Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. nutarties, kuria V. S. , padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalyje, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismas nustatė, kad V. S. , būdamas nepakaltinamu, 2009 m. birželio 19 d. laikotarpiu nuo 12 val. iki 21 val. tikslesnis laikas nenustatytas, savo namuose (duomenys neskelbtini), Jonavoje, pasinaudodamas nukentėjusios K. N. , gimusios 2001 m. kovo 27 d., bejėgiška būkle dėl jos mažametystės ir psichikos būklės, bučiavo jai kaklą – tuo padarė jai tris poodines kraujosruvas kakle, lytiniu organu lietė jos lytinius organus ir ranka lietė jos sėdmenis, tokio fizinio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią – tuo seksualiai prievartavo mažametę K. N. . Tokiu būdu V. S. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje.

Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros prokuroras prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartį ir V. S. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Kitos nutarties dalies nekeisti.

Apelianto manymu, apygardos teismas nepagrįstai ir neteisingai nutarė V. S. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Teismas klaidingai konstatuodamas, kad V. S. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai, nepakankamai įvertino tai, kad padaryta veika, priskiriama būtent labai sunkių ir labai pavojingų nusikaltimų kategorijai, ir ja padaryta ypatinga žala visuomenei. Be to, nepakankamai įvertinta ir tai, kad byloje nagrinėjami įvykiai neigiamai veikia ir veiks ateityje K. N. asmenybės formavimąsi, tarpasmeninius santykius, o emocijų ir (ar) elgesio sutrikimai gali pasireikšti ir vėliau, t. y. ši V. S. padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika sukėlė labai sunkias pasekmes.

Be to, prokuroro manymu, teismas skirdamas V. S. priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, nepakankamai įvertino ir Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 84TPK-11, kuriame vienareikšmiai ir kategoriškai nurodyta, jog V. S. reikalingas priverstinis gydymas bendro režimo sąlygomis specializuotoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Be to, teisme ekspertė paaiškino, kad pačiam V. S. teigiamą poveikį darys jo buvimas specializuotoje ligoninėje, o visuomenei dėl to bus saugiau. Paminėtame ekspertizės akte vienareikšmiai konstatuojama ir tai, kad V. S. nusikalstamos veikos padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, savo veiksmų esmės jis negali suprasti ir jų valdyti ir šiuo metu. Apelianto manymu, tai reiškia, kad bet kurio metu jis, būdamas namuose ar viešoje erdvėje, yra socialiai pavojingas, bet kuriuo metu, būdamas neizoliuotas nuo visuomenės, vėl gali padaryti naują, bet kokio pavojingumo baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, net ir priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Prokuroras abejoja ar V. S. globėja (motina) A. L. gali užtikrinti jo priežiūrą ir visiškai pašalinti galimybes padaryti panašaus pobūdžio nusikalstamą veiką, nes ji yra senyvo amžiaus, be to, nustatyta, kad baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos – mažametės seksualinio prievartavimo padarymo metu ji buvo šios veikos padarymo vietoje, tačiau neskyrė jokio dėmesio savo globotiniui, nekontroliavo jo elgesio – faktiškai nevykdė globėjos pareigų. Apelianto teigimu, padidintą V. S. pavojingumo visuomenei laipsnį rodo ir tai, kad teisme nustatyta, jog analogiško pobūdžio baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas jis yra padaręs ir kitų asmenų atžvilgiu – liudytoja J. N. parodė, kad kai ji buvo maža, už ją 13 metų vyresnis V. S. atlikdavo analogiškus, kaip ir su jos dukra K. N. veiksmus. Taigi, globėja niekada tinkamai nekontroliavo V. S. elgesio, ir tai kelia abejones galimybe tai daryti ateityje. Juolab, kad ji pati pripažino, jog dažnai palieka globotinį be priežiūros.

Prokuroras mano, kad teismas, taikydamas BK 98 straipsnio nuostatas ir parinkdamas V. S. priverčiamųjų medicinos priemonių rūšį, nepakankamai atsižvelgė į nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtus interesus ir jų gynimą bei saugojimą baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis. Šioje situacijoje priverčiamųjų medicinos priemonių rūšis būtų paskirta teisingai, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiamas prioritetas. Neadekvačios priverčiamųjų medicinos priemonių rūšies paskyrimas pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus. Prokuroras mano, kad teismas skirdamas V. S. priverčiamąsias medicinos priemones, pažeidė BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kadangi nepakankamai vertino ir pasisakė apie padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pavojingumą, jos sukeltas pasekmes, nukentėjusios interesus, bei pavojų, kurį jis gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Paskyrus neadekvačią priverčiamąją medicinos priemonę nebus užtikrinta, kad V. S. nepadarys naujų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų. Tai gali tik užtikrinti psichiatrų rekomenduota priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro skundą tenkinti, V. S. gynėja prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas.

Apygardos teismas, išanalizavęs faktines bylos aplinkybes ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai pripažino, kad V. S. , būdamas nepakaltinamu, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje, ko apeliaciniame skunde neginčija ir prokuroras, tačiau apeliantas nesutinka su apygardos teismo nutarties dalimi, kuria V. S. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė - ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Kolegijos manymu, apygardos teismas skirdamas V. S. priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, nepakankamai įvertino faktines bylos aplinkybes, padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pavojingumą ir sunkumą, ekspertų išvadas bei kitus byloje esančius duomenis, kartu netinkamai pritaikė BK 98 straipsnio nuostatas. Taip, teismas motyvuodamas skirtiną priverčiamąją medicinos priemonę, nurodė, kad V. S. globėja A. L. gali užtikrinti jo priežiūrą, ekspertė teisme paaiškino, kad V. S. patalpinimas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje būtų tik jo izoliavimas, nes V. S. neserga psichikos liga, kadangi protinis atsilikimas negydomas. Be to, apygardos teismo manymu, V. S. atitraukimas iš dabartinės aplinkos, atskyrimas nuo globėjos turėtų neigiamą įtaką.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad V. S. padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, numatyta BK 150 str. 4 d. (mažamečio asmens seksualinis prievartavimas), priskiriama labai sunkių ir pavojingų nusikaltimų kategorijai ir ja padaryta ypatinga žala nukentėjusiajai ir visuomenei.

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu konstatuota, kad V. S. veikos padarymo metu ir šiuo metu nesirgo ir neserga jokia psichikos liga, jam diagnozuotas sunkus protinis atsilikimas iš vaikystės. V. S. veikos padarymo metu ir šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Ekspertų komisija rekomendavo jam skirti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (t. 1, b. l. 135-136). Šias išvadas teismo posėdžio metu patvirtino ir apklausta ekspertė V. M. bei papildomai paaiškino, kad įvertinus šios V. S. padarytos veikos sunkumą, būtų pavojinga jį palikti visuomenėje neizoliuotą. Ligoninėje jam būtų skiriamas simptominis, medikamentinis gydymas (t. 2, b. l. 34). Taigi, minėtu ekspertizės aktu konstatavus, kad V. S. veikos padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, savo veiksmų esmės negali suprasti bei jų valdyti ir šiuo metu, V. S. , būdamas neizoliuotas nuo visuomenės, vėl gali padaryti naują, bet kokio pavojingumo baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, tame tarpe priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Be to, baudžiamojo įstatymo prasme priverčiamosios medicinos priemonės – tai ne tik gydomoji, bet ir valstybės prievartos poveikio priemonė. Šiomis priemonėmis siekiama ne tik užtikrinti pavojingą veiką padariusio asmens sveikatos apsaugą, tačiau ir apsaugoti visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų.

Apygardos teismas, skirdamas V. S. ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, nurodė, kad V. S. globėja A. L. gali užtikrinti jo priežiūrą ir visiškai pašalinti aplinkybes panašaus pobūdžio nusikalstamai veikai padaryti. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, V. S. globėja A. L. yra senyvo amžiaus, mažametės seksualinio prievartavimo metu ji buvo veikos padarymo vietoje, tačiau neskyrė jokio dėmesio savo globotiniui, nekontroliavo jo elgesio. Be to, pati A. L. parodė, kad gan dažnai palieka globotinį be priežiūros. Atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad liudytoja J. N. parodė, jog tuo metu, kai liudytoja buvo maža, vyresnis V. S. su ja atlikdavo analogiškus veiksmus kaip ir su jos dukra K. N. . Taip pat, apygardos teismas, vertindamas įvykio aplinkybes, padarė nepagrįstą išvadą, kad veika buvo padaryta dėl to, jog nukentėjusiosios K. N. motina neužtikrino tinkamos mažametės priežiūros. Tačiau pagal bylos aplinkybes, prižiūrėti nukentėjusiąją K. N. jos tėvų prašymu ir abipusiu susitarimu turėjo būtent A. L. . Todėl, kolegijos manymu, byloje yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia teigti, kad A. L. netinkamai atliko globėjos pareigas iki šios V. S. padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo. Kartu kyla pagrįstų abejonių ar ji šias pareigas galės tinkamai atlikti ir po šio įvykio.

Apygardos teismas nutartyje nurodo, kad V. S. atitraukimas iš dabartinės aplinkos, atskyrimas nuo globėjos, turėtų jo atžvilgiu neigiamą įtaką. Tačiau apklausta teisme ekspertė V. M. tokių galimų pasekmių nenurodė.

Todėl kolegija įvertinusi aukščiau išdėstytą baudžiamojoje byloje esančių duomenų bei aplinkybių visetą konstatuoja, kad V. S. skirtina priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartį pakeisti, V. S. pripažintam padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Kitos nutarties dalies nekeisti.