Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. Atsakovas pateikė teismui duomenis, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvyko 2014 m. kovo 14 d. iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo. Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, netinkamu apšvietimu ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2017 m. rugsėjo 22 d. (b.l. 12). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą iki 2014 m. rugsėjo 22 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 56 str.). Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 str. 2 d. numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 14 d. (pareiškėjo atvykimo į Pravieniškių PN-AK diena) iki 2014 m. rugsėjo 22 d. atmestinas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senaties terminą šioje administracinėje byloje vertintinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2016 m. liepos 1 d. (ABTĮ 56 str.).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo gyvenamosiose patalpose, kuriuose laisvės atėmimo bausmę vertinamuoju laikotarpiu atliko pareiškėjas, gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš konkrečios kameros miegamųjų vietų skaičiaus. Bylos duomenimis (b.l. 15-16, 35, 37) nustatyta, kad nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2016 m. vasario 18 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 5 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,45 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,55 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2018 m. vasario 19 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 4 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 34,76 kv.m, įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 8,70 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2016 m. gegužės 12 d. iki 2016 m. gegužės 15 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 9 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 33,82 kv. m, todėl pareiškėjui teko 4,83 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2016 m. gegužės 16 d. iki 2016 m. gegužės 29 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 5 brigados 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,64 kv. m, todėl pareiškėjui teko 3,23 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. liepos 1 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 5 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 34,44 kv. m, įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,13 kv. m gyvenamojo ploto.

Taigi, vertinamuoju laikotarpiu, pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę, jam buvo užtikrintas teisės aktais numatytas minimalus plotas. Pareiškėjas teigia, jog atsakovas neteisingai nurodo įrengtų miegamųjų vietų skaičių patalpose, tačiau nepateikia jokių įrodymų savo teiginiams pagrįsti. Dėl pareiškėjo teiginio, jog 5 būryje 5 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 12 miegamųjų vietų, atsakovas atsiliepime nurodė, jog dėl įstaigoje vykdomų patalpų rekonstrukcijos darbų, 5 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje buvo pastatyta 12 lovų. 2016 m. gegužės 30 d. realiai perkėlus nuteistuosius ir paskyrus jiems gyvenamąsias patalpas, viena lova liko laisva, todėl buvo išnešta nekeičiant nuteistųjų miegamųjų vietų numeracijos (b.l. 74). Šiai aplinkybei pagrįsti atsakovo atstovas pateikė 2017 m. gruodžio 13 d. pažymą Nr. 63-2967 (b.l. 80). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais oficialiais duomenimis, atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, taigi teismas vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš kitų netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų. Nurodo, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas tinkama temperatūra, drėgmė, apšvietimas, ventiliacija, sienų danga atsilupusi, ant sienų buvo pelėsis, inventorius techniškai netvarkingas, langai mediniai, patalpose buvo buitinių parazitų, čiužiniai blogos kokybės, vandens kokybė bloga, nebuvo įrengta sandėlio batams ir rūbams, praustuvės ir klozetai pasenę, tualetai tinkamai neatitverti, nebuvo įrengta bendro naudojimo dušo patalpų, sanitarinių įrenginių buvo per mažai, duše buvo galima praustis tik 15 minučių, pastatų stoguose buvo asbesto, pasivaikščiojimo kiemai buvo per maži. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad tualetuose ir prausyklose trūko sanitarinių įrenginių, tualetai nebuvo atitverti taip, kad užtikrintų privatumą. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Į bylą atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, 4-5 būrių sanitariniame mazge įrengti 3 klozetai, 3 unitazai, prausykloje 8 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 8-9 būrių sanitariniame mazge įrengti 4 klozetai, 2 unitazai, 1 praustuvė, prausykloje 8 praustuvės, 2 kojų plautuvės (b.l. 81-82). Atsakovas nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu paminėtuose būriuose buvusį nuteistųjų skaičių, taigi, pareiškėjo teiginiai, dėl sanitarinių įrenginių trūkumo lieka nepaneigti (ABTĮ 56 str.). Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017 m. spalio 20 d. pažymoje Nr. 77-3324 (b.l. 37-38) nurodyta, kad sanitariniame mazge klozetai vienas nuo kito atskirti pertvaromis. Taigi, atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta. Tačiau pats pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodo, kad trūko sanitarinių įrenginių, kad klozetai buvo neatitverti vienas nuo kito taip, kad nežemintų žmogaus orumo ir savigarbos, tačiau niekaip nedetalizuoja, kokiu būdu dėl šių jo nurodomų pažeidimų jam pasireiškė prašoma atlyginti žala. Todėl teismas vertina, kad neturtinė žala pareiškėjui, kuris nepagrindė dėl šių pažeidimų atsiradusių realių, objektyvių neigiamų pasekmių, nebuvo padaryta.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog nebuvo įrengta bendro naudojimo dušo patalpa, dušu galima buvo naudotis tik 15 minučių kartą per savaitę.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 p. numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Atsakovo atstovo pateikta 2017 m. gruodžio 13 d. pažyma Nr. 88-201 patvirtina, kad įstaigos 3 sektoriaus dušinės plotas 43,66 kv.m, joje įrengta 11 purkštukų, prausimosi vietos atskirtos pertvaromis. Į dušinę karštas vanduo tiekiamas nuolatos, Įstaigoje patvirtintas ir visuose būrių stenduose viešai paskelbtas naudojimosi dušu grafikas. Jame numatyta, kad nuteistieji dušine gali naudotis kartą per savaitę. Siekiant pagerinti nuteistųjų laikymo sąlygas visuose būriuose buvo sumontuoti vandens šildytuvai (boileriai)(b.l. 81). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl neįrengtų dušo patalpų ir nesudarymo galimybės pasinaudoti dušu atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad lokaliniame sektoriuje yra parazitų (blakių, tarakonų), kurie buvo naikinami neefektyviai. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK yra sudarę 2014 m. lapkričio 14 d. sutartį su UAB „Dezinfa“, 2016 m. lapkričio 23 d. sudariusi sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 37-38, 29-32). Šiomis sutartimis kenkėjus naikinančios bendrovės įsipareigojo atlikti kenkėjų(tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Iš pateiktų teismui Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų (b. l. 39-48) matyti, jog buitiniai parazitai Pravieniškių PN-AK yra naikinami reguliariai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad sutartiniai įsipareigojimai nebuvo vykdomi, taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl to kėlė pretenzijas, kreipėsi į atsakovą, į kitas kompetentingas institucijas, todėl pareiškėjo argumentai dėl šio pobūdžio aplinkybių atmestini.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad gyvenamojoje aplinkoje buvo asbesto. Atsakovo atstovas patvirtino, kad gyvenamųjų patalpų stogai dengti šiferiu, dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Pažymėjo, kad įstaigoje darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, nebuvo vykdomi (b. l. 37-38). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis apie tai, kad įstaigoje nebuvo vykdomi remonto darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų apie pataisos namuose ginčo laikotarpiu vykdomus remonto darbus. Byloje taip pat nėra jokių konkrečių įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai dėl asbesto naudojimo nekonstatuotini.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, dėl mažų pasivaikščiojimo kiemelių, sandėlio batams ir rūbams laikyti nebuvimo. Tačiau, teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimų kiemelių plotų bei vienu metu juose leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus, taip pat nenumato sandėlio batams ir rūbams laikyti įrengimo, todėl pareiškėjo argumentai dėl to atmetami.

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, tinkama ventiliacija, tinkama temperatūra, patalpų drėgmė, inventorius senas ir netvarkingas, bloga sienų būklė, buvo pelėsis, bloga vandens kokybė. Byloje nepateikta įrodymų - t.y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl jo nurodytų netinkamų sąlygų galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo apšvietimo, netinkamos ventiliacijos, netinkamos temperatūros, patalpų drėgmės, seno ir netvarkingo inventoriaus inventoriaus, blogos sienų būklė, pelėsio, blogos vandens kokybės laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.