- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-31
- Bylos Nr.
- e2-705-178/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02594-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Atsakovas
- D. Z., A. S., V. B.
- Ieškovas
- M. K., J. V.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų D. Z., A. S. ir V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-2198-160/2016 pagal ieškovų M. K. ir J. V. ieškinį atsakovams D. Z., A. S. ir V. B. dėl sumokėto avanso grąžinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.
Šalies argumentai
Ieškovai M. K. ir J. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams D. Z., A. S. ir V. B., prašydami priteisti ieškovui M. K. iš atsakovų solidariai 47 000 Eur avansą ir 5 proc. procesines palūkanas; ieškovui J. V. iš atsakovų solidariai 83 000 Eur avansą ir 5 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovai ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ne didesnei nei 130 000 Eur sumai areštuoti atsakovams nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises. Nurodė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja sprendimo neįvykdymo grėsmė, nes atsakovai yra fiziniai asmenys, o ieškinio suma (130 000 Eur), atsižvelgiant į atsakovų turtinę padėtį, yra didelė. Atsakovai be žemės sklypo neturi kito vertingo nekilnojamojo turto, išskyrus atsakovą D. Z., kuriam be ginčo žemės sklypo su statiniais nuosavybės teise kartu su kitais bendraturčiais taip pat priklauso dalis žemės sklypo su statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini). Atsakovai jau dabar vengia įvykdyti teisėtą ir pagrįstą ieškovų reikalavimą, nors šios savo pareigos net neneigia. Aplinkybę, kad atsakovai ateityje galimai vengs būsimo teismo sprendimo vykdymo, patvirtina taip pat atsakovų 2015 m. gruodžio 15 d. elektroniniame laiške išsakyta pozicija, jog būtina derėtis dėl ieškovams grąžintino avanso dydžio ir termino.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 5 d. nutartimi prašymą tenkino – areštavo solidariems atsakovams D. Z., A. S. ir V. B. nuosavybės teise priklausantį 130 000 Eur vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, o tokio turto nesant ar esant nepakankamai, areštavo atsakovų pinigines lėšas ir turtines teises, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis; bendras arešto mastas neturi viršyti 130 000 Eur sumos. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio ir jo priedų turinį, nurodė, kad negali teigti, jog ieškinys akivaizdžiai nepagrįstas. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką didelė ieškinio suma gali byloti apie teismo sprendimo neįvykdymo riziką, tačiau ieškinio sumos dydis turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkretaus asmens finansinę padėtį. Ieškovų reiškiamą reikalavimą (130 000 Eur) atsakovams finansine prasme teismas laikė dideliu, todėl sprendė, jog siekiant užtikrinti, kad ieškinio tenkinimo atveju ieškovai iš atsakovų galėtų išsiieškoti savo sumokėtą avansą, yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
Atsakovai D. Z., A. S. ir V. B. (toliau – apeliantai) atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliantai neturi pareigos grąžinti ieškovams jų sumokėto avanso. Preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo sudaryta išimtinai dėl ieškovų kaltės. Nors ieškinio laikyti prima facie nepagrįstu nėra pagrindo, tačiau šiuo atveju neegzistuoja kitos sąlygos, kurioms laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos.Ieškovai neįrodė grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantai niekada nepripažino, jog turėtų pareigą ieškovams grąžinti jų sumokėtą avansą. Pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis sutartu laiku nesudaryta dėl ieškovų kaltės, apeliantai buvo sudarę visas papildomas sąlygas sandoriui užbaigti, tačiau ir tokia apeliantų suteikta papildoma galimybė ieškovams nebuvo priimtina. Teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė įrodinėjama tik ieškovų, kurie yra suinteresuoti asmenys nagrinėjamos bylos baigtimi ir turto arešto taikymu apeliantams, deklaratyviais ir niekuo nepagrįstais teiginiais. Todėl teismo sprendimo įvykdymo grėsmės sąlyga nėra tinkamai įrodyta (CPK 12 str. 178 str.), kas sudaro pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškinio suma apeliantų atžvilgiu yra didelė. Ieškovai nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, patvirtinančių galimą apeliantų nesąžiningumą, ar kitų aplinkybių, įrodančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų. Ieškovai pateikė įrodymus, kurie patvirtina, jog vien tik apeliantams priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė sudaro 588 000 Eur. Be to, šiame žemės sklype yra registruoti 8 statiniai, kurių bendra rinkos vertė sudaro 37 500 Eur. Todėl vien tik šio apeliantams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto vertė sudaro 625 500 Eur, kas beveik 5 kartus viršija pareikšto ieškinio sumą.
Atsiliepimas
Ieškovai atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti skundžiamos nutarties teisėtumu ir pagrįstumu. Apeliantai pripažįsta, jog teismas pagrįstai vertino esant vieną iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų, t. y. tikėtiną ieškinio reikalavimų pagrindimą. Teismas tinkamai įvertino grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą. Ginčo atveju ieškinio suma, atsižvelgiant į apeliantų finansinę padėtį, jau sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti rizikos, jog apeliantai negalės įvykdyti ieškovams palankaus teismo sprendimo, egzistavimą. Grėsmę taip pat pagrindžia apeliantų elgesys. Aplinkybę, kad apeliantai galimai vengs teismo sprendimo vykdymo, patvirtina jų 2015 m. gruodžio 15 d. elektroniniame laiške išsakyta pozicija, kas sudaro pagrindą vertinti, kad apeliantai galimai neketina grąžinti ieškovams avanso bei sieks išvengti jo grąžinimo. Apeliantai dar iki ketinimų protokolo su ieškovais sudarymo siekė parduoti žemės sklypą, todėl tikėtina, kad ir toliau sieks jį parduoti. Apeliantai, patenkinus ieškinį, gali mėginti vengti ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymo, slėpti turtą ar kitaip apsunkinti jo įvykdymą. Tai tik patvirtina, kad grėsmė dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo yra reali.Apeliantų nurodomo žemės sklypo VĮ Registrų centro nustatyta vidutinė rinkos vertė nesudaro pagrindo vertinti, jog jų turtinė padėtis paneigia 130 000 Eur ieškinio sumą jiems esant didelę. Šis žemės sklypas yra vientisas apeliantams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis turtas, kurį pardavus, apeliantai neturėtų jokio kito turto, į kurį ieškovai galėtų nukreipti 130 000 Eur bei procesinių palūkanų sumos išieškojimą. Apeliantai patys neneigia, kad be minėto žemės sklypo neturi jokio kito turto. Be to, žemės sklype esantys statiniai laikytini beverčiais, nes jų baigtumas yra 3 proc. arba 15 proc., jie pradėti statyti 1989 m.Atsakovui D. Z. be ginčo žemės sklypo su statiniais nuosavybės teise kartu su kitais bendraturčiais taip pat priklauso dalis žemės sklypo su statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), tačiau D. Z. priklausanti šio turto vidutinė rinkos vertė tesiekia apie 4 000 Eur, t.y. gerokai mažesnė nei 1/3 ieškinio sumos. Be to, išieškojimas iš turto būtų negalimas neatidalinus D. Z. turto dalies, dėl ko ieškovams palankaus teismo sprendimo net ir dalinis įvykdymas būtų itin apsunkintas.Ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 588 000 Eur, kuri gali skirtis nuo realios pardavimo kainos, pati savaime nepanaikina būsimo sprendimo neįvykdymo grėsmės ir dėl to, kad atsižvelgiant į apeliantų turtinę padėtį, ieškinio suma sudaro apie 1/4 dalį šio žemės sklypo vertės, o kito turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas apeliantai neturi. Tai patvirtina, kad ieškinio suma apeliantams yra didelė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovams pranašumo atsakovų (apeliantų) atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovams, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas šių priemonių ėmimosi būtinumą. Kaip minėta, laikinosios apsaugos priemonės taikomos tada, kai prašantys jas taikyti asmenys, pirma, tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, antra, yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Nagrinėjamu atveju ieškovai pareiškė ieškinį apeliantams dėl 130 000 Eur žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškinio suma apeliantams yra didelė, todėl pareikšto ieškinio reikalavimų užtikrinimui pritaikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytas laikinųjų apsaugos priemonių rūšis – apeliantų nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, piniginių lėšų bei turtinių teisių areštą. Sprendė, jog yra pagrindas manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Apeliantai, kvestionuodami skundžiamą nutartį, teigia, kad ieškovai neįrodė grėsmės teismo sprendimo įvykdymui bei teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškinio suma apeliantų atžvilgiu yra didelė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad jos nepaneigia skundžiamos nutarties pagrįstumo.
Kaip jau minėta, teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, preliminariai prima facie įvertina pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Teismas šioje proceso stadijoje tik preliminariai vertina ieškovų pareikšto ieškinio pagrįstumą. Šiuo atveju byloje nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovų pareikštą reikalavimą jis nėra net tikėtinai pagrįstas ir palankus ieškovams teismo sprendimas negalėtų būti priimtas. Apeliantų teiginiai, kad jie neturi pareigos grąžinti avansą, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl negali būti išsamiai patikrinti šioje (pradinėje) proceso stadijoje.
Sprendžiant dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nagrinėjamu atveju, aktualu yra tai, kad tarp šalių yra kilęs turtinio pobūdžio ginčas dėl 130 000 Eur sumos. Tokia suma, juo labiau fiziniams asmenims, laikytina didele. Teismų praktikoje vyrauja nuostata, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes tai objektyviai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Kadangi ši prezumpcija nėra absoliuti, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti reikalavimo sumos dydį atsižvelgiant į asmenų, kurių atžvilgiu šias priemones prašoma taikyti, finansines galimybes. Todėl ir šiuo atveju vertintina, ar apeliantai yra pajėgūs įvykdyti ieškovams galimai palankų teismo sprendimą, t. y. ar jų turtinė padėtis yra tokia gera, kad menkai tikėtina, jog reiškiamo reikalavimo įvykdymas turėtų asmens turtinei padėčiai esminę reikšmę, nes būtent dėl to paprastai ir išauga turto masės slėpimo, kitaip tariant, grėsmės sprendimo įvykdymui, tikimybė.
Apeliantai teigdami, kad ieškinio suma jų atžvilgiu nėra didelė, vadovaujasi ta aplinkybe, kad jiems priklausančio vien tik žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė sudaro 588 000 Eur, taip pat jame yra registruoti 8 statiniai, kurių bendra rinkos vertė 37 500 Eur, todėl vien tik šio nekilnojamojo turto vertė sudaro 625 500 Eur. Neginčytina, kad apeliantams priklausančio minėto žemės sklypo vertė žymiai didesnė nei pareikšto reikalavimo suma, tačiau, kaip matyti iš Turto arešto aktų registro, nagrinėjamoje byloje reiškiamų reikalavimų užtikrinimui ir areštuota tik dalis šio žemės sklypo, atitinkanti reiškiamų reikalavimų sumą. VĮ Registrų centras duomenys patvirtina, kad be šio areštuoto žemės sklypo (jo dalies) bei paminėtų statinių apeliantai ir neturi kito nekilnojamojo turto, išskyrus apeliantą D. Z., kuriam su kitais bendraturčiais taip pat priklauso dalis žemės sklypo su statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), tačiau šiam apeliantui priklausanti minėto turto vidutinė rinkos vertė siekia tik 4 000 Eur. Taigi, darytina išvada, kad būtent areštuotas žemės sklypas iš esmės yra tas turtas, į kurį, esant palankiam ieškovams teismo sprendimui, galėtų būti nukreiptas išieškojimas. Pažymėtina, kad asmenys, paduodami atskirąjį skundą, gali paneigti didelės pinigų sumos prezumpciją, pateikdami duomenis, įrodančius jų (gerą) turtinę padėtį (CPK 12 str., 178 str.). Net ir žinodami pirmosios instancijos teismo argumentus, apeliantai su atskiruoju skundu nepateikė duomenų apie jiems kitą priklausantį turtą, gaunamas pajamas ar turimas pinigines lėšas. Neturint tokių duomenų, negalima nuspręsti, kad apeliantų turtinė padėtis yra stabili ir gera, o pareikšto ieškinio suma jiems nėra didelė. Juolab, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir paskirstant įrodinėjimo naštą (CPK 178 str.), taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių minimaliomis sąnaudomis paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes (CPK 3 str. 1 d.). Todėl apeliantų turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama išimtinai ieškovams, nes būtent apeliantai, siekdami įrodyti savo mokumą ir išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Atmestini kaip nereikšmingi apeliantų argumentai, kad ieškovai nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, patvirtinančių galimą apeliantų nesąžiningumą, ar kitų aplinkybių, įrodančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų. Kaip matyti iš kilusio tarp šalių ginčo pobūdžio, apeliantų siekis ir buvo parduoti jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, todėl visiškai tikėtina, kad jį ir ateityje ketins parduoti. Nors byloje nėra pagrindo teigti dėl apeliantų nesąžiningumo, tačiau būtinybę areštuoti jų turtą pagrindžia tai, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų visos prielaidos arba, kitaip tariant, jiems nebūtų teisinių kliūčių perleisti turtą, jeigu jie nuspręstų taip pasielgti.
Apibendrinant spręstina, kad apeliantų nurodyti argumentai nepaneigia būtinybės nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 12 str., 144 str. 1 d., 178 str.). Be to, pirmosios instancijos teismo taikytas laikinųjų apsaugos priemonių eiliškumas (nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, o jų nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos ir turtinės teisės) atitinka Lietuvos apeliacinio teismo praktiką bei nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, bei nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį. Todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 – 338 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.