Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. C., a/k (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Trakų raj., LR pilietis, lietuvis, 7 klasių išsilavinimo, išsiskyręs, gyv. (duomenys neskelbtini), Elektrėnų sav., neteistas, kaltinamas pagal LR BK 135 str. 2 d. 3 p.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. C. sunkiai sutrikdė savo sūnaus – R. C. sveikatą, o būtent: jis 2010-09-27 apie 00.20 val., po kilusio žodinio ginčo su savo sūnumi R. C. dėl turtinių santykių, (duomenys neskelbtini), Elektrėnų sav., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia dūrė vieną kartą peiliu R. C. į nugaros kairę pusę, tuo padarydamas jam kiauryminę durtinę-pjautinę krūtinės ląstos žaizdą, kas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, nes kiauryminiai krūtinės ertmės sužalojimai yra pavojingi gyvybei.

Apklaustas teismo posėdžio metu kaltinamasis V. C. kaltu dėl jam inkriminuoto savo sūnaus R. C. sunkaus sveikatos sutrikdymo kaltu prisipažino pilnai. Jis parodė, kad 2010 metų rugsėjo mėnesį, naktį pas jį namo atėjo stipriai išgėręs sūnus Ramūnas, su savimi turėjo du butelius vyno. Išgėrę kartu vieną butelį, jie susiginčijo dėl to, kad sūnui Ramūnui už parduotą žemės sklypą jis davė mažiau pinigų nei kitam sūnui G. C.. Konflikto metu sūnus jį parvertė ant lovos ir pradėjo smaugti, grasino sudeginti namus ir jį. Besigindamas ir kiek išsilaisvinęs, jis griebė nuo stalo peilį ir dūrė juo sūnui. Tai padarė norėdamas jį pagąsdinti. Jis buvo išgėręs ir susijaudinęs ir visko gerai neprisimena. Po to jis nuėjo pas kaimyną A. Č., kuriam pasiskundė dėl sūnaus. Pas kaimyną pabuvo iki ryto ir į namus sugrįžo jau švintant. Sūnus pats paskambino į greitąją. Apie įvykį taip pat pranešė kitam sūnui.

N. R. Cibulsko ir kaltinamojo V. C. akistatos metu, pastarasis pripažino, kad iš tikrųjų jis neprisimena, ar sūnus konflikto metu jo atžvilgiu naudojo smurtą, o tokius parodymus prieš tai davė dėl savo amžiaus. (b. l. 48-49)

Savo parodymus V. C. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. (b. l. 52-54)

Motyvuojamoji dalis

Be kaltinamojo V. C. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų, jo kaltę dėl sunkaus sūnaus sveikatos sutrikdymo įrodo ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais: įvykio vietos apžiūros protokolas ( b.l. 4-7), specialisto išvada, daikto, turinčio reikšmės bylai tirti ir nagrinėti paėmimo ir apžiūros protokolas (b.l. 4-7), nukentėjusiojo R. C., liudytojų E. Č., G. C. parodymai.

N. R. C. parodė, kad 2010-09-26, vakare jis atvyko pas tėvą V. C.. Buvo šiek tiek išgėręs, be to tėvas davė 10 Lt, už kuriuos ji nupirko alkoholio ir vartojo jį kartu su tėvu. Kilo ginčas dėl tų pinigų ir jis šoko ant tėvo, pavirto jį ant lovos ir pradėjo tėvą kratyti. Tada pajuto, kad karšta, pamatė kraują ir sukniubo. Supratęs, kad yra sužalotas, jis paskambino savo sugyventinei, kuri iškvietė greitąją pagalbą. Atvyko greitoji pagalba ir policijos pareigūnai. Kas buvo toliau nežino, naktį jį operavo. Dabar jaučiasi gerai, su tėvu susitaikė, jam atleido, santykiai geri, prašo jo nebausti. Ikiteisminio turimo metu parodė, kad jokių pretenzijų tėvui neturi, nes pats kaltas, kadangi pats buvo neblaivus.

Liudytoja E. Č. parodė, kad 2010 m. rugsėjo mėn. pabaigoje, ryte paskambino kaimyno V. C. sūnus G. C. ir paklausė, kas atsitiko jo tėvo namuose. Ji apie įvykį tuomet nieko nežinojo, o G. C. paaiškino, kad tėvas peiliu sužalojo savo jo brolį Ramūną. Pats V. C. po įvykio pas ją namo užėjęs nebuvo. Su šiuo kaimynu jie nebendrauja, nes jis kelis kartus girtas buvo jo sužalojęs jos vyrą.

Liudytojas G. C. parodė, kad 2010 m. rugsėjo mėn. pabaigoje anksti ryte jis sužinojo, kad jo brolis Ramūnas sužalotas ir yra Elektrėnų ligoninėje. Iš karto nuvažiavo į ligoninę, kur brolis jam pasakė, kad tai padarė tėvas. Tuomet jis nuvažiavo pas tėvą į N. K. kaimą. Tėvas papasakojo, kad iš vakaro pas jį atėjo Ramūnas, jie kartu gėrė ir susiginčijo dėl pinigų. Tėvas sakė, kad Ramūnas jį puolė mušti ir smaugti, todėl norėdamas apsiginti, jis pagriebė nuo stalo peilį ir juo dūrė.

Iš 2010-09-27 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad V. C. gyvenamajame name, Bažnyčios g. 7, N. K. k., kambaryje ant kėdės aptiktas ir paimtas virtuvinis peilis su panašiomis į kraują dėmėmis. (b. l. 4-7)

Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 4127/10 (01) matyti, kad R. C. padaryta kiauryminė durtinė-pjautinė krūtinės ląstos žaizda (po kaire mentimi). Sužalojimas vienu trauminiu poveikiu duriančių-pjaunančių savybių įrankiu ir atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą, kadangi kiauryminiai krūtinės ertmės sužalojimai yra pavojingi gyvybei. Sužalojimas galėjo būti padarytas 2010-09-27 apie 00.20 val. (b. l. 21-22).

Teisėjų kolegija, vertindama byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, daro išvadą, kad kaltinamojo V. C. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal LR Baudžiamojo kodekso 135 str. 2 d. 3 p.

Byloje neginčytinai įrodyta, jog kaltinamasis V. C. 2010-09-27 apie 00.20 val., po kilusio žodinio ginčo su savo sūnumi R. C. dėl turtinių santykių, (duomenys neskelbtini), Elektrėnų sav., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia dūrė vieną kartą peiliu sūnui R. C. į nugaros kairę pusę, tuo padarydamas jam kiauryminę durtinę-pjautinę krūtinės ląstos žaizdą, kas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, nes kiauryminiai krūtinės ertmės sužalojimai yra pavojingi gyvybei.

K. V. C. neneigia sūnui dūręs peiliu į nugaros kairę pusę. Ištirtų duomenų visuma taip pat leidžia padaryti vienareikšmę išvadą, jog sunkų sveikatos sutrikdymą R. C. padarė jo tėvas V. C., tyčia durdamas peiliu į nugaros kairę pusę. Kad smūgį peiliu į nugarą R. C. sudavė tėvas, patvirtino ne tik pats kaltinamasis, bet ir nukentėjusysis, bei netiesiogiai kitas kaltinamojo sūnus G. C..

Teismas praktikoje sveikatos sutrikdymo bylose, apie kaltininko kaltės formą ir jos turinį sprendžia atsižvelgdamas ne tik į kaltininko parodymus, bet ir atsižvelgdamas į padaryto nusikaltimo objektyvias aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, taip pat kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, veikos padarymo priežastis, kaltininko elgesį prieš nusikaltimą, jo padarymo metu ir po jo.

Aptartais įrodymais neginčijamai yra nustatytas priežastinis ryšys tarp kaltinamojo veiksmų ir nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymų. LR BK 135 str. numatytas nusikaltimas gali būti padarytas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltinamasis nusikalstamą veiką įvykdė netiesiogine tyčia.

Teismo nuomone, kad nukentėjusiajam R. C. sunkų sveikatos sutrikdymą kaltinamasis V. C. padarė suvokdamas savo veiksmų pavojingumą kito žmogaus sveikatai ir numatė galinčius kilti padarinius. Teismo manymu , kaltinamasis sąmoningai durdamas peiliu į nugaros kairę pusę, savaime suvokia, kad tokiu būdu kelia grėsmę mažiausiai nukentėjusiojo sveikatai ir numato tokių pasekmių galimybę, kitaip tariant jis veikia tyčia. Teismas įvertinęs kaltinamojo, nukentėjusiojo liudytojų parodymus, teisminio nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, kad kaltinamasis V. C. sunkiai sutrikdydamas nukentėjusiojo R. C. sveikatą, veikė netiesiogine tyčia. Tai patvirtina tiek kaltinamojo elgesys nusikalstamos veikos padarymo metu, tik po jos padarymo, taip pat padarytų sužalojimų kiekis, pobūdis. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis smurtą iš karto nutraukė. Buvo iškviesti policijos darbuotojai ir medicininė pagalba. Teismo manymu, šios aplinkybės patvirtina, kad kaltinamasis nenorėjo BK 135 straipsnyje numatytų pasekmių, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Iš kaltinamojo V. C. parodymų matyti, kad nukentėjusiajam smūgį jis sudavė spontaniškai, kilus žodiniam ginčui dėl parduotos žemės. Apklaustas įtariamuoju V. C. parodė, kad konflikto metu sūnus jį parvertė ant lovos ir pradėjo smaugti, grasino sudeginti namus ir jį. Besigindamas ir kiek išsilaisvinęs, jis griebė nuo stalo peilį ir dūrė juo sūnui. Tai padarė norėdamas jį pagąsdinti. Jis buvo išgėręs ir susijaudinęs ir visko gerai neprisimena. Tačiau akistatos metu jis šių parodymų negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti. Tačiau tokie kaltinamojo parodymai vertintini kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamojo V. C. kaltę patvirtinantiems įrodymams. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas R. C. tvirtino, jog jis susiginčijo dėl tėvo parduotos žemės ir gautų pinigų, ir vienu metu nuo jo nusisukus, pajuto skausmą nugaros kairėje pusėje ir jam pradėjo bėgti kraujas, o ant stalo pamatė kruviną peilį. Suprato, kad yra sužalotas. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis tvirtina, kad kilo ginčas dėl tų pinigų ir jis šoko ant tėvo, pavirto jį ant lovos ir pradėjo tėvą kratyti. Tačiau atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, įrodymų visumą, teismas tokius nukentėjusiojo parodymus apie tėvo užpuolimą vertina kritiškai kaip siekį sušvelninti tėvui teisinę padėtį ir išvengti atsakomybės.

Akistatos metu su sūnumi R. C. kaltinamasis V. C. pripažino, kad iš tikrųjų jis neprisimena, ar sūnus konflikto metu jo atžvilgiu naudojo smurtą, o tokius parodymus prieš tai davė dėl savo amžiaus. Teisme tvirtina, kad akistatos metu sakė netiesą, norėdamas padėti sūnui, kad jis neturėtų nemalonumų dėl jo užpuolimo. Pažymėtina, kad duomenų apie tai, kad konflikto metu kaltinamasis būtų sužalotas, arba jam būtų nustatyti kažkokie sužalojimai, byloje nėra. Iš įvykio aplinkybių matyti, kad dėl nurodyto ginčo nukentėjusiajam nebuvo jokio reikalo pulti tėvą V. C. ir smaugti jį bei tuo kelti realią grėsmę gyvybei ar sveikatai, o pastarajam nebuvo reikalo gintis. Realių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis R. C. vartojo tėvo atžvilgiu fizinį smurtą dėl ko pastarasis turėjo gintis panaudojant peilį byloje nėra. Gi kitas kaltinamojo sūnus G. C. apie įvykį žino tik iš kaltinamojo tėvo ir brolio pasakojimo ir todėl šioje situacijoje jo parodymai nėra lemiantys, jog būtų galima padaryti išvadą buvus būtinosios ginties ar būtinosios ginties peržengimo situacijai.

Taigi, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis būtent kaltinamasis pirmas pavartojo smurtą prieš nukentėjusįjį R. C., nors pastarasis prieš jį neatliko jokių realaus ir akivaizdaus kėsinimosi požymių turinčių veiksmų, todėl būtinosios ginties situacija nebuvo iškilusi ir šiuo atveju kaltinamajam BK 28 straipsnio nuostatos negali būti taikytos. Tačiau pažymėtina ir tai, kad ta aplinkybė, jog tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo visgi kilo žodinis konfliktas, kurio metu nukentėjusysis pradėjo priekaištauti kaltinamajam dėl pinigų, nepaneigta, juolab, kad šią aplinkybę nuo pat tyrimo pradžios patvirtino tiek kaltinamasis, tiek pats nukentėjusysis.

Visos aukščiau aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad kaltinamasis suduodamas smūgį peiliu sūnui į nugaros sritį, suvokė, kad tokiais veiksmais kelia grėsmę jo sveikatai, numatė, kad gali sunkiai sužaloti R. C. ir nors tokių pasekmių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti, t. y. kaltinamasis V. C. veikė netiesiogine tyčia. Nustačius, kad nuteistasis darydamas nusikalstamą veiką veikė netiesiogine tyčia, jo padaryta nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal kilusias pasekmes, kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, ką patvirtino aukščiau paminėta teismo medicinos specialisto išvada. Atsižvelgus į byloje nustatytą aplinkybę, kad kaltinamajam V. C. nukentėjusysis yra sūnus - jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kaip sunkus šeimos nario sveikatos sutrikdymas.

Dėl bausmės skyrimo

Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Tokia galimybė įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje.

Bausmės skyrimas vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi reikalauja motyvuotos teismo išvados, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rekomenduoja teismams nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas). Tačiau to nereikia suprasti, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu.

Taigi aiškus prieštaravimas teisingumo principui, skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį. N. B. ir neapibrėžia teisingumo principo sąvokos, teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas kaip teisingos bausmės paskyrimas. Bausmės dydis už konkretų nusikaltimą yra numatytas įstatymo, teismo uždavinys parinkti neperžengiant sankcijos ribų optimalų bausmės dydį, reikalingą nuteistojo pataisymui.

Teismas, skirdamas bausmę atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus ir tikslus, kaltininkės asmenybę, jos atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (LR BK 54 str. 2 dalis).

K. V. C. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad jis padarė nusikaltimas veikas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Ikiteisminio tyrimo organai kaltinamajam neinkriminavo jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau teismas, remiantis V. C. parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, laiko, kad yra pagrindas pripažinti V. C. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi.

Pripažindama nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, teismas rėmėsi jo parodymais ikiteisminiame tyrime, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, pagal susiformavusią teismų praktiką, galima pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, jeigu kaltininkas savanoriškai pripažino esmines jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvias bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savo noru, laisva valia, o ne dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

Teisiamajame posėdyje kaltinimą palaikantis prokuroras padarė išvadą, kad kaltinamasis iš esmės savo kaltę pripažino. Atkreiptinas dėmesys, kad kaltininko prisipažinimas kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė baudžiamajame įstatyme formuluojamas ne kaip kaltės pripažinimas, o kaip kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Taigi kaltininko pripažinimas aiškinamas kaip esminių kvalifikacijai reikšmingų objektyvių padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių pripažinimas. Įstatymas šioje dalyje nereikalauja, kad asmuo pripažintų kaltę visoje kaltinimo apimtyje. Jis turi teisę į gynybą, taigi turi teisę ginčyti kaltinimą, gintis nuo jo, vadovaudamasis savo faktinių inkriminuoto nusikaltimo aplinkybių suvokimu. Jo faktinių aplinkybių suvokimas gali skirtis nuo kaltinimo formuluočių, todėl tokios teisės negalima atimti ar apriboti, grasinant atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimu. LR BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė reikalauja ne tik prisipažinimo, bet ir nuoširdaus gailėjimosi. Norint pripažinti šią BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui reikia nustatyti tiek kaltininko prisipažinimą, tiek jo nuoširdų gailėjimąsi. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Šiuos veiksmus kaltininkas turi atlikti savo noru.

Iš kaltininko parodymų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad esmines bylos aplinkybes V. C. pripažino, t.y. kaltinamasis kaltu prisipažino, patvirtino, kad sužalojo savo sūnų, pripažino dūręs peiliu sūnui į nugaros kairę pusę. Nagrinėjant bylą teisme, prieš duodamas parodymus ir sakydamas paskutinį žodį, pareiškė, kad dėl padaryto nusikaltimo prisipažįsta ir labai gailisi, nekenčia savęs už tokį elgesį. Tokie veiksmai rodo kaltininko padaryto nusikaltimo vertinimą ir gali būti vertinami kaip nuoširdus gailėjimasis. Todėl teismas, sutinkamai su LR BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, šią aplinkybę pripažįsta kaip V. C. atsakomybę lengvinančia.

K. V. C. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto LR BK 135 str. 2 d. 3 punkto sankcijoje yra numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dvejų iki dvylikos metų. Tačiau BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui nemažiau svarbu, kad kaltininko asmenybės vertinimas pastūmėtų prie išvados, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį vaidina kaltininko elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo.

K. V. C. anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas (b. l. 63), Psichikos sveikatos centre neregistruotas (b. l. 60), pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas, kaip linkęs piktnaudžiauti alkoholiu (b. l. 58).

Pažymėtina, kad objektyvių duomenų apie ankstesnius jos teisės pažeidimus, susijusius su padarytomis nusikalstamomis veikomis, byloje nėra. Taip pat teismui nėra pateikta duomenų, kad po šių nusikaltimų padarymo V. C. būtų padaręs naujus nusikaltimus. Tai rodo, kad kaltinamojo V. C. asmenybės pavojingumas nėra didelis. Be to, nusikaltimu žala nepadaryta, nukentėjusysis jokių pretenzijų neturi, su kaltinamuoju susitaikė, dėl įvykio kaltina save ir alkoholį, santykiai su tėvu tiek iki nusikaltimo padarymo, tiek nusikaltimo padarymo metu, tiek po nusikaltimo padarymo buvo ir yra geri. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats nukentėjusysis prisipažįsta piktnaudžiaujantis alkoholiu ir dėl įvykio kaltina ne blogus santykius su tėvu (kaltinamuoju), o kaltina alkoholį, kuris turėjo įtakos šio nusikaltimo padarymui. Civilinis ieškinys dėl turtinės žalos byloje nepareikštas.

Be to, V. C. yra pensininkas, senyvo amžiaus – jam apie septyniasdešimt metų. Kaltinamasis teisme paaiškino, kad jam sunku vaikščioti, buvo desantininkas, turėjo traumą, serga tuberkulioze. Nors byloje nėra pateikta duomenų apie kaltinamojo sveikatos būklę, tačiau nagrinėjant bylą teisme vizualiai matyti, kad kaltinamasis iš tikrųjų sunkiai vaikšto, sveikatos būklė nėra gera.

Teismas įvertinęs byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad bausmės tikslai nebus pasiekti realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę ir izoliavus jį nuo visuomenės. Taigi, visos minėtos aplinkybės leidžia spręsti, kad straipsnio sankcijoje numatytos realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Teismas konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą V. C. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 2 d. 3 p., skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę – laisvės apribojimą, nes tokia bausmė pasiektų bausmės paskirtį. Teismo nuomone, V. C. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, ji neatitiktų padarytų nusikalstamų veikų sunkumo ir kaltininko asmenybės, prieštarautų teisingumo principui, todėl vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, V. C. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 2 d. 3 p., skirtina sankcijoje už šį nusikaltimą nenumatyta bausmė - laisvės apribojimas. Teismo nuomone, V. C. pakankamai drausmins bei leis pasiekti BK 41 str. numatytus bausmės tikslus laisvės apribojimo bausmė su įpareigojimu.

Dėl civilinio ieškinio

Valstybinė ligonių kasa pareiškė 1195,39 Lt civilinį ieškinį už nukentėjusiojo R. C. gydymą. (b.l. 29-30). Kadangi kaltinamojo V. C. kaltė dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo įrodyta byloje esančiais faktiniais duomenimis, Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl 1195,39 Lt dydžio žalos atlyginimo atsakovui (kaltinamajam) V. C. už nukentėjusiojo R. C. gydymo paslaugas tenkintinas pilnai. Civilinis ieškinys dėl turtinės žalos yra pagrįstas byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.283 str. 1 dalies bei 6.280 str. nuostatomis, iš kaltinamojo V. C. išieškotina 1195,39 Lt Valstybinės ligonių kasos naudai, patirtai žalai už nukentėjusiojo gydymą atlyginti.

Daiktas, turintys reikšmės bylai – peilis sunaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 303-305, 307-308, 313 str. str.,

nusprendžia:

V. C. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR Baudžiamojo kodekso 135 str. 2 dalies 3 punkte ir pritaikius LR BK 54 str. 3 dalį, paskirti jam 2 (dvejus) metus laisvės apribojimo, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; nuo 23 val. iki 6 val. ryto būti namuose, jei tai nesusiję su darbu.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti nepakeistą iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Priteisti iš Vaclovo C. V. ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (įmonės kodas 191351679, a. s. (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“) 1195,39 (vieną tūkstantį šimtą devyniasdešimt penkis Lt 39 cnt.) už R. C. gydymą.

Daiktą, turintį reikšmės bylai - peilį - sunaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.