Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Pranešėja V. Ražinskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-331 2005 m. Teisėja R. Majauskienė Procesinio sprendimo kategorijos

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2005 m. gegužės 26 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. ir nukentėjusiojo K. Š. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 135 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 3 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

A. L. pagal BK 144 str. išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Iš A. L. priteista 4415 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Nukentėjusiajam K. Š. pripažinta teisė į ieškinių patenkinimą, o jų dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2003 m. gegužės 31 d., apie 21³⁰ val., (duomenys neskelbtini), privačių valdų miško 70 kvartalo 19-ame sklype, šaudydamas ir iššovęs ne mažiau kaip 5 kartus iš legaliai laikomo graižtvinio šaunamojo ginklo KO-44,7 Nr. AA2343, paskutiniu šūviu pataikęs nuo jo bėgančiam K. Š. į dešiniosios kojos kelį, padaręs pastarajam šautinę žaizdą dešiniojo kelio srityje su dešiniojo šlaunikaulio, dešiniojo blauzdikaulio lūžimu, kelio raiščių plyšimu, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo K. Š. sveikatą, nes dėl padaryto sužalojimo, susidarius dešinio blauzdikaulio vidinio kondilo defektui su dešiniojo šeivikaulio nervo uždegimu, nukentėjusysis prarado daugiau nei 30 % bendrojo ir profesinio darbingumo.

A. L. dar buvo kaltinamas tuo, kad šiais nusikalstamais veiksmais sunkiai sutrikdęs nukentėjusiojo K. Š. sveikatą, turėdamas galimybę suteikti pirmąją pagalbą, jam nepagelbėjo ir paliko be pagalbos, gresiant pavojui gyvybei, negalint nukentėjusiajam pačiam imtis savisaugos priemonių.

Teismas A. L. išteisino pagal BK 144 str. nenustatęs, jog padaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Teismas nurodė, kad A. L. veiksmuose nėra jam inkriminuoto nusikaltimo subjektyviosios pusės. Nukentėjusįjį suradus, jam tuoj pat buvo suteikta medicininė pagalba, o ją suteikus, jis buvo gabenamas į ligoninę. Tai patvirtino liudytojų K. S., K. R. , A. Ž. parodymai. Vežamo į gydymo įstaigą nukentėjusiojo perdavimą iškviestam ir pakeliui sutiktam greitosios medicinos pagalbos (GMP) ekipažui patvirtino liudytojų I. Š. bei A. A. parodymai.

Nuosprendyje konstatuota, kad apeliantas turėjo realų pagrindą K. Š. ir S. K. įtarti brakonieriavimu. Jo tyčia buvo nukreipta sulaikyti brakonierius. Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – Medžioklės taisyklės) 17.2 p. numatyta, jog tauriųjų elnių patinus galima medžioti nuo rugpjūčio 15 d. iki spalio 15 d. ir tik medžiotojams selekcininkams. Aplinkos ministro 2003-07-29 įsakymu Nr. 401 iš viso buvo uždrausta elnių patinų medžioklė 2003-2004 metų medžioklės sezono metu. Dėl to elnio patino sumedžiojimas uždraustu laiku, t. y. 2003-05-31, kvalifikuojamas kaip padaręs didelės žalos gyvūnijai, ir už tai padarę nurodytą veiką asmenys traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 272 str. 1 dalį. Tokiu būdu apeliantas, žinodamas šias aplinkybes ir turėdamas realų pagrindą manyti, kad K. Š. bei S. K. padarė nusikaltimą, bandė juos sulaikyti.

Be to, nuosprendyje konstatuota, jog apeliantas, bandydamas sulaikyti K. Š. ir S. K., pažeidė Medžioklės taisyklių 22.9, 51, 57.1 ir 57.10 punktus. Tačiau minėtos taisyklės nereglamentuoja, kaip reikia elgtis, bandant sulaikyti asmenis, įtariamus brakonieriavimu. Įvykio metu galiojusioje Medžioklės taisyklių redakcijoje iš viso nėra 22.9, 57.1 ir 57.10 punktų, o 51 punkte kalbama apie tai, kokius dokumentus medžioklės plotų naudotojai privalo pateikti įmonėms, superkančioms žvėrieną. Dėl to teismo išvada, kad įvykio metu apeliantas pažeidė Medžioklės taisyklių 22.9, 51, 57.1 ir 57.10 punktų reikalavimus, yra nepagrįsta bei neteisėta.

Be to, išteisindamas A. L. pagal BK 144 str., teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas, nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos, ir tai sukliudė priimti teisingą nuosprendį. Nukentėjusysis teigia, kad A. L. , priėjęs prie jo ir pamatęs, jog jis sunkiai sužeistas, ne tik nesistengė padėti, bet atėmė mobiliojo ryšio telefoną, po to įstūmė į šalia buvusią duobę ir paliko. Juo labiau, turėdamas mobiliojo ryšio telefoną ir matydamas, kad nukentėjusysis sužeistas, nekvietė medicinos pagalbos, o skambino draugams, todėl medicinos pagalba suteikta tik po keturių valandų. Įvykio metu gresiant pavojui nukentėjusiojo gyvybei, A. L. , turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiuoju bei galimybę suteikti pirmąją pagalbą, nepagelbėjo ir iš įvykio vietos pasišalino, palikdamas nukentėjusįjį pavojingoje gyvybei padėtyje, nors privalėjo juo rūpintis ir galėjo suteikti pirmąją pagalbą. Todėl teismas nepagrįstai nepritaikė BK 144 straipsnio.

Spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, teismas padarė esminių BPK pažeidimų. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos privalo būti išnagrinėtas baudžiamojoje byloje, išskyrus motyvuotai konstatuotus išimtinius atvejus, numatytus BPK 115 str. 2 dalyje. Nukentėjusysis mano, kad civilinio ieškinio dalis dėl moralinės (neturtinės) žalos turėjo būti nuosprendžiu išspręsta, nes visos tam reikalingos aplinkybės teismui buvo žinomos ir aiškios, jokių papildomų duomenų šiam klausimui išspręsti nereikėjo. Be to, teismas net nenurodė, kokia papildoma medžiaga turi būti pateikta. Teismas taip pat be pagrindo nepriteisė turtinės žalos, išlaidų už advokato pagalbą, nors byloje pateikti kvitai.

Be to, teismo išvada apie nustatytas bylos faktines aplinkybes nekonkreti, prieštaringa. Teismas nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų, neištyrė dalies esminių bylos aplinkybių. Teismas neįvykdė BPK 305 str. 1 d. 2-4 p. reikalavimų, tuo padarė dar vieną esminį BPK pažeidimą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo skundą atmesti. Nukentėjusiojo atstovas prašo nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo skundą atmesti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiojo skundą tenkinti iš dalies, t. y. tik dėl civilinio ieškinio.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. L. apeliacinis skundas tenkinamas, nukentėjusiojo K. Š. skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nustatė, kad 2003 m. gegužės 31 d., apie 21³⁰ val., (duomenys neskelbtini), privačių valdų miško 70 kvartalo 19-ame sklype, A. L. medžioklės metu pamatęs, kad du vyrai iš miško nešasi maišus ir elnio galvą bei supratęs, jog jie brakonieriai, su legaliai laikomu graižtviniu šaunamuoju ginklu KO-44,7 Nr. AA2343 vijosi, du kartus iššovęs į orą, aktyviai bandantį išvengti sulaikymo K. Š. būdamas įsitikinęs, kad šis yra padaręs nusikalstamą veiką, t. y. uždraustu laiku sumedžiojęs elnią. Lendant per pakeliui pasitaikiusius metalinius vartus, ginklas užkliuvo už nenustatytos vartų dalies, jį truktelėjus nuleistukas buvo nuspaustas ir ginklas iššovė. Kulka pataikė bėgančiam K. Š. į dešiniosios kojos kelį, padarydama pastarajam šautinę žaizdą dešiniojo kelio srityje su dešiniojo šlaunikaulio, dešiniojo blauzdikaulio lūžimu, kelio raiščių plyšimu. Tuo nukentėjusiajam K. Š. dėl neatsargumo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl padaryto sužalojimo, susidarius dešinio blauzdikaulio vidinio kondilo defektui su dešiniojo šeivikaulio nervo uždegimu, nukentėjusysis prarado daugiau nei 30 procentų bendrojo ir profesinio darbingumo. Bandydamas sulaikyti K. Š. , A. L. klydo manydamas, kad šis yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, ir negalėjo bei neturėjo suvokti savo klaidos, todėl jo kaltės dėl veikos nėra.

Apkaltinamasis nuosprendis iš esmės pagrįstas neįtikinamais ir nesutampančiais nukentėjusiojo bei liudytojo S. K. parodymais, o kiti įrodymai I instancijos teisme netinkamai įvertinti. Toks įrodymų įvertinimas neatitinka BPK 20 str. įtvirtintų įrodymų įvertinimo kriterijų, todėl nepagrįstai priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Jau pirmos apklausos metu (t. 1 b. l. 109-111) nuteistasis paaiškino, jog įvykio vakarą, būdamas medžioklės vadovas, vienas tykojo žvėrių, draugai buvo maždaug už kilometro. Eidamas pamiške, išgirdo iš miško sklindantį traškesį ir netrukus pamatė maždaug už 150 m iš miško išeinančius du vyrus. Per žiūronus pamatęs, kad vyrai nešasi maišus, o rankose – elnio galvą, suprato, jog jie brakonieriai, kadangi tokiu laiku elnių negalima medžioti. Dėl to priartėjęs maždaug iki 20 m liepė sustoti, tačiau šie numetė maišus ir ėmė bėgti. Norėdamas juos sulaikyti, nuteistasis iššovė į viršų. Vienas iš vyrų (vėliau paaiškėjo – K. Š. ) stabtelėjo, tačiau liepimui gultis nepakluso, todėl jie susistumdė, vyras vėl ėmė bėgti. Nuteistasis dar kartą bėgdamas iššovė į viršų, bet K. Š. pralindo pro aptvertos teritorijos vartus ir nubėgo link miško. A. L. , bėgdamas iš paskos, taip pat norėjo pralįsti pro tuos vartus, pakėlė ginklą per tvorą ir jį truktelėjo, nes šis buvo lyg užsikabinęs už metalų. Tuo metu ginklas iššovė. Nuteistasis suprato, kad bėgantį ir įlindusį į mišką vyrą galėjo sužeisti, nes šis aiktelėjo, todėl tuoj pat paskambino medžioklės draugams, nurodė susirinkti, apie įvykį pranešė medžiotojų klubo pirmininkui, paprašė iškviesti M. B. prie sužeistojo nėjo, kadangi nežinojo, ar šis turi ginklą, be to, jis buvo vienas, o anie – dviese, nors bėgdami pievoje išsiskyrė. Atvažiavus kitiems medžiotojams, medžiotojų klubo pirmininkui, aplinkos apsaugos inspektoriui, visi ėjo į mišką ieškoti sužeistojo. Jį rado apie 23 val., suteikė pirmąją pagalbą ir vežė į Prienų ligoninę. Pakeliui sutikę GMP automobilį, sužeistąjį perdavė medikams, o patys liko įvykio vietoje, laukė atvykstant pareigūnų. Medžiotojai jau buvo apžiūrėję mėsą, suradę vietą, kur išdorotas elnias.

Visas šias aplinkybes A. L. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1 b. l. 114-115), akistatoje su K. Š. (t. 1 b. l. 120-122), taip pat vėliau papildomai apklausiamas ikiteisminiame tyrime (t. 1 b. l. 126-127) ir I instancijos teisme. Atkreipiamas dėmesys, jog daugiau kaip aštuonis mėnesius įtariamasis davė parodymus be gynėjo, todėl nėra pagrindo galvoti, kad profesionalus teisininkas jam padėjo sugalvoti gynybinę versiją, kuri, beje, skirtingai negu teigiama nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, savo esme yra vienoda nuo pat pradžių. Tiesa, kai kurios parodymų detalės skiriasi, tačiau būtina įvertinti įvykio netikėtumą, greitą jo eigą, stresinę situaciją, be to, ilgą laiką, praėjusį nuo pirmos apklausos ikiteisminiame tyrime iki paskutinės apklausos teisme.

Liudytojai K. R. , A. Ž. parodė girdėję tris šūvius toje pusėje, kur buvo A. L. . Po to šis paskambino ir liepė nutraukti medžioklę, nes yra brakonieriai. Atvažiavus pasakė, jog brakonieriai pabėgo, gali būti sužeistas žmogus. Tolesnes įvykio aplinkybes liudytojai nupasakojo analogiškai, kaip ir nuteistasis.

Liudytojas V. S., medžiotojų klubo pirmininkas, parodė, kad apie 22 val. jam paskambino A. L. ir pranešė, jog medžioklės metu sulaikant brakonierius gali būti sužeistų, nes iššovė jo ginklas. Liudytojas paskambino į GMP, po to – aplinkos apsaugos vyr. inspektoriui K. S. Atvykus į vietą, kažkas išgirdo šūktelėjimą, visi ėjo ieškoti. Sužeistą žmogų surado už 10-15 m nuo laukymės į mišką. Jį suradus, suteikė pirminę pagalbą, paguldė į mikroautobusą ir vežė pas gydytojus. Įvykio aplinkybes, jog buvo grumtynės, šūvis įvyko bėgant pro vartelius, sužinojo iš A. L. .

Analogiškus parodymus davė liudytojas K. S., įvykio metu dirbęs aplinkos apsaugos Prienų agentūros vyr. inspektoriumi, apie įvykį pirmiausia sužinojęs iš V. S. Jis dar apžiūrėjo įvykio vietą, sudarė planą, fotografavo, filmavo, t. y. ruošė medžiagą administracinio teisės pažeidimo bylai, pranešė policijai.

Nukentėjusiojo K. Š. ir liudytojo S. K. parodymai esmingai skiriasi nuo nuteistojo A. L. parodymų.

Nukentėjusysis K. Š. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1 b. l. 51-52) parodė, kad su S. K. norėjo gamtoje išgerti alaus, todėl nuvažiavo į panemunę, pastarasis pasiskolino valtį, kuria persikėlė į kitą upės pusę. Būdami pievoje išgirdo šūvį, ir S. K. pasiūlė nueiti pažiūrėti, kas ką medžioja. Priėję aptvertą teritoriją pamatė baltos spalvos maišus, kuriuos apžiūrėjo ir rado mėsą, šalia mėtėsi elnio ar briedžio galva. Ją pakėlus, išgirdo šūvį, tačiau nieko nepastebėjo, o atsigręžęs pamatė bėgantį S. K. , šaukiantį, jog į juos šaudo. Nukentėjusysis irgi ėmė bėgti, tik į kitą pusę. Įbėgęs į mišką stabtelėjo, atsisuko ir pamatė vyrą, kuris vydamasis šovė ne mažiau kaip penkis kartus, atstatęs ginklą. Pajutęs smūgį į koją, parkrito ant žemės. Vyras buvo už 15-20 m, jau už aptvertos teritorijos vartų. Priėjęs jis liepė keltis, pastūmė, paėmė telefoną, po to atidavė pasakęs ,,skambink, kam nori, o aš dingstu”. Nukentėjusysis paskambino žmonai, S. K. , paprašė pagalbos. Jis prarasdavo sąmonę, o atsigavo jau tamsoje, išgirdęs kažkokius vyriškus balsus. Vyrai artyn nėjo ir pagalbos nesuteikė, tik davė atsigerti. Dar po poros valandų atvažiavo autobusiukas, jį įkėlė, brezentu uždengė galvą, akis, jis prarado sąmonę ir atsigavo tik pas medikus. Pirminę pagalbą jis suteikė pats sau, susiveržęs žaizdą savo marškiniais.

Apklaustas daugiau kaip po penkių mėnesių (t. 1 b. l. 53-54) nukentėjusysis parodė, kad S. K. sušukus ,,bėgam”, jis išgirdo kažką sakant vyrišką balsą, tada pradėjęs bėgti atsigręžė ir pamatė į juos nusitaikiusį vyrą, pasigirdo šūvis. Iki miško buvo 100-150 m, jis bėgdamas neatsisuko, tačiau suprato, jog vyras taikosi į jį, nes antras ar trečias šūvis praskriejo netoli galvos. Pamiškėje nukentėjusysis stabtelėjo, atsisuko ir matė, kad vyras jau buvo už aptvertos teritorijos 1-2 m, nusitaikęs į jį. Po sužeidimo A. L. buvo priėjęs du kartus: pirmą kartą liepė stoti ir eiti, paklausė, kur peršovė, paėmė telefoną ir nuėjo; po 10-15 min. jis grįžo, atidavė telefoną, įstūmė į šalia buvusią duobę ir pasakė dingstąs. Nukentėjusysis nuo sužeidimo vietos nušliaužė apie 10 m miško pakraščiu, kur jį ir surado.

Dar po trijų mėnesių (t. 1 b. l. 55-56) nukentėjusysis parodė nematęs, kokioje padėtyje A. L. nešėsi ginklą ir kur taikėsi šūvių metu, tačiau pirmą kartą ginklas buvo nutaikytas ne į orą, bet žemiau. Po to, kai su S. K. pradėjo bėgti į skirtingas puses, buvo ne mažiau kaip du šūviai. Nukentėjusysis jautė, kad taikė į jį, nes nuo trečio šūvio jis net apkurto ir suprato, jog jį nori sužeisti. Jokių grumtynių negalėjo būti, nuteistasis nebuvo net priartėjęs.

Analogiškai jis parodė parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1 b. l. 60-61).

Akistatoje su A. L. (t. 1 b. l. 120-122) nukentėjusysis vėl sakė buvus 4-5 šūvius. Tiesa, pradžioje jis teigė supratęs, kad buvo taikomasi į jį, tačiau vėliau nurodė negalįs pasakyti, ar A. L. šovė į orą, nes šūvių metu į jį atsisukęs nebuvo.

I instancijos teisme nukentėjusysis nurodė kiek kitokias aplinkybes, kuriomis atsirado įvykio vietoje: jie su S. K. nusipirko keturis butelius alaus ir pastarojo automobiliu nutarė vykti į panemunę pas šio draugą, tačiau ten buvo svečių, todėl S. K. tik paprašė valties; norėjo pasiirstyti, bet valtis buvo sunki; vaikščiojo panemune, išgirdo šūvį; S. K. įkalbėjo nueiti pažiūrėti, gal kas medžioja; kol ten nuėjo, praėjo valanda.

Skirtingai nukentėjusysis apibūdino ir pirmo šūvio aplinkybes: S. K. pasakius, kad į juos taikosi, nukentėjusysis besisukdamas išgirdo šūvį ir pamatė A. L. , šautuvą laikantį pusiau nuleistą (kiek vėliau pasakė, jog šautuvas buvo nuleistas į žemę). Bėgdamas girdėjo 5-6 šūvius, ketvirtas šūvis buvo kurtinantis. Atstūmęs ir išbėgęs pro vartus, girdėjo arti kvėpuojant žmogų. Už vartų atsigręžė ir pamatė į jį taikantis.

Toliau parodymai panašūs į ankstesnius, tačiau, skirtingai nuo pirmųjų, nukentėjusysis teigė visą laiką buvęs sąmoningas. Atsakydamas į klausimus nukentėjusysis parodė supratęs, kad kažkas medžioja, tačiau jam, tuo metu dirbusiam ugniagesiu gelbėtoju, neatrodė, jog eiti į pievą pavojinga. Rastus maišuose daiktus K. Š. apžiūrėjo, po to paėmė peilį, kuris ir liko jo rankose, kol bėgo. Gal buvo pakėlęs ir elnio galvą.

Liudytojas S. K. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1 b. l. 76-77) parodė, kad su K. Š. sugalvojo nuvažiuoti prie Nemuno pailsėti, nuėjo pas pažįstamą A. K. ir pasiskolino valtį, nes norėjo pabūti kitoje Nemuno pusėje, išgerti alaus. Geriant alų, iš miško išgirdo 1-2 šūvius. Jis medžiotojas, todėl buvo įdomu, kas ką nušovė, ir po pusvalandžio įkalbėjo draugą nueiti pasižiūrėti. Maždaug už 300 m pievoje prie tvoros pamatė maišus, juose – mėsą, o šalia elnio galvą. Liudytojas pakilnojo maišus ir tuo metu išgirdo kažką už nugaros šaukiant ,,šausiu”. Atsisukęs pamatė besitaikantį į juos ir iššovusį vyrą. Ėmė bėgti, į juos šovė apie šešis kartus. Įbėgęs į mišką, norėjo paskambinti draugui, bet telefonas buvo likęs automobilyje kitoje Nemuno pusėje, todėl persikėlė per upę. Paėmęs telefoną, pamatė praleistą skambutį, tuo metu paskambino K. Š. ir pasakė, jog sužeistas, prašė pagalbos.

Papildomos apklausos metu po aštuonių mėnesių (t. 1 b. l. 78-79) S. K. davė panašius parodymus, kad po pirmo šūvio abu su draugu ėmė bėgti, iš karto pasigirdo antras šūvis ir liudytojas matė, jog vyras bėgo iš paskos, atstatęs ginklą į juos, iš viso buvo apie 5-6 šūviai.

I instancijos teisme liudytojas taip pat teigė, jog valtį skolinosi jis, nes norėjo paplaukioti, bet kadangi buvo sunki, nusiyrė į kitą Nemuno pusę išgerti alaus. Belipant ar išlipus iš valties pasigirdo šūvis, ir liudytojas pasiūlė eiti pažiūrėti, kas šaudo. K. Š. pradžioje nesutiko, tačiau vėliau nutarė eiti pažiūrėti, kas ką sumedžiojo. Buvo šviesu, todėl ėjo drąsiai, pavojaus nematė.

Toliau liudytojo parodymai panašūs, iš viso buvo apie septyni šūviai. A. K. šiek tiek pažįstamas, bet nėra toks artimas, kad su juo plepėtų. Liudytojas nematė, kokioje padėtyje buvo šautuvas pirmo šūvio metu, o prieš tai matė, kad ginklas buvo nukreiptas į juos. Besivydamas vyras visą laiką šautuvą laikė prieš save. Liudytojas pagal garsą suprato, jog šaudo į jų pusę.

Liudytojas A. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė (t. 1 b. l. 86-87), kad dėl valties paskolinimo kalbėjo su K. Š. , nes pažinojo jo žmoną. Būtent jo mobiliojo ryšio telefono numerį užsirašė, jeigu prireiktų valties.

I instancijos teisme liudytojas patvirtino, jog ankstesni jo parodymai teisingi.

Teisėjų kolegija laiko neįtikinamais nukentėjusiojo ir liudytojo S. K. parodymus, kad jie skolinosi valtį, kėlėsi į kitą Nemuno krantą tam, jog išgertų keturis butelius alaus, juo labiau, kad, pasak S. K. parodymų teisme, K. Š. iš viso negėrė. Be to, liudytojas A. K. akivaizdžiai paneigė aptartus A. L. bei S. K. parodymus, jog būtent pastarasis skolinosi valtį. Liudytojas A. Kučinskas ikiteisminio tyrimo metu aiškiai pasakė, kad valtį sutiko paskolinti todėl, jog išsiaiškino K. Š. esant liudytojo pažįstamos vyrą. Taigi, nebuvo jokio pagrindo teigti, kad A. L. bei S. K. vyko pas A. K. kaip pas draugą ir tik šio namuose radę svečius paprašė valties.

Taip pat neįtikinama, jog S. K., būdamas medžiotojas ir turintis žinoti saugaus elgesio medžioklės metu reikalavimus, išgirdęs šūvius bei supratęs, kad vyksta medžioklė, smalsumo vedamas nutarė nueiti į medžioklės plotus pasidomėti, kas ką nušovė. Neįtikinama ir tai, jog K. Š. , dirbęs ugniagesiu gelbėtoju, t. y. su pavojais susijusį darbą, nesuvokė, kad eiti ten, kur vyksta medžioklė, pavojinga. Dar labiau neįtikinama, jog abu aptariami asmenys apie 21 val. netyčia atsirado kaip tik toje vietoje, kur kažkas sukrovė į maišus neseniai sumedžioto elnio mėsą (atsakydamas į eksperto klausimus nuteistasis A. L. teisme parodė, kad mėsa buvo dar šilta).

Visi šie neįtikėtini sutapimai teisėjų kolegijai leidžia teigti, jog nukentėjusysis ir liudytojas S. K. nepasakoja jų atsiradimo medžioklės plotuose tikrųjų aplinkybių. Dėl to jie suinteresuoti pateikti jiems naudingą įvykio versiją ir jų parodymais negali būti besąlygiškai tikima.

Neatitinka tikrovės nukentėjusiojo parodymai, jog nuo išgirstų pirmųjų šūvių iki susitikimo su nuteistuoju praėjo apie valanda. Byloje nėra jokių duomenų, kad A. L. tą vakarą būtų šaudęs į gyvūnus. Liudytojas K. R. parodė, jog išgirdo vieną po kito du šūvius, tada paskambino A. L. ir pasakė apie brakonierius, liepė nutraukti medžioklę. Trečią šūvį liudytojas išgirdo, eidamas į automobilį, o su A. L. susitiko po 10-15 minučių. Panašiai parodė kitas medžiotojas A. Ž.

Įvertinus nustatytas bylos aplinkybes, nėra logiško paaiškinimo, ką nuteistasis galėjo veikti maždaug 45 min. tarp antrojo ir trečiojo šūvio. Be to, nepamatęs įtariamų brakonierių, jis neturėjo priežasties šauti pirmųjų šūvių.

I instancijos teismas teisingai nustatė, kad tą dieną, kai nuteistasis su draugais medžiojo, nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog tai buvo padaryta netyčia. Priešingai išvadai padaryti byloje nėra patikimų duomenų.

Nuteistojo tyčinius veiksmus teismas motyvavo nukentėjusiojo ir liudytojo S. K. parodymais, kad vydamasis A. L. šautuvo vamzdį buvo nukreipęs į juos, o taip pat ekspertizės aktų duomenimis.

Teisėjų kolegijai atrodo neįtikinama aplinkybė, jog A. L. be jokio motyvo, t. y. prieš tai nepamatęs, kad nukentėjusysis K. Š. ir liudytojas S. K. iš miško išėjo nešini maišais bei elnio galva, juos norėjo sulaikyti. Nors pradžioje nukentėjusysis teigė prieš pirmą šūvį nieko nepastebėjęs, vėliau vis tik pripažino vyrišką balsą kažką sakius ir tik po to pasigirdus šūvį.

Šios aplinkybės atitinka nuteistojo parodymus, jog supratęs, kad iš miško išėjo brakonieriai, liepė sustoti, tačiau jiems numetus maišus ir ėmus bėgti, norėdamas juos sulaikyti, iššovė į viršų.

Išanalizavus šioje nutartyje išdėstytus nukentėjusiojo ir liudytojo S. K. parodymus apie bėgimą nuo vyro su ginklu, matyti, jog jie skiriasi: kartais buvo teigiama, kad jie matė į juos atstatytą ginklą; kartais – jautė, bet nebuvo atsisukę; kartais suprato, jog taikė į juos, nors nebuvo atsisukę; kartais matė ginklą nuleistą į žemę.

Visa tai daro jų parodymus neįtikinamus. Be to, vargu ar bėgant nuo persekiojančio su ginklu žmogaus galima gręžiotis, juo labiau, kaip sakė nukentėjusysis, girdint arti kvėpuojant besivejantįjį (šios aplinkybės kita variacija – žmogus su šautuvu nebuvo net priartėjęs).

Tas pat pasakytina apie šūvių skaičių. Ir nukentėjusysis, ir liudytojas S. K. teigė girdėję 5-6-7 šūvius, I instancijos teismas nemotyvuodamas nustatė penkis. Nuteistasis A. L. ne kartą parodė, kad į dėtuvę telpa tik penki šoviniai, todėl medžioklėje jis tiek ir turėjo; du iš jų iššovė į orą, trečiuoju buvo sužeistas nukentėjusysis, o du paėmė pareigūnai. Ekspertas V. Ž. teisme patvirtino, kad tiek šovinių galėjo būti. Liudytojai K. R. ir A. Ž. parodė girdėję tris šūvius. Įvykio vietos, ginklo ir daiktų apžiūros protokole (t. 1 b. l. 5-7) nurodyta, jog paimti du šoviniai.

Taigi, nukentėjusiojo ir liudytojo S. K. parodymai apie tiesiog švilpusias kulkas neatitinka kitų byloje esančių įrodymų, o jų parodymais paremta I instancijos teismo išvada apie šūvių skaičių yra nepagrįsta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti tik trys šūviai.

Teisėjų kolegija neabejoja nuosprendyje aptartų ekspertizės aktų duomenų patikimumu, tačiau juos vertina kitaip, negu I instancijos teismas.

Balistinės ekspertizės akto Nr. 11-2552 (04) duomenys (t. 2 b. l. 78-79) įrodo, jog nuteistojo šautuvui užkliuvus už vielinių vartų ir šautuvą truktelėjus savaiminis šūvis (nenuspaudus nuleistuko) įvykti negalėjo. Tačiau tai nereiškia, jog šūvis negalėjo įvykti, nenustatytomis aplinkybėmis nuspaudus nuleistuką, nuteistajam lendant per vartus ir šautuvui už jų užkliuvus, kadangi iš jau minėtame balistinės ekspertizės akte esančio šautuvo sudedamųjų dalių aprašymo matyti, kad jis neturi saugiklio. Nors nukentėjusysis teigė, jog paskutinis šūvis pasigirdo, nuteistajam būnant 1-2 m atstumu už vartų, tačiau jau aptarti motyvai leidžia abejoti tokių nukentėjusiojo parodymų patikimumu. Nuteistasis nežino, kaip įvyko šūvis. Jis nuosekliai parodė lindęs per vartus, šautuvą pakėlęs į viršų, ir šiam užsikabinus jį patraukęs. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tuo, kad šautuvui užkliuvus už vartų konstrukcijos ir jį patraukus, nuleistukas galėjo būti nuspaustas. Tokiai išvadai padaryti nereikia specialių žinių, pakanka gyvenimiškos patirties. Šūvio galimybę, prie nuleistuko prisilietus geležiai ar vielai, patvirtino I instancijos teisme dalyvavęs ekspertas balistas V. Žuromskas.

Iš kompleksinės teismo medicinos ir balistinės ekspertizės akto Nr. EKG 15/126/05 (01) duomenų (t. 2 b. l. 84-92) matyti, jog šūvio įėjimo žaizda yra K. Š. dešinės blauzdos užpakalinio ir vidinio paviršių srityje 4-5 cm žemiau pakinklio, šūvio išėjimo žaizda yra priekiniame išoriniame paviršiuje kelio sąnario srityje; kulkos judėjimo kryptis atitinka šautinio sužalojimo kanalo kryptį, kuri yra iš dešinės blauzdos užpakalinės dalies į priekį, iš vidinio paviršiaus link išorinio, nežymiai iš apačios į viršų; kulkos skriejimo trajektorija praktiškai sutampa su šautuvo vamzdžio taikymo linija; tai rodo, kad šūvio metu kulka pataikė į vietą, į kurią buvo nutaikytas šautuvo vamzdis; kokiam aukštyje tuo metu buvo šautuvo vamzdis, nustatyti negalima, nes nėra duomenų, pagal kuriuos galima būtų apie tai spręsti.

Tai leidžia teigti, jog nukentėjusysis sužalotas bėgantis, sulenktai kojai pakilus nuo žemės, nes, priešingu atveju, kulkos judėjimo kryptis negalėtų būti iš apačios į viršų. Jokių duomenų, kad nuteistasis gulėjo ir jo ginklas buvo žemiau nukentėjusiojo kojos kelio lygmens, byloje nėra. Kulkos skriejimo trajektorija nepaneigia nuteistojo aiškinimo, kokiomis aplinkybėmis ginklas iššovė, nes nėra jokių objektyvių duomenų, kokioje padėtyje buvo šautuvas, lendant per vartus. Taigi, to veiksmo metu šautuvo vamzdis galėjo būti nukreiptas bet kur, ir į nukentėjusiojo pusę, tačiau ši aplinkybė negali būti vienareikšmiškai vertinama kaip sąmoningas tyčinis šovimas į žmogų. Dėl to nesant objektyvių nenuginčijamų įrodymų dėl A. L. veiksmų bei tyčios, veika nelaikoma turinti BK 135 str. 1 d. numatytos veikos požymių.

Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo reiškiantis, jog visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai.

Nuteistojo nurodytos ginklo iššovimo aplinkybės negalint paneigti objektyviais duomenimis, ji vertinama, kaip atitinkanti buvusią situaciją.

Bandydamas sulaikyti įtartus brakonieriavimu asmenis, A. L. neabejotinai pažeidė saugaus elgesio su ginklu reikalavimus, tiesa, ne tuos Medžioklės taisyklių punktus, kurie išvardinti arba apibūdinti I instancijos teismo nuosprendyje. Jame be pagrindo rašoma, kad A. L. , pamatęs tariamus brakonierius, nesustabdė medžioklės, neinformavo kitų medžiotojų, kadangi liudytojai K. R., A. Ž. nuo pat ikiteisminio tyrimo nuosekliai tai paneigė. Teismo nuosprendyje nurodytos Medžioklės taisyklių nuostatos apie leidimą medžioklės metu pasitraukti tik 5 m į kairę ar dešinę išilgai medžiotojų linijos ir pan. negalėjo būti pritaikytos, nes jos reglamentuoja medžioklę varant, o šiuo atveju medžiotojus skyrė maždaug 1 km atstumas, jie nebuvo išsirikiavę linija, medžiojo šernus, jų tykodami.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad Medžioklės taisyklės nereglamentuoja, kaip reikia elgtis, bandant sulaikyti brakonieriavimu įtariamus asmenis, tačiau ir šiuo atveju būtina laikytis kiekvienam turinčiam šaunamąjį ginklą asmeniui privalomų žinoti bendro pobūdžio saugaus elgesio su ginklu reikalavimų, numatytų 2002-01-15 priimtame Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme (30 str. 2 d. 5 p.: ,,(...) ginklų, jų šaudmenų savininkui (...) draudžiama (...) nešiotis parengtą šaudyti ginklą”). Be to, ir jau minėtų Medžioklės taisyklių 64, 65 p. nuostatos reikalauja medžioklinį šautuvą nešioti be šovinio lizde, ne medžioklės metu šoviniai iš šautuvo turi būti išimti.

A. L. nenumatė, jog su ginklu rankoje vejantis tariamą brakonierių, pakeliui pasitaikys kliūtis, už kurios užkliuvus, šautuvo nuleistukas bus nuspaustas ir ginklas iššaus, sunkiai sužalodamas žmogų, tačiau, būdamas patyręs medžiotojas, pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Taigi, nuteistasis veikė nusikalstamai nerūpestingai (BK 16 str. 3 d.). Jau minėtos kompleksinės teismo medicinos ir balistinės ekspertizės akto Nr. EKG 15/126/05 (01) duomenys įrodo, kad įvykio metu nukentėjusiajam K. Š. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, todėl A. L. veika kvalifikuotina pagal BK 137 str. 3 d. kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo.

Kadangi nuteistojo veika atitinka švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, negu nustatė I instancijos teismas, nukentėjusiojo apeliacinio skundo motyvai dėl nuteistajam paskirtos pagal griežtesnį įstatymą per švelnios bausmės atmetami. Be to, priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, teismas pakankamai argumentavo paskirtos bausmės dydį pagal jo nustatytą veikos kvalifikavimą.

Tačiau A. L. neturi atsakyti pagal Baudžiamąjį kodeksą, nes dėl neatsargumo sunkiai sutrikdė sveikatą, vykdydamas pilietinę pareigą, t. y. vydamasis aktyviai bandantį išvengti sulaikymo nukentėjusįjį, būdamas įsitikinęs, jog šis padarė nusikalstamą veiką.

I instancijos teismas pripažino nuteistąjį turėjus realų pagrindą K. Š. ir S. K. įtarti brakonieriavimu. Šioje nutartyje taip pat aptartas nukentėjusiojo bei liudytojo versijos, kad jie netyčia atsirado prie maišų su šviežiai išdarinėta mėsa, neįtikėtinumas. A. L. per žiūronus matė juos išeinančius iš miško su maišais ir elnio galva rankose. Būdamas medžiotojas, medžioklės vadovas, jis žinojo, jog pagal Medžioklės taisykles tauriųjų elnių medžioklė leidžiama tik nuo rugpjūčio 15 d. ir tik medžiotojams selekcininkams, o už neteisėtą medžiojimą, t. y. uždraustu laiku bei uždraustų gyvūnų, numatyta baudžiamoji atsakomybė (BK 272 str.). Savo medžioklės būrelio plotuose pamatęs svetimus asmenis su aiškiais brakonieriavimo įkalčiais, nuteistasis norėjo juos sulaikyti, nes tauriojo elnio sumedžiojimas padaro didelės žalos gyvūnijai. Šie, metę maišus bei elnio galvą, ėmė bėgti. Tai dar labiau sustiprino A. L. įsitikinimą, kad susidūrė su brakonieriais, padariusiais nusikalstamą veiką.

Vėliau paaiškėjo, jog A. L. klydo manydamas, kad sulaikomi asmenys yra padarę nusikalstamą veiką (Kauno apygardos administracinis teismas 2003-10-09 panaikino Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Prienų agentūros 2003-07-18 nutarimą, kuriuo S. K. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 85 str. 1 d. paskirta administracinė nuobauda), tačiau tomis aplinkybėmis ir tuo metu jis negalėjo bei neturėjo suvokti savo klaidos. Dėl išdėstytų motyvų jo kaltės už nukentėjusiojo K. Š. sveikatai atsiradusias sunkias pasekmes nėra ir baudžiamoji byla šioje dalyje turi būti nutraukta (BK 29 str. 1 d.).

Dėl to naikinama nuosprendžio dalis, kuria iš dalies patenkintas prokuroro civilinis ieškinys, o nukentėjusiajam K. Š. pripažinta teisė į ieškinių patenkinimą, jų dydžio klausimą perdavus nagrinėti civilinio proceso tvarka. Visi civiliniai ieškiniai, taikant analogiją pagal BPK 115 str. 3 d. 2 p., paliekami nenagrinėti. Tokia išvada daroma ir iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 4.5 punkto prasmės.

Taigi, atmetami nukentėjusiojo apeliacinio skundo motyvai, susiję su civiliniu ieškiniu.

Teismas priėmė pagrįstą sprendimą, išteisindamas A. L. pagal BK 144 str., kadangi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog jis paliko nukentėjusįjį be pagalbos, kai šio gyvybei grėsė pavojus.

Šią aplinkybę nurodė tik pats nukentėjusysis, tačiau jo parodymų patikimumas jau aptartas, be to, juos paneigia bylos medžiaga.

Nuteistasis nuosekliai parodė, kad iš aiktelėjimo suprato, jog bėgęs į mišką žmogus gali būti sužeistas, todėl iš karto apie tai informavo medžiotojų klubo pirmininką V. S., ir šis paskambino į GMP. Pats nėjo ieškoti žmogaus, nes bijojo dėl savo saugumo, nežinojo, ar šis turi ginklą, be to, bėgliai buvo dviese, o jis vienas.

Nukentėjusiojo parodymai, kad nuteistasis ne tik jį paliko, nesuteikęs pagalbos, bet dar atėmė telefoną, įstūmė į šalia buvusią duobę, yra neįtikinami. Taip pasielgus, būtų nelogiška apie galimai sužeistą žmogų pranešti kitiems medžiotojams, skambinti medžiotojų klubo pirmininkui.

Aplinkybę, jog susirinkus medžiotojams ir kitiems asmenims, netrukus nukentėjusysis buvo ieškomas bei surastas, patvirtino liudytojai V. Stapčinskas, K. Sinkevičius, K. R. , A. Žitkus.

Tai, kad pirminę medicinos pagalbą nukentėjusysis suteikė pats sau, o nuteistasis su liudytojais jį surado vėliau ir tada ėmėsi priemonių įtvirtinti sužeistą galūnę, vežti į gydymo įstaigą, nėra pagrindas teigti, jog K. Š. sąmoningai buvo paliktas be pagalbos. Neturi esminės reikšmės ir ta aplinkybė, kad į GMP skambino ne pats A. L. , kadangi jis tuoj pat apie galimą sužeistąjį pranešė asmeniui – V. S. – žinojusiam, kokių priemonių reikia imtis.

Nepagrįstas nukentėjusiojo apeliacinio skundo motyvas, jog medicinos pagalba jam suteikta tik po keturių valandų. Nustatyta, kad K. Š. sužeistas apie 21³⁰ val. Tamsoje laiko pojūtis yra kitoks, tačiau nuosprendyje ir nutartyje aptarta, jog pagalba nukentėjusiajam suteikta, kai tik jis surastas. Tai užfiksuota aplinkos apsaugos vyr. inspektoriaus nuotraukose, darytose renkant medžiagą dėl nušauto elnio (t. 2 b. l. 25). Iš Prienų rajono pirminės sveikatos priežiūros centro 2004-02-04 rašto Nr. 16 (t. 1 b. l. 42) matyti, kad GMP gavo pranešimą apie Zajų miške peršautą žmogų apie 22 valandą. Gydytojai išvyko po 23 val., nes nebuvo aišku, kur važiuoti. Iš pakeliui sutikto automobilio (nustatyta, jog tai medžiotojų mikroautobusas) į GMP automobilį nukentėjusysis perkeltas apie 0¹⁰ val.

I instancijos teismas tinkamai motyvavo priimtą sprendimą dėl A. L. išteisinimo, todėl šioje dalyje nuosprendžio nėra pagrindo keisti.

Teisėjų kolegijos nuomone, priimdamas nuosprendį teismas nepadarė esminių BPK pažeidimų, todėl šiuo aspektu nuosprendis atitinka jam keliamus reikalavimus. Įrodymų vertinimas dėl nuteistojo A. L. kaltės šioje nutartyje aptartas, tačiau tai nesusiję su skunde minimu BPK 305 str. 1 d. 2-4 p. reikalavimų nesilaikymu.

Dėl vienos veikos I instancijos teismui A. L. išteisinus, o dėl kitos veikos apeliacinės instancijos teismui bylą nutraukus, kardomoji priemonė bei laikinas nuosavybės teisės apribojimas turi būti panaikintas, o daiktinis įrodymas – šaunamasis ginklas – grąžintas savininkui.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1, 2 p., 327 str. 1 p., 3 str. 1 d. 9 p.,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2005 m. kovo 25 d. nuosprendžio dalį, kuria A. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 3 m., panaikinti.

Baudžiamąją bylą prieš A. L. šioje dalyje nutraukti nustačius, kad jis padarė veiką, vydamasis aktyviai bandantį išvengti sulaikymo asmenį ir manydamas, jog sulaikomasis yra padaręs nusikalstamą veiką.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš dalies patenkintas prokuroro civilinis ieškinys, o nukentėjusiajam K. Š. pripažinta teisė į ieškinių patenkinimą, jų dydžio klausimą perdavus nagrinėti civilinio proceso tvarka, ir visus civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Panaikinti A. L. kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir Prienų rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2004 m. vasario 19 d. nutarimu jam paskirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į lengvąjį automobilį Citroen XM, valstybinis numeris RKZ 961 bei priekabą MAZ 8114, valstybinis numeris AP 120.

Daiktinį įrodymą – Birštono PK saugykloje saugomą šaunamąjį ginklą KO-44 Nr. AA-2343 – grąžinti A. L. .

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nukentėjusiojo K. Š. apeliacinį skundą atmesti.