- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-11-06
- Bylos Nr.
- eI2-14214-386/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04280-2024-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas, Remigijus Arminas, Laimutė Jokubauskaitė
- Pareiškėjas
- I. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Romano Klišausko,
2024 m. spalio 23 d. viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. P. (I. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja I. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama:
1. Panaikinti 2024 m. liepos 24 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) sprendimą Nr. 24S173333 (toliau – ir Sprendimas).
2. Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjos prašymą iš naujo.
3. Priteisti visas pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja nurodo, kad Departamentui pateikė prašymą išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą, tačiau Sprendimu jos prašymas netenkintas. Pareiškėja teigia, kad visiškai nepagrįstas skundžiamo Sprendimo argumentas, jog nepateikti dokumentai, kad pareiškėjos tėvas ar seneliai, arba vienas iš tėvų ir senelių yra lietuviai. Sprendime atsakovas nurodė pareiškėjos pateiktus dokumentus, kuriuose ne tik pažymėta, kad pareiškėjos proproseneliai gyveno dabartinės Lietuvos teritorijoje, bet ir kad jos prosenelis V. G. buvo lietuvis bei kad pareiškėjos senelė N. G. buvo lietuvė. Pareiškėjos tautybė niekada jokiuose dokumentuose nebuvo nurodyta rusų ar kokia kita. Pareiškėjos sūnaus D. P. gimimo liudijime nurodyta, kad pareiškėjos tautybė – lietuvių, kito sūnaus – R. G. – tautybės nėra. Mano, kad daryti išvadą, jog pareiškėja identifikavo save kaip rusų tautybės, nėra jokio pagrindo. Nors pareiškėjos tėvai V. ir O. B. identifikavo save kaip rusų tautybės, šiuo atveju esminę reikšmę turi pačios pareiškėjos savo tautybės (lietuvių) identifikavimas bei tai, kad dokumentuose aiškiai nurodyta, kad jos senelė N. G. buvo lietuvė. Pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjos prosenelis V. G. buvo lietuvis, jo tėvai taip pat gyveno dabartinės Lietuvos teritorijoje. Senelės tautybės pagrindu lietuvių tautybė buvo įrašyta ir pareiškėjos sūnaus D. P. gimimo liudijime. Visiškai nepagrįsti skundžiamo Sprendimo argumentai apie tai, kad pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jos pačios saitus su Lietuva, t. y. nėra duomenų, kad asmuo moka lietuvių kalbą, sieja save su Lietuvos valstybe, jos kultūra ir puoselėjamomis vertybėmis ir pan., nes Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (toliau – ir Pilietybės įstatymas) jokių papildomų reikalavimų nenumato.
Pareiškėja cituoja LVAT aktualią praktiką, nurodo, kad atsakovas nesilaikė šios praktikos, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą skundžiamą Sprendimą. Apibendrindama teismų praktiką, pareiškėja daro išvadą, kad nenustačius, jog dokumentai, kuriuose nurodyta, kad vienas iš pareiškėjos tėvų/senelių yra/buvo lietuvis, netikri ar suklastoti, nebuvo pagrindo reikalauti papildomų dokumentų arba nustatyti, kad pateiktų dokumentų nepakanka lietuvių kilmės nustatymui.
Pažymi, kad nors G. šeima visada save laikė lietuviais, lietuvių kilmę patvirtinančius dokumentus pareiškėjos sūnus R. G. pradėjo rinkti iš archyvų 2019 metais. Buvo gautas originalus 1944 metų dokumentas, kur aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad pareiškėjos prosenelis V. G. buvo lietuvis. Departamentas neatliko jokių veiksmų, siekdamas patikrinti/paneigti jų tikrumą, autentiškumą. Vien tik tai, kad dalis dokumentų išduoti Rusijos institucijų, nesuteikia pagrindo daryti išvados apie jų netikrumą.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, jog su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog Departamentas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, skundžiamame Sprendime konstatavo, kad pareiškėjos proproseneliai S. G. ir M. G. gyveno dabartinėje Lietuvos teritorijoje iki vėliausiai 1897 m. liepos 1 d., kuomet Rusijoje gimė pareiškėjos prosenelis V. Originaliai arba pakartotinai iki 2023 m. išduotuose dokumentuose pareiškėjos protėviai buvo rusai, t. y. save identifikavo kaip rusus, todėl pakartotinai išduoti dokumentai, kuriuose tautybė iš „rusas / rusė“ pakeisti į „lietuvis / lietuvė“, todėl nėra pagrindo tokius dokumentus laikyti objektyviais ir turinčiais įrodomąją galią. Nebuvo pateikti dokumentai, kada ir kokiu pagrindu gimimo ir santuokos liudijimuose buvo pakeistos / įrašytos asmenų tautybės. Atsižvelgiant į tai, kad visi dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjos senelė N. G. (T.; E.) yra lietuvė, yra išduoti Rusijoje vėliau nei 2022 m., todėl tikėtina, kad šie duomenys pakeisti / įrašyti po asmens mirties 1999 m., remiantis asmens palikuonių subjektyviais liudijimais. Kiti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjos, jos tėvų (vieno iš tėvų) ar senelių (vieno iš senelių) galimą priskyrimą lietuvių etninei grupei (tautybei), pateikti nebuvo.
Teigia, kad skundžiamas Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos priemonės yra motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, bet priešingai, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjai, todėl, Departamento nuomone, skundžiamas Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl 2024 m. liepos 24 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 24S173333, kuriuo nuspręsta neišduoti lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo, teisėtumo bei pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja Departamentui pateikė prašymą išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą. Kartu su prašymu lietuvių kilmei patvirtinti pareiškėja Departamentui pateikė:
1. Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) Rusijoje išduotą gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad jos motina O. B. yra rusė.
2. Pareiškėjos tėvų V. B., gim. (duomenys neskelbtini), ir O. T. (B.), gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). išduotą pažymą apie (duomenys neskelbtini) vykusios santuokos sudarymą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjos tėvai yra rusai.
3. Pareiškėjos motinos O. T., gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) išduotą gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad jos motina (pareiškėjos senelė) N. E. yra rusė.
4. Pareiškėjos senelių S. T. ir N. G. (T.) 2022 m. sausio 25 d. išduotą pažymą apie (duomenys neskelbtini) vykusios santuokos sudarymą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjos senelė yra lietuvė.
5. 2022 m. sausio 25 d. išduotą senelės N. T., gim. (duomenys neskelbtini), pažymą apie (duomenys neskelbtini) vykusį pavardės keitimą į „N. E.“.
6. Pareiškėjos senelės N. G., gim. (duomenys neskelbtini), 2019 m. liepos 31 d. išduotą gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad jos tėvas (pareiškėjos prosenelis) yra V. G. (tautybė nenurodyta).
7. Pareiškėjos prosenelio V. G., gim. (duomenys neskelbtini), Saratovo sr. valstybinio archyvo pažymą apie gimimą, kurioje nurodyta, kad jo tėvai (pareiškėjos proproseneliai) S. M. G. ir M. G., kilę iš (duomenys neskelbtini).
Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 11 d. pareiškėjos prašymo nagrinėjimą sustabdė, prašydamas pateikti daugiau duomenų apie pareiškėjos senelės N. G. ir jos tėvų tautybę bei jų ryšį su Lietuva. Pranešime taip pat prašė pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokiu pagrindu N. G. santuokos liudijime nurodyta, kad ji yra lietuvė. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos motinos O. T. gimimo liudijime nurodyta, jog pareiškėjos senelė N. E. (G.) yra rusė, prašė pateikti dokumentus, patvirtinančius jos tautybės pakeitimą iš „lietuvė“ į „rusė“.
Pareiškėja 2024 m. kovo 19 d. (dokumentai 2024 m. balandžio 11 d. pateikti Departamentui sutikrinimui) papildomai pateikė šiuos dokumentus:
1. Saratovo sr. valstybinio archyvo 2024 m. vasario 2 d. pažymą Nr. 207, kurioje nurodyta, kad Saratovo gubernijos bažnyčių Saratovo gubernijos (šiuo metu Saratovo srities) Saratovo miesto Romos katalikų bažnyčios metrikos knygoje už 1898 metus yra akto įrašas Nr. 21 apie (duomenys neskelbtini) vykusias Panevėžio apskrities Kauno gubernijos valstiečio L. A., nevedęs, 20 metų, ir kaimelio (duomenys neskelbtini), Kauno gubernijos valstietės P. G., merginos 17 metų, gyvenančių (duomenys neskelbtini), vestuves. Vyro tėvai: K. ir A., pagal gimimą Z., A., teisėti sutuoktiniai. Žmonos tėvai: S. ir M., pagal gimimą G., G., teisėti sutuoktiniai. Liudytojai vestuvių metu buvo: l. J. ir K. P..
2. 2024 m. sausio 12 d. Rusijoje išduotą pareiškėjos prosenelio V. G., gim. (duomenys neskelbtini), pažymą apie mirtį, kurioje nurodyta, kad asmuo yra lietuvis, miręs (duomenys neskelbtini).
3. 2024 m. vasario 9 d. Rusijoje išduotą pažymą apie gimimą, kurioje nurodyta, kad J. A. gimė (duomenys neskelbtini) (gimimo vieta nenurodyta), jo tėvai - V. A., L., lietuvis ir I. A., K., vokietė.
4. 2024 m. sausio 12 d. Rusijoje išduotą senelių S. T. ir N. T. santuokos nutraukimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad asmenų santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini).
5. 2022 m. sausio 25 d. Rusijoje išduotą pažymą apie senelės N. E. mirtį, kurioje nurodyta, kad ji gimė (duomenys neskelbtini), lietuvė, mirusi (duomenys neskelbtini).
6. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2024 m. kovo 8 d. pažymą Nr. P2-2481-(8.14 Mr), kurioje nurodyta, kad Telšių vyskupijos kurijos archyviniame fonde, Antazavės Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje įrašyta (įrašas rusų kalba), kad (duomenys neskelbtini) pakrikštyta Z. (?.) ir M. (?.) iki santuokos G. (?., taip dokumente) G. (?.) duktė vardu P. (?.), gimusi (duomenys neskelbtini).
7. Nepatvirtintą 1944 m. balandžio 20 d. apdovanojimo sąrašo kopiją, kurioje nurodyta, kad V. G., S. gim. (duomenys neskelbtini)., lietuvis, Raudonosios armijos karys nuo 1941 m., nominuotas vyriausybės apdovanojimui ordinui „Raudonoji žvaigždė“ gauti.
8. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2024 m. vasario 26 d. pažymą Nr. P2-2014-(8.14 Mr), kurioje nurodyta, kad Telšių vyskupijos kurijos archyviniame fonde, Dusetų Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje įrašyta (įrašas lenkų kalba), kad (duomenys neskelbtini) pakrikštytas M. (M., taip dokumente) ir O. (A.) iki santuokos B. (B., taip dokumente) G. (G.) sūnus vardu Z. (Z., taip dokumente), gimęs (duomenys neskelbtini).
Departamentas, išnagrinėjęs prašymą ir pateiktus papildomus dokumentus, priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjai neišduoti lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo, nes pateiktuose dokumentuose esanti duomenų apie pareiškėjos tėvų ar senelių arba vieno iš tėvų ar senelių lietuvių tautybę visuma nėra pakankama ir nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėja gali būti laikoma lietuvių kilmės asmeniu. Sprendimo teisinis pagrindas – Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 punktas, 12 straipsnis, Pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo 82 punktas.
Pareiškėja skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti skundžiamą Sprendimą bei įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą.
Nustatyta, kad Departamentas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 punktu ir 12 straipsniu, pagal kuriuos lietuvių kilmės asmenims jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami jų lietuvių kilmę patvirtinantys dokumentai, tačiau asmuo turėtų būti lietuvių kilmės. Lietuvių kilmės asmuo – asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu. Pažymėtina, kad Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalies nuostatos turinio imperatyvus pobūdis reiškia, kad siekiant gauti kilmę patvirtinantį pažymėjimą, asmeniui reikia pateikti konkrečius dokumentus, kuriuose būtų nurodyta, kad asmens tėvai ir/ar seneliai buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriuo jis deklaruoja, kad laiko save lietuviu. Šios nuostatos yra imperatyvios, todėl kitoks jų interpretavimas nėra leidžiamas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (administracine byla Nr. A-556-636-07), kad lietuvių kilmei pagrįsti, būtina pateikti tėvų (vieno iš tėvų) arba senelių (vieno iš senelių) lietuvių kilmę įrodančius dokumentus. Tai reiškia, kad norėdamas gauti leidimą gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad asmuo yra lietuvių kilmės, jis / ji privalo įrodyti savo lietuvių kilmę. Taip pat pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2021 m. balandžio 7 d. nutartis Nr. 3K 3-76-469/2021) konstatavo, kad „tautybė tiek tarptautinės, tiek nacionalinės teisės kontekste traktuojama kaip objektyvi kategorija, pasireiškianti objektyviais požymiais: kilme, kalba, papročiais, religija, tradiciniu gyvenimo būdu ir pan., todėl vien asmens subjektyvi valia (apsisprendimas) traktuoti save kaip priklausantį tam tikrai tautybei nesuponuoja valstybės pareigos padaryti įrašą apie tautybę oficialiuose valstybės registruose“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje byloje rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kurioje pripažįstama valdžios institucijų teisė iš asmens reikalauti objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo deklaruojamos tautybės tikrumą, pateikimo. Atitinkamai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas mini, kad asmuo gali pateikti objektyvių įrodymų, pagrindžiančių savo priklausymą etninei grupei ar mažumai (neapsiribodamas išimtinai tėvų dokumentuose esančiais įrašais apie tautybę). Taigi, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, lietuvių kilmė turi būti įrodinėjama objektyviais duomenimis (duomenimis apie tautybę), bet ne asmens valia traktuoti save lietuviu, vien dėl to, kad jo protėviai kadaise gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ar prosenelių kilme.
Lietuvių kilmės pažymėjimas asmens prašymu gali būti išduotas tik tuo atveju, jei šis asmuo atitinka (i) objektyvųjį kriterijų, t. y. tokio asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, ir (ii) subjektyvųjį kriterijų, t. y. asmuo pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1589-968/2023).
Departamentas skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjos proproseneliai S. G. ir M. G. gyveno dabartinėje Lietuvos teritorijoje iki vėliausiai 1897 m. liepos 1 d., kai Rusijoje gimė pareiškėjos prosenelis V.. Pažymėjo, kad originaliai arba pakartotinai iki 2023 m. išduotuose dokumentuose pareiškėjos protėviai buvo rusai, t. y. save identifikavo kaip rusus. Todėl pakartotinai išduotų dokumentų, kuriuose tautybė iš „rusas / rusė“ pakeisti į „lietuvis / lietuvė“, Departamentas nelaikė objektyviais ir turinčiais įrodomąją galią.
Pareiškėja nurodo, jog atsakovui pateikti dokumentai patvirtina ne tik tai, kad pareiškėjos senelė N. G. buvo lietuvė, kas nurodyta oficialiuose dokumentuose, bet ir patvirtina N. G. lietuvių kilmę bei šaknis.
Teismas nesutinka su tokiais pareiškėjos argumentais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, visi dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjos senelė N. G. (T.; E.) yra lietuvė, išduoti Rusijoje vėliau nei 2022 m. Jokie kiti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjos, jos tėvų (vieno iš tėvų) ar senelių (vieno iš senelių) galimą priskyrimą lietuvių etninei grupei (tautybei) bei kiti įrodymai, pasižymintys objektyviais požymiais - kilme, kalba, papročiais, religija, tradiciniu gyvenimo būdu ir pan., atsakovui pateikti nebuvo.
Pagal Rusijos Federacijos Konstitucijos 26 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo turi teisę nustatyti ir nurodyti savo tautybę. Niekas negali būti verčiamas nustatyti ir nurodyti savo tautybę. Pagal minėtas Konstitucijos nuostatas kiekvienas turi teisę nustatyti savo tautybę ir nurodyti ją bet kuriame dokumente, kuriame gali būti tokia informacija. Rusijos Federacijos įstatymas „Dėl civilinės būklės aktų“ 23 straipsnis numato, kad tėvų prašymu, įrašą apie tėvų tautybę galima įrašyti gimimo liudijime. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, Rusijos Federacijoje teisė nustatyti savo tautybę yra deklaratyvaus pobūdžio, pagrįsta nacionalinio apsisprendimo ir identiteto principu. Tai, kad Rusijos Federacijoje išduotuose dokumentuose yra nurodyta to asmens tautybė, nenulemia šio asmens tautybės ir objektyviai neįrodo jo tautybės.
Iš pareiškėjos gimimo liudijimo matyti, kad jos motina O. B. yra rusė, pareiškėjos tėvų V. B. ir O. T. (B.) 2022 m. sausio 25 d. išduotoje pažymoje apie (duomenys neskelbtini) vykusios santuokos sudarymą nurodyta, kad pareiškėjos tėvai yra rusai. Taigi šie dokumentai leidžia pagrįstai abejoti, kad pareiškėja yra lietuvių tautybės.
Kaip jau minėta, visi dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjos senelė N. G. (T.; E.) yra lietuvė, yra išduoti Rusijoje vėliau nei 2022 m. Taigi Departamentas skundžiamame Sprendime padarė teisingą išvadą, jog duomenys apie N. G. (T.; E.) tautybę yra pakeisti/įrašyti po jos mirties 1999 m., remiantis asmens palikuonių liudijimais - subjektyvia nuomone. Anksčiau, t. y. iki 2022 m. išduotuose dokumentuose nėra nurodyta, kad pareiškėjos senelė buvo lietuvė. Dokumentai, kada ir kokiu pagrindu santuokos liudijime, pažymoje apie mirtį buvo pakeista / įrašyta N. G. (T.; E.) tautybė, nei Departamentui, nei teismui pateikti nebuvo. Pabrėžtina, kad asmens kilmė - tai objektyviai egzistuojanti kategorija, todėl jos pripažinimas ar paneigimas galimas tik remiantis konkrečiais ir objektyviais įrodymais. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjos pateikti įrodymai nėra pakankami realizuojant teisę lietuvišką kilmę patvirtinančiam dokumentui gauti.
Pareiškėja skunde be kita ko nurodo, kad atsakovui pateikti dokumentai patvirtina, jog pareiškėjos prosenelis V. G. buvo lietuvis, jo tėvai taip pat gyveno dabartinės Lietuvos teritorijoje, S. G. buvo pakrikštytas Lietuvoje.
Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalį - lietuvių kilmės asmuo - asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu. Pilietybės įstatymas aiškiai ir konkrečiai įvardina, kiek maksimaliai kartų (giminystės laipsnių) gali būti vertinama, todėl nėra pagrindo šio aiškiai apibrėžto rato aiškinti ar taikyti plečiamai. Pagal minėtas Pilietybės įstatymo nuostatas, pareiškėjos prosenelio V. G. tautybė yra nevertinama.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, pagrindžiančių aplinkybes, kada ir kokiu pagrindu pareiškėjos pateiktuose dokumentuose buvo pakeisti įrašai apie asmenų pilietybę, Departamentas, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, konstatavo, kad pareiškėja nėra laikoma lietuvių kilmės asmeniu.
Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos tautybė jos sūnaus D. P. 2015 m. gegužės 28 d. išduotame gimimo liudijime buvo įrašyta „lietuvė“ atsižvelgiant, iš esmės tik į jos pačios pareiškėjos pareiškimą laikyti ją lietuve, o ne vadovaujantis objektyviais duomenimis.
Pareiškėja skunde nurodo, jog iš skundžiamo Sprendimo nėra aišku, kokiomis teisės normomis atsakovas vadovaujasi prašydamas pateikti papildomus dokumentus, taip pat, Sprendime nėra nurodyti ir motyvai, kodėl nepakanka dokumentų, kuriuos pareiškėja pateikė Migracijos departamentui, o tik konstatuojamas toks faktas.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas) ir administracinio sprendimo motyvai (6 punktas). LVAT, aiškindamas iki 2020 m. spalio 31 d. galiojusios redakcijos VAĮ 8 straipsnio nuostatas, atitinkančias VAĮ 10 straipsnio nuostatas, yra akcentavęs, kad VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją. Tai reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. VAĮ 8 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012; kt.).
Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440-14). LVAT 2008 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-633/2008 pažymėta, kad vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsniu, skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.
Šiuo atveju skundžiamas Sprendimas yra laikytinas viešojo administravimo subjekto priimtu aktu, todėl turi būti nustatytas konkretus teisinis pagrindas tokio sprendimo panaikinimui, kurio pareiškėja nagrinėjamu atveju neįrodė.
Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, LVAT praktiką, daro išvadą, kad Departamentas objektyviai, išsamiai bei detaliai įvertino pareiškėjos prašymą ir jos pateiktus duomenis, jį išanalizavo, pateikė faktiškai ir teisiškai pakankamai išsamius argumentus, kodėl pareiškėjos prašymas yra atmetamas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamas Sprendimas priimtas Pilietybės įstatymo pagrindu, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, bet priešingai, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjai. Taigi panaikinti skundžiamą sprendimą nėra teisinio pagrindo, pareiškėjos skundas dėl šio reikalavimo atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Pareiškėja taip pat prašo įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą.
Teismas nurodo, jog atmetus pareiškėjos skundo reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo
Pareiškėja pateikė prašymą iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šioje administracinėje byloje konstatuojama, kad pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Akivaizdu, jog ginčas nėra išspręstas pareiškėjos naudai, todėl jai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos I. P. (I. P.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Netenkinti pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.