- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2010-03-19
- Bylos Nr.
- 1A-94-107-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rasa Valentinienė (pirm.), Stasys Valužis, Dalius Jocys
- Nuteistasis
- I. B., V. Š.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rasos Valentinienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. Š. ir I. B. apeliacinius skundus dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. Š., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. ir nuteistas:
pagal BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. – dvejiems (2) metams laisvės atėmimo.
Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., 65 str. 1 d. 1 p. paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, areštą pakeičiant laisvės atėmimo bausme, paskirta galutinė dvejų (2) metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
I. B., gim. (duomenys neskelbtini), pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., 24 str. 3 d. 182 str. 2 d. ir nuteista:
pagal BK 24 str. 3 d. 182 str. 2 d. – dvejiems (2) metams laisvės atėmimo.
Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., 65 str. 1 d. 1 p. paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, areštą pakeičiant laisvės atėmimo bausme, paskirta galutinė dvejų (2) metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Iš V. Š. ir I. B. solidariai priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Tauragės skyriui 29 239,31 Lt turtinei žalai atlyginti.
Kita civilinio ieškinio dalis atmesta.
Aprašomoji dalis
nustat ė:
V. Š. ir I. B. nuteisti už tai, kad iš anksto susitarę suklastojo tikrus dokumentus, įrašė juose neteisingus duomenis apie I. B. išmokėtą atlyginimą už darbą V. Š. antstolio kontoroje, taip I. B. sukčiavimo būdu įgijo teisę į nepagrįstai didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą.
V. Š. ir I. B. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrai, tyčia, V. Š. padedant I. B. sukčiauti, V. Š. į 2008 m. birželio mėnesio darbo užmokesčio apskaičiavimo–išmokėjimo žiniaraštį, 2008-06-30 kasos išlaidų orderį Nr. 13, 2008 m. birželio 1–30 d. kasos lapą Nr. 6, 2008-06-30 pranešimą VSDFV Šilalės skyriui apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą (2–SD versija 01) įrašė žinomai neteisingus duomenis ir patvirtino savo parašu,
kad I. B. laikotarpiu nuo 2008-06-10 iki 2008-06-30 dirbo antraeilėse pareigose buhaltere antstolio V. Š. kontoroje, (duomenys neskelbtini), iš anksto žinodami, kad I. B. tokio darbo nedirbs, išdirbo 46 valandas ir už tai jai buvo išmokėtas 10 000 litų atlyginimas, kuris neatitinka realaus atlyginimo dydžio pagal darbo apmokėjimo praktiką už analogišką darbą, kurį atliko I. B.. V. Š. suklastojus 2008 m. birželio mėnesio priskaičiavimo–išmokėjimo žiniaraštį, 2008-06-30 kasos išlaidų orderį Nr. 13, 2008 m. birželio 1–30 d. kasos knygos lapą Nr. 6 bei pateikus VSDFV Šilalės skyriui pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą, kuriame įrašyti duomenys apie I. B. darbo užmokestį, neatitinkantį realaus atlyginimo dydžio už laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 8 d. iki 2010 m. rugsėjo 25 d., I. B. apgaulės būdu įgijo teisę gauti 125 936,47 Lt motinystės (tėvystės) pašalpą, kuri yra 66291,30 Lt didesnė, negu ji būtų apskaičiuota pagal darbą pagrindinėje darbovietėje (59 645,17 Lt). Taip VSDF buvo padaryta didelė turtinė žala.
Apeliaciniame skunde nuteistasis V. Š. teigia, kad apylinkės teismas nuosprendį pagrindė iš esmės tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, visiškai neatsižvelgė ir nevertino ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu tirtų įrodymų visumos, o palankių nuteistajam liudytojų parodymų teismas neanalizavo ir nevertino. Apeliantas pabrėžia, kad apylinkės teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė tik baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, tačiau nepateikė jokių išvadų ir motyvų, kuris iš įrodymų patvirtina ar paneigia nusikalstamos veikos sudėties buvimą, nepateikė nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų.
Nuteistojo V. Š. aiškinimu, BPK 305 straipsnio analizė leidžia daryti išvadą, jog apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai turi būti ne tik išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, atskleidžiant jų turinį bei nustatytas faktines aplinkybes. Teismas privalo paaiškinti, kodėl vienas aplinkybes laiko įrodytomis, o kitas ne, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Nuosprendyje nusikalstamos veikos būdas, kaltės forma, tikslas, motyvas ir padariniai turi būti aprašomi tiksliai ir aiškiai. Apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, išdėstomi ir kaltinimui prieštaraujantys duomenys, ir tik po to nurodomos teismo išvados dėl įrodymų. Tokiai praktikai, kada įrodymai atmetami neišdėsčius teismo išvadas pagrindžiančių įrodymų turinio, nepritartina. Motyvai dėl įrodymų turi būti paremti argumentuota visų įrodymų analize, padarytas išvadas būtina pagrįsti faktiniais duomenimis, ištirtais teisiamajame posėdyje. Teismo išvados dėl kaltinamojo kaltės turi būti pagrįstos ne atskirų įrodymų, o įrodymų viseto analize.
Nuteistojo V. Š. nuomone, apylinkės teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, netinkamai vertino surinktus įrodymus, todėl V. Š. nuteisė.
Apeliantas pabrėžia, kad BK 182 str. 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę už sukčiavimą, t. y. apgaulės panaudojimą savo ar kitų naudai, įgyjant didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengimą didelės vertės turtinės prievolės arba jos panaikinimo. Šio nusikaltimo esmė – apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Būtinuoju sukčiavimo objektyviosios pusės požymiu yra veikos padarymo būdas – apgaulės panaudojimas. Kad veika būtų kvalifikuota kaip sukčiavimas, būtina nustatyti apgaulės panaudojimo faktą, asmeniui įgyjant turtą, turtines teises ir panašiai. Tuo atveju, jei apgaulės faktas asmens veikoje, jam įgyjant teisę į turtą ar turtinę teisę, nenustatomas, tokio asmens veika negali būti kvalifikuojama kaip sukčiavimas, nes jo veikoje nėra nustatytas būtinas šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymis – nusikaltimo padarymo būdas. Apgaulė – tai sąmoningas pranešimas melagingų, tikrovės neatitinkančių žinių apie tam tikras aplinkybes ir faktus arba jų nuslėpimas.
Nuteistasis V. Š. teigia, kad apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, laikė, jog apgaulė jo veiksmuose pasireiškė tuo, kad jis panaudojo 2008 m. birželio mėnesio darbo užmokesčio apskaičiavimo–išmokėjimo žiniaraštį, 2008-06-30 kasos išlaidų orderį Nr. 13, 2008 m. birželio 1–30 d. kasos knygos lapą Nr. 6, 2008-06-30 pranešimą VSDF valdybos Šilalės skyriui apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą (forma 2–SD versija 01), kuriuose pats V. Š. įrašė žinomai neteisingus duomenis ir juos patvirtino savo parašu, t. y. suklastojo dokumentus, įrašydamas juose neteisingus duomenis, ir nuteistojo veiksmus kvalifikavo kaip nusikaltimų, numatytų BK 182 str. 2 d. ir BK 300 str. 1 d., sutaptį. Neteisingais duomenimis, įrašytais į dokumentus, apylinkės teismas laikė duomenis, jog I. B. išdirbo 46 val. ir už tai jai buvo išmokėtas 10 000 Lt atlyginimas, neatitinkantis realaus atlyginimo dydžio pagal darbo apmokėjimo praktiką už analogišką darbą, kurį atliko I. B..
Apeliantas V. Š. tvirtina, kad bylos įrodymais nustatyta, jog I. B. jis įdarbino tam, kad ji sutvarkytų jo antstolio kontoros dokumentų archyvą. Tiek V. Š., tiek I. B. žinojo, jog buhalterės darbo I. B. nedirbs, o tvarkys archyvą, t. y. faktiškai vykdys kitas darbo funkcijas, nei buvo numatyta pasirašytoje darbo sutartyje. Kad I. B. buvo pasamdyta atlikti archyvo tvarkymo darbus ir sutvarkyti apie 3000 bylų, o ne dirbti buhaltere, patvirtino liudytoja I. P.. Aplinkybė, kad I. B. dirbo kitą nei darbo sutartyje sulygtą darbą, už kurį jai buvo sumokėtas atlyginimas, negali būti vertinama baudžiamosios teisės prasme, o tik išimtinai vadovaujantis darbo teisės normomis.
Byloje įrodyta ir tai, kad apeliantas buvo gavęs nurodymą sutvarkyti archyvą, todėl privalėjo spręsti klausimą, kaip tą nurodymą įvykdyti. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-11-19 nutarimą Nr. 1797, kuriuo patvirtintas „Individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą rūšių sąrašas“, ir kuriame nėra numatyta galimybė fiziniams asmenims verstis archyvavimo veikla ir archyvavimo paslaugų teikimu pagal verslo liudijimą, V. Š. negalėjo samdyti žmogaus archyvo sutvarkymui pagal verslo liudijimą, galėjo samdyti archyvo sutvarkymui darbuotoją pagal terminuotą darbo sutartį arba bendrovę, teikiančią tokias paslaugas. Atsižvelgiant į bendrovių taikomus vidutinius įkainius, tinkamiausias sprendimas buvo samdyti darbuotoją pagal terminuotą darbo sutartį, nes jam mokėti reikėtų mažiau.
Nuosprendyje minima aplinkybė, kad nuteistasis archyvo tvarkymui nesamdė antstolių kontoroje dirbančių darbuotojų, neturi jokios įrodomosios vertės, nes nuteistajam kaip darbdaviui nei Darbo kodeksas, nei kiti teisės aktai, reglamentuojantys darbo santykius, pareigos papildomą darbą visų pirma pasiūlyti kontoros darbuotojams nenustato. Be to, teisiamajame posėdyje liudytojos antstolio kontoros darbuotojos I. P., L. S. parodė, kad jos dirbti papildomą darbą nebūtų sutikusios.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigtas faktas, jog I. B. darbą atliko, t. y. V. Š. antstolių kontoros archyvą, apie 3 000 bylų, už laikotarpį nuo 2003 iki 2006 metų sutvarkė. Apie atliktą darbą patvirtino liudytoja I. P.. Ji parodė, kad archyvas buvo sutvarkytas teisingai. L. S. patvirtino, jog archyvas buvo tvarkomas, ir ji retkarčiais I. B., tvarkančią dokumentus, matydavo. Kadangi įrodymais patvirtinta, jog I. B. archyvo dokumentus sutvarkė, todėl nuteistasis turėjo teisėtą pagrindą su ja sulygtą darbo užmokestį – 10 000 Lt – jai sumokėti.
Nuteistojo V. Š. nuomone, apylinkės teismas I. B. išmokėto darbo užmokesčio dydžio neatitikimą realiam darbo užmokesčiui susiejo išimtinai su V. Š. nuolatinių darbuotojų gaunamu darbo užmokesčiu, neatsižvelgė, kad darbuotojos nevykdė archyvo tvarkymo darbų ir joms už tokį darbą atlyginimas mokamas nebuvo, nevertino liudytojų parodymų, jog sumokėtas atlygis už archyvo tvarkymą nėra per didelis, nevertino paties atlikto darbo apimčių, kad archyvas buvo apskritai netvarkytas.
Šalies argumentai
Apeliantas konstatuoja, kad teismas neteisėtai ir nepagrįstai nurodė, jog ,,...teisiamojo posėdžio metu V. Š. pripažino, jog priimdamas I. B. dirbti archyvo darbuotoja, būtų turėjęs sumokėti 800 Lt atlyginimą“. Nuteistasis V. Š. nurodo, kad iš 2009-09-30 teisiamojo posėdžio protokole Nr. TP–129 užfiksuotos jo apklausos konteksto matyti, kad jis, liudydamas apie 800 Lt darbo užmokesčio dydį, parodė, jog toks atlyginimas būtų mokamas archyvarui, t. y. nuolatiniam darbuotojui, kuris kasdien vykdytų tokias darbo funkcijas, tačiau tai negali būti laikoma įrodymu, kad I. B. turėjo būti mokamas būtent toks darbo užmokestis, nes jos atlikto darbo apimtis buvo nepalyginamai didesnė ir tai, apelianto nuomone, yra įrodyta baudžiamojoje byloje tiek liudytojų parodymais, tiek antstolio K. K. 2009-02-23 pažyma. Apelianto nuomone, teismas taip pat nevertino nuteistojo parodymų, duotų teisiamajame posėdyje 2009-09-30, jog vienos bylos sutvarkymo vidutinis įkainis 2007 m. buvo 15 Lt, ir nebandė aiškintis, kokius įkainius už tokių paslaugų teikimą taiko privatūs juridiniai asmenys.
Nuteistasis V. Š. atkreipia teismo dėmesį į tai, kad Šilalės rajono apylinkės teismas apkaltinamajame nuosprendyje konstatuodamas, jog „2008-06-10 sudarytoje darbo sutartyje nenurodyta, kokį darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui darbo užmokestį, kaip to reikalauja LR DK 95 str., 10 000 Lt atlyginimas nurodytas tik 2008-06-10 įsakyme dėl priėmimo į darbą. Nors iš anksto buvo susitarta, kad I. B. tvarkys archyvą, kas neįeina į buhalterės pareigas, pažeidžiant LR DK 119 str., nebuvo tai aptarta darbo sutartyje. V. Š., dirbdamas antstoliu, savo veikloje privalėjo vadovautis LR Konstitucija, įstatymais, tarptautinėmis sutartimis. Teisingą darbo apmokėjimo nustatymą reglamentuoja Konstitucijos 38 str., darbo kodeksas, poįstatyminiai teisės aktai. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu V. Š. nenurodė jokio įstatyminio pagrindo nustatyti I. B. už 38 val. darbo laiką 10 000 Lt atlyginimą... Tokiais veiksmais V. Š. pažeidė darbo apmokėjimo nustatymo, vienodo atlyginimo taikymo, neleistinumo piktnaudžiauti teise principus...“, ne tik nepagrindė nusikalstamų veikų kvalifikavimo teisingumo, bet ir yra neteisėti iš esmės, nes teismas savo nuosprendį motyvuoja ne byloje ištirtais įrodymais, liudytojų parodymais, bet jo neva įvykdytais darbo teisės ir civilinės teisės galimais pažeidimais, todėl V. Š. nuomone, nurodyti motyvai yra niekiniai ir negaliojantys.
Apeliantas tvirtina, kad antstolio veikla yra privati ir darbo sutarties šalys – darbdavys (šiuo atveju V. Š.) ir darbuotojas (šiuo atveju I. B.) – turi visas įstatymų jiems suteiktas teises susitarti dėl darbo užmokesčio dydžio, jo mokėjimo tvarkos, t. y. teisės aktai nenumato jokių apribojimų darbo užmokesčio dydžiui, todėl nuteistasis ir I. B. dėl darbo užmokesčio susitarė tinkamu būdu. Nuteistasis teigia, kad šias aplinkybes teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir VSDF valdybos Tauragės skyriaus direktoriaus pavaduotoja įmokoms, pašalpoms ir nedarbingumo kontrolei liudytoja A. I. K., kuri parodė, jog VSDF nekontroliuoja, kiek jų darbuotojai realiai dirba ne pagrindinėje darbovietėje, taip pat nenustato ribų, kiek leidžiama išdirbti, dirbant ne pagrindinėje darbovietėje, nes tai yra „darbdavio ir darbuotojo susitarimas“.
Apeliaciniame skunde nuteistasis V. Š. pabrėžia, kad aplinkybę, jog I. B. jis sumokėjo tinkamą ir pagrįstą atlyginimą, įrodo rinkoje veikiančių bei archyvavimo paslaugas teikiančių bendrovių taikomi įkainiai bylų tvarkymui.
Nuteistasis daro išvadą, kad jis į 2008 m. birželio mėnesio darbo užmokesčio apskaičiavimo–išmokėjimo žiniaraštį, 2008-06-30 kasos išlaidų orderį Nr. 13, 2008 m. birželio 1–30 d. kasos knygos lapą Nr. 6, 2008-06-30 pranešimą VSDF valdybos Šilalės skyriui apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą (forma 2–SD versija 01) įrašė teisingus duomenis ir juos patvirtino savo parašu, todėl jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 300 str. 1 d., objektyviosios pusės požymių. Taip pat pabrėžia, kad, nenustačius dokumentų suklastojimo fakto, nėra teisinio pagrindo teigti, jog nurodytų dokumentų pagrindu I. B. įgyta teisė į motinystės (tėvystės) pašalpą buvo įgyta apgaulės būdu, nes apgaulės apelianto veiksmuose nėra, o tai reiškia, kad nėra ir nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 2 d., objektyviosios pusės būtinojo požymio – nusikaltimo padarymo būdo. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad I. B. turtinę teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo teisėtai.
Apeliantas konstatuoja, kad priimdamas I. B. dirbti į savo antstolių kontorą apie jos nėštumą nežinojo. V. Š. teigimu, šį faktą patvirtina jo paties parodymai tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu bei baudžiamojoje byloje surinktų kitų įrodymų visuma. Apeliantas nurodo, kad teisiamojo posėdžio metu liudytojos I. P., L. S. patvirtino, jog apie I. B. nėštumą jos nežinojo ir iš išvaizdos to nesuprato. Liudytoja A. I. K. (VSDF valdybos Tauragės skyriaus direktoriaus pavaduotoja įmokoms, pašalpoms ir nedarbingumo kontrolei) taip pat parodė, jog tuo metu taip pat nebūtų galėjusi pasakyti, kad I. B. laukėsi, taip pat paaiškino, kad darbdavys negali nepriimti į darbą moters dėl to, kad ji laukiasi. Pati I. B. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad V. Š. nesidomėjo, ar ji laukiasi, pažymos dėl nėštumo pateikti neprašė, o ji pati savo iniciatyva nieko neaiškino. Nuteistasis V. Š. nurodo, kad teisės aktai nenumato įpareigojimo darbdaviui reikalauti iš priimamos darbuotojos pateikti pažymą ar kitą dokumentą, patvirtinantį ar paneigiantį jos nėštumą. Apelianto nuomone, nurodytos aplinkybės ir liudytojų parodymai patvirtina, jog jis, priimdamas į darbą I. B., apie jos nėštumą nežinojo, o tai reiškia, kad nežinojo, jog už I. B. darbą sumokėtas darbo užmokestis gali paveikti I. B. mokėtinos motinystės (tėvystės) pašalpos dydį. Apeliantas teigia, kad tai patvirtina, jog jo veiksmuose nėra būtinųjų sukčiavimo subjektyviosios pusės požymių – tyčios ir savanaudiškų tikslų, nes tam, kad būtų konstatuota jo tyčia, apylinkės teismas nuosprendyje turėjo neginčijamai konstatuoti jo žinojimą apie I. B. nėštumą ir jo suvokimą, kad dėl išmokėto darbo užmokesčio I. B. įgis teisę į didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą. Nuteistasis V. Š. pabrėžia, kad jo veiksmuose tikslo apgauti nebuvo.
Nuteistasis V. Š. konstatuoja, kad Šilalės rajono apylinkės teismas jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 182 str. 2 d., kvalifikuojančiu nusikaltimo požymiu laikydamas tai, jog I. B. įgijo teisę į didelės vertės (daugiau kaip 250 MGL) turtinę naudą, t. y. teisę gauti 66 291,30 Lt didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą laikotarpiu nuo 2008-12-08 iki 2010-09-25. Apelianto nuomone, teismas nesigilino į tai, nuo kada yra laikoma, kad I. B. įgijo turtinę teisę, t. y. teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą, ir kokio dydžio ji buvo įgyta. V. Š. atkreipia dėmesį į motinystės (tėvystės) išmokų mokėjimo specifiką ir nurodo, kad motinystės (tėvystės) pašalpa nėra išmokama visa už dvejus metus iš karto, kaip apskaičiavo VSDF valdybos Tauragės skyrius, o mokama dalimis kiekvieną mėnesį iki kito mėnesio atitinkamos dienos. Tuo atveju, jei asmuo gaunantis motinystės (tėvystės) išmoką grįžta į darbą anksčiau, pvz., po 6 mėnesių nuo motinystės (tėvystės) išmokos mokėjimo pradžios, jam bus mokama tik tokia motinystės (tėvystės) išmokos dalis, kuri viršys jo gaunamas pajamas iš darbinės veiklos. Tokia nuostata numatyta LR Vyriausybės 2001-01-25 nutarimu Nr. 86 patvirtintų „Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų“ 48¹ punkte, kuriame nurodyta: „Kai apdraustasis asmuo, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą, jam mokamas apskaičiuotos pašalpos (šių pašalpų bendros sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas. Šiuo atveju į draudžiamąsias pajamas neįskaitomos apskaičiuotos motinystės, motinystės (tėvystės) ir tėvystės pašalpos“. Socialinio draudimo išmokų dydis, taip pat ir motinystės (tėvystės) išmokos, kokia tvarka bus nustatomas jų mokėjimas, didele dalimi priklauso nuo valstybės socialinės politikos, ekonominės padėties, LR Seimo priimamų teisės aktų, o politiniai sprendimai tiek valstybės socialinėje srityje, tiek mokesčių srityje yra absoliučiai neprognozuojami.
Motinystės (tėvystės) išmokų mokėjimo specifika leidžia daryti išvadą, kad teismo nuosprendžiu nepagrįstai konstatuota, jog I. B. neginčijamai įgijo teisę gauti 66 291,30 Lt didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą laikotarpiu nuo 2008-12-08 iki 2010-09-25.
Nuteistasis V. Š. atkreipia dėmesį į nusikalstamos veikos sukčiavimo baigtumo momentą. Sukčiavimas laikomas baigtu nuo turtinės žalos atsiradimo momento, o įgyjant svetimą turtinę teisę jo baigtumas siejamas su kaltininko ar naudą gavusio kito asmens galėjimu įgytą turtinę teisę realizuoti (patenkinti) ar ja disponuoti. Nuteistajam akivaizdu, kad jo ir I. B. veiksmai, jei būtų buvę įrodyti visi nusikalstamų veikų požymiai, gal būt turėjo būti kvalifikuoti kaip pasikėsinimas sukčiavimo būdu įgyti turtinę teisę į didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą, nes I. B., įgijusi teisę į 66 291,30 Lt neva didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą, negalėjo įgytos turtinės teisės realizuoti iš karto, kas leistų nuteistųjų veiksmus kvalifikuoti kaip baigtą nusikaltimą.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog jau 2009-03-12 Tauragės rajono apylinkės prokuratūros kaltinamajame akte kvalifikuojančiu požymiu buvo nurodytas didelės vertės turtas, nors kaltinamojo akto surašymo dieną I. B. buvo apskaičiuota ir išmokėta motinystės (tėvystės) pašalpa už laikotarpį nuo 2008-12-08 iki 2009-02-28, t. y. realizuota įgyta turtinė teisė į 17 638.35 Lt, iš kurių esą didesnė motinystės (tėvystės) pašalpa sudarė apie 9 500 Lt.
Apelianto įsitikinimu, anksčiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad Tauragės rajono apylinkės prokuratūra netinkamai kvalifikavo jo ir I. B. veiksmus, nes jų veiksmai, jei būtų buvusi įrodyta nusikalstamų veikų sudėtis, turėjo būti kvalifikuoti arba kaip pasikėsinimas įgyti didelės vertės turtinę teisę, arba kaip sukčiavimas pagal BK 182 str. 1 d.
Nuteistasis V. Š. konstatuoja, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų BK 300 str. 1 d., 24 str. 6 d., 182 str. 2 d., sudėties, o I. B. teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo teisėtai, todėl VSDF valdybos Tauragės skyriaus civilinis ieškinys negali būti tenkinamas.
Apeliantas pabrėžia, kad šios baudžiamosios bylos aplinkybės faktiškai programuoja tokią situaciją, jog kiekviena besilaukianti moteris negali dirbti jokio papildomo darbo nėštumo laikotarpiu ir gauti šalių teisėtai sulygto darbo užmokesčio, nes vien tik nėštumo faktas, o tai ir patvirtina ši baudžiamoji byla, tiek VSDF valdybų, tiek teisėsaugos institucijų gali būti interpretuojamas kaip pagrindas ir prielaida sukčiavimui. Ši situacija parodo, kad kiekviena besilaukianti moteris yra potenciali įtariamoji sukčiavimu ir dėl kiekvienos moters galimas baudžiamasis persekiojimas. Tuo atveju, jei tiek šioje baudžiamojoje byloje, tiek kitose baudžiamosios bylose būtų laikomasi tokios netinkamos ir neteisėtos pozicijos, tai vienareikšmiškai reikštų moterų diskriminaciją dėl nėštumo. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, jog Europos Sąjungos teisinė sistema yra grindžiama lygybės principu, aiškiai įtvirtintu Europos Sąjungos teisės aktuose, pvz., 1976 m. vasario 9 d. tarybos Direktyvoje 76/207/EEB „Dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu“, 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos Direktyvoje 2008/78/EC, nustatančioje vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius principus. Iš lygybės principo yra kildinamas ir diskriminacijos draudimas, kuris yra kertinis tiek Europos Sąjungos, tiek Lietuvos, Europos Sąjungos šalies narės, teisės principas.
Nuteistojo V. Š. nuomone, akivaizdu, jog baudžiamojoje byloje teismo išsakyta pozicija yra nesuderinama tiek su objektyviąja lygybės samprata (jokie įstatymai nenustato darbdavio pareigos nepriimti į darbą nėščių moterų, t. y. šiuo aspektu įstatymai nėščių moterų niekaip neišskiria iš kitų teisės subjektų rato), tiek su subjektyviuoju lygybės suvokimu (nėščios moterys turi tokią pačią teisę dirbti ir pasirinkti darbą kaip ir kiti teisės subjektai – nesilaukiančios moterys, vaikus auginančios moterys, vyrai ir pan.), tai įrodo, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo nepaisoma diskriminacijos draudimo.
Apelianto nuomone, anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad apylinkės teismo apkaltinamuoju nusprendžiu faktiškai yra įtvirtinama nėščių moterų diskriminacija ir paneigiama teisė į darbą, o tai rodo priimto nuosprendžio prieštaravimą LR Konstitucijai ir neatitikimą pagrindiniams Europos Sąjungos teisės principams.
Įvertinęs šiame apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, nuteistasis daro išvadą, kad Šilalės rajono apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai neištyrė baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, dalies jų visiškai neanalizavo, tuo padarė esminį BPK pažeidimą, nesivadovavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė šių aplinkybių neatitinkančias išvadas ir tokiu būdu priėmė neteisėtą bei nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistasis V. Š. prašo atlikti įrodymų tyrimą, Šilalės rajono apylinkės teismo 2009-11-30 nuosprendį panaikinti ir dėl V. Š. priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliaciniame skunde nuteistoji I. B. teigia, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nusikaltimų nepadarė, jos kaltė neįrodyta. Nuteistoji tvirtina, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, kadangi paminėjo įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl jos kaltės, tačiau nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus jos kaltę visiškai paneigiančius įrodymus.
Nuteistoji I. B. aiškina, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl to svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Nuteistosios tvirtinimu, Šilalės rajono apylinkės teismas, pripažindamas ją kalta, padarius BK 182 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, nesivadovavo teismų praktika ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje neįrodytas esminio sukčiavimo požymio apgaulės panaudojimo fakto buvimas.
Apeliaciniame skunde nuteistoji I. B. nesutinka su nuosprendžio aprašomosios dalies teiginiu, jog ji kalta prisipažino iš dalies ir tvirtina, kad toks teiginys yra visiškas prasimanymas ir aiškiausia netiesa. Apeliantė nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme ji savo kaltę visada kategoriškai neigė.
Nuteistosios teigimu, nuosprendyje paminėta teismo išvada apie išankstinį piktavališką susitarimą su antstoliu dėl apgaulės panaudojimo, gaunant valstybės lėšas, yra nepagrįsta, tai yra visiškai neįrodyta teismo prielaida. Apeliantė pastebi, kad pagal suformuotą Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo praktiką visos abejonės baudžiamojoje byloje turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
Apeliantės įsitikinimu, teismo išvadą dėl piktavališko susitarimo su antstoliu V. Š. paneigia byloje nustatytos aplinkybės, kad papildomo darbo nėštumo metu ji siekė ne vien antstolio V. Š. kontoroje. I. B. nurodo, kad 2008 m. gegužės 26 d. ji buvo pateikusi prašymą VSDFV Tauragės skyriaus direktoriui leisti jai dirbti kitą darbą įmonėje UAB (duomenys neskelbtini). VSDFV Tauragės skyriaus direktorius Ž. V. 2008 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. VKP–99 nusprendė neišduoti jai leidimo dirbti kitą darbą įmonėje UAB (duomenys neskelbtini), nes darbas šioje įmonėje gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Turėdama galimybę papildomai dirbti ir padidinti savo darbo pajamas, nuo kurių skaičiuojama motinystės pašalpa, 2008 m. birželio 3 d. pateikė savo darbdaviui dar vieną prašymą – leisti dirbti papildomą darbą antstolio V. Š. kontoroje. Prašymą svarstė VSDFV Tauragės skyriaus prašymų leisti dirbti kitą darbą ir informacijos nagrinėjimo komisija, kuri 2008 m. birželio 4 d. posėdžio metu protokoliniu nutarimu Nr. VPK–101 pasiūlė įstaigos vadovui Ž. V. leisti jai dirbti kitą darbą antstolio V. Š. kontoroje. VSDFV Tauragės skyriaus direktorės pavaduotojos 2008 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. VKP–102 jai buvo išduotas leidimas dirbti kitą darbą antstolio V. Š. kontoroje. Nuteistoji I. B. tvirtina, kad teismo padaryta išvada, jog ji buvo piktavališkai susitarusi padaryti sukčiavimą su antstoliu V. Š., visiškai nelogiška vien dėl to, jog jos galimybė dirbti antstolio V. Š. kontoroje visiškai priklausė nuo VSDFV Tauragės skyriaus komisijos ir vadovų sprendimo leisti ar neleisti jai dirbti kitą darbą. Būtent tada, tiktai gavusi VSDFV Tauragės skyriaus vadovo leidimą dirbti kitą darbą antstolio V. Š. kontoroje, ji sudarė darbo sutartį su kita darboviete. Nuteistosios teigimu, civilinis ieškovas VSDFV Tauragės skyrius, žinodamas apie jos nėštumą ir sudaręs jai galimybę papildomai dirbti kitą darbą, gavęs jos ir antstolio V. Š. sumokėtus privalomus mokesčius nuo priskaičiuotos 10 000 Lt sumos, vėliau ėmėsi pagrindinio kaltintojo ir „žalos“ atlyginimo iniciatoriaus vaidmens. Apeliantės nuomone, akivaizdu, kad pati valstybė, atstovaujama VSDFV Tauragės skyriaus vadovo, sukurstė ją veikti, kad jai ir jos šeimai būtų geriau. Nuteistoji I. B. teigia, kad galvodama apie savo kūdikį ir su VSDFV Tauragės skyriaus vadovo palaiminimu pasinaudodama valstybės parama, ji visiškai netikėtai tapo nusikaltėle sukčiavimo byloje.
Apeliantė tvirtina, kad jokie teisės aktai nenumato įpareigojimo darbdaviui reikalauti iš priimamos į darbą darbuotojos pateikti pažymą, patvirtinančią ar paneigiančią nėštumą. Reikalavimo pranešti apie nėštumą nereiškė jai ir darbdavys V. Š., todėl apeliantei akivaizdu, kad jos ir antstolio V. Š. veiksmuose nėra būtinųjų sukčiavimo požymių – tyčios ir savanaudiškų paskatų.
Nuteistoji I. B. įsitikinusi, kad teismo padarytą išvadą dėl jos susitarimo su antstoliu V. Š. sukčiauti paneigia byloje nustatytos aplinkybės apie neišvengiamą būtinumą antstoliui V. Š. tvarkyti savo įstaigos archyvą. Apeliantės teigimu, antstoliui buvo žinoma apie jo įstaigos numatomą likvidavimą. 2006 metais Teisingumo ministerijos atlikto įstaigos veiklos patikrinimo metu buvo duotas nurodymas sutvarkyti archyvą. Ruošdamasis įstaigos uždarymui ir vykdydamas aukštesniosios organizacijos nurodymus, antstolis V. Š. privalėjo organizuoti ir apmokėti archyvo sutvarkymo darbus. Tuo paaiškinamas ir įrodomas darbo sutarties su ja sudarymo tikslas ir būtinumas. Nuteistoji tvirtina, kad antstolio K. K. 2009-02-23 pažyma įrodo, kad vykdomosios bylos (2995 vnt.) už 2003–2006 metus buvo sutvarkytos, sudėtos į archyvines dėžes pagal metus ir kategorijas.
Nuteistoji įsitikinusi, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog darbo sutartimi sulygtą darbą ji atliko greitai ir kokybiškai. Teismas neturi įrodymų, kad jos darbo santykiai su antstolio V. Š. kontora būtų fiktyvus. Apeliantės nuomone, kad archyvo tvarkymo darbus ji realiai dirbo ir visiškai atliko nustatyta nuteistojo V. Š. parodymais, liudytojų I. P., L. S. parodymais. Nuteistoji nurodo, kad liudytojo R. E. parodymais nustatyta, kad antstolis V. Š., atjungdamas archyvo patalpos signalizaciją, sudarydavo jai sąlygas netrukdomai dirbti vakarais ir savaitgalio dienomis.
Apeliantė konstatuoja, kad vertindamas jai išmokėto darbo užmokesčio dydį, teismas nurodė: „Teisingą darbo apmokėjimo nustatymą, reglamentuoja Konstitucijos 48 straipsnis, Darbo kodeksas, poįstatyminiai teisės aktai, kolektyvinės sutartys. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu V. Š. nenurodė jokio įstatyminio pagrindo nustatyti I. B. už 38 valandų darbo laiką 10 000 Lt atlyginimą, nurodydamas tik išankstinį žodinį susitarimą. Tokiais veiksmais V. Š. pažeidė darbo apmokėjimo nustatymo, vienodo atlyginimo taikymo, neleistinumo piktnaudžiauti teise principus“. Nuteistosios nuomone, tokio pobūdžio kaltinimas rodo teismo šališkumą.
Nuteistoji I. B. tvirtina, kad deklaratyvaus pobūdžio teismo pasisakymai ir padarytos prielaidos negali būti vertinami kaip įrodymai. Apeliantės aiškinimu, remiantis BPK 20 straipsniu įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. I. B. teigimu, teismas nenurodė, kokias LR Konstitucijos, Darbo kodekso, įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų normas pažeidė V. Š., išmokėdamas jai sutartą ir uždirbtą 10000 Lt darbo užmokestį. Nuteistosios tvirtinimu, nuosprendyje nėra ir negali būti paminėtų pažeidimų motyvų, nes jokių teisės pažeidimų antstolis V. Š. išmokėdamas jai už darbą 10000 Lt, o ji gaudama uždarbį, nepadarė. Darbdavys V. Š. ir ji, pagal darbo sutartį dirbusi darbuotoja, darbo apmokėjimo sąlygas nustatė pagal Darbo kodekso XV skyriuje išdėstytas teisės normas. Antstolis V. Š. ir ji tinkamai susitarė dėl darbo užmokesčio, tai patvirtino liudytoja A. I. K., kuri parodė, kad VSDFV nekontroliuoja jų įstaigos darbuotojų, dirbančių ne pagrindinėje darbovietėje, darbo krūvius ir nenustato leidžiamo uždarbio ribų, nes darbo užmokestis yra darbdavio ir darbuotojo susitarimo reikalas.
Nuteistosios I. B. teigimu, bylos nagrinėjimo teisme metu antstolis V. Š. pateikė jai sumokėto darbo užmokesčio dydžio pagrindimo įrodymus. Teismas elgėsi šališkai ir, nors byloje buvo išnagrinėti įrodymai, gauti iš Valstybės archyvo departamento apie archyvo tvarkymo darbų įkainius, šiais įkainiais nesivadovavo. Apeliantė nurodo, kad byloje nustatyta, jog ji pagal 2008 m. birželio 10 d. darbo sutartį Nr. 4 atlikdama pavestą archyvo tvarkymo darbą sutvarkė apie 3000 vykdomųjų bylų. I. B. aiškina, kad pagal Archyvų departamento įkainius tokios apimties darbų apmokėjimas antstoliui kainuotų apie 35 000 – 40000 Lt, tačiau ji turėdama didelę darbo patirtį ir gerus įgūdžius, darbus sugebėjo atlikti per trumpesnį laiką ir žymiai pigiau.
Nuteistoji I. B. tvirtina, kad esminis Šilalės rajono apylinkės teismo argumentas, inkriminuojant jai sukčiavimo nusikaltimą, tai aplinkybė, kad antstolio V. Š. kontoroje oficialiai buvo įdarbinta buhaltere, tačiau dirbo archyve. Apeliantės nuomone, tai nėra esminė aplinkybė inkriminuojant jai sukčiavimą. I. B. įsitikinusi, kad esminė aplinkybė, paneigianti jos kaltę, yra tai, jog ji faktiškai dirbo antstolio V. Š. kontoroje. Apeliantės pastebėjimu, visuose pavyzdiniuose buhalterės pareiginių nuostatų aprašymuose yra įrašoma nuostata, kad buhalteris privalo vykdyti įmonės vadovo kitus pavestus darbus. Nuteistoji I. B. nurodo, kad būdama priimta dirbti antstolio V. Š. kontoroje buhaltere, ji privalėjo vykdyti ir vykdė antstolio nurodymą dirbti archyvo dokumentų tvarkymo darbus. Už darbą laikotarpiu nuo 2008-06-10 iki 2008-06-30 V. Š. jai sumokėjo 7 676 Lt. Apeliantė nurodo, kad antstolio V. Š. buhalterė liudytoja I. P. parodė, jog jai grįžus po atostogų, 2008 m. liepos mėnesį, archyve rado sutvarkytus dokumentus už 3 metus. Nuteistoji tvirtina, kad sulygtas atlyginimas jai buvo sumokėtas už faktiškai ir realiai atliktą darbą.
Nuteistosios aiškinimu, sukčiavimo, kaip nusikaltimo, rezultatas – turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai. I. B. tvirtinimu, ji įgijo teisę į motinystės pašalpą teisėtai, remiantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi.
Vertinant teismo pripažintos nusikalstamos veikos kvalifikaciją, apeliantės nuomone, teismas turėjo tinkamai įvertinti sukčiavimo baigtumą. I. B. aiškina, kad kvalifikuojant sukčiavimą, nusikaltimas laikomas baigtu nuo turtinės žalos atsiradimo momento. Nuteistoji nurodo, kad teismas nustatė, jog ji įgijo svetimą turtinę teisę, todėl nusikaltimo baigtumą būtina sieti su jos galėjimu realiai realizuoti įgytą turtinę teisę ar ja disponuoti. Nuteistosios įsitikinimu, jeigu jos nusikalstami veiksmai būtų buvę įrodyti, tai jos veiksmai galėjo būti kvalifikuoti kaip pasikėsinimas sukčiavimo būdu įgyti turtinę teisę į 66 291,30 Lt motinystės pašalpą, o kadangi ji negalėtų iš karto realizuoti įgytos turtinės teisės, tuomet jos veiksmai kvalifikuotini kaip nebaigtas nusikaltimas. Apeliantė teigia, kad kaltinimo surašymo dieną ji buvo kaltinama tik turtinės teisės į 17 638,35 Lt įgijimu, todėl jos veiksmai turėjo būti kvalifikuoti arba kaip pasikėsinimas įgyti didelės vertės turtinę teisę, arba pagal BK 182 str. 1 d.
Nuteistoji I. B. aiškina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Nuteistosios tvirtinimu, ji neatliko nė vieno nurodyto veiksmo, todėl pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteista nepagrįstai.
Nuteistosios I. B. apeliaciniame skunde teigiama, kad Šilalės rajono apylinkės teismas nepagrįstai ir neteisėtai patenkino dalį civilinio ieškovo VSDFV Tauragės skyriaus civilinio ieškinio ir iš jos bei V. Š. solidariai priteisė 29 239,31 Lt turtinei žalai atlyginti.
Apeliantė aiškina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 str. 1 d. įtvirtintas generalinio delikto principas reiškia, jog žalos faktas kartu reiškia žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumo ir kaltės prezumpciją. Nuteistosios teigimu, ji nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, kuriais gal būt atsirado žala VSDFV Tauragės skyriui, todėl neprivalo jos atlyginti. Kadangi neįrodyta jos kaltė dėl sukčiavimo, todėl VSDFV Tauragės skyriaus ieškinys atmestinas.
Apeliaciniame skunde nuteistoji I. B. prašo Šilalės rajono apylinkės teismo 2009-11-30 apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti dėl jos išteisinamąjį nuosprendį.
Atsikirtimuose į nuteistųjų V. Š. ir I. B. apeliacinius skundus VSDFV Tauragės skyriaus direktorius pareiškė nuomonę, kad Šilalės rajono apylinkės teismo 2009-11-30 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuteistųjų kaltė dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų įrodyta byloje surinktais įrodymais, nuteistųjų V. Š. ir I. B. apeliaciniai skundai yra nepagrįsti ir atmestini.
Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkintini, apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.).
Teisiamajame posėdyje ir apklausta kaip įtariamoji I. B. parodė, kad antstoliui V. Š. apie savo nėštumą nesisakė, pasisiūlė sutvarkyti jo kontoros archyvą todėl, kad V. Š., būdamas VSDFV Tauragės skyriaus patalpose, sakė, kad už tokį darbą sumokėtų 10000 Lt. Kad nuo gauto atlygio padidės jos motinystės pašalpa, suprato, bet specialiai to nesiekė, pasinaudojo pasitaikiusia proga. Buvo laikinai priimta buhaltere, bet sutarė, kad tvarkys archyvą. Rašydama prašymą dirbti kitą darbą žinojo, kad dirbs archyve. Sutvarkė 2003–2006 metų dokumentus, tvarkė buhalterinės apskaitos bylas: sunumeruodavo lapus, dėjo pagal eilę vykdomąsias bylas, buhalterinės apskaitos dokumentus į kartonines dėžes, kurias reikėjo išsilankstyti, pagal datas, numerius, kodus, ant dėžių, bylų nugarėlių užklijavo užrašus, kuriuos spausdino namie kompiuteriu, dėžes dėjo ant stelažų. Bylų buvo keletas tūkstančių, dirbo nuo 2008-06-10 iki 2008-06-30 po antstolio darbo valandų ir šeštadieniais, signalizacijos atjungti nereikėdavo. Antraštes spausdindavo namuose, nes archyve kompiuterio nebuvo. Padarytas darbas buvo vertas ir didesnio atlyginimo, negu tas, kurį realiai gavo. Atskaičius mokesčius, gavo 7676 Lt (t. 2, b. l. 36–37, t. 1, b. l. 104–105).
Teisiamajame posėdyje ir apklaustas kaip įtariamasis V. Š. parodė, kad ryšium su atleidimu iš darbo ir planiniu patikrinimu buvo gavęs įsakymą sutvarkyti archyvą, kuris buvo netvarkytas nuo 2003 metų. I. B. priėmė buhaltere su ta sąlyga, kad ji sutvarkys archyvą. Už darbą pasiūlė sumokėti 10000 litų. 2007 metais buvo seminare apie archyvų tvarkymą ir žinojo apie 15 litų įkainį už bylos sutvarkymą. Savo kontoros apsaugos signalizaciją atjungė pats. Apie tai, kad I. B. yra nėščia, nežinojo, jei būtų žinojęs, į darbą būtų nepriėmęs. I. B. jo kontoros archyve tvarkė 2003–2006 metų dokumentus: numeravo vykdomąsias bylas, buhalterinės apskaitos dokumentus, raštvedybos dokumentus, dėjo pagal eilę į dėžes, ant dėžių užklijuodavo užrašus. Vienoje byloje vidutiniškai būdavo apie 10 lapų. Pažadėtą darbo užmokestį sumokėjo, „kadangi buvo gėda atsiimti savo žodžius, nors ir atrodė per didelis atlygis“ (t. 2, b. l. 37–38, t. 1, b. l. 77–78).
Šioje byloje nustatyta, kad I. B., kuri dirbo (duomenys neskelbtini) ir buvo nėščia, norėdama turėti didesnes draudžiamąsias pajamas, nuo kurių ateityje jai bus skaičiuojama motinystės (tėvystės) pašalpa, norėjo dirbti papildomai. Tam, kad gautų leidimą dirbti kitą darbą, ji kreipėsi į VSDFV Tauragės skyriuje veikiančią Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą ir informacijos nagrinėjimo komisiją. I. B. 2008-05-26 prašymo leisti dirbti ekonomiste UAB (duomenys neskelbtini) ir VSDFV Tauragės skyriaus direktoriaus 2008-06-03 sprendimo Nr. VKP-99 turinys patvirtina nuteistosios I. B. apeliacinio skundo argumentą, kad ji prašė leisti jai dirbti ekonomiste UAB (duomenys neskelbtini), bet leidimo negavo (t. 1, b. l. 22, 24). Tokį sprendimą lėmė Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą ir informacijos nagrinėjimo komisijos 2008-06-02 siūlymas (t. 1, b. l. 23).
Byloje neginčytinai nustatyta, kad antstolis V. Š. antstolio kontoros archyvą, kuris nebuvo tvarkytas nuo jo veiklos pradžios – 2003 metų, sutvarkyti privalėjo, nes tokį nurodymą gavo 2006-10-13 veiklos patikrinimo metu. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 43 straipsnis įpareigoja antstolį tinkamai tvarkyti savo veiklos dokumentus. Antstolio veiklos dokumentų tvarkymo ir saugojimo taisykles nustato teisingumo ministras, suderinęs su Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriumi.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2006 m. spalio 13 d. antstolio V. Š. darbo organizavimo eilinio patikrinimo akte užfiksuota, kad antstolis veiklą pradėjo 2003-01-23, 2003 m. jam buvo pateikta vykdyti 2270 vykdomųjų dokumentų, iš kurių baigė vykdyti 691 bylą. 2004 metais antstoliui pateikti vykdyti 1929 vykdomieji dokumentai, tais metais baigė vykdyti 633 vykdomąsias bylas. 2005 metais pateikti vykdyti 2267 vykdomieji dokumentai, baigė vykdyti 727 vykdomąsias bylas. 2006 metais iki spalio 12 d. antstoliui pateikta vykdyti 1450 vykdomųjų dokumentų, baigė vykdyti 668 vykdomąsias bylas. Patikrinimo metu antstolis vykdė 5205 vykdomąsias bylas. Patikrinimo akte užfiksuota, kad antstolio kontoroje 0,5 etato dirba raštinės vedėja ir 0,5 etato – buhalterė. Patalpa, skirta antstolio archyvui, neatitinka Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 35 patvirtintų reikalavimų dokumentų saugykloms (nėra stelažų ir t. t.). Antstoliui V. Š. nurodyta iki 2007 m. sausio mėnesio įrengti antstolio archyvo patalpas (t. 2, b. l. 42–44). Tai, kad antstolio V. Š. archyvo patalpos nebuvo įrengtos, patvirtina V. Š. parodymus, kad archyvas nebuvo tvarkytas nuo pat 2003 metų.
Be to, antstolio archyvas turėjo būti sutvarkytas ir todėl, kad antstolis V. Š. savo darbinę veiklą turėjo užbaigti. Iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007-09-28 įsakymo Nr. 7P-92 turinio matyti, kad V. Š. iš antstolio pareigų atleistas nuo 2007-10-01 (t. 2, b. l. 24), tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007-10-08 nutarties turinys teigia, kad šio įsakymo galiojimas buvo sustabdytas (t. 2, b. l. 26).
Archyvo sutvarkymui, pritaikius tam skirtą patalpą, įrengus stelažus, buvo reikalingas žmogus. Šiam darbui V. Š. atsitiktinai pasirinko I. B.. Apie tai, kad prieš priimant į darbą V. Š. žinojo apie I. B. nėštumą, kad I. B. jam pranešė apie savo tikslą ateityje gauti didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą, kad abu susitarė apgauti VSDFV Tauragės skyrių, duomenų byloje nėra.
I. B. prašymą Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą ir informacijos nagrinėjimo komisijai leisti dirbti antstolio V. Š. kontoroje parašė tą pačią dieną, kai buvo priimtas sprendimas neleisti jai dirbti UAB (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad abu nuteistieji susitarė sudaryti terminuotą darbo sutartį, kad I. B. buvo priimta į darbą atostogaujant antstolio V. Š. kontoros buhalterei I. P., abu susitarė, kad I. B. bus priimta buhaltere, tačiau atliks konkretų darbą – sutvarkys V. Š. antstolio kontoros archyvą. 2008-06-10 prašyme priimti į darbą I. B. prašė priimti ją dirbti buhaltere. Prašyme priimti į darbą I. B. nurodė darbo trukmės laiką ir darbo valandas, o kitame tos pačios dienos prašyme prašė taikyti pagrindinį neapmokestinamąjį pajamų dydį 320 Lt.
Antstolio V. Š. pažyma (be datos ir adresato) informuoja, kad I. B. bus įdarbinta jo kontoroje buhaltere ir dirbs darbo dienomis nuo 17.15 val. iki 19.15 val., o šeštadieniais nuo 9 val. iki 15 val. (t. 1, b. l. 10).
Byloje yra I. B. 2008-06-03 prašymas VSDFV Tauragės skyriaus direktoriui leisti dirbti buhaltere V. Š. kontoroje iki 2008-06-30 (t. 1, b. l. 14).
Iš (duomenys neskelbtini)A. K. 2008-03-15 teikimo turinio ir padėkos raštų turinio matyti, kad I. P. (B., t. 1, b. l. 131) per visą darbo laiką (duomenys neskelbtini) srityje laikyta labai gera specialiste, tinkamai bendradarbiaujanti ir su archyvais (t. 1, b. l. 128, 133, 134), todėl abejoti, kad ji, kaip turinti aukštąjį ekonomikos mokslų išsilavinimą, buvo tinkama ne tik buhalterės, bet ir archyvo tvarkytojos darbui, nėra pagrindo.
2008-06-10 sprendimą Nr. VKP-102 dėl leidimo I. B. dirbti buhaltere antstolio V. Š. kontoroje nuo 2008-06-10 iki 2008-06-30 V. Š. pažymoje nurodytu darbo laiku (t. 1, b. l. 10), atsižvelgdama į Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą ir informacijos nagrinėjimo komisijos 2008-06-04 siūlymą, pasirašė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau VSDFV) Tauragės skyriaus direktoriaus pavaduotoja, tos komisijos pirmininkė A. I. K. (t. 1, b. l. 13, t. 2, b. l. 48), nors iš paminėtos komisijos 2008-06-04 protokolo turinio matyti, kad komisijos pirmininkės pareigas atliko VSDFV Tauragės skyriaus direktoriaus pavaduotoja (pensijoms) D. D.. Komisijos posėdžio protokole pažymėta, kad „I. B. darbas pas minėtą draudėją nesukelia viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudaro prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskredituoja valstybės tarnybos autoriteto, nekliudo valstybės tarnautojai I. B. tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat kad tai nėra darbas įmonėje, kurios atžvilgiu valstybės tarnautoja I. B. turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jos veiklą, arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, ir kad nėra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautoja I. B. negalėtų dirbti šio darbo ir gauti atlyginimą (Valstybės tarnybos įstatymo 16-1 str. 1 d.)“ (t. 2, b. l. 49).
Nors darbo sutartyje I. B. darbo užmokesčio dydis nenurodytas, antstolio V. Š. 2008-06-10 įsakyme Nr. 1-k dėl priėmimo į darbą pažymėta, kad terminuotam laikui buhalterės I. P. kasmetinių atostogų metu priimtai į darbą buhalterei I. B. bus mokamas 10000 litų dydžio mėnesinis atlyginimas. Susipažinęs su šiuo įsakymu ir esant pagrindui manyti, kad 10000 Lt atlyginimas bus mokamas ne už darbą, o už ką nors kitą, sprendimą dėl leidimo I. B. dirbti kitą darbą priėmęs asmuo galėjo šį sprendimą atšaukti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos 1999 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. VIII-1316 16-1 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, bet to nepadarė.
Iš kaltinimų nuteistiesiems turinio, iš teismo nuosprendžio turinio darytina išvada, kad V. Š. kaltinamas ir nuteistas už tai, kad kaltinimuose paminėtuose dokumentuose nurodė, jog I. B. dirbo buhaltere. Nuosprendyje paminėta, kad „Nors iš anksto buvo susitarta, kad I. B. tvarkys archyvą, kas neįeina į buhalterės pareigas, pažeidžiant LR DK 119 str. nebuvo tai aptarta darbo sutartyje.“ 2009-11-16 teisiamajame posėdyje V. Š. ir I. B. pareikštus kaltinimus pakeitus iš esmės skirtingais (BPK 256 str.), kaltinimuose pripažįstama, kad I. B. antstolio V. Š. kontoroje dirbo, tačiau ne buhalterės darbą. Papildomai I. B. į kaltę inkriminuota tai, kad ji „apgaulės būdu iš savo darbovietės VSDFV Tauragės skyriaus gavo leidimą dirbti V. Š. antstolio kontoroje buhalterės pareigose“, nors už tai nuteista nebuvo (t. 2, b. l. 50–52, 64). Pareikšti kaltinimai ir kai kurie teismo nuosprendžio motyvai tiesiogiai liečia terminuotos darbo sutarties sudarymo tarp nuteistųjų V. Š. ir I. B. galimybes ir su tuo susijusias aplinkybes.
Sąvoka „pagal terminuotą darbo sutartį dirbantis darbuotojas“ apima darbuotojus, kurių darbo sutartis baigiasi suėjus nurodytam terminui arba pasibaigus konkrečiam darbui, arba įvykus tam tikram įvykiui. Paprastai terminuota darbo sutartis pasibaigia suėjus sutartam terminui. Tokios sutarties terminas gali svyruoti nuo kelių mėnesių iki metų ar ilgiau. Tačiau terminuotoje darbo sutartyje taip pat gali būti nurodytas konkretus tikslas, todėl joje gali ir nebūti konkrečios pabaigos datos. Vietoj to susitariama, kad sutartis baigsis tuomet, kai pasibaigs konkretus nurodytas darbas, pavyzdžiui, išėjusios motinystės atostogų darbuotojos pakeitimas tų atostogų metu. Pagal DK 109 straipsnį terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui. DK 109 straipsnio 2 dalis draudžia sudaryti terminuotą darbo sutartį nuolatinio pobūdžio darbui. Šis draudimas nėra absoliutus, nes šiame straipsnyje taip pat nurodyta, kad draudimo sudaryti terminuotas sutartis išimtis gali nustatyti įstatymas arba kolektyvinė sutartis. Teismų praktika pripažįsta, kad terminuota sutartis nuolatiniam darbui gali būti sudaryta tais atvejais, „kai sudaryti tokią sutartį pageidauja pats darbuotojas arba tai nustato kiti įstatymai. Tokio terminuotos darbo sutarties instituto teisinio reglamentavimo tikslas – apsaugoti darbuotoją, kaip ekonomiškai silpnesnę darbo sutarties šalį, nuo jam nepalankios terminuotos darbo sutarties sudarymo bei užkirsti kelią galimam darbdavio, būtent kuriam terminuotos darbo sutarties sudarymas yra palankesnis, piktnaudžiavimui savo padėtimi bei terminuotos darbo sutarties institutu“ (civilinės bylos Nr.3K-7-4/2003 m., Nr. 3K-3-74/2006).
Teismų praktika pripažįsta, kad terminuota darbo sutartis gali būti sudaryta atostogų ar ligos pagrindu vienam ar keletui darbuotojų pavaduoti (civilinė byla Nr. 3K-3-345/2009). Darbo sutarties termino nustatymą reglamentuoja DK 110 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad darbo sutarties terminas gali būti nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo. Darbo sutarties šalys, sulygdamos dėl terminuotos darbo sutarties termino, gali pasirinkti tik vieną iš paminėtų būdų, t. y. sulygti, kad darbo sutarties terminas nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos, arba sulygti, kad darbo sutarties terminas nustatomas iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo (civilinė byla Nr. 3K-3-423/2005).
V. Š. ir I. B. sudarytoje darbo sutartyje darbinės veiklos terminas apibrėžtas konkrečia data, o įsakyme apie I. B. priėmimą į darbą dar ir tam tikru įvykiu – buhalterės I. P. atostogų laiku.
Kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų. Atskiroms darbo sutarčių rūšims darbo įstatymuose ir kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatomos ir kitos būtinosios sąlygos, kurias šalys sulygsta sudarydamos tokią darbo sutartį (susitarimas dėl sutarties termino, sezoninio darbo pobūdžio ir kt.). Kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.). Šalių susitarimu gali būti sulygstama ir dėl kitų darbo sutarties sąlygų, jeigu darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai arba kolektyvinė sutartis nedraudžia jas nustatyti (išbandymo, profesijų jungimo ir kt.)(DK 95 straipsnio 1,2,3,4 dalys). Duomenys apie darbuotojo darbo užmokestį teikiami ar skelbiami tik įstatymų nustatytais atvejais arba darbuotojo sutikimu (DK 208 str. 1 d.). Dėl kurių sutarties sąlygų darbo sutarties šalys susitarti privalo, nurodo DĮK 95 straipsnio 1 dalis, o darbo užmokesčio dydžio nepaminėjimas V. Š.–I. B. darbo sutartyje – ši darbo apmokėjimo sąlyga nurodyta V. Š. įsakyme apie I. B. priėmimą į darbą – darbo sutarties negaliojančia nedaro, o tai, kad darbo sutartyje I. B. pareigybė įvardyta buhalterės, dokumento klastojimu, užtraukiančiu baudžiamąją atsakomybę, nelaikytina. Netikėti V. Š. parodymais, kad buhalterės pareigybė terminuotoje 2008 m. birželio 10 d. darbo sutartyje Nr. 4 buvo nurodyta tam, kad nereikėtų išsigalvoti naujos pareigybės, nėra pagrindo, nes I. B. į darbą buvo priimta vietoje atostogavusios buhalterės I. P.. Nuteistojo parodymai patvirtina, kad tiesioginės tyčios klastoti dokumentus, kad iš to I. B. turėtų kokios nors turtinės ar kitokios naudos, V. Š. neturėjo.
Apylinkės teismo nuosprendyje konstatuojama tai, kad Darbo kodekso 119 straipsnis darbdaviui draudžia reikalauti, išskyrus šiame Kodekse nustatytus atvejus, kad darbuotojas atliktų darbą, nesulygtą darbo sutartimi, kad dėl papildomo darbo ar pareigų turi būti sutarta ir tai turi būti aptarta darbo sutartyje. Šis nuosprendyje paminėtas draudimas byloje nagrinėjamu atveju būtų aktualus tik tada, jei tarp darbdavio V. Š. ir darbuotojos I. B. būtų kilęs ginčas dėl darbo pobūdžio ar apmokėjimo už darbą, nebūtų I. B. išankstinio sutikimo dirbti ne darbo sutartyje nurodytą buhalterės darbą.
V. Š. ir I. B. pareikšti kaltinimai, jie nuteisti už tai, kad V. Š. neturėjo teisės I. B. už darbą mokėti sulygto 10000 Lt dydžio atlyginimo, o I. B. neturėjo teisės tokio atlyginimo gauti.
Antstolio V. Š. kontorai Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija Nr. X-471) netaikytinas, nes antstolio kontora byloje tiriamų įvykių metu neatitiko šio įstatymo 4 straipsnyje numatytų perkančią organizaciją charakterizuojančių požymių, antstolių kontoros nepatenka ir į Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 4-42 su vėlesniais pakeitimais Perkančiųjų organizacijų sąrašą. Antstolio (antstolių) kontora nėra civilinių teisinių santykių, įskaitant ūkinę komercinę veiklą, subjektas (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 18 str. 2 d.). Nors Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 21 straipsnio 7 dalis įpareigoja antstolį Vyriausybei arba jos įgaliotai institucijai jų nustatyta tvarka teikti gautų pajamų ir patirtų išlaidų atliekant antstolio funkcijas ir teikiant paslaugas ataskaitas, antstolių savivaldos funkcijas vykdo ir juos atstovauja Lietuvos antstolių rūmai, kurie, vykdydami savo uždavinius ir funkcijas, bendradarbiauja su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Kadangi V. Š. antstolių kontorai Viešųjų pirkimų įstatymas netaikytinas, jis turėjo teisę pirkti paslaugas archyvų tvarkymui be konkurso ir už darbą mokėti sulygtą atlyginimą.
Darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje. Vyrams ir moterims už tokį pat ar lygiavertį darbą mokamas vienodas darbo užmokestis (DK 186 str. 1 d, 3 d.).
Konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos, kitos darbo apmokėjimo formos ir sąlygos, darbo normos (išdirbio, laiko, aptarnavimo ir kt.) nustatomos kolektyvinėse ir darbo sutartyse. Taikant darbų klasifikacijos sistemą darbo užmokesčiui nustatyti, tie patys kriterijai turi būti taikomi ir vyrams, ir moterims, ir ši sistema turi būti parengta taip, kad būtų išvengta bet kokios diskriminacijos lyties pagrindu (DK 188 str. 2 d., 3 d.).
Ne visas darbo laikas (ne visa darbo diena arba savaitė) apmokamas proporcingai dirbtam laikui arba mokama už atliktą darbą (DĮK 196 str.). Kai padidinamas darbuotojo darbo mastas, palyginti su nustatyta norma, už darbą jam mokama proporcingai daugiau. Konkretūs darbo apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ar darbo sutartyse (DK 197 str.).
Darbo kodekso normos, reglamentuojančios apmokėjimą už darbą, darbo užmokesčio dydį sieja su atlikto darbo kiekiu, kokybe, dirbtu laiku, darbo sąlygomis, darbo paklausos ir pasiūlos rinka, kitais darbo kainą lemiančiais faktoriais, o konkretaus už darbą atlygio dydžio nustatymą laiko darbdavio ir darbuotojo derybų objektu, atsispindinčiu kolektyvinėse ar darbo sutartyse. Darbo kodeksu reguliuojami darbo užmokesčio minimumas, vidutinis darbo užmokestis, minimalus valandinis atlygis, minimalioji mėnesinė alga (DK 204, 187 straipsniai), bet nereguliuojami maksimalūs darbo užmokesčio dydžiai. Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Šios Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, apie kurias užsiminta ir apylinkės teismo nuosprendyje, nuteistieji V. Š. ir I. B. nepažeidė, o Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas I. B. įgyvendino remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio principais ir 48 straipsnio 1 dalyje garantuotomis teisėmis. Apie už tokio pat ar lygiaverčio darbo vienodą apmokėjimą kalbama tik tada, kai siekiama pabrėžti, jog toks pat vyrų ir moterų darbas vertinamas vienodai.
Apylinkės teismo nuosprendyje pabrėžta, kad „V. Š., dirbdamas antstoliu, savo veikloje privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, tarptautinėmis sutartimis“, tvirtinama, kad „Teisingą darbo apmokėjimo nustatymą reglamentuoja Konstitucijos 48 str., Darbo kodeksas, poįstatyminiai teisės aktai, kolektyvinės sutartys. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu I. Š. nenurodė jokio įstatyminio pagrindo nustatyti I. B. už 38 valandų darbo laiką 10000 Lt atlyginimą, nurodydamas tik išankstinį žodinį susitarimą. Tokiais veiksmais V. Š. pažeidė darbo apmokėjimo nustatymo, vienodo atlyginimo taikymo, neleistinumo piktnaudžiauti teise principus.“
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis ar kitos to straipsnio dalys konkretaus darbo užmokesčio dydžio nenustato, o tik deklaruoja teisingo apmokėjimo už darbą principą, šiuo principu neįteisintas ir nuosprendyje minimas vienodo atlyginimo taikymas. Reikalavimas vadovautis tarptautinėmis sutartimis nuosprendyje neparemtas jokia konkrečia tarptautine sutartimi ir yra formalus niekuo neįpareigojantis deklaratyvus posakis. Nuosprendžiu deklaruojamas darbo užmokesčio lygiavos už tokį pat darbą principas būdingas socializmo politinei doktrinai, pasisakančiai už socialinę lygybę ir teisingumą, visuomeninių grupių turtinės ir visuomeninės padėties sulyginimą arba suartinimą. Skirtingose visuomeninėse–ekonominėse formacijose apmokėjimo už darbą principai skyrėsi ir skiriasi šiuo metu, jie priklauso nuo kiekvienos valstybės vykdomo ekonomikos procesų reguliavimo sistemos, nuo valstybės ekonominių galimybių konkrečiu laikotarpiu, apie tai užsimenama ir nuteistojo V. Š. apeliaciniame skunde. 2000 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu, kuriuo nustatyta kompensuojamo uždarbio, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, apskaičiavimo tvarka (6 straipsnis), apribojimų uždarbio dydžiui pinigine išraiška nenustatyta. Drausti darbdaviui už darbą privačioje struktūroje mokėti daugiau negu iš valstybės biudžeto išlaikomose darbo vietose, nors ir už tokį pat darbą, reikštų neteisėtą tokių asmenų nuosavybės teisių varžymą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimą.
Iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Tauragės apskrities skyriaus viršininko V. K. 2009-02-05 rašto Nr. 25-8/05 Tauragės savivaldybės administracijos direktoriui, 2009-02-05 rašto Nr. 25-8/05-129 Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui, 2009-02-05 rašto Nr. 25-8/05-130 VSDFV Tauragės skyriaus direktoriui, 2009-02-05 rašto Nr. 25-8/05-128 Tauragės rajono apylinkės teismo pirmininkei turinio matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo renkami statistiniai duomenys iš įstaigų, finansuojamų iš valstybės biudžeto, apie archyvo tvarkytojo darbo užmokestį 2008 m. antrame ketvirtyje (t. 1, b. l. 38, 40). Iš gautų į paklausimus atsakymų matyti, kad didžiausias darbo užmokestis už archyvo tvarkymą buvo mokamas Tauragės rajono apylinkės teisme – 1846,60 Lt, o mažiausias – 1438,66 Lt ar 1280 Lt – VSDFV Tauragės skyriuje (t. 1, b. l. 39, 41, 43, 45, t. 2, b. l. 53). Pateikti duomenys rodo, kad net ir iš valstybės biudžeto finansuojamose darbo vietose už tą patį darbą mokama nevienodai.
Apeliaciniame teismo posėdyje kolegijai buvo pateikti archyvų tvarkymo darbų įkainiai UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 119–124). Byloje yra Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2002 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. V-45 patvirtintas valstybinių archyvų mokamų paslaugų kainoraštis (t. 1, b. l. 122, 124–125), tačiau duomenų, kad I. B. darbas buvo prilygintas kainoraštyje numatytoms paslaugoms pagal kuriuos nors iš baudžiamojoje byloje esamų ar kitų įkainių, tai pastebima ir apeliaciniuose skunduose, byloje nėra. Bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nebuvo atsižvelgta į tai, kad I. B. buvo mokėta ne už darbo laiką, bet už konkretų atliktą darbą. Laikyti antstolio kontoroje darbuotoją archyvų tvarkymui ir mokėti jam kad ir vidutinį valstybės garantuotą darbo užmokestį (DK 204 str. 1 d.), niekas reikalauti iš antstolio V. Š. negalėjo, kaip negalėjo priversti I. B. atsisakyti darbo antstolio V. Š. kontoroje vien dėl to, kad jai pasiūlytas už darbą atlyginimas kam nors pasirodė esąs per didelis.
Iš 2008-06-30 antstolio V. Š. pranešimo VSDFV Šilalės skyriui apie apdraustosios I. B. valstybinio socialinio draudimo pradžią ir pabaigą turinio matyti, jog I. B. už darbo antstolio kontoroje laiką nuo 2008-06-10 iki 2008-06-30 priskaičiuota 10000 Lt pajamų, o nuo tos sumos 3398 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų (t. 1, b. l. 19, 20).
Teisiamajame posėdyje sutikimą leisti dirbti antstolio V. Š. kontoroje pasirašiusi liudytoja A. I. K. parodė, kad „Su pačia I. B. išduodant leidimą nebuvo bendraujama. Nebuvo žinoma, kad dirbs kitą darbą ir nebuvo sprendžiamas klausimas dėl atlyginimo... Buvo svarstyti visi klausimai: darbo laiko ir kt., tik nėra kalbama apie atlyginimo dydį, viskas kas yra 16-1 str.“ Su V. Š. apie I. B. darbą liudytoja nekalbėjo: „kiek žmogus realiai dirba nekontroliuojame, mums svarbu, kad dirbtų savo darbą. Leidimą galima atšaukti. Ribų kiek uždirbti nenustatome, čia darbdavio ir darbuotojo susitarimas.“(t. 2, b. l. 63–64, 65).
VSDFV Tauragės skyriaus direktorius liudytojas Ž. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad I. B. buvo duotas leidimas dirbti buhaltere antstolio V. Š. kontoroje 38 valandas nuo 2008-06-10 iki 2008-06-30. Kiek I. B. uždirbs, pasidomėti negalėjo. Uždirbta 10000 litų suma keliolika kartų viršijo kitų antstolio kontoros darbuotojų uždarbį, uždirbti 263 litus per vieną valandą, ypač Tauragėje, neįmanoma. Kadangi I. B. buvo išmokėtas per didelis darbo užmokestis, iškilo abejonių, kad tai nusikaltimas. Mokesčiai nuo 10000 litų sumokėti, V. Š. sugrąžinti mokesčių neprašė. Kad I. B. nėščia, matėsi akivaizdžiai (t. 2, b. l. 34–35).
Sukčiavimu, dokumentu klastojimu šioje baudžiamojoje byloje nuteistųjų veiksmai galėjo būti pripažinti nusikalstamais tik tuo atveju, jeigu būtų buvę įrodyta, kad I. B. antstolio V. Š. kontoroje nedirbo jokio darbo, bet atlyginimą gavo, tačiau ir iš kaltinimų formuluotės ir iš apylinkės teismo nuosprendžio turinio matyti, kad tuo, jog I. B. antstolio kontoroje dirbo, neabejojama, nusikalstamu laikoma tai, kad darbo sutartyje, įsakyme, apmokėjimo už darbą dokumentuose I. B. darbas buvo įvardytas ne kokiu nors archyvų tvarkytojos, bet buhalterės darbu, kad už darbą buvo sumokėta per daug.
Iš antstolio K. K. 2009-02-23 pažymos turinio matyti, kad iš antstolio V. Š. archyvą priėmė 2008-12-12. 2003–2006 metų 2925 įvykdytos vykdomosios bylos buvo sudėtos į archyvines dėžes pagal kategorijas ir saugojimo laiką (t. 1, b. l. 123).
2009-01-28 eksperimento metu fotografuoto archyvo vaizdai patvirtina, kad lentynose yra sudėtos dėžės, ant kurių užklijuoti užrašai (t. 1, b. l. 84, 86, 87).
Iš 2006-10-13 antstolio V. Š. veiklos patikrinimo akto turinio matyti, kad nuo 2003 metų iki 2006 m. spalio 12 d. V. Š. vykdymui gavo 7916 bylų, o baigė 2719 bylų, todėl duomenys antstolio K. K. 2009-02-23 pažymoje apie perimtas tolesniam saugojimui 2003–2006 metais įvykdytas 2925 vykdomąsias bylas, kurios buvo sudėtos į archyvines dėžes pagal kategorijas ir saugojimo laiką (t. 1, b. l. 123), yra neginčytini. Kad antstolio V. Š. įvykdytas vykdomąsias bylas sutvarkė ir archyvui paruošė ne I. B., o kas nors kitas, byloje duomenų nėra.
Darbuotojų dirbtas darbo laikas žymimas Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Darbuotojams, kurie pagal atliekamą darbo funkciją savo darbo laiką visiškai ar iš dalies tvarko savo nuožiūra, darbo laiko apskaitos taisykles nustato darbdavys, suderinęs su darbuotojų atstovais. Tokių pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse (DK 147 str. 6 d.). I. B. darbo laikas aptartas 2008-06-10 darbo sutartyje Nr. 4, o konkretus darbo laikas pažymėtas 2008 m. birželio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje Nr. 6 (forma Nr. 49 SVDK), kurį pasirašė darbdavys V. Š. ir buhalterė I. P..
Iš antstolio V. Š. kontoros atjungimo–pajungimo apsaugai nuo 2008-06-10 iki 2008-06-30 duomenų matyti, kad V. Š. pažymoje (t. 1, b. l. 10) ir VSDFV Tauragės skyriaus sprendime dėl leidimo I. B. dirbti kitą darbą (t. 1, b. l. 13) nurodytam I. B. darbo laikui V. Š. kontoros apsauga nutraukta (atjungta) nebuvo (t. 1, b. l. 48). Šiame objekte signalizacija buvo pajungta vėliau negu baigiasi darbo laikas (17 val.) tik 2008-06-12, ketvirtadienį –17.56 val., 2008-06-15, sekmadienį – 17.18 val. (atjungta 12.59 val.)(t. 1, b. l. 48, 55–56). Apklaustas kaip įtariamasis V. Š. parodė, kad nenorėdamas I. B. pranešti kontoros signalizacijos kodo, pats jos darbo laikui signalizaciją sutvarkė taip, kad ir atidarius duris signalizacija nesuveiktų. Kaip tai buvo padaryta, V. Š. parodė eksperimento metu (t. 1, b. l. 81, 82–91). V. Š. eksperimento metu pademonstruotą galimybę paveikti antstolio kontoros apsaugos sistemą teisiamajame posėdyje patvirtino apsaugos sistemų specialistas liudytojas R. E. (t. 2, b. l. 32).
Teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu antstolio V. Š. kontoros buhalterė I. P. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) parodė, kad iš Teisingumo ministerijos buvo gautas raštas su paliepimu sutvarkyti archyvą, todėl I. B. buvo priimta į darbą kontoros archyvui sutvarkyti per liudytojos atostogas. Archyve darbo buvo labai daug, todėl darbas to užmokesčio, kuris buvo sutartas su antstoliu, buvo vertas. Pati to darbo būtų nedirbusi, nes neturi sveikatos. Grįžusi po atostogų į darbą, liudytoja matė, kad archyvas buvo sutvarkytas, dokumentai buvo sudėti į dėžes, ant dėžių suklijuoti užrašai, dėžės sudėtos į lentynas, kad I. B. laukiasi, nesuprato. SODRA gauto nuo 10000 Lt mokesčio antstolio kontorai negrąžino (t. 2, b. l. 32–33, t. 1, b. l. 63).
Teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu antstolio V. Š. kontoros raštinės vedėja liudytoja L. S. parodė, kad I. B. buvo priimta į darbą buhaltere kontoros archyvui sutvarkyti. I. B. dirbdavo vakarais. Archyve darbo buvo daug. Bylų galėjo būti apie 5–6000. Tuo metu pati už 10000 Lt archyvo nebūtų tvarkiusi. Bylas reikėjo surūšiuoti pagal datas ir kodus, sudėti į dėžes, suklijuoti užrašus, dėžes sudėti ant stelažų. Pati to darbo dirbti negalėjo, nes mokėsi kolegijoje, rašė diplominį darbą, archyvo tvarkymo darbo dirbti neteko. Praėjus birželio mėnesiui liudytoja matė, kad archyvo dokumentai už laikotarpį nuo 2003 iki 2006 metų yra sutvarkyti. Kad I. B. nėščia, nežinojo (t. 2, b. l. 33–34, t. 1, b. l. 64).
Iš pažymos apie šeimos sudėtį matyti, kad 2008-09-25 I. B. pagimdė dukrą M. (t. 1, b. l. 129).
2008-12-19 prašyme skirti motinystės (tėvystės) pašalpą I. B. pasirašė dėl to, kad žino, jog permokėtos pašalpų sumos įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš asmenų, dėl kurių kaltės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems pašalpas (t. 1, b. l. 12).
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Tauragės skyriaus 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. (SMTM)-1503 „Dėl I. B. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“, kurį pasirašė vyresnioji specialistė (pašalpoms) Ž. A., nuspręsta I. B. skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, vaiko priežiūros atostogų, iki vaikui sukaks dveji metai, laikotarpiu nuo 2008-12-08 iki 2010-09-25. Sprendime nurodyta, kokiais apskaičiavimais vadovautis, apskaičiuota, kad I. B. nuo 2008-12-08 iki 2010-09-25 priskaičiuota 125936,47 Lt pašalpos, o atskaičius 28450 Lt, išmokėtina suma sudaro 97485,87 Lt (t. 1, b. l. 11).
Iš VSDFV Tauragės skyriaus pažymos apie I. B. valstybinį socialinį draudimą nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31 turinio matyti, kad nuo 2008-06-10 iki 2008-06-30 (20 dienų) I. B. buvo priskaičiuota 10000 Lt darbo užmokesčio. Panašus uždarbis – 10629,29 Lt – jai buvo priskaičiuotas dirbant VSDFV Tauragės skyriuje nuo 2008-01-01 iki 2008-03-31 (už 3 mėnesius) ir 8997,45 Lt nuo 2008-04-01 iki 2008-06-30 (taip pat už 3 mėnesius). Nuo 2008-07-21 iki 2008-12-07 I. B. priskaičiuota 17360,70 Lt motinystės pašalpos, o nuo 2008-12-08 iki 2008-12-31 – 4922,33 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos (t. 1, b. l. 18).
Nėra kuo paneigti nuteistosios I. B. apeliacinio skundo argumentų, kad jos galimybė dirbti antstolio V. Š. kontoroje visiškai priklausė nuo VSDFV Tauragės skyriaus Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą ir informacijos nagrinėjimo komisijos ir vadovų sprendimo leisti ar neleisti jai dirbti kitą darbą. Nuteistosios I. B. teiginį, kad civilinis ieškovas VSDFV Tauragės skyrius sudarė jai galimybę papildomai dirbti kitą darbą, žinodamas apie jos nėštumą, patvirtino (duomenys neskelbtini) direktorius liudytojas Ž. V., kuris suprato, kad nuo I. B. draudžiamųjų pajamų dydžio priklausys motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, antstoliui V. Š. išleidus įsakymą dėl I. B. priėmimo į darbą, neieškojo ar nerado priežasčių leidimui I. B. dirbti kitą darbą atšaukti.
Tai, kad V. Š. ir I. B. iš anksto susitarę, turėdami tikslą apgauti VSDFV, suklastojo dokumentus, į 2008 m. birželio mėnesio darbo užmokesčio apskaičiavimo–išmokėjimo žiniaraštį, 2008-06-30 kasos išlaidų orderį Nr. 13, 2008 m. birželio 1–30 d. kasos lapą Nr. 6, 2008-06-30 pranešimą VSDFV Šilalės skyriui apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą (2-SD versija 01) įrašė žinomai neteisingus duomenis, kad I. B. nuo 2008-06-10 iki 2008-06-30 dirbdama buhaltere antstolio V. Š. kontoroje išdirbo 46 valandas ir už tai jai buvo sumokėta 10000 litų, tam, kad I. B., pasinaudojusi tais dokumentais, neteisėtai įgytų teisę gauti 125936,47 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, neįrodyta, nes tokia tyčia nei vieno, nei kito veiksmuose nenustatyta. I. B. motinystės (tėvystės) pašalpos dydį apskaičiavo ne nuteistieji, bet VSDFV Tauragės skyrius, kuris 2008-12-23 priėmė sprendimą „skirti I. B. motinystės (tėvystės) pašalpą, vaiko priežiūros atostogų, iki vaikui sukaks dveji metai, laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 8 d. iki 2010 m. rugsėjo 25 d. pagal apskaičiavimą:“ (t. 1, b. l. 11).
V. Š. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., 24 str. 6 d. 182 str. 2 d., I. B. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., 24 str. 3 d. 182 str. 2 d. išteisintini, nes nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).
Iš VSDFV Tauragės skyriaus civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje turinio matyti (t. 1, b. l. 161–162), kad ieškovas pripažįsta, jog I. B. antstolio V. Š. kontoroje dirbo nuo 2008-06-10 iki 2008-06-30 ir uždirbo 10000 Lt, tačiau, remdamasis I. B. bei V. Š. pareikštais kaltinimais, ieškovas nesutinka su I. B. sumokėto darbo užmokesčio dydžiu, draudžiamąsias pajamas (10000 litų) laiko fiktyviomis, mano, kad I. B. motinystės (tėvystės) pašalpa iki 2009-04-20 priklauso tik už darbą VSDFV Tauragės skyriuje (11365 Lt), o kadangi iki 2009-04-20 jau buvo išmokėti 23996,36 Lt, todėl reikalauja iš I. B. ir V. Š. priteisti VSDFV Tauragės skyriui solidariai 12361,36 Lt skirtumą. Ryšium su papildomu 13387,08 Lt pašalpos išmokėjimu iki 2009-07-31 civilinio ieškinio suma buvo padidinta iki 26018,44 Lt (t. 2, b. l. 12–13).
2009-09-30 nutartimi Šilalės rajono apylinkės teismas, pažeisdamas BPK 112 straipsnio 1 dalyje numatytą civilinio ieškinio pareiškimo tvarką, remdamasis žodiniu civilinio ieškovo atstovo pareiškimu VSDFV Tauragės skyriaus civilinį ieškinį padidino iki 29365,21 Lt, apribojo I. B. nuosavybės teises į jos butą (t. 2, b. l. 30–31).
2009-11-11 civilinis ieškovas VSDFV Tauragės skyrius apylinkės teismui pateikė pareiškimą dėl 2009-04-22 civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje padidinimo iki 32628,31 Lt. Tokią sumą prašė solidariai priteisti iš V. Š. ir I. B. (t. 2, b. l. 54, 55).
VSDFV Tauragės skyriaus civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas. Ieškovas, nesutikdamas su 10000 Lt uždirbtų draudžiamųjų pajamų suma, paties I. B. darbo antstolio V. Š. kontoroje fakto nepaneigė. Tai, kad 10000 Lt uždarbis ieškovui atrodo nerealus, neduoda pagrindo draudžiamosiomis pajamomis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti laikyti tik pajamas, gautas dirbant darbą VSDFV Tauragės skyriuje. Civiliniame ieškinyje paminėtos Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalies nuostatos taikytinos ir civiliniam ieškovui.
Civiliniam ieškovui neatimama teisė remiantis tuo, kad 2008-12-19 prašyme skirti motinystės (tėvystės) pašalpą (t. 1, b. l. 12) I. B. pasirašytinai patvirtino, kad žino, jog permokėtos pašalpų sumos įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš asmenų, dėl kurių kaltės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems pašalpas (ta išieškojimo tvarka nebūtinai turi remtis baudžiamosios atsakomybės priemonių taikymu) ir civilinio ieškinio klausimą spręsti civilinio proceso tvarka.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., kolegija
nuspre ndžia:
Šilalės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
V. Š. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., 24 str. 6 d. 182 str. 2 d. išteisinti, nes nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.),
I. B. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., 24 str. 3 d. 182 str. 2 d. išteisinti, nes nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).
Tauragės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro P. G. 2009 m. vasario 9 d. nutarimu nustatytus laikinus nuosavybės teisės apribojimus į I. B. (P.), a. k. (duomenys neskelbtini) butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (nuosavybės teisių apribojimas į butą pratęstas Šilalės rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartimi), keleivinį automobilį „Ford Fiesta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini) , panaikinti.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Tauragės skyriaus civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Daiktinius įrodymus – segtuvą su dokumentais apie I. B. darbą antstolio V. Š. kontoroje (vienuolika lapų) – perduoti antstoliui K. K..