Kauno apygardos teismo nutartis

2018-06-07 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-256-530/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-06-07
Bylos Nr.
AN2-256-530/2018
Teisminio proceso Nr.
4-13-3-00086-2018-6
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Danutė Giačaitė
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-256-530/2018Teisminio proceso Nr. 4-13-3-00086-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 21.11.10. (S)
Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 7 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danutė Giačaitė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal M. V. ir jo atstovės R. V. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. kovo 16 d. nutarimo M. V. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

M. V. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. kovo 16 d. nutarimu pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 506 straipsnio 4 dalyje, ir jam skirta 115 Eur (vieno šimto penkiolikos eurų) bauda už tai, kad 2018 m. vasario 10 d. apie 4 val. 15 min. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas 2,42 promilės neblaivumas), sugriebęs už striukės ties petimi, laikė policijos pareigūną M. Š., tuo savo veiksmais trukdė policijos pareigūnui M. Š. vykdyti Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 5 punkte, 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas funkcijas ir tol nevykdė teisėto šio pareigūno nurodymo jį paleisti, kol pareigūnas M. Š. panaudojo specialią priemonę – lazdą, ja suduodamas M. V. per ranką.Apeliaciniame M. V. ir jo atstovės R. V. skunde prašoma panaikinti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. kovo 16 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo bylos teiseną nutraukti. Apeliaciniame skunde nesutinkama su įrodymų vertinimu, nurodoma, kad remiantis tokiu vertinimu priimtas sprendimas pažeidžia teisingo bylos nagrinėjimo principus, t. y. teisingumo, sąžiningumo bei protingumo. Nors bylos nagrinėjimas vyko žodžiu, buvo apklausti liudytojai M. Š. ir M. J., tačiau į aplinkybes, kurias jie paliudijo ir kurios prieštaravo rašytiniams jų parodymas nebuvo atsižvelgta. Abu liudytojai žodžiu teigė, kad apeliantas nedalyvavo konflikte. M. Š. apeliantą pamatė tik tada, kai šis neva sugriebė jį už liemenės, M. J. teigė, kad matė apeliantą, tačiau jis nedalyvavo asmenų, prie kurių bėgo liudytojai, konflikte. Tuo tarpu tarnybiniuose pranešimuose liudytojai įvardina, kad apeliantas buvo vienas iš konflikte dalyvavusių asmenų. Kaip matome, liudytojų parodymai prieštaringi. Liudytojas M. Š. teigė, kad su apeliantu nesikalbėjo, jis jam nieko nesakė. Tačiau toliau apklausoje teigė, kad apeliantas buvo neblaivus ir jis tai supratęs iš nerišlios kalbos, nekoordinuotų judesių. Lieka visiškai neaišku, kada ir kodėl liudytojas suprato, kad apeliantas neblaivus. Apeliantas neginčija neblaivumo fakto, tačiau atskleidžia liudytojo parodymų nenuoseklumą, kas verčia abejoti visa įvykių seka. Taip pat abejonių kelia ir liudytojo M. Š. neprisiminimas tokių įvykio aplinkybių kaip, kuris iš pareigūnų vežė apeliantą į policijos komisariatą, kuris tikrino blaivumą alkotesteriu, tačiau iki smulkmenų atsimena kurioje vietoje apeliantas neva sugriebė jį už striukės. Tokia atsiminimų eiga verčia abejoti liudytojo parodymų tikslumu. Liudytojas M. Š. teigė, kad link konfliktuojančių asmenų bėgo kartu. Liudytojas M. J. teigė, kad bėgo apie 30 metrų atstumu nuo kolegos M. Š.. Kyla klausimas, kaip buvo iš tiesų. Toliau liudytojas M. J. teigė, kad aiškiai matė, kad apeliantas sugriebė M. Š. už liemenės ties pečiu, aiškiai girdėjo, kad M. Š. liepė jį paleisti ir apeliantui to nepadarius, M. Š. panaudojo lazdą, kuria sudavė per rankas. Pažymima, kad vadinamasis incidentas, kai apeliantas neva sugriebė M. Š. už liemenės ties pečiu, truko kelias sekundes. Pažymima, kad liudytojas M. J., bėgdamas apie 30 metrų atstumu, tamsoje, teigė aiškiai matęs visas smulkmenas, tokias kaip, tikslią sugriebimo vietą, tikslius žodžius. Tai yra praktiškai neįmanoma, todėl kyla abejonių dėl liudytojo patikimumo.Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo proceso metu liudytojas M. J. prisipažino, kad jo tarnybinis pranešimas yra beveik identiškas liudytojo M. Š. tarnybiniam pranešimui ir taip yra todėl, kad M. J. rašė tarnybinį pranešimą „ant“ jau parašyto M. Š. tarnybinio pranešimo. Toks elgesys ne tik, kad pažeidžia tarnybinės etikos principus, tačiau apskritai eliminuoja M. J., kaip liudytojo parodymus. Liudytojas privalo duoti teisingus parodymus, ANK 581 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad už melagingų parodymų davimą liudytojas atsako pagal Baudžiamojo kodekso 235 straipsnį. Liudytojo parodymai yra viena iš įrodymų rūšių ir turi atspindėti realią situaciją, tikrus liudytojo matytus įvykius, girdėtus žodžius. Teismo procese neapklaustas liudytojas laukia už teismo posėdžių salės durų tam, kad galėtų pasakyti tik tai, ką matė, girdėjo pats, o ne patvirtinti kitų liudytojų žodžius. Šiuo atveju, M. J. tiek tarnybinis pranešimas, tiek parodymai negali būti vertinami, nes visiškai nėra aišku, kiek šis liudytojas matė pats, ar apskritai matė, ar tiesiog patvirtino kolegos aprašytą įvykio versiją. Nesuprantama, kodėl teismas pripažino visas įrodinėjimo taisykles pažeidžiantį M. J. tarnybinį pranešimą kaip dokumentą, kuriame fiksuoti įvykio įrodymai. Žodiniai liudytojų parodymai prieštaravo tarnybiniuose pranešimuose nurodytai įvykių versijai. Taip pat nebuvo kreipiamas dėmesys į liudytojų parodymų realumą, kaip jau minėta, 30 metrų atstumu, tamsoje aiškiai matyti veiksmą, trunkanti 3-4 sekundes yra neįmanoma. Apeliaciniame skunde nesutinkama, kad apeliantas administracinį nusižengimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia, todėl, kad jis apskritai nepadarė inkriminuojamo administracinio nusižengimo. Apeliantas neneigia neblaivumo fakto, bei jis niekaip neįtakojo jo veiksmų, neblaivumo įtaka apskritai nebuvo nagrinėta, todėl vien neblaivumo fakto neužtenka, vertinti tai kaip sunkinančią aplinkybę. Be to, liudytojai M. Š. ir M. J. liudijo, kad apeliantas nei suimamas, nei vėliau nesipriešino, buvo taikus.Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko A. J. atsiliepime prašoma teismo nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.M. V. ir jo atstovės R. V. apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliaciniame skunde keliami klausimai, susiję su byloje surinktų įrodymų vertinimu ir ginčijamos jo pagrindu apylinkės teismo padarytos išvados dėl M. V. kaltės padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 506 straipsnio 4 dalyje, nesutinkama su nustatyta atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Atsižvelgiant į ANK 652 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, pagal kurį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą, byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose, tai yra, skundžiamo nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas įrodymų vertinimo aspektu.Pagrindinės duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo nuostatos įtvirtintos ANK 569 straipsnyje. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra išskirtinė teismo teisė, todėl administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančių asmenų nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, jei byloje nėra faktinių duomenų, rodančių akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįsto nutarimo priėmimą.Apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, dar kartą patikrinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad nagrinėjant M. V. administracinio nusižengimo bylą ir sprendžiant jo administracinės atsakomybės padarius ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatytą nusižengimą klausimą, duomenų pripažinimą įrodymais ir jų vertinimą reglamentuojančių normų buvo laikomasi. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, betarpiškai apklausė liudytojais policijos pareigūnus, išklausė M. V., ištyrė rašytinius įrodymus ir savo išvadas dėl M. V. kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, pagrindė aptartų įrodymų visumos analize bei vertinimu. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai niekaip nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų ir tėra apelianto savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip ir naikinti skundžiamą nutarimą. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (nauja redakcija nuo 2016 m. sausio 1 d., TAR 2015 m. liepos 33 d.) 21 straipsnis reglamentuoja pareigūnų turimus įgaliojimus. Įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą. Pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant. Teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams. Už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad M. V. šios nutarties 1 punkte nurodytu laiku ir vietoje būdamas neblaivus (nustatytas 2,42 promilės neblaivumas), sugriebęs už striukės ties petimi, laikė policijos pareigūną M. Š., tuo savo veiksmais trukdė policijos pareigūnui M. Š. vykdyti Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 5 punkte, 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas funkcijas ir tol nevykdė teisėto šio pareigūno nurodymo jį paleisti, kol pareigūnas M. Š. panaudojo specialią priemonę – lazdą, ja suduodamas M. V. per ranką. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pripažindamas M. V. padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, pagrįstai rėmėsi byloje surinktais rašytiniais duomenimis: administracinio nusižengimo protokolu, iš kurio matyti, jog jame yra užfiksuotos esminės padaryto nusižengimo aplinkybės, policijos pareigūnų M. Š. ir M. J. tarnybiniais pranešimais, liudytojais apklaustų policijos pareigūnų M. Š. ir M. J. parodymais teisme. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, esminių skirtumų ar neatitikimų tarp policijos pareigūnų parodymų teismo posėdžio metu ir tarnybiniuose pranešimuose nurodomų aplinkybių galinčių turėti reikšmės kitokio procesinio sprendimo priėmimui aukštesnės instancijos teismas nenustatė. Policijos pareigūnas M. Š. teismo posėdžio metu apklausiamas liudytoju nurodė, kad pamatė du vyriškius galimai konfliktuojant, bėgo link konflikto vietos, paskui jį bėgo kolega M. J.. Likus 7-10 metrų iki konflikto vietos M. V. sugriebė jį rankomis už striukės ir liemenės ties pečiu, taip jį sulaikė, dėl ko turėjo sustoti. Sugriebimo metu M. V. nieko nesakė. Jis du kartus pakartojo, kad paleistų, tačiau M. V. jo nepaleido, jis išsitraukė specialiąją priemonę – teleskopinę lazdą ir jam sudavė per ranką. Tuomet pribėgo M. J. ir M. V. buvo pargriautas. Tokios pat įvykio aplinkybės nurodytos ir policijos pareigūno M. Š. 2018 m. vasario 10 d. ir 2018 m. vasario 20 d. tarnybiniuose pranešimuose, kad pareigūnui bėgant link konflikto jį rankomis sugriebė už liemenės ir striukės M. V., taip neleisdamas bėgti toliau, keletą kartų sakė, jog paleistų, tačiau jis reikalavimo nevykdė, kol buvo suduota specialia priemone lazda į ranką. Tada pribėgo M. J. ir jie pargriovė asmenį ant žemės. Teismo posėdyje apklausiamas policijos pareigūnas M. J. nurodė, kad pamatė vykstantį konfliktą maždaug už 50 metrų, su M. Š. bėgo į tą pusę. Priekyje bėgo M. Š.. Jis matė, kaip M. V., kuris buvo akivaizdžiai neblaivus, sugriebė M. Š. už liemenės ir traukė, dėl ko pastarasis nustojo bėgti, M. Š. du kartus liepė jį paleisti, nepaleidus išsitraukė lazdą ir sudavė M. V. per ranką. Tuomet jis pribėgo ir abu pargriovė M. V. ant žemės. Taip pat įvykio aplinkybes policijos pareigūnas M. J. nurodė ir 2018 m. vasario 10 d. tarnybiniame pranešime, kuriame nurodoma, kad pastebėjo konfliktą, artėjant link konfliktuojančių asmenų, vienas asmuo M. Š. prabėgant pro jį, suėmė už uniformos, už liemenės ir striukės ties pečiu, taip neleisdamas prabėgti. M. Š. kelis kartus pareikalavo paleisti, to jis nedarė, todėl pareigūnas sudavė jam teleskopine lazda per ranką. Liudytojui pribėgus prie pareigūno M. Š., M. V. pargriovė.Abejoti nuosekliais ir rašytiniuose įrodymuose užfiksuotas aplinkybes atitinkančiais savo tarnybines pareigas vykdžiusių minėtų pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose duotais paaiškinimais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokio pagrindo. Jokių esminių prieštaravimų tarp policijos pareigūnų paaiškinimų teisme ir tarnybiniuose pranešimuose nurodytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad policijos pareigūnų parodymai teisme ir jų tarnybiniuose pranešimuose nurodomos aplinkybės prieštaringos, todėl jų negalima laikyti patikimu įrodymų yra nepagrįsti. Tai, kad 2018 m. vasario 10 d. tarnybiniuose pranešimuose, kurie surašyti iš karto po įvykio policijos pareigūnai nurodė, jog M. V. buvo vienas iš konflikte dalyvavusių asmenų, nepaneigia policijos pareigūnų parodymų ir nesuteikia pagrindo jais abejoti. Policijos pareigūnas M. Š. 2018 m. vasario 20 d. pateiktame tarnybiniame pranešime nurodo, jog pastebėjo, kad keli asmenys pradėjo konfliktuoti, du iš jų atsidūrė toliau, bėgant link jų pro asmenų grupę, kuri konfliktavo, vienas iš vyriškių buvusių prie besistumdančių asmenų (t. y. M. V.) sugriebė jį rankomis. Taigi akivaizdu, jog patikslintame policijos pareigūno tarnybiniame pranešime aiškiai nurodoma, kad M. V. buvo prie konfliktuojančių asmenų grupės. Be to, apklausiamas teismo posėdyje policijos pareigūnas paaiškino, jog pirmajame tarnybiniame pranešime nurodė, kad M. V. įvardino buvus iš būrio konflikte dalyvavusių asmenų, nes jis buvo netoli konflikto, kur buvo šūkaujama. Teismas įvertinęs šias aplinkybes, o taip pat, tai, kad pats M. V. nurodė, kad pradėjus konfliktuoti draugui su nepažįstamu asmeniu, jis pabandė juos išskirti, kad neįvyktų konfliktas, policijos pareigūnų pirminiuose tarnybiniuose pranešimuose nurodomos aplinkybės, kad jis buvo tarp konfliktuojančių asmenų, buvo nurodytos bendrąja prasme ir dar neišaiškėjus visoms įvykio aplinkybėms, nes M. V. buvo netoli konflikto, o neblaivių, šūkaujančių asmenų buvo daug. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad M. V. įvykio metu buvo neblaivus, jam nustatytas 2,42 promilės neblaivumo laipsnis, apeliantas nurodo, kad neblaivumo fakto neginčija, tačiau teigia jog liudytojo M. Š. parodymai prieštaringi, nes jis teigė, kad su apeliantu nesikalbėjo, tuo tarpu tarnybiniuose pranešimuose nurodoma, kad M. V. buvo neblaivus suprato iš kalbos. Iš teismo posėdžio garso įrašo matyti, jog policijos pareigūnas M. Š. nurodė, kad M. V. nesakė, kodėl jį laiko ir nepaleidžia, tačiau jis buvo stipriai neblaivus, kalba nerišli, mintys padrikos. Policijos pareigūnas teismo posėdžio metu nurodė, kad M. V. vėliau policijos komisariate reiškė pretenzijas. Įvertinus aptartas aplinkybes matyti, jog M. V. sugriebdamas policijos pareigūnui už uniformos nesakė, kodėl taip elgiasi, tačiau vėliau pareigūnas galėjo įvertinti M. V. kalbos rišlumą. Be to, policijos pareigūnas nurodė, jog suprato, kad asmuo neblaivus ir iš kitų požymių. Policijos pareigūnų parodymų patikimumas ginčijamas nurodant, kad policijos pareigūnai nevienodai nurodė atstumą, kuriuo bėgo link konfliktuojančių asmenų, abejojama, kad policijos pareigūnas M. J. bėgdamas 30 metrų atstumu nuo M. Š. galėjo matyti ir girdėti M. V. veiksmus ir žodžius. Tačiau vertinant įrodymų visumą ir policijos pareigūnų nurodomas aplinkybes, akivaizdu, jog kilus konfliktui jie bėgo prie konfliktuojančių asmenų, pirmasis bėgo M. Š., kurį sugriebė M. V., paskui bėgo M. J., kuris nuosekliai nurodė, jog matė, kaip M. V. sugriebė M. Š. už liemenės ir traukė, girdėjo, kaip pastarasis du kartus liepė paleisti, tačiau M. V. nepaleido, po ko M. Š. panaudojo specialiąją priemonę ir jam pribėgus pargriovė ant žemės. Akivaizdu, jog policijos pareigūnai bėgo į konflikto pusę, visas įvykis su M. V. truko kelias sekundes, policijos pareigūnas M. Š. teismo posėdžio metu nurodė, jog (duomenys neskelbtini) gatvė buvo apšviesta, todėl teismui nekyla jokių abejonių, kad policijos pareigūnas M. J. matė ir girdėjo aplinkybes, kurias nurodė savo tarnybiniame pranešime, o taip pat patvirtino apklausiamas posėdžio metu. Atmetant apeliacinio skundo argumentus pažymima ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl policijos pareigūnų M. Š. ir M. J. 2018 m. vasario 10 d. tarnybinių pranešimų vertinimo, aukštesnės instancijos teismas su pateiktais teismo argumentais visiškai sutinka. Policijos pareigūnai dalyvavo tame pačiame įvykyje, matė tas pačias faktines aplinkybes, todėl ir tarnybiniuose pranešimuose aplinkybės nurodomos tos pačios. Be to, pareigūnai apklausti teismo posėdyje smulkiai nurodė visas įvykio aplinkybes, būdami prisiekę dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jokių esminių prieštaravimų tarp policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose ir apklausiant teismo posėdyje nurodomų aplinkybių nenustatyta. Įvertinus aptartas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas sprendžia, jog policijos pareigūnų parodymai dėl esminių administracinio nusižengimo padarymo ir kvalifikavimui svarbių aplinkybių nuoseklūs, aiškūs, atitinka faktines bylos aplinkybes, jokio pagrindo jai netikėti ar laikyti nepatikimais, kaip nurodoma apeliaciniame skunde nėra. Įrodymų prieštaringumo aukštesnės instancijos teismas nenustatė. Šiame kontekste pažymima ir tai, kad aptarti byloje esantys įrodymai patvirtina, kad M. V. veikė tiesiogine tyčia. Matė ir suprato, kad sugriebia ir laiko policijos pareigūną (policijos pareigūnas buvo su uniforma, pareigūnas du kartus išreiškė reikalavimą jį paleisti), kuris bėga link konfliktuojančių asmenų ir norėjo taip veikti. Apeliaciniame skunde nesutinkama su nustatyta atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad nusižengimą padarė būdamas neblaivus ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusižengimo padarymui. Tačiau įvertinus nusižengimo padarymo pobūdį, t. y., kad sugriebė bėgantį policijos pareigūną ir jį laikė, pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, kad tokie veiksmai buvo įtakoti neblaivumo.Esant tokioms aplinkybėms laikyti, kad nutarime padarytos išvados yra neteisingos, neatitinka įrodymais nustatytų aplinkybių, nėra pagrindo. Atsižvelgdamas į visa tai, kas buvo išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro jokio pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Palikti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. kovo 16 d. nutarimą nepakeistą ir M. V. ir jo atstovės R. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Šis nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiamas.

Teisėja Danutė Giačaitė