Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-11-18 · Civilinė byla Nr. 2A-1714-823/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-11-18
Bylos Nr.
2A-1714-823/2011
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-08707-2010-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Antanas Rudzinskas, Vytautas Zelianka, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
Atsakovas
E. V.
Ieškovas
R. V.
Kategorijos
  • 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1714-823/2011Teisminio proceso Nr. 2-01-3-08707-2010-1Procesinio sprendimo kategorija: 78.2.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės,

kolegijos teisėjų Antano Rudzinsko ir Vytauto Zeliankos,sekretoriaujant Margaritai Armalienei,dalyvaujant atsakovui E. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovui E. V. dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio sumažinimo, išvadą duodanti valstybės institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. gegužės 6 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 24 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. N-2-2493-32/2002 dalyje dėl nepilnamečio sūnaus M. V. (gim. 1994 m. spalio 25 d.) gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, ir patvirtino ieškovės R. V. ir atsakovo E. V. taikos sutartį, o civilinę bylą Nr. N2-437-127/2008 nutraukė. Pagal taikos sutartį nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu, o ieškovė R. V. sūnaus išlaikymui įsipareigojo mokėti periodines išmokas po 400 Lt kas mėnesį, pervedant juos į atsakovo sąskaitą, pradedant mokėjimą nuo 2008 m. birželio 1 d., mokant kiekvieno mėnesio 15 dieną.

Šalies argumentai

Ieškovė R. V. kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti Vilniaus miesto 2008 m. gegužės 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. N2-437-127/2008 priteistą nepilnamečio sūnaus M. V. išlaikymą po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, sumažinant išlaikymo dydį iki 200 Lt kas mėnesį. Nurodė, kad labai pablogėjo ieškovės turtinė padėtis: ji tapo bedarbė, augina dar vieną sūnų R. S., gimusį 2003 m. balandžio 22 d. R. S. tėvas moka vaikui išlaikymą po 150 Lt kas mėnesį, ieškovė nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio gauna tik nedarbo draudimo išmokas – vidutiniškai po 500 Lt per mėnesį. Vaiko išlaikymui skirtos lėšos turi būti panaudotos tik jo poreikių tenkinimui, tačiau, nepaisant to, kad nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su atsakovu, vaikas gyvena su seneliais, kurie yra neįgalūs (kurčnebyliai), taigi, atsakovas tinkamai neprižiūri sūnaus. Ieškovė M. V. rūpinasi, jis dažnai būna pas ją. Atsakovas vežasi sūnų atostogauti į užsienį, tačiau kelionės vyksta vaiko mokslo metų eigoje ir neatitinka vaiko interesų. Atsakovo turtinė padėtis yra geresnė nei ieškovės, todėl jis turi didesne dalimi prisidėti prie sūnaus išlaikymo.

Atsiliepimas

Atsakovas E. V. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad didėjantys ieškovės įsiskolinimai už butą nesudaro pagrindo mažinti priteisto išlaikymo dydį, kuris yra minimalus, atsižvelgiant į teismų praktiką. Kito nepilnamečio vaiko išlaikymo klausimą ieškovė turėtų spręsti su vaiko tėvu. M. V. iš tiesų gyvena su seneliais, kurių bute turi atskirą kambarį. Taip yra abipusiu susitarimu su sūnumi, jam taip patogu, nes eina į netoli esančią mokyklą, turi draugų kieme. Atsakovas su sūnumi susitinka ir bendrauja kasdien. Minimalios išlaidos M. V. išlaikymui sudaro 1112 Lt per mėnesį, vaikui sergant papildomai reikalingi vaistai, vitaminai. Sūnus gyventi su mama nenori, jų santykiai nėra geri. Ieškovės nurodytos aplinkybės dėl neva geresnės atsakovo turtinės padėties neatitinka tikrovės – atsakovo pajamos sudaro 1106 Lt per mėnesį, jis neturi jokių santaupų, turto, yra neįgalus, jam nustatytas 20 procentų darbingumo lygis, ieškovas yra sudaręs kitą santuoką, augina dar vieną vaiką, moka įmokas bankui po 253,15 Lt per mėnesį, draudimo įmokas už sūnų. Atsakovas buvo išsivežęs sūnų atostogauti į užsienį, bet tokios atostogos nėra dažnos.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius 2010 m. liepos 1 d. išvadoje nurodė, kad iš esmės prieštarauja ieškiniui, nes ieškovės prašoma priteisti išlaikymo suma neleis užtikrinti net minimalių vaiko poreikių. Ieškovės šeima 2008 m. vasario 7 d. buvo įrašyta į Vilniaus miesto signalinių šeimų sąrašą dėl socialinių įgūdžių stokos.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad turtinės padėties pablogėjimas, sudarantis pagrindą keisti teismo sprendimu nustatyto išlaikymo dydį, turi būti esminis, sąlygotas nuo ieškovo nepriklausančių aplinkybių. Ieškovė pateikiant ieškinį buvo bedarbė, tačiau bylos nagrinėjimo metu įsidarbino. Ieškovė jau augino sūnų R. S. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutarties priėmimo metu. Įrodymų, patvirtinančių iš esmės padidėjusias išlaidas R. S. išlaikymui, nepateikta. Sprendžiant išlaikymo dydžio nustatymo klausimą turi būti atsižvelgiama į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaiku; priešingu atveju, tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaiką, ugdyti jo asmenybę, sudarant būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 16 metų amžiaus M. V. augimui ir vystymuisi būtinos tinkamos lėšos. Taip pat teismas atsižvelgė į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktą išvadą byloje.

Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė R. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti išlaikymą nepilnamečiam sūnui M. V. po 200 Lt kasmėnesinėmis išmokomis iki jo pilnametystės. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, o dėl kai kurių įrodymų visiškai nepasisakė. Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad po taikos sutarties sudarymo nepasikeitė ieškovės turtinė padėtis, neatitinka tikrovės. Sudarant taikos sutartį ieškovė turėjo gerai apmokamą darbą ir galėjo mokėti po 400 Lt sūnaus išlaikymui. Tačiau 2009 m. birželio 7 d. įmonei nutraukus veiklą ieškovė neteko darbo, todėl vertėsi iš Darbo biržos išmokų. Kad pragyventų ir galėtų teikti išlaikymą vaikams, ji du mėnesius uždarbiavo užsienyje, tačiau dėl sutrikusios sveikatos turėjo grįžti į Lietuvą. Dalį uždirbtų pinigų ji skyrė sūnaus M. V. išlaikymo įsiskolinimui padengti. Papildomos išlaidos susidarė dėl ne nuo ieškovės priklausančių aplinkybių, t. y. ligos, ji turi išgyventi tik iš nedarbingumo išmokų ir išlaikyti su ja gyvenantį sūnų R. S., jos šeima įrašyta į socialiai remtinų šeimų sąrašą. 2010 m. rugsėjo mėnesį ieškovės gaunamas atlyginimas buvo 297,81 Lt, ji išlaiko ir kitą nepilnametį sūnų, santuokos nėra sudariusi, o atsakovo netekto darbingumo pensija yra 1106 Lt, jis statosi namą, jo sutuoktinės gaunamas atlyginimas – 400 Lt. Taigi atsakovas šiuo metu gauna daug daugiau pajamų už ieškovę, todėl jam turėtų tekti didesnė dalis sūnaus išlaikymo. Ieškovė nevengia mokėti išlaikymą savo sūnui, tačiau šiuo metu negali susimokėti už būstą, nekalbant apie sveikatos stiprinimą. Ieškovė serga širdies ligomis, 2011 m. sausio 5 d. jai buvo implantuotas širdies elektrostimuliatorius, ji tebesigydo, o neįgalumas jai turėtų būti nustatytas 2011 m. balandžio mėnesį. Kasacinio teismo nutartyse yra nurodyta, kad proporcingumo principas tarp vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties reiškia, jog vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, todėl teismas privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį, t. y. visas jo gaunamas pajamas, santaupas bei turtą. Proporcingumas yra pusiausvyra tarp vaiko poreikių ir abiejų tėvų suminės turtinės padėties. Nustatęs vaiko poreikių dydį, teismas sprendžia, kaip tarp tėvų jį paskirstyti. Nuo lygių dalių principo galima nukrypti dėl iš esmės skirtingos turtinės padėties ar kitų svarbių aplinkybių. Vertinant kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį turi būti atsižvelgiama į visų rūšių gaunamas pajamas: darbo užmokestį, kitas su darbo santykiais susijusias pajamas, autorinį atlyginimą, pensiją, stipendiją, socialinę pašalpą; pajamas iš komercinės ir ūkinės veiklos – nuompimgius, dividendus ir kt., lėšas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir kt., ar tos pajamos reguliarios, ar turima reikalavimo teisių arba skolinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims. Svarbu nustatyti, ar toks asmuo turi neordinarinių išlaidų, kitų išlaikomų asmenų, atsižvelgti į asmens sveikatos būklę. Šiuo atveju teismas nevertino nei ieškovės sveikatos stovio ir mažiau nei minimalių pajamų, to, kad ji išlaiko dar vieną nepilnametį vaiką, turi skolinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims, kad, indeksavus išlaikymo dydį, ji turi mokėti ne 400 Lt, o daugiau kaip 500 Lt išlaikymo. Būtina įvertinti, ar teikdami išlaikymą, tėvai galėtų tenkinti būtinus, gyvybiškai svarbius savo poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2008). Šiuo metu nesumažinus išlaikymo dydžio, ieškovė negali tenkinti gyvybiškai svarbių savo poreikių, neturi galimybės skirti bent dalį lėšų gydymuisi, o tai dar labiau sutrikdys jos sveikatą ateityje. Išlaikyti sūnaus ieškovė niekad nevengė, beveik visus savaitgalius jis praleidžia su ja, kiek gali ieškovė jam padeda, nuperka rūbų ar duoda pinigų jo reikmėms.

Šalies argumentai

Atsakovas E. V. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Iš ieškovės priteistas išlaikymo dydis yra minimalus, vaiko poreikiai yra išaugę, tačiau jis didinti priteisto išlaikymo neprašo. Gyventi su motina vaikas atsisako.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Ginčas byloje kilęs dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio pakeitimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.201 straipsnis). Išlaikymo dydis gali būti keičiamas iš esmės pasikeitus vieno iš tėvų turtinei padėčiai, t.y. išlaikymą teikiančio vieno iš tėvų padėčiai iš esmės pablogėjus, arba kito iš tėvų turtinei padėčiai atitinkamai pagerėjus, dėl ko jis įgyja galimybę didesne dalimi prisidėti prie vaiko išlaikymo. Spręsdamas vaiko išlaikymo dydžio klausimą teismas visais atvejais privalo vadovautis prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu. Nustatytas vaiko išlaikymo dydis privalo būti toks, kad galėtų būti tenkinami bent minimalūs vaiko poreikiai (CK 3.198 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Žr.: pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Tokio dydžio išlaikymas vaikui turi būti teikiamas net ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, ar kitomis aplinkybėmis. Kita vertus, nurodytas orientacinis minimalus išlaikymo dydis nereiškia, kad iš atskirai gyvenančio vieno iš tėvų vaiko išlaikymui visais atvejais priteistina pusė nurodyto dydžio. Nustatant kiekvieno iš tėvų pareigą išlaikyti vaikus turi būti vertinama kiekvieno iš jų turtinė padėtis siekiant nustatyti, kuris iš jų didesne dalimi gali prisidėti prie vaiko išlaikymo. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikų išlaikymui.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai pažymėjo, kad vieno iš tėvų turtinės padėties pablogėjimas, sudarantis pagrindą mažinti priteisto išlaikymo dydį, turi būti esminis ir sąlygotas nuo paties ieškovo nepriklausančių aplinkybių. Šios aplinkybės yra ypač svarbios tais atvejais, kai priteisto išlaikymo, kurio dydį siekiama sumažinti, dydis neviršija teismų praktikoje nustatyto orientacinio minimalaus išlaikymo dydžio, kadangi šiuo atveju mažinant priteisto išlaikymo dydį kyla pavojus pažeisti CK 3. 198 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Apeliantė nurodo, kad tokios esminės nuo jos nepriklausančios aplinkybės yra darbo praradimas bei sveikatos būklė. Tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, ginčijamu sprendimu pagrįstai konstatavo, kad ieškovė įsidarbino bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė dėl sveikatos būklės tapo praktiškai nedarbinga ir jai turėtų būti nustatytas invalidumas, tačiau tai patvirtinantys įrodymai nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai, kad ieškovei suteiktas laikinas nedarbingumas 2011-01-04 – 2011-01-12 (b.l. 109). Šis įrodymas nėra pakankamas teigti, kad ieškovė dėl sveikatos būklės negali dirbti ir teikti išlaikymo nepilnamečiam vaikui, todėl atmestini apeliantės argumentai, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino jos sveikatos būklės. Teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje neatima iš ieškovės teisės iš naujo kreiptis į teismą dėl išlaikymo dydžio pakeitimo CK 3.201 straipsnio nustatyta tvarka, jei jos sveikatos būklė tiek pablogėtų, kad dėl to ieškovė būtų pripažinta nedarbinga.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad kitą nepilnametį vaiką ieškovė augino jau tuo metu, kai buvo nustatytas išlaikymo dydis, kurį teismo prašoma sumažinti, todėl į šią aplinkybę sprendžiant išlaikymo dydžio pakeitimo klausimą, neturėjo būti atsižvelgiama. Be to, byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nepilnamečio ieškovės sūnaus R. S. išlaikymui ieškovė gauna atitinkamo dydžio sumas iš šio vaiko tėvo. Išaugus nepilnamečio R. S. poreikiams jo išlaikymo klausimas pirmiausia turėtų būti sprendžiamas su šio vaiko tėvu.

Sprendžiant vaiko išlaikymo dydžio pakeitimo klausimą turi būti atsižvelgta ir į kito iš tėvų turtinę padėti, kadangi pareiga išlaikyti vaiką pagal įstatymą tenka abiems tėvams. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo E. V. turtinė padėtis nuo išlaikymo nepilnamečiui M. V. dydžio nustatymo momento nėra pagerėjusi, jo pajamas sudaro gaunama netekto darbingumo pensija, atsakovo sutuoktinės gaunamos pajamos minimalios, atsakovui yra gimęs dar vienas nepilnametis vaikas, kurį jis privalo išlaikyti. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pagal gaunamas pajamas privalo prisiimti dar didesnę nepilnamečio M. V. išlaikymo dalį, ypač atsižvelgiant į tai, kad, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, M. V. yra paauglys, jo poreikiai išaugę, todėl atsakovui tenkanti vaiko išlaikymo dalis ir šiuo metu yra didesnė, nei ieškovei tenkanti dalis.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Goda Ambrasaitė-BalynienėTeisėjai Antanas RudzinskasVytautas Zelianka