- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-03
- Bylos Nr.
- I-1743-428/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00756-2017-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- R. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau – Lukiškių TIK), 5500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-6) ir teismo posėdžio metu nurodė, jog jis nuo 2010 m. iki 2015-06-20 buvo laikomas Lukiškių TIK kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas, pertvara buvo per žema, todėl galėjo stebėti ir pareigūnai, ir kiti kameroje esantys asmenys. Duše būdavo tik du vandens čiaupai, o kameroje buvo 4 asmenys. Praustis buvo galima tik 15 min. Dušo patalpos buvo apie 8 kv. m, ankštos, nebuvo atitvarų. Gyvenant tokiomis sąlygomis patyrė dvasines kančias, emocinę depresiją, pastovią įtampą, jautėsi nevisavertis. Prašo netaikyti trejų metų senaties termino, kadangi pareiškėjas apie taikomą senaties terminą nežinojo.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas atsiliepime į skundą (b. l. 9-18) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pripažino, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas mažesnio nei teisės aktuose nustatyta ploto, sąlygomis, tačiau tai sąlygojo objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Pažymėjo, kad įstaiga stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį laikomiems asmenims, sudarydama jiems galimybę pasivaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba, kamerose įrengta kabelinė televizija. Tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m. aukščio. Toks įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Vadovaujantis Lukiškių TIK direktoriaus įsakymu nuteistiesiems vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė pasinaudoti dušu ir tai atitinka teisės aktus. Lukiškių TIK dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis 1,6 m., plotis – 1,2 m. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Pareiškėjas neįrodė visų sąlygų, būtinų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti, todėl jo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas. Prašė taikyti trejų metų senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas dalyje tenkintinas iš dalies, dalyje byla nutrauktina.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas (toliau- Lukiškių TIK), dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė kalinamas Lukiškių TIK laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2015-06-20.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausias administracinis teismas, įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą Lukiškių TIK nuo 2010 m. Pabrėžtina, kad skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2017-05-04 (išsiųsta paštu 2017-05-02) (b. l. 7). Vertinant nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo apie tas laikymo sąlygas pataisos įstaigoje, kurios, jo nuomone, buvo nežmoniškos ir kankinančios. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pareiškėjas prašo teismo netaikyti senaties termino, kadangi nežinojo apie tai. Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama,
teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).
Pabrėžtina, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A727-858/2015, A784-858/2015).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nurodo, jog dėl nepriimtinų gyvenimo sąlygų patyręs išgyvenimus, nepatogumus. Jei pareiškėjas realiai patyrė būtent tokius išgyvenimus, kuriuos jis nurodo nagrinėjamoje byloje, tai visiškai akivaizdu, jog jo laikymo Lukiškių TIK momentu jis turėjo galimybę taip pat realiai suvokti, jog jo teisės tokiu būdu yra pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o jo skunde nurodytam laikotarpiui nuo 2010 m. iki 2014-05-01 (imtinai) taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, netirtinos bei nevertintinos. Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2014-05-02 iki 2015-06-20.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 103 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-2696-428/2015 pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TIK, kuriame pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TIK, neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2010 m. iki 2014-11-19. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo per mažas. Kauno apygardos administracinio teismo 2015-11-23 sprendimu skundas buvo tenkintas iš dalies ir priteista pareiškėjui 150 Eur. Šis sprendimas įstatymo nustatytu terminu ir tvarka nebuvo apskųstas apeliacinės instancijos teismui, todėl yra įsiteisėjęs. Teismas vertina, kad pareiškėjo reikalavimas nagrinėjamoje byloje dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo už minimalaus ploto normos pažeidimą Lukiškių TIK laikotarpiu nuo 2014-05-02 iki 2014-11-19 patenka į administracinės bylos Nr. I-2696-428/2015 nagrinėjimo apimtį ir jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo šioje dalyje yra įvertintas įsitesėjusiu teismo sprendimu. Paaiškėjus aplinkybei, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, administracinė byla nutrauktina dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl minimalaus ploto normos pažeidimo laikotarpiu nuo 2014-05-02 iki 2014-11-19.
Skundo reikalavimas dalyje dėl laikotarpio nuo 2014-05-02 iki 2015-06-20 dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge, duše ir kitų pažeidimų nagrinėtinas, kadangi administracinėje byloje Nr. I-2696-428/2015 dėl to nebuvo priimtas teismo sprendimas.
Sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą dėl minimalaus ploto normos pažeidimo yra reikšmingas ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2014-11-20 iki 2015-06-20.
Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis buvo kalinamas perpildytoje Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo kamerose, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz.,EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso (toliau- CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Į bylą atsakovo atstovo pateikti duomenys (b. l. 11, 21-24) patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TIK buvo laikomas atskirais periodais nuo 2014-11-20 iki 2015-10-21 kamerose Nr. 115, 116, 121, 278, 291, 323. Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TIK teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto nebuvo užtikrintas 5 paras. Pareiškėjui teko nuo 1,87 kv. m iki 2,58 kv. m gyvenamojo ploto (trūko nuo 1,02 kv. m iki 1,73 kv. m ploto).
Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.
Darytina išvada, jog pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint Lukiškių TIK, atskirais laikotarpiais 5 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju sanitariniai mazgai yra kamerose, pareiškėjui tekęs plotas tokiose kamerose buvo dar mažesnis, o jo galimybės judėti kameroje – itin ribotos.
Pareiškėjas taip pat skunde teigia, jog nebuvo įrengtas tinkamai tualetas, t.y. nebuvo užtikrintas privatumas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015-11-01, toliau- Higienos norma HN 76:2010) 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Koks tualeto įrengimas laikytinas nežeminančiu žmogaus garbės ir orumo, minėtuose teisės aktuose nenustatyta.
Atsakovas nurodė, jog tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio bei kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos, o kai kuriose kamerose įrengtos durys (b. l. 20). Tačiau atsakovas nenurodė ar ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo pareiškėjas buvo įrengtos durys ar uždėtos užuolaidos sanitariniame mazge. Pareiškėjo argumentai dėl sanitarinių mazgų netinkamo įrengimo lieka nepaneigti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodęs, jog vien pačios sienelės (net ir tinkamo aukščio) įrengimas savaime nelemia, jog bus įvykdyti teisės aktuose išdėstyti reikalavimai. Sienelės įrengimas turi garantuoti tokiu teisiniu reguliavimu siekiamo tikslo – užtikrinti pakankamą asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Saugumo užtikrinimas kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje.
Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks (tik perskyrimas sienele) sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016, 2017 m. balandžio 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A-309-438/2017). Darytina išvada, kad pareiškėjas tualete galėjo būti matomas kitų kartu laikomų asmenų bei Lukiškių TIK personalo, dėl to pareiškėjo nurodytos aplinkybės vertintinos kaip pareiškėjo teisės naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais pažeidimas. Pažeidimas truko 39 paras.
Pareiškėjas nurodė, jog duše trūko inventoriaus (keturiese turėjo naudotis tik dviem dušo galvutėmis).
Higienos normos HN 76:2010 68 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte. Ši teisė pareiškėjui buvo užtikrinta, dėl to jis ginčo nekelia.
Pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šią aplinkybę (kad turėjo naudotis tik dviem dušo galvutėmis). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šio nepatogumo. Pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą sieja su tuo, jog nebuvo užtikrintas privatumas dušuose, kadangi nebuvo pertvarų tarp dušų.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pertvarų duše nebuvimas pats savaime negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Kadangi sienelių dušo patalpose įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Atsakovas nurodė (b. l. 20), jog dušuose yra įrengtos pertvaros tarp dušų, tačiau nenurodė laikotarpio kada tos pertvaros buvo įrengtos. Todėl pareiškėjo argumentai dėl privatumo nebuvimo lieka nepaneigti.
Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima matyti jog pareiškėjui dėl prastų gyvenimo sąlygų būtų kilusios sveikatos problemos. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TIK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Todėl teismo vertinimu, pareiškėjui dėl nurodytų nepatogumų negalėjo kilti tokio lygio išgyvenimai, kokius jis nurodo skunde.
Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TIK pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią ploto normą kalėjo 5 paras bei 39 paras nebuvo užtikrintas privatumas bei nustačius ir kitus pažeidimus (privatumas duše), teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Darydamas šią išvadą teismas taip pat pabrėžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.
Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą bei informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu raštu būtų skundęsis Lukiškių TIK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 90 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 103 straipsnio 2 punktu teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. T. (a.k. (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjo R. T. skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl minimalaus ploto normos pažeidimo laikotarpiu nuo 2014-05-02 iki 2014-11-19 nutraukti.
Priteisti pareiškėjui R. T. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 90 Eur (devyniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.