Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo L. A. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteista laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d.

Iš L. A. nukentėjusiajai D. A. priteista 3532 Lt turtinei žalai ir 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. A. nuteista už tai, kad 2011 m. rugsėjo 14 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini), bute, būdama apsvaigusi nuo alkoholio (alkotesteriu nustatytas 2.10 promilių girtumas), dėl asmeninių nesutarimų kilusio konflikto metu, buitinės paskirties peiliu vieną kartą smogė sutuoktiniui E. A. į krūtinės kairiąją pusę. Taip E. A. padarė durtai pjautinį krūtinės sužalojimą kairėje pusėje su plaučio audinio vientisumo pažeidimu, kas sukėlė ūmų nukraujavimą į krūtinplėvės ertmę ir į išorę, t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą, kuris yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su mirtimi, nes 2011 m. rugsėjo 14 d., 20 val. nukentėjusysis E. A. nuo patirto sužalojimo mirė. Tokiu būdu L. A. nužudė savo sutuoktinį E. A..

Nuteistosios nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad buvo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, kuris nulėmė jos elgesį, turėjo svarstyti klausimą, ar ji turėjo teisę gintis nuo užpuolimo, o, jeigu ji peržengė gynybos ribas, tai privalėjo atsižvelgti į jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes, į tai, kad ji turi mažametį vaiką, kuris, jai atėmus laisvę, liks visiškas našlaitis. Teismas, anot apeliantės, visiškai nesvarstė galimybės jai skirti švelnesnę nei įstatymo nustatyta bausmę.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti, nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios L. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistoji L. A. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad nužudė savo sutuoktinį E. A.. Nuteistoji L. A. neneigia peiliu smogusi sutuoktiniui E. A. į krūtinės sritį ir taip pardariusi sužalojimą, sukėlusį nukentėjusiojo mirtį, tačiau nuteistoji tvirtina, jog nusikaltimą ji padarė būdama didelio susijaudinimo būsenoje, kurią sukėlė neteisėti sutuoktinio E. A. veiksmai, jo patyčios ir smurtas kitų asmenų akivaizdoje, nuo tokių neteisėtų E. A. veiksmų ji turėjo teisę gintis.

Šioje baudžiamojoje byloje pačios nuteistosios L. A., taip pat liudytojų Ž. V., I. R., kurie tiesiogiai matė įvykį, parodymais nustatyta, kad įvykio dieną tarp L. A. ir E. A. kilo konfliktas, kurio metu E. A. sudavė L. A. kelis smūgius ranka į veidą. Tai, jog nusikaltimų padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo E. A. elgesys, skundžiamame nuosprendyje konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Ši išvada apeliacine tvarka nėra ginčijama. Kiekvienas asmuo turi teisę į būtinąją gintį, t. y. teisė ginti save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi yra svarbi įstatyminė žmogaus teisių, visuomenės ar valstybės interesų apsaugos garantija. Todėl visais atvejais, kai nustatoma, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo neteisėtas, itin įžeidžiantis, provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, būtina svarstyti, ar nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija, taip pat atsižvelgti į tai, jog besiginantysis dėl užpuolimo patiria staigų emocinį išgyvenimą, todėl svarbu įvertinti besiginančio asmens emocinę būseną susidariusioje situacijoje, dėl susijaudinimo gebėjimą valdyti savo veiksmus ir adekvačiai reaguoti į iškilusį pavojų. Teisės į būtinąją gintį realizavimas yra teisiškai naudingas, o ne žalingas veiksmas. Būtinoji gintis, remiantis baudžiamosios teisės teorija, apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinoji gintis pripažįstama aplinkybe, šalinančia baudžiamąją atsakomybę, tik tuo atveju, kai ji atitinka ginties teisėtumo sąlygas, kurios susijusios su dviem esminiais momentais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimuisi būtinos trys sąlygos – kėsinimosi pavojingumas, akivaizdumas ir realumas. Įstatymas leidžia ginti tik įstatymo ar kitais norminiais aktais saugomas asmens teises, visuomenės ar valstybės interesus ir tik nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būstą ar kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Akivaizdžiu laikomas kėsinimasis, kai žala jau daroma arba yra labai aiški jos grėsmė, t. y. kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančio ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis iš tikrųjų egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Gynybos teisėtumo sąlygos yra jos padarymas atremiant pavojingą, akivaizdų ir realų kėsinimąsi, neperžengiant būtinosios ginties ribų. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, kai tyčia padaroma besikėsinančiajam aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo pasikėsinta ir pasikėsinimui atremti buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Kaip minėta, kiekvienu atveju nustačius, jog nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos neteisėtas, provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, būtina atsižvelgti, jog besiginantysis dėl užpuolimo patiria staigų emocinį išgyvenimą, susijaudinimą, todėl svarbu nustatyti ne tik tai, ar užpultas asmuo turėjo teisę gintis ir gindamasis neperžengė būtinosios ginties ribų, bet ir nustatyti, ar besiginantysis nebuvo afekto būsenoje. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė – psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Nužudymas laikomas padarytu fiziologinio afekto būsenoje ir kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį tik nustačius aplinkybių, nurodytų minėtame straipsnyje, visumą: 1) nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis, 2) staiga kilęs kaltininko didelis susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų, 3) kaltininko veiksmai yra greitas atsakas į nukentėjusiojo asmens neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį. Neteisėtais asmens veiksmais laikomas bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali pasireikšti kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. Baudžiamasis įstatymas nenurodo konkretaus laiko, per kurį kaltininkas turi padaryti savo veiksmus, tačiau kaltininko atsakas į neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį turi sekti iš karto po nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena, kai asmuo jaučia didelį susijaudinimą, tęsiasi labai trumpą laiką.

Kaip matyti iš liudytojų Ž. V., I. R., kurie tiesiogiai matė įvykį, parodymų, įvykio dieną tarp L. A. ir E. A. kilo konfliktas, kurio metu E. A. sudavė L. A. kelis kartus į veidą. Tačiau, liudytojų Ž. V. ir I. R. teigimu, tuo metu, kai E. A. sudavė smūgius L. A., nuteistoji peilio neturėjo. Liudytojas Ž. V. parodė, jog, E. A. sudavus tris smūgius L. A. į veidą, ši pasakė, kad ,,tokį reikėtų papjauti“ ir nuėjo į virtuvę. Grįžusi iš virtuvės, L. A. peiliu smogė savo vyrui, užsimojusi iš viršaus į apačią. Liudytojo Ž. V., kuris, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, įvykio metu buvo blaiviausias (L. A. nustatytas 2,10 promilių girtumas (t.1, b. l. 98), I. R. nustatytas 3,01 promilių girtumas (t. 1, b. l. 49), Ž. V. nustatytas 1,11 promilių girtumas (t. 1, b. l. 47)) parodymais nustatyta, kad tuo metu, kai L. A. smogė peiliu E. A. į krūtinę, nuketėjusysis neatliko jokių priešingų teisei ar itin įžeidžiančių L. A. veiksmų, galėjusių nuteistajai sukelti itin didelį susijaudinimą, priešingai – L. A. po sutuoktino pavartoto smurto prieš ją, pasakiusi, jog ,,tokį reikėtų papjauti“, nuėjo į virtuvę, pasiėmė peilį ir grįžusi į kambarį smogė peiliu E. A. į krūtinę. Nors konflikto metu nukentėjusysis E. A. pavartojo smurtą prieš L. A., sudavė jai ranka į veidą, tačiau tolesnė sutuoktinių konflikto eiga rodo, kad L. A. reakcija į nukentėjusiojo veiksmus buvo neadekvati. Byloje nėra duomenų, kad E. A. veiksmais (smūgiais į veidą) L. A. buvo padaryti kokie nors sužalojimai, tuo metu, kai L. A. iš virtuvės grįžo į kambarį rankoje turėdama peilį, konfliktas tarp jos ir E. A. jau buvo pasibaigęs, E. A. stovėjo prie stalo, savo sutuoktinės nepuolė, smūgių jai nesudavė, L. A. sveikatai ar gyvybei pavojus tuo metu iškilęs nebuvo, pavojingo kėsinimosi, nuo kurio nuteistajai buvo būtina gintis peiliu, nebuvo.

Siekiant pašalinti visas abejones dėl nuteistosios L. A. psichinės būklės nusikaltimo padarymo metu, apeliacinės instancijos teismas paskyrė L. A. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę. Atlikus minėtą ekspertizę, ekspertizės akte Nr. 78TPK-97/2013 konstatuota, jog nusikalstamos veikos padarymo metu L. A. nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu ar silpnaprotyste ir nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, tuo metu ji buvo paprasto girtumo būsenoje, jai konstatuojama – ūminė nekomplikuota intoksikacija alkoholiu, ji galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. L. A. byloje nagrinėjamo įvykio metu nebuvo fiziologinio afekto būsenoje ar kitoje emocinėje būsenoje, kuri galėjo turėti esminės įtakos jos sąmonei ir veiklai. Kaip matyti iš tiriamosios ekspertizės akto dalies, po įvykio tiriamajai nustatytas vidutinis girtumas, todėl pagrįstai galima teigti, kad ir įvykio metu ji buvo išreikšto apsvaigimo nuo alkoholio būsenoje, kas neabejotinai turėjo nemažos įtakos jos elgesiui – net ir nežymaus apsvaigimo nuo alkoholio pasėkoje iš esmės keičiasi aplinkos suvokimas bei įvertinimas, sunkėja jos sprendimų paieška, susiaurėja galimų veikimo būdų diapazonas, pervertinamos savo galimybės, susilpnėja savikontrolė, keičiasi emocinių išgyvenimų ir poelgių pobūdis – jie tampa impulsyvūs, betarpiški, agresyvūs ir pan., t. y. situacijos suvokimą, reagavimą į ją, elgesį lemia alkoholio poveikyje kokybiškai pakitę aplinkos suvokimas ir vertinimas, emocijų bei elgesio kontrolės ir reguliacijos mechanizmai bei kitos psichikos funkcijos (pavyzdžiui, atmintis, dėmesys). Alkoholio poveikį savo elgesiui taikliai apibūdino ir pati tiriamoji - ,,jei būčiau buvusi blaiva, nebūtų buvę net pykčių ir nebūtų buvę smūgio peiliu“ (2012 m. sausio 6 d. teismo posėdis) (t. 2, b. l. 57 – 61). Iš pačios nuteistosios L. A., nukentėjusiosios D. A., liudytojos I. R. parodymų matyti, kad L. A. ir E. A. dažnai vartodavo alkoholį, o išgėrę konfliktuodavo, E. A. ir anksčiau prieš L. A. buvo vartojęs smurtą, kaip nurodė nuteistoji L. A., jos vyras iš vakaro buvo ją sumušęs. Įvykio metu kilusi konfliktinė situacija tarp L. A. ir E. A. buvo įprasta, nuteistoji ir nukentėjusysis su kitais asmenimis nuo pat ryto vartojo alkoholinius gėrimus, tarp L. A. ir E. A. įvyko eilinis, įprastas neblaivių asmenų tarpusavio konfliktas. Nuteistosios L. A. veiksmus iššaukė ne fiziologinio afekto būsena, o dėl alkoholio poveikio kilęs pyktis, kurį sukėlė E. A. elgesys – smūgių nuteistajai į veidą sudavimas. Tuo metu, kai L. A. iš virtuvės grįžo į kambarį rankoje turėdama peilį, konfliktas tarp jos ir E. A. jau buvo pasibaigęs, E. A. savo sutuoktinės nepuolė, smūgių jai nesudavė, L. A. sveikatai ar gyvybei pavojus tuo metu iškilęs nebuvo, pavojingo kėsinimosi, nuo kurio nuteistajai buvo būtina gintis peiliu, nebuvo. Byloje surinktų įrodymų visetas paneigia nuteistosios L. A. teiginius apie staiga kilusį didelį susijaudinimą dėl neteisėtų E. A. veiksmų jos atžvilgiu, taip pat dėl nukentėjusiojo veiksmų kilusią fiziologinio afekto būseną. Kaip nustatė byloje teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikę ekspertai, nusikaltimo padarymo metu L. A. buvo paprasto girtumo būsenoje, nuteistosios elgesį sąlygojo alkoholio poveikyje kokybiškai pakitę aplinkos suvokimas ir vertinimas, emocijų bei elgesio kontrolės ir reguliacijos mechanizmai, bei kitos psichikos funkcijos (pavyzdžiui, atmintis, dėmesys), o ne nuteistajai būdingi elgesio bei reagavimo ypatumai ar jos emocinė būsena. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, darytina išvada, kad L. A., suduodama peiliu E. A. į krūtinės sritį, būtent, į krūtinės ląstos kairę pusę, kur išsidėstę žmogaus gyvybei svarbūs organai, suprato, kad tokiais veiksmais kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numatė, kad gali atimti gyvybę savo sutuoktiniui ir nors ir nenorėjo nužudyti E. A., tačiau sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti, t. y. nužudė E. A. veikdama netiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl L. A. kaltės bei teisingai nuteistosios veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Nuteistoji L. A. apeliaciniame skunde nesutinka ir su jai paskirtos bausmės rūšimi ir dydžiu, prašo skirti jai švelnesnę, negu numato įstatymas, bausmę.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis.

Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, už kurios padarymą L. A. pripažinta kalta ir nuteista pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. L. A. nusikalstamą veiką padarė veikdama netiesiogine tyčia, nusikaltimo pasekmės labai sunkios – atimta žmogaus gyvybė, t. y. didžiausia įstatymo saugoma vertybė, L. A. nužudė savo sutuoktinį, savo vaiko tėvą. Byloje nustatytos dvi L. A. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – L. A. prisipažino nužudžiusi savo sutuoktinį ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nuteistosios atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką ji padarė būdamas apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad L. A. praeityje neteista, administracine tvarka nebausta, charakterizuojama teigiamai. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajai L. A., į visas nurodytas aplinkybes atsižvelgė, įvertino šių aplinkybių visumą bei paskyrė nuteistajai bausmę, artimą baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos minimumui. Kaip minėta, įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatų taikymas susijęs su šiame straipsnyje nurodytų konkrečių sąlygų buvimu. Šioje baudžiamojoje byloje Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatoms taikyti būtinos sąlygos nenustatytos, todėl nuteistosios L. A. atžvilgiu taikyti minėto straipsnio nuostatas nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Šiuo požiūriu Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas laikytinas išimtiniu, t. y. minėto straipsnio taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padarytos nusikalstamos veikos ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą. Nuteistosios L. A. apeliaciniame skunde nurodyta vienintelė aplinkybė – ji turi mažametį vaiką - nėra išimtinė aplinkybė, vaiko turėjimas yra įprasta, būdinga daugeliui asmenų aplinkybė, kuri nėra išimtinė. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą išnagrinėjus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nenustatyta kokių nors išimtinių aplinkybių, susijusių su L. A. padaryta nusikalstama veika ar nuteistosios asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas L. A. aiškiai prieštarauja teisingumo principui. L. A. paskirtoji bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistosios asmenybės pavojingumą, paskirtoji bausmės yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Nuteistajai L. A. paskirtoji bausmės tiek rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, nuteistajai paskirtos bausmės švelninti nėra teisinio pagrindo.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios L. A. apeliacinį skundą atmesti.