimo pagrindai Konkurencijos įstatymo bei fundamentalių teisės principų kontekste peržengia šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas ir nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, teisingai aiškino ir taikė teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens Asociacijos Lietuvos antstolių rūmai apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėVirgilijus Valančius