Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Atkreipė dėmesį, jog 1995-01-01 įsigaliojęs Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas) nepanaikino pareiškėjo teisės gauti pensiją už kenksmingas darbo sąlygas. Be to, jame nenumatyta, kokią pensiją turi gauti pareiškėjas, išdirbęs ilgą laiką kenksmingomis sąlygomis. Minėtas įstatymas tik numatė kompensavimą už tai, kad buvo pailgintas pensinis amžius. Pareiškėjui turėjo būti mokama lengvatinė pensija už kenksmingas darbo sąlygas, nes pensija yra pareiškėjo sukauptas turtas, kurio konfiskuoti valstybė negali.

Pensijų įstatymo 56 straipsnis numatė, kad asmenims, dirbusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo nurodytus darbus kenksmingomis sąlygomis, išmokama kompensacija už 5 metus. Pareiškėjui buvo išmokėta kompensacija už 5 metus iš esmės už tai, kad jam buvo pailgintas išėjimo į pensiją laikas. Pareiškėjo manymu, buvo pažeistas teisingos kompensacijos principas, kadangi pareiškėjas turėjo teisę išeitį į pensiją nuo (duomenys neskelbtini), tačiau išėjo (duomenys neskelbtini) ir pagal skaičiavimo metodiką turėjo gauti didesnę pensiją, nei buvo apskaičiuota pagal naująjį Pensijų įstatymą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnis įtvirtina, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Taigi, Konstitucijoje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis piliečiais, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti.

Pareiškėjo manymu, įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos numatyti tvarką ir sąlygas, pagal kurią asmuo, įgijęs teisę gauti pensiją lengvatinėmis sąlygomis, ją gautų sulaukęs senatvės pensijos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 1998-07-09 nutarimas, 2006-11-20 sprendimas). Įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo (Konstitucinio Teismo 2006-11-20 sprendimas). Teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia (lot. be visa kita, be kita ko, be to) bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę (Konstitucinio Teismo 2006-08-08 sprendimas).

Pareiškėjas siekia, jog senatvės pensija jam būtų paskirta ir mokama nuo (duomenys neskelbtini) lengvatinėmis sąlygomis už pavojingas darbo sąlygas SSRS 1956-07-14 Valstybiniu pensijų įstatymo pagrindu, kuris šiame teisminiame ginče aktualiu laikotarpiu jau nebegaliojo.

Pažymėjo, jog pareiškėjui 55-erių metų amžius sukako (duomenys neskelbtini), praėjus daugiau nei dvejiems kalendoriniams metams nuo SSRS 1956-07-14 įstatymo galiojimo pabaigos, todėl jo lūkesčiai dėl senatvės pensijos skyrimo lengvatinėmis sąlygomis neturėjo jokio objektyvaus pagrindo, kadangi netekę galios įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, kurie atsirado pasibaigus įstatymų galiojimui.

Nuo 1995-01-01 įsigaliojęs Pensijų įstatymo 56 straipsnis įtvirtino kompensacijų mokėjimą už ypatingas darbo sąlygas ir numatė, jog, asmenims, dirbusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo kitus darbus sunkiomis sąlygomis, numatytus Lietuvoje galiojusiame Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 2 – vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 12,5 metų, o moterims – ne mažiau kaip 10 metų, mokama kompensacija už 5 metus. Pareiškėjui tokia kompensacija buvo paskirta ir mokėta daugiau nei 5-erius metus, t. y. nuo 1999-05-01 iki 2005-02-28. Šią aplinkybę patvirtina ir pats pareiškėjas.

Nurodė, jog teisę į pensiją pareiškėjas įgijo (duomenys neskelbtini), jam buvo paskirta invalidumo pensija. Remiantis jo 2020-01-15 prašymu, invalidumo pensijos mokėjimas Fondo valdybos Kauno skyriaus 2020-01-23 sprendimu Nr. VPE_SP2-1488 buvo nutrauktas nuo 2020-02-01. Nuo (duomenys neskelbtini) senatvės pensija pareiškėjui buvo apskaičiuota ir paskirta Pensijų įstatymo 17 straipsnyje nustatyta tvarka.

Pažymėjo, jog A. M. pensijos dydžio apskaičiavimas detaliai išaiškintas skundžiamame Fondo valdybos Kauno skyriaus 2023-06-19 sprendime Nr. (10.1E) DV_S-40684 „Dėl socialinio draudimo senatvės pensijos“. Fondo valdybos Kauno skyrius priėmė skundžiamą 2023-06-19 sprendimą išnagrinėjęs pareiškėjo 2022-10-20 skunde ir 2023-05-12 prašyme keliamus reikalavimus:

1) apskaičiuoti įgytą stažo ir būtinojo stažo santykį dalinant įgytą 32 metų 8 mėnesių ir 8 dienų stažą iš 12,5 metų būtinojo stažo;

2) apskaičiuoti naują santykį, perskaičiuoti mokėtos pensijos dydį nuo (duomenys neskelbtini);

3) išmokėti nuo (duomenys neskelbtini) neišmokėtos pensijos skirtumą;

4) pranešti, koks teisės aktas draudžia taikyti SSRS 1956-07-14 Valstybinių pensijų įstatymą apskaičiuojant stažą ir pensijos dalį.

Fondo valdybos Kauno skyriaus 2020-01-22 sprendimu Nr. VPE_SP1E-920 pareiškėjui nuo (duomenys neskelbtini) buvo paskirta socialinio draudimo senatvės pensija, apskaičiuota atsižvelgiant į iki (duomenys neskelbtini) įgytą 32 metų 8 mėnesių ir 8 dienų stažą bei 29,04 apskaitos vienetus. Fondo valdybos Kauno skyriaus 2020-01-22 sprendimas Nr. VPE_SP1E-920 yra galiojantis ir nepanaikintas.

Fondo valdybos Kauno skyrius skundžiamu sprendimu išsamiai paaiškino pareiškėjui Pensijų įstatymo 17 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias senatvės pensijos bendrosios dalies dydžio nustatymą ir asmens įgyto stažo ir būtinojo stažo santykio apskaičiavimą, ir detalizavo Fondo valdybos Kauno skyriaus 2020-01-22 sprendimu Nr. VPE_SP1E-920 paskirtos pensijos dydžio apskaičiavimą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Fondo valdybos Kauno skyriaus 2023-06-19 sprendimu, ikiteisminio ginčų nagrinėjimo tvarka kreipėsi į Fondo valdybą. Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, Fondo valdyba nustatė, kad Kauno skyrius tinkamai, pagrįstai ir teisėtai nepatenkino pareiškėjo 2022-10-20 skundo ir 2023-05-12 prašymo reikalavimų. Tiek Fondo valdybos Kauno skyrius, tiek Fondo valdyba atkreipė pareiškėjo dėmesį ir į tai, kad Fondo valdyba ir jos teritoriniai skyriai yra viešojo administravimo institucijos, kurios privalo vadovautis galiojančiais jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir neturi teisės veikti kitaip, nei nustatyta, atitinkamai ir skirti bei mokėti pensijas kita, nei teisės aktuose nustatyta, tvarka.

Akcentavo, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad nepaskyrus pensijos lengvatinėmis sąlygomis buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, bei nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnį ir jame įtvirtintą valstybės pareigą rūpintis piliečiais, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ar kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti.

Nurodė, jog valstybinis socialinis draudimas yra paremtas solidarumo principu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga. Socialinė parama neturi virsti privilegija. Asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos tik tuomet, jei jos įgytos pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus. Teisėti lūkesčiai iš neteisės nekyla, todėl asmuo gali turėti teisėtų lūkesčių tik dėl teisėtai įgytų teisių ir teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007-09-26, 2009-09-02, 2012-02-06 nutarimai, 2010-04-20 sprendimas). Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendintos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2009).

Nurodė, jog pareiškėjo A. M. teisėti lūkesčiai negalėjo būti pažeisti, kadangi jo prašomas taikyti 1956-07-14 SSRS Valstybinių pensijų įstatymas pensijai, paskirtai nuo (duomenys neskelbtini), nebegaliojo.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo senatvės pensijos neskyrimo lengvatinėmis sąlygomis. Pareiškėjo įsitikinimu, senatvės pensija jam turėjo būtį paskirta lengvatinėmis sąlygomis už ypatingas (kenksmingas) darbo sąlygas pagal anksčiau galiojusį 1956-07-14 Valstybinių pensijų įstatymą.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skundžiamu Fondo valdybos Kauno skyriaus 2023-06-19 sprendimu Nr. (10.1E) DV_S-40684 buvo išnagrinėtas pareiškėjo 2022-10-20 skundas „Dėl senatvės pensijos išmokėjimo“ bei Fondo valdybos 2023-06-13 persiųstas nagrinėti pagal kompetenciją pareiškėjo 2023-05-12 prašymas.

Pareiškėjas 2022-10-20 skunde „Dėl senatvės pensijos išmokėjimo“ prašė Fondo valdybos Kauno skyriaus:

1) paskirti jam senatvės pensiją nuo (duomenys neskelbtini) lengvatinėmis sąlygomis, kaip sulaukusiam 55 metų amžiaus ir turinčiam ne mažesnį kaip 25 metų darbo stažą ir ne mažiau kaip pusę stažo išdirbusiam kenksmingomis sąlygomis pagal iki 1995-01-01 galiojusį SSRS 1956-07-14 Valstybinių pensijų įstatymą, kurio 9 straipsnio 1 dalies b punkte ir 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teisę gauti senatvės pensiją lengvatinėmis sąlygomis turėjo vyrai, kurie dirbo sunkiomis darbo sąlygomis darbus, nurodytus SSRS Ministrų Tarybos 1956-08-22 nutarimu Nr. 1173 patvirtintame Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 2, sulaukę 55 metų ir turintys ne mažesnį kaip 25 metų darbo stažą ir jeigu ne mažiau kaip pusę stažo, reikalingo jiems šiai pensijai paskirti, tenka atitinkamiems darbams, suteikiantiems teisę gauti pensiją lengvatinėmis sąlygomis;

2) teisingai apskaičiuoti įgyto stažo ir būtinojo stažo santykį;

3) išmokėti susidariusį senatvės pensijos įsiskolinimą nuo (duomenys neskelbtini), kai turėjo būti pradėta mokėti senatvės pensija lengvatinėmis sąlygomis, iki (duomenys neskelbtini) ir nuo (duomenys neskelbtini) iki skundo padavimo dienos susidariusį skirtos pensijos skirtumą.

Pareiškėjas 2023-05-12 prašyme iš esmės nurodė tapačius reikalavimus, kaip ir 2022-10-20 skunde „Dėl senatvės pensijos išmokėjimo“, prašydamas Fondo valdybos Kauno skyriaus:

1) apskaičiuoti įgyto stažo ir būtinojo stažo santykį dalinant įgytą 32 metų 8 mėnesių ir 8 dienų stažą iš 12,5 metų būtinojo stažo, kuris buvo įgytas iki (duomenys neskelbtini) ir numatytas SSRS 1956-07-14 Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies b punkte;

2) apskaičiuoti naują įgyto stažo ir būtinojo stažo santykį, perskaičiuoti mokėtos pensijos dydį nuo (duomenys neskelbtini) iki prašymo pateikimo dienos;

3) išmokėti nuo (duomenys neskelbtini) iki prašymo pateikimo neišmokėtos pensijos skirtumą;

4) pranešti, koks teisės aktas draudžia pareiškėjui, įgijusiam būtinojo darbo stažą kenksmingomis sąlygomis, taikyti SSRS 1956-07-14 Valstybinių pensijų įstatymą apskaičiuojant stažą ir pensijos dydį.

Fondo valdybos Kauno skyrius 2023-06-19 sprendime Nr. (10.1E) DV_S-40684 nurodė, jog paskirti senatvės pensiją lengvatinėmis sąlygomis nuo (duomenys neskelbtini) ir išmokėti susidariusį senatvės pensijos įsiskolinimą nuo (duomenys neskelbtini) pagal SSRS 1956-07-14 Valstybinių pensijų įstatymą nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjui senatvės pensijos (55 metų) amžius sukako (duomenys neskelbtini) jau negaliojant SSRS 1956-07-14 Valstybinių pensijų įstatymui.

Taip pat Fondo valdybos Kauno skyrius 2023-06-19 sprendime Nr. (10.1E) DV_S-40684 pažymėjo, jog įgyto stažo ir būtinojo stažo santykis yra apskaičiuotas Pensijų įstatymo 17 straipsnyje nustatyta tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas teisę gauti senatvės pensiją įgijo iki 2017-12-31 ir jam taikomas 30 metų būtinojo stažo dydis.

Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas dirbo sunkiomis (kenksmingomis) darbo sąlygomis ir teisę į socialinio draudimo senatvės pensiją įgijo (duomenys neskelbtini), taip pat ir dėl to, kad pareiškėjui buvo paskirta invalidumo pensija. Pareiškėjo 2020-01-15 prašymu invalidumo pensijos mokėjimas Fondo valdybos Kauno skyriaus 2020-01-23 sprendimu Nr. VPE_SP2-1488 buvo nutrauktas nuo 2020-02-01. Socialinio draudimo senatvės pensija pareiškėjui buvo apskaičiuota ir paskirta nuo 2018-01-01 Fondo valdybos Kauno skyriaus 2020-01-22 sprendimu Nr. VPE_SPlE-920. Pareiškėjo pensijos dydis apskaičiuotas atsižvelgiant į pareiškėjo įgytą 32 m. 8 mėn. 8 d. (32,6876 metų) pensijų socialinio draudimo stažą ir 29,04 įgytus apskaitos vienetus, dydį p (1,0896) apskaičiuotą kaip 32,6876 metų įgyto stažo ir 30 metų būtinojo stažo santykį.

Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, įsigaliojęs nuo 1995-01-01, su vėlesniais šio įstatymo redakcijos pakeitimais ir Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017-12-27 įsakymu Nr. A1-670.

Socialinio draudimo senatvės pensija skiriama ir mokama, jeigu asmuo atitinka šio įstatymo nustatytus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo reikalavimus atitinkamai pensijos rūšiai skirti ir sukanka šio įstatymo nustatytą amžių (Pensijų įstatymo 3 straipsnis).

Valstybinių pensijų įstatymo 8 straipsnyje buvo numatyta, kad teisę gauti senatvės pensiją turėjo darbininkai ir tarnautojai: vyrai – sulaukę 60 metų ir turintys ne mažesnį kaip 25 metų darbo stažą; moterys – sulaukusios 55 metų ir turinčios ne mažesnį kaip 20 metų darbo stažą. Pagal galiojusio 1956-07-14 Valstybinių pensijų įstatymo teisinį reglamentavimą, asmenys teisę gauti senatvės pensiją lengvatinėmis sąlygomis turėjo tik išdirbę Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnyje nustatytą laiką atitinkamus darbus, kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose (Sąrašas Nr. 1) ar kitus darbus sunkiomis darbo sąlygomis (Sąrašas Nr. 2). Iki 1995-01-01 galiojusio Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies b punkte ir 9 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad teisę gauti senatvės pensiją lengvatinėmis sąlygomis turėjo vyrai, dirbę sunkiomis sąlygomis darbus, nurodytus SSRS Ministrų Tarybos 1956-08-22 nutarimu Nr. 1173 patvirtintame Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 2, sulaukę 55 metų ir turintys ne mažesnį nei 25 metų darbo stažą ir jeigu ne mažiau kaip pusė stažo, reikalingo šiai pensijai paskirti, teko atitinkamiems darbams, duodantiems teisę gauti pensiją lengvatinėmis sąlygomis.

Asmenys, kurie galiojusio Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnyje nustatyto laiko nebuvo išdirbę sunkiomis (kenksmingomis) darbo sąlygomis, neturėjo teisės gauti senatvės pensijos lengvatinėmis sąlygomis.

Ginčo šalys neginčija aplinkybės, jog pareiškėjas pagal galiojusį Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnyje nustatytą laiką dirbo sunkiomis (kenksmingomis) darbo sąlygomis, tačiau amžiaus, suteikiančio teisę gauti pensiją lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo sulaukęs galiojant minėtam Valstybinių pensijų įstatymui, todėl, atsižvelgiant į tai, senatvės pensija lengvatinėmis sąlygomis jam negalėjo būti paskirta. Pareiškėjui 55 metų amžius, nuo kurio jis įgijo teisę gauti senatvės pensiją lengvatinėmis sąlygomis pagal anksčiau galiojusį Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnį, sukako (duomenys neskelbtini), nebegaliojant Valstybinių pensijų įstatymui, reglamentavusiam pensijų skyrimą lengvatinėmis sąlygomis.