Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės Imperatoriaus rūmai atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-4848-340/2015 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei Imperatoriaus rūmai dėl bankroto bylos iškėlimo, byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, dalyvauja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) Imperatoriaus rūmai bankroto bylą. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. balandžio 8 d. duomenimis atsakovo skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai buvo 13 548,34 Eur. Ieškovas, siekdamas išieškoti laiku nesumokėtas įmokas, taikė priverstinio skolos išieškojimo priemones, t. y. nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. vasario 23 d. kredito įstaigai, kurioje atsakovas turėjo sąskaitas, teikė debeto mokėjimo nurodymus dėl lėšų pervedimo ne ginčo tvarka įsiskolinimui padengti, tačiau iki šiol jie yra neįvykdyti. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis atsakovo bendrovėje dirba 13 apdraustųjų, kuriems ir toliau skaičiuojamos, bet nemokamos socialinio draudimo įmokos, todėl kyla abejonių dėl bendrovės galimybės atsiskaityti su ieškovu, nes skola kiekvieną mėnesį tik didėja. Remiantis viešais duomenimis, atsakovas registruoto nekilnojamojo turto neturi, atsakovo vardu yra įregistruota viena transporto priemonė, kurią areštavo antstolis, tačiau iš šio turto skolos išieškojimas nebuvo vykdomas. Šiuo metu visos mokestinės nepriemokos išieškojimo galimybės yra išnaudotos, atsakovas neįvykdo savo finansinių įsipareigojimų, todėl jis turi būti pripažintas nemokiu ir jam turi būti iškelta bankroto byla.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovui UAB Imperatoriaus rūmai.

Teismas iš 2015 m. rugpjūčio 31 d. balanso duomenų nustatė, kad atsakovo turtas įvertintas 116 977 Eur, o trumpalaikiai įsipareigojimai ir per vienerius mokėtinos sumos – 129 376 Eur. Pažymėtina, jog didžiąją dalį įmonės turto sudaro ilgalaikis turtas – 110 360 Eur, iš kurio 4 852 Eur – atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys. 2015 m. rugpjūčio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenis įmonė veikia nuostolingai, patirdama 21 050 Eur nuostolių. Registrų centro duomenimis atsakovas registruoto nekilnojamojo turto neturi. VĮ „Regitra“ duomenimis atsakovui nuosavybės teise priklauso automobilis Ford Transit Connect, tačiau minėtam turtui yra pritaikytas areštas. Teismas, remdamasis balanso ir kitais duomenimis, sprendė, kad įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija į balansą įrašyto turto vertę. Teismo nuomone, nors atsiliepime atsakovas nurodė, kad įmonės finansinė padėtis gerėja ir ji bus pajėgi atsiskaityti su kreditoriais, tačiau į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie atsakovo finansinės padėties pagerėjimą (duomenų, kad patiriami nuostoliai mažėja, įmonė gauna didesnes pajamas ir pan.). Be to, pats atsakovas atsiliepime nurodė, kad jo pateikiami finansinės atskaitomybės dokumentai ir duomenys juose gali būti netikslūs. Nustatęs tokias aplinkybes, teismas atsakovui iškėlė bankroto bylą.

Apeliantas (atsakovas) UAB Imperatoriaus rūmai atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atsisakyti iškelti bankroto bylą; netenkinus tokio prašymo, apeliantas prašo perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teismas nepagrįstai nevertino atsakovo pateiktų duomenų ir įrodymų apie tai, kad atsakovas užsiima naktinių klubų veikla. Įmonės veiklos sezonas pasibaigia ir prasideda priklausomai nuo jaunų žmonių, kurie yra pagrindiniai naktinių klubų lankytojai, srautų Vilniuje. Kadangi įmonės veikla iš esmės yra sezoninė, tai vasaros sezonu būna mažai klientų, atitinkamai itin sumažėja pajamos, tačiau išlaidos darbuotojų darbo užmokesčiui, atitinkamai ir mokesčiai bei socialinio draudimo, iš esmės nesumažėja. Dėl šių priežasčių vasaros sezono metu ir susidaro įsiskolinimai. Sezono metu, kuris prasideda nuo rugsėjo mėnesio, įmonė gauna daugiau pajamų. Teismas nepagrįstai nevertino šių reikšmingų bylai teisingai išspręsti aplinkybių, o tik formaliai įvertino balanso duomenis ir faktą, kad egzistuoja pradelsti įsipareigojimai. Teismas neatsižvelgė, kad šiuo metu įmonės finansinė padėtis yra prasčiausia per visus metus, tačiau nuosekliai gerėjanti ir įmonė bus pajėgi atsiskaityti su visais kreditoriais per kelis mėnesius. Teismas nepagrįstai nevertino atsakovo argumentų, kad jis perėmė patalpas, kurios buvo labai apleistos ir nepritaikytos klubo veiklai, todėl įmonė investavo dideles lėšas į patalpų remontą ir jų pritaikymą jo veiklai. Patalpų remontas užsitęsė apie keturis mėnesius, todėl įmonė šiuo laikotarpiu negalėjo gauti pajamų, bet turėjo didelių sąnaudų. Be to, remontas vyko pelningiausiu įmonei sezono metu. Apelianto nurodomos aplinkybės dėl įmonės veiklos specifikos, jos sezoniškumo, taip pat patalpų remonto darbai, vykę įmonei pelningu laikotarpiu, patvirtina, kad atsakovas nėra nemoki įmonė. Atsakovas gali toliau vykdyti įprastą savo veiklą ir padengti įsipareigojimus, gauti iš šios veiklos pajamų ir atsiskaityti su kreditoriais. Šiek tiek sunkesnę, tačiau laikiną atsakovo padėtį lėmė tik įmonės veiklos specifika, taip pat pagrindinių sąnaudų patyrimo bei pajamų gavimo laikotarpių nesutapimas. Įmonės veiklą skaičiuojant per kalendorinius metus bendras atsakovo balansas turėtų būti teigiamas.

Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atskirajame skunde prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartį nepakeistą.

Atsakovas įsiskolinimo pareiškėjui iki šiol nesumokėjo. Atsakovui bankroto byla iškelta pagrįstai, nes bendrovės finansinė padėtis negerėja, 2015 m. rugpjūčio 31 d. balanse įrašyto turto ir įsipareigojimų santykis leidžia atsakovą pripažinti nemokiu. Apeliantas skunde nenurodė jokių faktinių aplinkybių, nepateikė konkrečių įrodymų, finansinių dokumentų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kad bankroto byla buvo iškelta nepagrįstai. Nors apeliantas teigia, kad nuo rugsėjo mėnesio ir žiemos laikotarpiu įmonės veikla ženkliai pagerėja, tačiau realiai kaip tik nuo 2014 metų rudens iki 2015 m. vasaros atsakovas visiškai nevykdė savo įsipareigojimų pareiškėjui, t. y. nemokėjo nei einamųjų, nei pradelstų socialinio draudimo įmokų. Skundas grindžiamas tik prielaidomis vykdyti veiklą ir atkurti mokumą. Atsakovas iki šiol nerodė jokių pastangų atsiskaityti su pareiškėju, bent iš dalies sumokėti susidariusį įsiskolinimą, įmokos nesumokėtos nuo 2014 m. liepos mėnesio.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju nenustatyta.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai iškėlė bankroto bylą atsakovui UAB Imperatoriaus rūmai.

Remiantis ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies nuostatomis, bankroto byla iškeliama, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriams, kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Taigi įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei aiškinamajame rašte ir kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčiuose dokumentuose), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje esančių aplinkybių, sprendė, kad atsakovo įsipareigojimai (skolos) viršija į balansą įrašyto turto vertę. Apeliantas atskirajame skunde šios teismo išvados iš esmės nekvestionuoja, nepateikia duomenų, iš kurių būtų galima daryti priešingą išvadą, t. y. kad atsakovo įsipareigojimai (skolos) neviršija į balansą įrašyto turto vertę. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo vykdomos veiklos specifiką, jos sezoniškumą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apelianto skunde pateikiami argumentai nepaneigia šios pirmiau nurodytos pirmosios instancijos teismo išvados, atsakovui teisėtai ir pagrįstai buvo iškelta bankroto byla.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad tik dabar prasidėjo aktyviausias įmonės veiklos sezonas, nuo rudenio įmonė turi galimybę gauti daugiausiai pajamų ir per kelis mėnesius atsiskaityti su kreditoriais, tačiau apeliantas nei su atsiliepimu, nei su atskiruoju skundu nepateikė šią aplinkybę pagrindžiančių duomenų. Viešai prieinami duomenys patvirtina priešingas aplinkybes, nei nurodo apeliantas, nes rugsėjo mėnesį, kai, apelianto nuomone prasideda pelningiausias įmonės veiklos laikotarpis, įmonės darbuotojų sumažėjo iki 1. Atsakovas 2015 m. rugsėjo 12 d. turėjo 18 darbuotojų, 2015 m. rugsėjo 15 d. – 13, o 2015 m. rugsėjo 23 d. – tik 1 (http://rekvizitai.vz.lt/imone/imperatoriaus_rumai_uab/darbuotoju-skaicius/). Akivaizdu, kad įmonė, be jos vadovo, neturėdama kitų darbuotojų, ypač kai įmones veikla susijusi su naktinių klubų veikla, negali sėkmingai vykdyto savo veiklos ir generuoti pajamas. Apeliantas taip pat didelę dalį skundo argumentų sieja su patalpų, kuriose jis vykdo veiklą, remonto didelėmis sąnaudomis, taip pat tuo, kad dėl patalpų remonto atsakovas negalėjo kurį laiką vykdyti veiklos, tačiau šių savo teiginių nepagrindžia objektyviais duomenimis. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Byloje esantys duomenys nepatvirtina apelianto skundo argumentų apie tai, kad atsakovas gali toliau vykdyti savo veiklą, gauti pajamų, iš kurių galėtų padengti turimus įsiskolinimus savo kreditoriams. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovo skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui nuolat didėja, atsakovas skolos nemažina jokia dalimi.

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo keisti ar panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.