Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Liudmilos Zaborovskos,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl nutarimo ir sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Inspektorė 2013-10-01 tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 24-3422 nustatė, kad pareiškėjas prieš kratos atlikimą neinformavęs pareigūnų, jog kameroje yra draudžiamų daiktų, kuriuos buvo siūloma atiduoti, pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punktą. 2013-10-08 V. K. buvo įteiktas Lukiškių TI-K direktoriaus pasirašytas 2013-10-09 nutarimas Nr. 62-780, kuriuo jam skirta nuobauda – teisės pirkti maisto produktus atėmimas vienam mėnesiui. Kalėjimų departamento pareigūnas D. J., ruošdamas atsakymą į pareiškėjo skundą įrašė duomenis, kuriuos faksu pateikė Lukiškių TI-K. Kalėjimų departamento sprendimas priimtas praleidus jo priėmimo terminą. Atsakymas yra formalus, biurokratiškas, neteisingas, nepagrįstas objektyviais Kalėjimų departamento ištirtais įrodymais, todėl negali būti teisėtu ir teisingu.

Atkreipė dėmesį, kad pažeidimo padarymo metu V. K. nebuvo skirta jokia kardomoji priemonė ir Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neteisėtai. Taigi, jam negalėjo būti taikomas nei Suėmimo vykdymo įstatymas, nei Bausmių vykdymo kodeksas. Minėtą faktą pareiškėjui pavyko įrodyti tik Lietuvos apeliacinio teismo (pareiškėjo nurodytas Lietuvos Aukščiausias Teismas laikytinas rašymo apsirikimu) 2013-11-13 nutartimi, tačiau tiek Lukiškių TI-K, tiek Kalėjimų departamentas tai turėjo žinoti, ypač Lukiškių TI-K inspektorė, kuri atlikusi tyrimą išvadoje nurodė, jog V. K. laukia apeliacinės instancijos teismo sprendimo.

Tvirtina, kad dėl neteisėtai skirtos nuobaudos už patirtus išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą ir kita turėtų būti kompensuota, atlyginant padarytą moralinę žalą, kurią pareiškėjas vertina 2 345 Lt.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pažymėjo, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs ir yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo mastais. V. K. skunde nenurodė, kuo grindžia žalos dydį, ir kaip konkrečiai žala pasireiškė, bei nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas bei atsakovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą institucijai buvo pranešta tinkamai (b. l. 64). Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nenustatyta, todėl ji nagrinėta nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013-10-09 nutarimo Nr. 62-780, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – teisės pirkti maisto produktus atėmimas vienam mėnesiui, bei Kalėjimų departamento 2013-11-14 sprendimo Nr. 2S-5546, kuriame buvo išnagrinėtas jo skundas dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2013-10-09 nutarimo Nr. 62-780 panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo. V. K. taip pat prašo atlyginti jam dėl neteisėtai skirtos nuobaudos padarytą neturtinę žalą ir įpareigoti Lukiškių TI-K iš įstaigos lėšų nupirkti ir išduoti pareiškėjui analogišką tualetinį vandenį.

Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Lukiškių TI-K Apsaugos priežiūros skyriaus budinčiosios pamainos Nr. 2 vyr. prižiūrėtojas F. L. ir stažuotojas J. D. (J. D.) 2013-09-12 tarnybiniuose pranešimuose nurodė, jog 2013-09-12 atliekant kratą kameroje Nr. 357, pas nuteistąjį V. K. buvo rasta: savos gamybos peilis, neaiškios kilmės žolelės ir tualetinis vanduo „BI-ES“, kurio sudėtyje yra 80 procentų alkoholio (b. l. 48). 2013-09-12 paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad tualetinį vandenį jam pirko Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Socialinės reabilitacijos skyriaus darbuotoja ir jį, jam atvykus į įstaigą, leido turėti kratą darę pareigūnai. Nurodė, kad į peilį panašų daiktą paliko įstaigos darbuotojas, kai vedė kabelinę televiziją, tačiau neatsiėmė, nors apie tai V. K. buvo pranešęs. Pažymėjo, kad arbatą įdėjo į maišelį, jog nepasimestų (b. l. 49–50). Prie paaiškinimo V. K. pridėjo UAB „Drogas“ 2013-02-21 kvitą, iš kurio matosi tualetinio vandens „BI-ES“ pirkimas (b. l. 51). Lukiškių TI-K darbams atlikti paliktas pagalbininkas L. S. 2013-09-17 paaiškinime nurodė, kad išvykdamas iš įstaigos elektriko pareigas ėjęs J. K. jam pasakė, jog neranda numeruoto peiliuko, skirto kabeliui apipjaustyti (b. l. 15). Lukiškių TI-K 2013-09-19 tarnybinio šuns panaudojimo akte nurodyta, kad belgų aviganiui buvo duotos apuostyti neaiškios kilmės žolelės, paimtos kratos metu iš gyvenamosios kameros Nr. 357, siekiant nustatyti, ar žolelėse nėra narkotinio bei psichotropinio poveikio turinčių medžiagų. Tarnybinis šuo neparodė, kad žolelėse yra tokio poveikio turinčių medžiagų (b. l. 52). Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas 2013-10-01 tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 24-3422 „Dėl uždraustų daiktų“ pasiūlė pareiškėją už Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 32 straipsnio 3 dalies reikalavimų bei Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 8 ir 11 punktų reikalavimų pažeidimą nubausti teisės aktuose nustatyta tvarka, savadarbį peilį, tualetinį vandenį „BI-ES“ sunaikinti, o žoleles grąžinti V. K. (b. l. 46–47). Lukiškių TI-K direktorius 2013-10-09 nutarime Nr. 62-780 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 3 dalį, t. y. Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 8 ir 11 punktų reikalavimus. V. K. paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus (b. l. 34).

V. K. su 2013-10-14 skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos ir prašė atlikti tyrimą bei paskirtą nuobaudą panaikinti. Nurodė, kad nuobauda buvo paskirta nesant objektyvių įrodymų bei jų pagrįstumo, konstatuojant tariamus pažeidimus. Tvirtino, kad nuobauda yra neteisėta, o Lukiškių TI-K direktoriaus priimtas nutarimas – formalus ir neteisingas (b. l. 40–43).

Lukiškių TI-K Apsaugos priežiūros skyriaus prižiūrėtojas J. D. ir vyresnysis prižiūrėtojas F. L. 2013-11-13 papildė savo 20123-09-12 tarnybinius pranešimus ir nurodė, kad prieš atliekant V. K. ir gyvenamosios kameros Nr. 357, kurioje jis buvo laikytas, kratą pareiškėjui buvo pasiūlyta atiduoti suimtiesiems draudžiamus turėti daiktus. V. K. atsakė, kad neturi draudžiamų daiktų su savimi, o gyvenamojoje kameroje, kurioje buvo laikomas, draudžiamų daiktų tai pat nėra (b. l. 53, 54). Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2013-11-14 priėmė sprendimą Nr. 2S-5545, kad Lukiškių TI-K direktorius, atsižvelgęs į padaryto pažeidimo aplinkybes, surinktą medžiagą bei vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 34 ir 36 straipsniais, 2013-10-09 nutarimu Nr. 62-780 paskirtą nuobaudą – draudimą vieną mėnesį pirkti maisto produktus – V. K. skyrė pagrįstai ir teisėtai, todėl nėra pagrindo jos panaikinti (b. l. 55–56).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymas ir Bausmių vykdymo kodeksas. Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad suimtieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos ir vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, suimtiesiems draudžiama turėti Bausmių vykdymo kodekso 1 priede nustatytus daiktus ir reikmenis. Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 8 ir 11 punktuose nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiam turėti psichiką veikiančias medžiagas ir gaminius, kurių sudėtyje yra šių medžiagų (8 punktas) bei peilius, skutimosi priemones (išskyrus elektrines ir mechanines skutimosi priemones bei skutimosi aparatus su kasetėmis) ir kitus aštriabriaunius bei smailius daiktus (11 punktas).

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2005-07-04 įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 140 punkte įtvirtinta, kad siekiant surasti ir paimti suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti tardymo izoliatoriaus, pataisos įstaigos ar areštinės teritorijoje besislapstančius suimtuosius arba nuteistuosius, atliekamos suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos bei apžiūros. Pagal šios instrukcijos 146 punktą, prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama.

Iš Lukiškių TI-K Apsaugos priežiūros skyriaus pareigūnų 2013-09-12 ir 2013-11-13 tarnybinių pranešimų ir kitų administracinėje byloje esančių įrodymų, matyti, kad V. K., prieš atliekant kratą, buvo pasiūlyta atiduoti draudžiamus turėti daiktus, tačiau jis to nepadarė. Atliekant kratą, kameroje, kurioje gyvena pareiškėjas, buvo rastas peilis ir tualetinis vanduo „BI-ES“, iš kurio etiketės vertimo (b. l. 67) matyti, kad šiame tualetiniame vandenyje yra 80 procentų alkoholio. Šie daiktai / reikmenys, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 8 ir 11 punktais, yra draudžiami. Siekiant nustatyti V. K. 2013-09-12 paaiškinime nurodytas aplinkybes, buvo atliktas tarnybinis tyrimas, tačiau jo metu nepavyko nustatyti, kad pareiškėjo kameroje rastas peilis priklausė Lukiškių TI-K ūkio darbams atlikti paliktam nuteistajam J. K., kadangi šis asmuo tyrimo metu jau buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos. Net jeigu peilis iš tikrųjų ir priklausė ne V. K., o kitam asmeniui, kuris jį paliko pareiškėjo kameroje, pareiškėjas apie tai nedelsiant privalėjo informuoti Įstaigos administraciją arba bent prieš kratą peilį atiduoti pareigūnams, tačiau jis to nepadarė. Tualetinis vanduo „BI-ES“, kurio sudėtyje yra 80 procentų alkoholio, nepriklausomai nuo jo įsigijimo bei patekimo pas V. K. būdo, yra draudžiamas laikyti reikmuo ir tai pareiškėjui turėjo būti žinoma. Laikyti, kad ant tualetinio vandens dėžutės pateikta informacija yra klaidinga ir daryti atskirus tyrimus dėl alkoholio buvimo nėra pagrindo, nes tokios abejonės nėra niekuo pagrįstos. Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas nevykdė tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimų ir pažeidė draudimą turėti psichiką veikiančių medžiagų ir gaminių, kurių sudėtyje yra šių medžiagų, bei draudimą turėti peilius, skutimosi priemones (išskyrus elektrines ir mechanines skutimosi priemones bei skutimosi aparatus su kasetėmis) ir kitus aštriabriaunius bei smailius daiktus. Taigi, režimo vykdymo pažeidimas V. K. inkriminuotas pagrįstai.

Pareiškėjas teigia, kad 2013-10-09 nutarimo priėmimo metu jis Lukiškių TI-K buvo laikomas be teisėto pagrindo. Pareiškėjas buvo nuteistas Vilniaus apygardos teismo 2013-07-11 nuosprendžiu 15 metų laisvės atėmimo bausme, kurios pusę paskirta atlikti kalėjime, o kitą pusę – pataisos namuose. Vilniaus apygardos teismo 2013-07-11 nuosprendžiu į bausmės laiką įskaičiuotas sulaikyme, suėmime ir atidavimo sveikatos priežiūros įstaigai metu išbūtas laikas ir nurodyta, jog bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2013-07-11. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio formuluotė rodo, jog teismo nuosprendis buvo pradėtas nedelsiant vykdyti. Baudžiamojo proceso kodekso 340 straipsnis nedelsiant leidžia vykdyti tik išteisinamąjį nuosprendį bei nuosprendį, kuriuo nuteistasis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės atlikimo. Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 1 dalis pažymi, kad bausmės vykdymo pagrindas yra tik įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis. Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje pateiktas nurodymas dėl bausmės skaičiavimo pradžios su šiomis nuostatomis nebuvo suderintas. Iš administracinėje byloje esančios Lietuvos apeliacinio teismo 2013-11-13 nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-572/2013 matyti, kad joje konstatuota, jog nuo 2013-08-06 nuteistajam V. K. jokia kardomoji priemonė minėtoje byloje nebuvo paskirta ir tik nuo 2013-11-13 nustatytas 3 mėnesių suėmimo terminas. Taigi susiklostė situacija, kad pareiškėjui nuo 2013-07-11 pradėta skaičiuoti bausmė iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuo 2013-11-12 bausmės skaičiavimas pagal Vilniaus apygardos teismo 2013-07-11 nuosprendį sustabdytas ir paskirta sankcija – suėmimas. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra iškelta administracinė byla Nr. I-6001-643/2014, kurioje pareiškėjas ginčija Lukiškių TI-K 2013-11-26 sprendimą Nr. 96-1803 ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2014-01-03 sprendimą Nr. 2S-85, susijusius su jo laikymo tardymo izoliatoriuje nuo 2013-07-11 iki 2013-11-13 teisėtumu, taip pat prašo atlyginti jam neturtinę žalą, atsiradusią V. K. nuo 2013-07-11 iki 2013-11-13 neteisėtai laikant tardymo izoliatoriuje. Šioje byloje bus išspręstas klausimas dėl to, ar dėl bausmės skaičiavimo pradžios pareiškėjui buvo padaryta žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra reikšmingas įvertinimas, ar pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kaip suimtasis ar kaip nuteistasis, o pareiškėjo pateikiamas argumentas dėl jo kalinimo be teisėto pagrindo atmestinas, kadangi laikymo Lukiškių TI-K metu laikotarpiu nuo 2013-07-11 iki 2013-11-13 jo teisės į laisvę buvo apribotos Vilniaus apygardos teismo 2013-07-11 nuosprendžiu.

Pareiškėjo padėtis nepriklausomai nuo to, ar jis būtų laikomas atliekančiu bausmę ar suimtu skiriant nuobaudą dėl padarytos veikos išlieka tokia pati. Nuobauda jam paskirta pagal Suėmimo vykdymo įstatymą. Pagal šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalį už suėmimo vykdymo režimo reikalavimų pažeidimą suimtiesiems gali būti skiriamos šios nuobaudos: 1) papeikimas; 2) pasivaikščiojimo pailginto laiko panaikinimas; 3) teisės pirkti maisto produktų atėmimas iki vieno mėnesio; 4) uždarymas į drausmės izoliatorių iki dešimties parų šio straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais ir tvarka. Analogiškai už tą pačią veiką nuteistiesiems nuobaudos numatytos Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalyje, kurios 3 punkte taip pat yra trečia pagal sunkumą nuobauda – teisės pirkti maisto produktų atėmimas iki vieno mėnesio, kokia ir buvo paskirta pareiškėjui. Tiek suimtiesiems, tiek nuteistiesiems draudžiama turėti Bausmių vykdymo kodekso 1 priede nustatytus daiktus ir reikmenis (Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 3 dalis, Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalis). Kitos nuobaudų skyrimo sąlygos tiek nuteistiesiems, numatytos Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnyje, tiek suimtiesiems, numatytos Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, yra analogiškos, todėl tiek vienu, tiek kitu atveju pažeidęs nustatytą režimą pareiškėjas baustinas vienodai.

Remiantis ištirtais byloje esančiais įrodymais, darytina išvada, kad V. K. pažeidė režimo reikalavimus, pažeidimas įrodytas, procesinių pažeidimų, nulemiančių nutarimo neteisėtumą, nepadaryta. Nuobaudos skyrimo tvarkos reikalavimai nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti. Nuobauda pareiškėjui skirta Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimu, t. y. nuobauda skirta įgalioto pareigūno ir įforminta tinkamai. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriant nuobaudą buvo atsižvelgta į pažeidimų padarymo aplinkybes, nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį, paskirta nepažeidžiant nustatytų terminų, todėl nėra pagrindo jos naikinti. Prašomame panaikinti nutarime aiškiai nurodyta pažeidimo esmė, pažeidimas kvalifikuotas tinkamai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog paskirta nuobauda yra proporcinga, adekvati padarytam pažeidimui. Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pateikė jam teisėtą ir pagrįstą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį atsakymą į jo skunde keltus klausimus.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2013-10-09 nutarimas Nr. 62-780 „Dėl suimtojo nubaudimo“ ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2013-11-14 sprendimas Nr. 2S-5546 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ yra teisėti ir pagrįsti. Nėra juridinio pagrindo juos naikinti remiantis pareiškėjo skunde ir jo teismo posėdyje išsakytais argumentais. V. K. subjektyvus manymas, kad ginčijami sprendimai yra neteisėti, nesudaro juridinio pagrindo juos panaikinti. Ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo turėtas tualetinis vanduo „BI-ES“ patenka į suimtiems draudžiamų turėti daiktų ir reikmenų sąrašą, nėra pagrindo įpareigoti Lukiškių TI-K iš įstaigos lėšų nupirkti ir išduoti V. K. analogišką tualetinį vandenį.

Pareiškėjas taip pat prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K priteisti 2 345 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau – ir CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Šioje administracinėje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šiame teismo sprendime atsakovo veiksmų teisėtumas buvo išanalizuotas teismui pasisakant dėl pirmojo reikalavimo. Teismui konstatavus, kad Lukiškių TI-K vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir veikė savo kompetencijos ribose, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo darbuotojų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei turtinės žalos priteisimui. Ši V. K. skundo dalis taip pat atmestina kaip nepagrįsta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas,

nusprendė:

Skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.