- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-31
- Bylos Nr.
- 2A-1738-657/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-09-3-00354-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Žibutė Budžienė, Dalė Burdulienė, Nerijus Meilutis
- Atsakovas
- E. G., R. G.
- Ieškovas
- I. V., S. V.
- Trečiasis asmuo
- UAB „Inservis“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalės Burdulienės, Nerijaus Meilučio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų E. G. ir R. G. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. V. ir S. V. ieškinį atsakovams R. G. ir E. G., trečiajam asmeniui UAB „Inservis“ dėl pažeistų teisių gynimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai I. V. ir S. V. patikslintame ieškinyje prašė teismo įpareigoti atsakovus R. G. ir E. G. per 7 kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis išardyti sumontuotas metalines pertvaras ir atlaisvinti patekimą į patalpas pastato (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), 2A11b, esančio adresu (duomenys neskelbtini), rūsio plane pažymėtas numeriais R-21 ir R-22, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (T.1, b.l. 41-42). Nurodė, kad ieškovams nuosavybės teise priklauso trijų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), patalpos namo rūsyje, plane pažymėtos R-21 (14,18 kv. m), R-22 (12,64 kv. m), a-43 (4,01 kv. m) ir R-17 (4,84 kv. m). Patalpos rūsyje R-21 (14,18 kv. m.), R-22 (12,64 kv. m.) ribojasi su automobilių parkavimo vietomis Nr. 143, 140 ir 137, kuriomis naudojasi atsakovai. Automobilių parkavimo vietos nėra konkretaus buto ar apartamento savininko nuosavybės objektas, o savininkai turi tik teisę jame parkuoti savo automobilius. Į patalpas, rūsio plane pažymėtas indeksais R-21 ir R-22, galima patekti tiesiogiai per bendrai naudojamas patalpas. Atsakovai savavališkai pasiskyrė sau rūsio plotą prie ieškovams priklausančių patalpų, įrengė užtvarą, jį vienašališkai užrakindami, taip atėmė galimybę naudotis ieškovams nuosavybės teise priklausančiu turtu, patalpomis R-21 ir R-22, nes patraukus automobilių stovėjimo vietas Nr. 143 ir 140, kuriomis naudojasi atsakovai, atitverto ploto atstumu, dviejų mašinų vietos susilygina su parkavimo vieta Nr. 137, ir tokiu būdu užtveriamas priėjimas prie ieškovams priklausančio turto. Aptvaro nugriovimas ir aplinkos sutvarkymas privalo būti atliktas atsakovų sąskaita. Atsakovai pažeidė pareigą naudoti bendro naudojimo objektus nepažeidžiant kitų savininkų teisių ir teisėtų interesų.
Atsiliepimas
2. Atsakovai R. G. ir E. G. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad sutikdami su ieškiniu atlaisvino ieškovams patekimą į patalpas R-21 ir R-22, reikalavimą įvykdė (T.1, b.l. 49).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Druskininkų miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino – įpareigojo atsakovus R. G. ir E. G. per 7 dienas nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis išardyti parkingo patalpoje R-4 stovėjimo vietose Nr. 140 ir Nr. 143 sumontuotas metalines pertvaras ir atlaisvinti patekimą į patalpas, rūsio plane pažymėtas numeriais R-21 ir R-22, sutvarkyti atlaisvintą parkingo dalį pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 2A11b, (duomenys neskelbtini), bei priteisė iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 67-72).
4. Teismas nurodė, kad požeminė automobilių aikštelė (parkingas R4) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 108 bendraturčiams, todėl šis daiktas pagal savo teisinį statusą negali būti vertinamas kaip bendrojo naudojimo objektas bendro naudojimo teise priklausantis visiems namo bendraturčiams. Kad parkingo vieta teisiškai yra buto priklausinys matyti ir iš patalpų administravimo, eksploatavimo ir kitų paslaugų teikimo sutarties 1.1.4.punkto. Ieškovai ir atsakovai yra to paties daugiabučio namo bendraturčiai, turintys nuosavybės teisę rūsio patalpose. Ieškovams priklauso patalpos R-21 ir R-22, atsakovams priklauso 3 parkingo vietos, t. y., 3/108 požeminės stovėjimo aikštelės R-4 (parkingo). Iš nekilnojamojo turto registro duomenų yra pagrindas spręsti, kad parkingas (požeminė stovėjimo aikštele) priklauso 108 iš 133 namo bendraturčių; iš pateikto parkingo plano (T.1, b.l. 43, T.2., b.l. 62) matyti, jog rūsyje yra suprojektuotos ne tik parkingo, bet ir individualaus naudojimo patalpos – ieškovams priklausantys sandėliukai R-22, R-21, į kuriuos vienintelis patekimas yra per parkingo patalpą R-4, todėl parkingo patalpos R-4 negalima laikyti individualaus naudojimo patalpa. Parkingo patalpai, kaip turinčiai bendro naudojimo paskirtį, taikytinos pastato bendro naudojimo objektų eksploatavimo taisyklės. Byloje pateiktos sutartys patvirtina, kad atsakovai įsipareigojo laikytis pastato bendro naudojimo objektų eksploatavimo taisyklių. Esant šioms aplinkybėms teismas sprendžia, kad ieškovai turi teisę reikšti reikalavimus tiek CK 4.98 str. pagrindu (dėl nuosavybės teisė pažeidimo), tiek ir CK 4.83 str. pagrindu. Ieškovai pagrindė savo nuosavybės ir valdymo teises į turtą, kuriuo naudotis jiems kliudo atsakovų pastatytas užtvaras. Tuo tarpu atsakovai neįrodė, kad jų elgesys atitinka teisės aktų reikalavimus, nes byloje nėra duomenų, kad jie užtvarą pastatė turėdami visų parkinko bendrasavininkų sutikimus pakeisti automobilių statymo schemas parkinge. Reikšdami ieškinį ieškovai pateikė įrodymus (nuotraukas) (T.1, b.l. 29-30), iš kurių matyti, kad atsakovai buvo užtvėrę priėjimą prie ieškovams nuosavybės teise priklausančių patalpų R-21 ir R-22. Nors dalį užtvaro atsakovai pašalino, atlaisvindami priėjimą prie patalpų R-21 ir R-22, tačiau, užtvėrę parkingo vietų Nr. 140 ir 143 dalį (T.1, b.l. 43, T.2, b.l. 31, 33, 39-41), atsakovai faktines automobilio stovėjimo vietas perkėlė į priekį. Kaip matyti iš parkingo plano (T.1, b.l. 43; T.2 b.l. 62), parkingas suprojektuotas taip, kad stovėjimo vietos Nr. 140 ir 143 nesilygiuoja ir nesiriboja su parkavimo vieta Nr. 137, tarp jų paliktas praėjimo takas, kurio plotis pagal ieškovų paaiškinimus buvo apie 1,5 metro. Įvertinus nustatytas aplinkybes teismas darė išvadą, kad tarp stovėjimo vietų 137 bei 140 ir 143 turi būti ne siauresnis nei 1,5 m praėjimas, kuriuo ieškovai galėtų patekti į jiems priklausančius sandėliukus, ir kurio, dėl užtvaro sustačius automobilius į pastumtas parkingo vietas Nr. 140 ir Nr. 143, nelieka. Ieškovai nėra parkingo R-4 bendraturčiai, pagal teisinį statusą parkingas nėra visų 133 namo bendraturčių bendro naudojimo objektas, todėl, nesant Patalpų bendro naudojimo objektų eksploatavimo taisyklių, ieškovai negalėtų remtis savo kaip namo bendraturčių teise ir atsakovams reikšti reikalavimų dėl be ieškovų sutikimo pastatyto užtvaro nugriovimo. Parkingo patalpa vis tik nėra individualaus naudojimo patalpa, jos paskirtis yra tenkinti ne tik tos patalpos bendraturčių interesus, bet ir ieškovų poreikį per šią patalpą patekti į jiems nuosavybės teise priklausančias rūsio patalpas, todėl parkingui turi būti taikomos pastato bendro naudojimo objektų eksploatavimo taisyklės. Patalpų bendro naudojimo objektų eksploatavimo taisyklės numato tvarką, pagal kurią pastato bendrasavininkai ir patalpų, esančių pastate, savininkai privalo prižiūrėti ir tvarkyti pastato teritoriją. Šių taisyklių 2.4 p. numatyta, kad kiekvienas savininkas privalo tvarkingai statyti automobilį požeminėje parkavimo vietoje, 3.1 p. numatyta, kad bendro naudojimo patalpose laikyti, ramstyti statybines medžiagas, inventorių, įrankius, baldus, pavojingas medžiagas ir kitą turtą draudžiama. Patalpų bendro naudojimo objektų eksploatavimo taisyklių 4. 4 p. numatyta, kad pastato ir požeminiame parkinge negalima statyti jokių voljerų ar kitų aptvarų. Šis reglamentavimas patvirtina parkingo bendro naudojimo paskirtį. Atsakovai, pasirašydami Patalpų administravimo, eksploatavimo ir kitų paslaugų teikimo sutartis, prisiėmė pareigą parkingo patalpoje laikytis Patalpų bendro naudojimo objektų eksploatavimo taisyklių. Šalių paaiškinimai ir nuotraukos įrodo, kad atsakovai pažeidė Patalpų bendro naudojimo objektų eksploatavimo taisyklių 2.4 p., taip pat 3.1 p. reikalavimus, parkingą naudoja ne pagal jo tikslinę paskirtį, t. y., užtvėrė dalį parkingo daiktams laikyti, tuo pažeidė Patalpų administravimo, eksploatavimo ir kitų paslaugų teikimo sutartyse prisiimtus įsipareigojimus (sutarties Nr. 101, 104, 140, 137 – 4.1.6 p., 4.1.7.p.; sutarties Nr. 143 – 4.2.5.p., 4.2.6 p.). Be to, atsakovai neįrodė, kad parkingo dalį atsitvėrė teisėtai, turėdami kitų 107 parkingo bendrasavininkų sutikimus. Esant šioms aplinkybėms teismas pripažino, kad atsakovų padarytas Patalpų bendro naudojimo objektų eksploatavimo taisyklių pažeidimas yra teisėtų ieškovų interesų pažeidimas pagal CK 4.83 str. 2 d. 2 p. ir privalo būti ginamas, todėl ieškovų reikalavimą tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
5. Apeliaciniame skunde atsakovai R. G. ir E. G. prašė Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 75-80). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas pažeidė tiek materialiąsias, tiek procesines teisės normas, CPK 178 straipsnyje, 185 straipsnio 2 dalyje nustatytas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai parkingo R-4 patalpas pripažino bendro naudojimo patalpomis. Ne visi butų savininkai parkinge R-4 turi jiems nuosavybės teise priklausančias vietas. Atsakovams nuosavybės teise priklausančių butų Nr. (duomenys neskelbtini) priklausiniai yra trys stovėjimo vietos, esančios minėtame parkinge R-4. Pagal 2009 m. rugpjūčio 1 d. Patalpų administravimo, eksploatavimo ir kitų paslaugų teikimo sutarties Nr. 140, pasirašytos tarp atsakovų ir UAB „Advima“, 1.2.12. punktą tik tos patalpos, kurios nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims, gali būti laikomos bendrojo naudojimo patalpomis. Parkingas R-4 neginčytinai priklauso daliai butų savininkų, kadangi tik 108 butų savininkai iš visų 133 butų turi parkingo vietas minėtoje R-4 patalpoje. Ieškovai nėra šio parkingo bendraturčiai. Teismui nebuvo pateikta rašytinių įrodymų, patvirtinančių ieškovų turimą teisę į parkingo vietas. Parkingas yra priskirtas individualiam naudojimui ir turi savarankišką paskirtį. Priklausiniai nėra bendro naudojimo patalpos, todėl disponuoti savo nuožiūra priklausiniu gali tik pagrindinio daikto savininkas. Parkingas, kurio vietos yra konkrečių butų priklausiniai, nėra ir negali būti traktuojamas kaip bendrojo naudojimo patalpos. Teismas netinkamai VĮ Registrų centro išrašuose įvardintą parkingą laikė rūsiu.
1.2. Teismas nepagrįstai darė išvadą, kad ieškovai turėjo teisę reikšti reikalavimą dėl jų teisės pažeidimo, kadangi atsakovai savo veiksmais apribojo ieškovų teisę naudotis jiems priklausančiais sandėliukais R-21 ir R-22. Šiuo atveju pripažinus, kad teismo konstatavimas, jog parkingo traktavimas kaip bendrojo naudojimo patalpos yra nepagrįstas, reikalavimo teisės ieškovai neturėtų. Netraktuojant parkingo kaip bendrojo naudojimo patalpos, kyla pagrindas manyti, jog ieškovai ieškinį dėl galimybės naudotis patalpomis R-21 bei R-22 turėjo reikšti ne dėl pažeistų teisių gynimo, o kitu pagrindu – nustatyti servitutą pagal CK 4.111, 4.118 straipsnius. Reikšti reikalavimą vadovaujantis CK 4.83 straipsniu ieškovai negalėjo. Ieškovai neįrodė savo teisių pažeidimo. Bylos nagrinėjimo eigoje atsakovai dalį aptvaro pašalino ir šiuo metu jokių kliūčių patekti į savo patalpas ieškovams neliko. Atsakovų nuardyto aptvaro dalis yra tokio paties pločio, kaip ir koridorius, vedantis link ieškovų sandėliukų durų. Toks plotas yra pakankamas prieiti prie sandėliukų ir jais naudotis.
Atsiliepimas
6. Ieškovai I. V. ir S. V. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 metų balandžio 21 d. sprendimą (T.2, b.l. 94-96). Atsiliepime nurodė, kad apeliantų teiginiai, jog teismas pažeidė CPK 291, 178 ir 185 straipsnius yra nepagrįsti, kadangi teismas tiek aprašomojoje, tiek konstatuojamoje dalyje aiškiai įvardijo, kokiais norminiais aktais ir įrodymais remdamasis priėmė šį sprendimą. Atsakovai turėjo tik naudojimosi teisę bendroje dalinėje nuosavybėje, o ne kaip atskirą nuosavybės vienetą, nes ir nekilnojamo turto registro duomenų bazėje nuosavybė automobilių stovėjimo aikštelėje nurodyta kaip dalinė nuosavybė. Nustatant parkavimo vietas buvo atsižvelgta į visų savininkų interesus ir parkavimo vietos buvo išdėstytos taip, kad transporto priemonės netrukdytų įgyvendinti savo teises ir kitiems savininkams. Atsakovai pateiktus įrodymus aiškina savo naudai. Ieškovams suteikta teisė naudotis automobilio stovėjimo aikštele, pažymėta plane Nr. 148. Automobilių parkavimo aikštelių yra daugiau negu nurodo atsakovai ir šiai dienai nurodyta Nekilnojamo turto duomenų bazėje. Atsakovų teiginys kad ieškovai neturi teisės naudotis parkingu yra nepagrįstas. Atsakovai savavališkai įrengė užtvarą, ją vienašališkai užrakindami, taip visiškai atėmė galimybę naudotis ieškovams nuosavybės teise priklausančiu turtu – patalpomis R-21 ir R-22.
7. Trečiasis asmuo atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde apibrėžtų ribų.
9. Byloje nustatyta, kad ieškovams I. V. ir S. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso butas su patalpomis, pažymėtomis a-43, R-17, R-21 ir R-22, esantis (duomenys neskelbtini) (T.1, b.l. 3-4). Iš 2013 m. rugsėjo 2 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarytos tarp ieškovų ir UAB „Stamita“ nustatyta, jog ieškovai įsigijo 4970/1401881 dalis pastato – gyvenamojo namo, kurias sudaro patalpos plane pažymėtos R-15, R-17, R-18, R-21 ir R-22, bei a-43; šios patalpos prijungtos prie ieškovams bendrosios nuosavybės teise priklausančio buto Nr. 148 (T.1, b.l. 10-16).
10. Atsakovams E. G. ir R. G. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso trys butai, esantys (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), su kiekvienam iš jų priklausančia parkingo, pažymėto R-4 (po 1/108 iš 2 149,20 kv.m), t.y. kiekviena vieta po 19,90 kv. m (T.2, b.l. 52-53).
11. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad daugiabutyje gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini) rūsių (pusrūsių) plotas yra 232,69 kv. m, garažų bendras plotas – 2 244,35 kv. m, gyvenamosios paskirties patalpų skaičius – 133, negyvenamosios paskirties patalpų skaičius – 25 (T.1, b.l. 5-9). Iš pateiktų į bylą planų ir fotonuotraukų nustatyta, kad rūsių ir garažų patalpos yra bendroje erdvėje ir patekti į rūsius galima tik per garažą (T.1, b.l. 28-30; 43; 50-51; 53-54; 76-77; T.2, b.l. 31-33; 39-41; 54-60; 62).
12. Atsakovai R. G. ir E. G. su UAB „Advima“, namo administratoriumi, kurio teises perėmė UAB „Inservis“, 2009 m. rugpjūčio 1 d. sudarė patalpų administravimo, eksploatavimo ir kitų paslaugų teikimo sutartis Nr. 101, Nr. 104, Nr. 140 (T.1, b.l. 118-141), kuriose susitarė, kad atsakovai laikysis paslaugų teikėjo parengtų pastato bendro naudojimo objektų eksploatavimo taisyklių, taip pat įsipareigojo naudotis pastato bendro naudojimo objektais bei su jais susijusia įranga pagal funkcinę paskirtį, nepažeidžiant kitų savininkų teisių ir teisėtų interesų, geranoriškai bendradarbiauti su kitų butų patalpų savininkais ir paslaugos teikėju dėl visų su pastato priežiūra ir eksploatacija susijusių klausimų; pastato bendro naudojimo objektus ir su jais susijusią inžinierinę įrangą pertvarkyti ir keisti norminių tiesės aktų nustatyta tvarka, gavus visus tokiems pakeitimams ir pertvarkymams reikalingus leidimus / sutikimus.
13. Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami įpareigoti per 7 kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis išardyti sumontuotas metalines pertvaras ir atlaisvinti patekimą į patalpas, plane pažymėtas numeriais R-21 ir R-22, esančias (duomenys neskelbtini). Ieškovai teigė, kad atsakovai užtvėrė priėjimą prie jiems nuosavybės teise priklausančių rūsio patalpų, todėl jie į jas negali patekti.
14. Lietuvos Respublikos CK 4.98 straipsnyje numatyta, jog savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Šio kodekso 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Todėl ieškovai turėjo teisę reikšti ieškinį – prašydami atlaisvinti priėjimą prie jiems nuosavybės teise priklausančių patalpų. Pažymėtina, jog ieškovai nėra garažo ir tame tarpe automobilių stovėjimo vietų savininkai. Kaip jau minėta bendras garažų plotas yra 2 244,35 kv. m, todėl jų reikalavimas sutvarkyti aikštelę (garažų ar kurią kitą) nėra konkretus, aiškus, pagrįstas byloje surinktais įrodymais.
15. Atsakovai atsiliepime į ieškinį nurodė, jog ieškovų reikalavimą įvykdė, ir kartu su atsiliepimu į ieškinį bei vėliau pakartotinai teismo posėdyje pirmosios instancijos teismui pateikė fotonuotraukas, kad įrodytų, jog užtvara nuo praėjimo į ieškovams priklausančias rūsio patalpas yra pašalinta ir ieškovai gali netrukdomai patekti į jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančias rūsio patalpas R-21 ir R-22 (T.1, b.l. 50-51; 53-54; T.2, b.l. 31-34). Tą aplinkybę, kad ieškovai turi priėjimą prie jiems priklausančių patalpų R-21 ir R-22, nes metalinė tvora yra demontuota, patvirtina ir daugiabučio namo administratoriaus UAB „Inservis“ 2016 m. vasario 29 d. raštas Nr. 01-258 (T.2, b.l. 16). Pagrindinis administratoriaus uždavinys – administruoti namo bendrojo naudojimo objektus, t. y. užtikrinti jų priežiūrą pagal teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, įgyvendinti namo butų ir kitų patalpų savininkų su bendrąja nuosavybe susijusius sprendimus ir pavedimus, priimtus CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, jiems atstovaujant. Analogiškas administravimo tikslas įtvirtintas ir Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų 3 punkte. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktas fotonuotraukas, namo administratoriaus rašte išreikštą nuomonę, išklausiusi teismo posėdžių garso įrašus, sprendžia, jog bylos nagrinėjimo metu, atsakovai ieškinį pripažino pagrįstu ir ieškinio reikalavimus patenkino geruoju (T.1, b.l. 49), o likusi užtvaro dalis ieškovų interesų nepažeidžia.
16. Tuo tarpu ieškovai I. V. ir S. V., tinkamai naudodamiesi civilinio proceso suteiktomis teisėmis, laikydamiesi CPK 7 ir 8 straipsniuose suformuluotų proceso šalių elgesio pagal koncentracijos ekonomiškumo ir kooperacijos (bendradarbiavimo) principų, elgdamiesi sąžiningai, apdairiai turėjo galimybę pasinaudoti CPK 139 straipsnio 1 dalyje numatytu ieškinio atsiėmimo institutu ar remdamiesi CPK 140 straipsnio 1 dalies nuostatomis ieškinio atsisakyti. Tačiau ieškovai ir toliau teismo posėdžiuose palaikė ieškinį, teigdami, jog jų teisės yra pažeidžiamos dėl to, kad likusiame aptvertame plote atsakovai laiko jiems priklausančius daiktus – vežimėlius, dviračius, netvarkingai stato automobilius ir kt., kartu pripažindami, jog atsakovai turi tris parkavimo vietas, kad nesutikimą ar sutikimą dėl to ploto užvėrimo galėtų reikšti / duoti namo administratorius ar kiti garažo bendraturčiai.
17. Byloje nėra pateikta įrodymų apie tai, jog namo administratorius, su kuriuo atsakovai 2009 m. rugpjūčio 1 d. yra pasirašę sutartis, ar kiti garažo bendraturčiai reikštų pretenzijas atsakovams dėl likusio ploto užtvėrimo ir daiktų laikymo, ar būtų įgalioję ieškovus jų vardu reikšti reikalavimus atsakovams. Todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentais, jog neturėdami teisės į automobilių statymo vietas (garažų plotą, kuris priklauso tik 108 iš 133 daugiabučio gyvenamojo namo savininkų), ieškovai neturėjo teisės reikšti reikalavimų, nesusijusių su jų teisių pažeidimu, nes ginti kitų 107 asmenų teises ir interesus gali tik jie patys ar jų įgalioti asmenys. Privatus subjektas gali ginti savo pažeistas teises, o visuomenės (viešojo) intereso gynimą privalo užtikrinti įstatyme nurodyti subjektai – prokuroras, įstatymų nustatytais atvejais valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys (CPK 49 str.). Iš minėtos normos turinio darytina išvada, kad ieškovai nėra subjektas, galintis reikšti ieškinį viešam interesui ginti. Be to, pažymėtina, jog ieškovai ieškinio reikalavimą grindė išimtinai savo privačių subjektyvių teisių ar interesų pažeidimu. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, jog likusio ploto užtvėrimas, kuriame atsakovai laiko daiktus, pažeistų ieškovų teises ar teisėtus interesus, trukdytų patekti į jiems nuosavybės teise priklausančias patalpas. Juolab, kad garažo plane ir registro duomenų išraše aiškiai nurodyta ir pažymėta, kurios patalpos priklauso ieškovams, o kurios automobilių stovėjimo vietos priklauso atsakovams.
18. Nuosavybės neliečiamumo principas turi būti taikomas derinant jį su kitais civilinės teisės principais, įtvirtintais CK 1.2 straipsnio 1 dalyje, civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopos civilinių teisių teisinės gynybos, taikant interesų pusiausvyros principą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, jog atsakovams, gavus ieškinį ir įvykdžius reikalavimą išardyti užtvarą, taip atlaisvinant priėjimą prie ieškovams priklausančių patalpų R-21 ir R-22 geruoju, ieškovų tolesnis reikalavimas įpareigoti atsakovus R. G. ir E. G. per 7 kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis išardyti sumontuotas metalines pertvaras ir atlaisvinti patekimą į patalpas pastato (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), 2A11b, esančio adresu (duomenys neskelbtini), rūsio plane pažymėtas numeriais R-21 ir R-22, laikytinas nepagrįstu, nes atsakovams įvykdžius reikalavimą neliko ginčo byloje pagal ieškovų pareikštą reikalavimą ir jų teisės prieiti prie rūsio patalpų R-21 ir R-22 pažeidimo. Iš esmės į apeliacinio skundo argumentus atsakyta.
19. Įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškovai bylos nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų apie jų nurodytą teisių – prieiti prie rūsio patalpų R-21 ir R-22 – pažeidimą, atsakovams pašalinus užtvarą nuo praėjimo ir apie tai, jog likusi užtvaro dalis trukdytų ieškovams naudotis jiems priklausančiomis rūsio patalpomis (CPK 177 str. 178 str.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai neišreiškė valios dėl ieškinio atsiėmimo, ar neatsisakė ieškinio reikalavimų dalies, nėra pagrindo spręsti klausimą dėl pareikšto ieškovų reikalavimų kitaip, nei ieškinį atmesti. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, aiškino ir taikė teisės normas, todėl Druskininkų miesto apylinkės 2016 m. balandžio 21 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
20. CPK 87 straipsnio pirmosios dalies 7 punktas numato, kad jeigu ieškovas atsisako pareikšto ieškinio arba šalys sudaro taikos sutartį, grąžinama 75 procentai sumokėto žyminio mokesčio sumos; nurodyto dydžio žyminis mokestis grąžinamas ir tuo atveju, jeigu ieškovas atsisako pareikšto ieškinio dėl to, kad, pareiškus ieškinį, atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 94 straipsnio 1 dalis numato, kad ieškovui atsisakius ieškinio, atsakovas jo turėtų išlaidų neatlygina, tačiau jeigu ieškovas atsisako pareikšto ieškinio dėl to, kad, pareiškus ieškinį, atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino, tai ieškovo prašymu teismas priteisia jam iš atsakovo ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
21. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog apie tai, kad ieškovų reikalavimas išardyti užtvarą ir atlaisvinti priėjimą prie ieškovams priklausančių patalpų R-21 ir R-22 atlaisvintas, ir iš esmės nebeliko ginčo objekto, ieškovams tapo žinoma bylos nagrinėjimo metu, tačiau ieškovai ieškinio neatsisakė ar jo neatsiėmė; toliau teikė procesinius dokumentus (ieškinio papildymus) ir prašė ieškinį tenkinti pilna apimtimi. Toks šalies elgesys neatitinka apdairumo ir rūpestingumo reikalavimų atliekant procesinius veiksmus, todėl ieškinį atmetus, ieškovų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
22. Apeliacinį skundą patenkinus, panaikinus Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priėmus naują sprendimą – iš ieškovų atsakovui V. G. priteistinos bylinėjimosi išlaidos patirtos apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 43,00 Eur sumokėtas žyminis mokestis ir 200,00 Eur už apeliacinio skundo parengimą (T.2, b.l. 82-83), viso 243,00 Eur, po 121,50 Eur iš kiekvieno. Atsakovų išlaidos turėtos pirmosios instancijos teisme iš ieškovų nepriteistinos, nes atsakovai ieškovų reikalavimus įvykdė tik iškėlus bylą teisme (CPK 98 str. 1 d.).
23. Panaikinus skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos turėtos išlaidos 26,44 Eur, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei priteistinos lygiomis dalimis iš ieškovų (CPK 96 str.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovų I. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui E. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 121,50 Eur (po vieną šimtą dvidešimt vieną eurą 50 ct) iš kiekvieno, išlaidų, advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Priteisti iš ieškovų I. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei priteisti po 13,22 Eur (trylika eurų 22 ct) iš kiekvieno, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš kiekvieno (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), AB Swedbank, įmokos kodas 5660).
Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.