Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-05-31 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-253/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-31
Bylos Nr.
1A-253/2013
Teisminio proceso Nr.
1-20-1-00806-2011-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Viktoras Kažys, Violeta Ražinskaitė, Svajūnas Knizleris (pran.)
Nukentėjusysis
D., A. R., D. R.
Nuteistasis
B. B., K. Č., A. K., A.
Advokatai
Gintaras Černiauskas, Rimantas Aliukonis
Baudžiamoji byla Nr. 1A-253/2013Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00806-2011-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.8.1.1.; 1.2.14.6.2.; 1.2.28.4.; 2.1.7.4.1.; 2.1.15.1.2.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 31 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio (pranešėjo),teisėjų Viktoro Kažio, Violetos Ražinskaitės,sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,gynėjui advokatui Gintarui Černiauskui,nukentėjusiosios D. R. atstovui advokatui Rimantui Aliukoniui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios B. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo B. B. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalį ir nuteista laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš B. B. solidariai su K. Č., A. K., A. K. priteista: 40 000 Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo A. R. naudai ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios D. R. naudai.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį taip pat nuteisti K. Č., A. K. ir A. K., tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjus bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. B. nuteista už tai, kad veikdama bendrininkų grupėje su K. Č. , A. K. , A. K. , panaudojant psichinę prievartą, prievartavo didelės vertės turtą, o būtent: 2011 m. lapkričio 8 d., laikotarpiu nuo 11 val., veikdami bendrai ir iš anksto susitarę, B. B., K. Č., A. K , A. K. netoli (duomenys neskelbtini), Kaune, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, automobilyje ,,Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo nukentėjusioji D. R., neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo ir kitų kartu veikiančių asmenų naudai vertė D. R. perduoti 40 000 Lt, panaudodami psichinę prievartą, t. y. K. Č. pareikalavus iš D. R. iki vakaro surasti 40 000 Lt, kurie būtų skirti Almanto ir A. K. tėvo tariamam išlaisvinimui ,,iš kalėjimo“, o A. K. pagrasinus, kad jei iki vakaro šių pinigų nebus, gali atsitikti kažkas baisaus, D. R. nurodžius, kad tokios pinigų sumos neturi, A. K. ir K. Č. nurodžius, kad tuo tikslu reikia įkeisti D. R. vairuojamą automobilį ,,Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o D. R. nurodžius, kad automobilis priklauso ne jai, B. B., tęsdama bendrą nusikalstamą veiką, savo mobiliojo ryšio telefonu ieškojo asmenų, kam galima būtų įkeisti šį automobilį ir gauti reikalaujamą pinigų sumą, jos nurodymu važinėjant po įvairias Kauno vietas turint tikslą įkeisti automobilį, ir nepavykus jo įkeisti bei gauti už jį reikalaujamų 40 000 Lt, K. Č. tuo metu telefonu nuolat su A. K. aptarinėjant nusikalstamos veikos eigą, derinant tarpusavio veiksmus, K. Č. davus telefonu nurodymą ,,šiurpinti“ D. R., tuo tarpu A. K. dar kartą pagrasinus D. R. , kad dienai einant į pabaigą ir nesant pinigų ji turi ,,susimąstyti apie savo gyvenimą“, bei įbaugintai D. R. pačiai pasiūlius gauti 40 000 Lt banke iš jos vyro pervestų pinigų, o A. K. dar kartą pagrasinus, kad ,,jei kas nors bus prie banko, ji labai pasigailės“, kartu su D. R. , B. B. , A. K. ir A. K. tą pačią dieną, apie 16 val., nuvykus prie banko, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, ir D. R. paėmus iš banko A. R. sąskaitos 40 000 Lt bei šiuos pinigus perdavus B. B. , tokiu būdu bendrais veiksmais B. B., A. K., A. K. ir K. Č. užvaldė didelės vertės turtą – 40 000 Lt, taip nukentėjusiajam A. R. padarė 40 000 Lt turtinę žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistoji B. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 21 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, nenustačius jos veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, arba teismo nuosprendį pakeisti, jos veiksmus iš BK 181 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 1 dalį, atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, ir panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš B. B., K. Č., A. K. , A. K. solidariai priteista 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nuteistoji B. B. teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai jos veiksmus kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, nes byloje nebuvo objektyviai nustatytas būtinas BK 181 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymis – grasinimas fiziniu smurtu D. R. atžvilgiu, jo realumas. Iš nukentėjusiosios parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, matyti, kad 2011-11-08 B. B. telefonu pasiūlius susitikti, ji pati savo noru nuvyko į susitikimą, jos santykiai su B. B. iki baudžiamosios bylos iškėlimo buvo geri. Šios aplinkybės patvirtina, kad iki susitikimo jokios psichinės prievartos nukentėjusioji D. R. nepatyrė. Šiuo atveju kaltinamųjų išsakyti žodžiai „bus blogai“ negali būti vertinami kaip keliantys D. R. realią grėsmę dėl fizinio susidorojimo, nes tai prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms. D. R. apklausiama teisme nurodė, kad jokių įrankių, ginklų pas kaltinamuosius nepastebėjo. Aplinkybę, kad D. R. 40 000 litų atidavė būdama įbauginta, paneigia ir kiti byloje esantys netiesioginiai įrodymai – liudytojai R. G., G. K., G. G. nurodė, kad D. R. elgesys įtarimų jiems nesukėlė, nepastebėjo, kad pastaroji būtų pasimetusi. Nenustatyta, kad susitikimų su šiais liudytojais metu D. R. būtų prašiusi jų pagalbos. Banko „(duomenys neskelbtini)” darbuotoja liudytoja R. R. parodė, kad atvykusi į banką D. R. buvo užėjusi viena, jokia grėsme nesiskundė. Taigi, lieka logiškai nepaaiškinami ne tik D. R. parodymai, tačiau ir pačios D. R. elgesys. Nors nukentėjusioji nurodo, kad jai buvo išsakyti grasinimai panaudoti fizinį smurtą, tačiau iš jos elgesio taip neatrodė liudytojams, kurie 2011-11-08 dieną matė D. R. , esant realiems grasinimams ji nepranešė „(duomenys neskelbtini) ” darbuotojams apie jos sveikatai ir gyvybei gresiantį pavojų. Nesuvokiamas ir D. R. paaiškinimas, kad „banke pagalbos nesikreipiau, nors buvo galimybė, bet tai į galvą neatėjo, viskas buvo iš baimės“. Nuteistoji pažymi, kad D. R. baimės atsiradimo priežastis byloje taipogi nenustatyta, kadangi iki 2011-11-08 D. R. buvo bendravusi su apeliante, teismo posėdžio metu nurodė, kad kai bendraudavo su B. B. , su pastarąją visada būdavo Karaliai, taigi, šie asmenys D. R. taip pat buvo pažįstami. Be to, nukentėjusioji į teisėsaugos institucijas kreipėsi praėjus mėnesiui laiko nuo įvykio, toks delsimas teismo nuosprendyje logiškai nepaaiškintas. Apeliantės nuomone, abejonių kelia ir nukentėjusiojo A. R. elgesys įvykio dieną. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. R. teismo posėdžio metu nurodė, jog D. R. drebančiu balsu pasakė, kad turi problemų ir reikia pinigų, aiškino, kad B. B. prašė susitikti ir ją šantažuoja, kad reikia 40 000 Lt, kitaip bus blogai, kas blogai – neaiškino. Apeliantė pažymi, kad teismas, vertindamas A. R. parodymus, rėmėsi tik aplinkybėmis, patvirtinančiomis, kad D. R. buvo išmokėti 40 000 Lt, tačiau visiškai neanalizavo A. R. veiksmų nustatinėjant nuteistųjų psichinės prievartos panaudojimą prieš D. R. . Kaip matyti iš A. R. parodymų, po D. R. skambučio jis paskambino į banką ir paprašė R. R. paruošti D. R. 40 000 Lt sumą, kadangi pastaroji atvyks pasiimti pinigų į banką. Liudytoja R. R. teisme parodė, jog paskambinęs A. R. neatrodė susijaudinęs, paprašė paruošti pinigus. Be to, liko logiškai nepaaiškintas ir A. R. vengimas pranešti teisėsaugos institucijoms ar bent jau banko „(duomenys neskelbtini)” darbuotojoms informaciją apie iš jo žmonos D. R. prievartaujamą turtą. Visos šios aplinkybės, nuteistosios nuomone, patvirtina, kad nukentėjusiosios D. R. parodymai yra nepatikimi, psichinės prievartos faktas neįrodytas. Nuteistoji pažymi, kad vertinant D. R. parodymų patikimumą, svarbi pastarosios sveikatos būklė, galėjusi turėti įtakos jos parodymams. Teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinta medicininė pažyma, iš kurios matyti, kad D. R. nuo 2012-09-24 gydėsi Vilniaus priklausomybės ligų centro skyriuje. Be to, nuteistasis A. K. teisme parodė, kad kartu su B. B. ir D. R. jam yra tekę vartoti narkotikus, D. R. prieš 2011-11-08 prašė iš B. B. narkotinių medžiagų vėlesniam laikui. Šios aplinkybės yra svarbios vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą. Tuo tarpu jos – B. B. parodymus apie tai, kad susitikus dėl skolos būtent D. R. pasiūlė važiuoti įkeisti automobilį ir pasakė, kad duos 40000 Lt už pirmą bylą, kad niekas D. R. nespaudė grąžinti pinigus ir fizinės prievartos nebuvo, patvirtina ne tik kiti kaltinamieji, bet ir pačios D. R. elgesys, kuomet ji savanoriškai vyko susitikti su nuteistaisiais, nesikreipė pagalbos į banko darbuotojus, neatrodė įbauginta.

Apeliantė teigia, kad net ir sutikus su teismo išvada, kad D. R. atžvilgiu buvo panaudota psichinė prievarta, jos veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. Nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai jos ir kitų nuteistųjų veiksmus vertino atsietai nuo baudžiamosios bylos Nr. 1-709-725/2012, kuri šiuo metu nagrinėjama Kauno miesto apylinkės teisme, nes šios bylos neabejotinai yra susijusios. Pati nukentėjusioji pripažino, kad prašė B. B. pakalbėti su A. D. dėl jai negrąžinamo aparato ir juvelyrinių dirbinių, taigi tiek nukentėjusiosios, tiek jos – B. B. parodymai patvirtina, kad tarp jų buvo susitarimas dėl A. D. turimo D. R. turto paėmimo, be to, D. R. iki 2011-11-08 susitikimo buvo žinoma apie B. B., A. L. ir A. K. iškeltą baudžiamąją bylą. Dėl šių aplinkybių, nuteistosios manymu, jos ir kitų nuteistųjų veiksmai šioje byloje galėjo būti vertinami nebent kaip nusikalstama veika, numatyta BK 294 straipsnyje, t.y. kaip savavališkas ginčijamos teisės vykdymas.

Nuteistoji pažymi, jog apygardos teismas tinkamai neįvertino jos vaidmens šio nusikaltimo padaryme. Nukentėjusioji D. R. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kai prasidėjo grasinimai, B. B. visą laiką tylėjo, o tai rodo, kad jos – B. B. vaidmuo buvo antraeilis.

Nuteistoji teigia, jog apygardos teismas nepagrįstai priteisė 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimo D. R. . Pažymi, jog D. R. patirtą neturtinę žalą buvo įvertinus 40000 Lt, tačiau teismas iš visų nuteistųjų solidariai priteisė 20000 Lt. Teismas nurodė, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į žalos pasekmes, šią žalą padariusių asmenų kaltę, kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, tačiau, apeliantės manymu, faktiškai paminėtų kriterijų šios baudžiamosios bylos aplinkybių kontekste tinkamai neįvertino. Teismas neatsižvelgė į D. R. išsakyto grasinimo išraišką „bus blogai“, į tai, kad D. R. su B. B. iki 2011-11-08 įvykio bendravo, į tai, kad į teisėsaugos institucijas D. R. kreipėsi tik 2011-12-05, kas kelia abejonių dėl D. R. patirto psichologinio streso, baimės ir dvasinių išgyvenimų. Be to, teismas tinkamai neįvertino sunkios nuteistųjų materialinės padėties bei geros nukentėjusiosios finansinės būklės, ką patvirtina nuteistųjų parodymai bei ta aplinkybė, kad nukentėjusioji turėjo automobilį „Toyota Land Cruiser“.

Teismo posėdžio metu nuteistosios B. B. gynėjas prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusiosios D. R. atstovas prašė nuteistosios B. B. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios B. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajai B. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos sudėties, B. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, taip pat dėl jai paskirtos bausmės ir nukentėjusiajai D. R. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistoji B. B. .

Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Vienas esminių turto prievartavimo požymių yra reiškiamų turtinių pretenzijų teisinis nepagrįstumas, kurį suvokia ir pats kaltininkas. (kasacinės nutartys Nr. 2K-509/2008, 2K-65/2009, 2K-122/2010, 2K-562/2011). Turto prievartavimo sudėtis yra formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant, šantažuojant ar panaudojant kitokią psichinę prievartą. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkui suvokiant, kad jis verčia kitą asmenį įvykdyti neteisėtą turtinę pretenziją panaudodamas psichinę prievartą, ir nori taip veikti (kasacinė nutartis Nr. 2K-22/2011 ir kt.).

Kaip matyti iš nuteistosios B. B. apeliacinio skundo, pastaroji neginčija apygardos teismo nustatytų aplinkybių, kad įvykio metu ji kartu su kitais nuteistaisiais, t.y. A. K., A. K. ir K. Č., pateikė nukentėjusiajai D. R. turtinio pobūdžio reikalavimą sumokėti jiems 40 000 Lt, tačiau teigia, kad jos veiksmuose nėra kitų būtinų šio nusikaltimo požymių, t.y. psichinės prievartos bei reiškiamos turtinės pretenzijos neteisėtumo, kadangi įvykio metu jokie grasinimai nukentėjusiajai nebuvo išsakyti, pastaroji neturėjo jokio pagrindo bijoti, pati pasiūlė važiuoti įkeisti automobilį, nes buvo pažadėjusi atsilyginti už tai, kad įpainiojo B. B. į nusikaltimą A. D. atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie nuteistosios apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Apygardos teismas pirmiau paminėtas apeliantės nurodytas aplinkybes išsamiai ištyrė, įvertino ir motyvuotai atmetė.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji D. R. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad su B. B. buvo susitarusi tik dėl to, jog ši pasikalbės su A. D. dėl pas ją esančių D. R. daiktų ir išsiaiškins, kur jie randasi. Jokio atlygio už šią paslaugą ar už teisines paslaugas iškeltoje baudžiamojoje byloje nei B. B., nei kitiems nuteistiesiems nežadėjo. Įvykio dieną susitikus su B. B. dėl 200 Lt skolos, nesusijusios su minėtomis aplinkybėmis, grąžinimo, į jos vairuojamą automobilį be B. B. įsėdo A. K. ir A. K.. Pastarasis atsisėdo į keleivio sėdynę šalia jos. Jai atidavus 200 Lt, B. B. pasakė, kad reikia truputį pavažiuoti link (duomenys neskelbtini), kur į jos automobilį įsėdo dar vienas vaikinas, t.y. K. Č. , kuris pasakė, kad reikia pavažiuoti link naujų rajonų. Atvažiavus į laukus, esančius už Domeikavos, K. Č. liepė sustoti ir ėmė aiškinti, jog ji kažką turi daryti, kad iki šios dienos vakaro surastų 40 000 Lt, o A. K. pasakė, kad pinigai reikalingi ištraukti iš kalėjimo jo tėvą, o jei iki vakaro pinigų nebus, gali atsitikti kažkas baisaus. Jai pasakius, kad tokios pinigų sumos ji neturi, vaikinai pasakė pinigų pasiskolinti iš turtingų pažįstamų arba užstatyti automobilį, o B. B. pradėjo skambinėti kažkam telefonu ir konsultuotis dėl automobilio užstatymo. Po to kažkuris iš jų liepė jai važiuoti į automobilių turgų. Kai jiems visur važinėjant ir skambinant automobilio užstatyti nepavyko, A. K. pasakė, kad diena eina į pabaigą, pinigų gauti neišeina, todėl ji turi labai susimąstyti apie tolimesnį savo gyvenimą. Tuomet ji nusprendė dėl šios pinigų sumos paskambinti savo vyrui. Ji išlipo iš automobilio, tačiau kartu su ja išlipo ir A. K., kuris stovėjo šalia ir klausėsi jos pokalbio su vyru, todėl, kai vyras paklausė, ar kas atsitiko ir ar reikia kviesti policiją, ji, bijodama kokių nors rimtesnių pasekmių, pasakė, kad policijos nereikia. Po pokalbio pasakius A. K. , kad pinigai bus banke ir reikia ten nuvažiuoti, pastarasis pagrasino, kad jei bus kas nors prie banko, tai ji labai pasigailės. Dėl tokių nuteistųjų veiksmų ji buvo išsigandusi, jautė įtampą, baimę dėl savo ir savo šeimos saugumo, vengdama kokio nors konflikto, vykdė nuteistųjų nurodymus (t. 2, b. l. 63-65, 68-69, t. 4, b. l. 165-166). Taigi, pirmiau aptarti nukentėjusiosios D. R. parodymai paneigia nuteistosios B. B. apeliacinio skundo argumentus, kad įvykio metu jokia psichinė prievarta nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo naudojama. Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais apie įvykio aplinkybes nebuvo ir nėra jokio pagrindo, kadangi jie viso proceso metu buvo nuoseklūs. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog nukentėjusioji būtų suinteresuota nepagrįstai apkaltinti B. B., A. K., A. K. ir K. Č. sunkaus nusikaltimo padarymu. Be to, pirmiau aptartus D. R. parodymus vienu ar kitu aspektu patvirtina kiti faktiniai bylos duomenys. Iš byloje esančių elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolų matyti, kad nuteistieji B. B. , A. K. ir A. K. dar iki susitikimo su nukentėjusiąja derino savo veiksmus su K. Č. , kuris vėliau, B. B. ir A. bei A. K. susitikus su D. R., siuntė žinutes, duodamas nurodymus bendrininkams, kaip veikti: „nežaiskit, spauskit ją“, „nestumkit dūros, šiurpinkit ją“, „neduokit jai kažkam skambinti, geriau būtų, kad paimtumėte telefoną“, o A. K. žinute pranešus K. Č., kad automobilis įsigytas lizingo būdu ir nėra galimybės jį įkeisti, pastarasis nurodė šiam, kad paimtų viską, ką nukentėjusioji turi – litus, telefoną, juvelyriką ir „nesiterliotų“ (t. 1, b. l. 166-170, t. 2, b. l. 9-12), kas iš esmės patvirtina nukentėjusiosios D. R. nurodytas aplinkybes, kad nuteistieji įvykio metu veikė siekdami ją įbauginti. Liudytojas A. R. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad įvykio dieną, apie 15 val., jam paskambino žmona. Iš jos balso suprato, kad ji yra susijaudinusi. D. R. virpančiu balsu pasakė, kad yra pagrobta, kad jai grasinama susidorojimu ir reikalaujama 40 000 Lt. Tuomet jis jos paklausė, ar reikia kviesti policiją, į ką ji atsakė, kad jokiu būdu, davė suprasti, kad šalia jos yra vienas iš grasintojų, kuris klausosi pokalbio. Iš žmonos balso suprato, kad situacija rimta, todėl pasirūpino, jog žmona banke gautų reikiamą pinigų sumą. Kai vakare grįžo iš kelionės į namus, A. R. iš žmonos būsenos suprato, kad pastaroji patyrė didelį stresą, ji sunkiai galėjo bendrauti, paaiškino, kad gėrė raminamuosius vaistus. Žmona jam pasakojo, kad buvo atviliota į susitikimą su jai grasinusiais asmenimis ir paminėjo, kad grasintojų tarpe buvo jos pažįstama vardu Brigita (t. 5, b.l. 61-62). Kad nukentėjusioji įvykio metu patyrė neigiamą psichinį poveikį netiesiogiai patvirtina ir teisiamojo posėdžio metu pateikti medicininiai dokumentai, iš kurių matyti, kad 2011 m. lapkričio mėnesį, t.y. po šio įvykio, labai pablogėjo D. R. sveikata, jai be kitų medikamentų teko skirti antidepresantus (t. 4, b.l. 159).

Nuteistoji B. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusiosios parodymai apie patirtą psichinę prievartą yra nepatikimi, nes įvykio metu D. R. matę liudytojai V. V., R. G., G. K., G. G. ir R. R. nepastebėjo, kad nukentėjusioji buvo išsigandusi ar pasimetusi, be to, ji į šiuos asmenis nesikreipė pagalbos, o į teisėsaugos institucijas kreipėsi tik praėjus mėnesiui laiko po įvykio. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, teisminio nagrinėjimo metu liudytoja R. R. patvirtino, kad pinigų į banką atsiimti atėjusi D. R. labai skubėjo, o jos balsas kiek drebėjo (t. 5, b.l. 63). Tuo tarpu visi kiti nuteistosios paminėti liudytojai įvykio dieną nukentėjusiąją D. R., kurios iki įvykio iš viso nepažinojo, matė labai trumpą laiką, jiems nebuvo žinomos įvykio aplinkybės, be to, liudytojas V. V. ir R. G. betarpiškai su nukentėjusiąja nebendravo, o su liudytojais G. K. ir G. G. daugiausiai bendravo B. B.. Taigi, vien ta aplinkybė, kad pirmiau paminėti asmenys nepastebėjo D. R. susijaudinimo, nepaneigia nukentėjusiosios parodymų, kad įvykio metu išsakytus grasinimus ji įvertino kaip realius ir dėl to buvo išsigandusi. Be to, nukentėjusioji D. R. paaiškino, kad ji buvo taip įbauginta, jog neturėjo net minties nevykdyti nuteistųjų nurodymų ir kreiptis į ką nors pagalbos, nes bijojo ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų savo šeimos narių. Kaip matyti iš bylos duomenų, tokia nukentėjusiosios baimė buvo pagrįsta, nes ji žinojo, kaip B. B. ir A. K. pasielgė su kita nuteistosios drauge, t. y. A. D., kuri pastarųjų buvo sumušta, be to, nuteistiesiems buvo žinoma, kur gyvena nukentėjusiosios šeima. Liudytojas A. R. parodė, kad tuo metu, kai jam dėl pinigų paskambino susijaudinusi žmona, jis buvo išvykęs į Klaipėdą. Nors iš žmonos balso jis suprato, kad situacija grėsminga, tačiau, būdamas išvykęs, realiai įvertinti situacijos negalėjo, be to, žmona sakė, kad policijos nereikia, todėl nusprendė į teisėsaugos institucijas nesikreipti. Po įvykio su žmona aptarinėjo klausimą dėl kreipimosi į policiją dėl šio įvykio, tačiau, prieš kreipiantis, norėjo šį klausimą aptarti su teisininkais, taip pat įvertino nusikaltimą padariusių asmenų realią keršto galimybę jų šeimos atžvilgiu, nes gyvena vienkiemyje, žmona dažnai namuose būna viena be jokios papildomos apsaugos, ir dėl šių priežasčių delsė rašyti pareiškimą į policiją. Tokie D. R. ir A. R. paaiškinimai, kodėl iš karto nebuvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas, teisėjų kolegijos vertinimu, nekelia jokių abejonių, yra visiškai logiški ir įtikinantys. Nuteistoji apeliaciniame skunde akcentuoja, kad D. R. teisminio nagrinėjimo metu buvo gydoma Vilniaus priklausomybės ligų centre dėl priklausomybės nuo alkoholio, be to, vartojo narkotines medžiagas, tačiau byloje nėra tokių duomenų, beje, to netvirtina ir pati apeliantė, kad nukentėjusioji įvykio dieną būtų pavartojusi kokių nors psichiką veikiančių medžiagų ir apsvaigimas nuo jų būtų turėjęs įtakos jos galimybei tinkamai suvokti faktines įvykio aplinkybes, o taip pat duoti apie jas parodymus. Taigi, esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistosios B. B. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiosios D. R. parodymų patikimumu. Apygardos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, pagrįstai šiais parodymais rėmėsi ir teisingai konstatavo, jog įvykio metu nuteistieji, reikalaudami pinigų, panaudojo nukentėjusiosios D. R. atžvilgiu psichinę prievartą. Akivaizdu, jog bendrais nuteistųjų veiksmais, įsėdus į nukentėjusiosios vairuojamą automobilį, liepus jai važiuoti į atokią vietą ir ten pareikalavus pinigų bei pagrasinus, kad priešingu atveju jai gali atsitikti kažkas baisaus, kad ji turi susimąstyti apie tolesnį savo gyvenimą, sukurta situacija D. R. , kuri, kaip jau minėta, žinojo apie B. B. ir A. K. veiksmus A. D. atžvilgiu, kėlė nerimą, vertė bijoti, kad neįvykdžius nuteistųjų reikalavimo, jų išsakyti žodžiai bus realizuoti, t.y. jos atžvilgiu bus panaudotas fizinis smurtas. Tai, kad nukentėjusioji D. R. iki įvykio bendravo su B. B. ir pažinojo kitus nuteistuosius, ir kad pastarieji įvykio metu su savimi neturėjo jokių įrankių ar ginklų, šios išvados, esant nustatytoms aplinkybėms, niekaip nepaneigia. Nors B. B. teigia, kad D. R. pati jiems pasiūlė įkeisti automobilį ir už jį gautus pinigus atiduoti kaip atlygį už patirtas išlaidas, tačiau toks apeliantės aiškinimas yra paneigtas ne tik pirmiau aptartais nuosekliais nukentėjusiosios D. R. parodymais, bet ir jau minėtame elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole užfiksuotais duomenimis, iš kurių matyti, kad nuteistieji B. B. ir A. K. dar iki susitikimo su D. R. telefonu su įvairiais asmenimis aiškinosi dėl automobilio įkeitimo procedūros, sąlygų bei galimybių, ir minėjo būtent tokį automobilį, kurį vairavo nukentėjusioji, t.y. Land Cruizer (t. 1, b.l. 168-169), kas patvirtina, kad patys nuteistieji dar iki susitikimo su D. R. jau buvo nusprendę, kokiu būdu įgyvendins savo nusikalstamą sumanymą užvaldyti nukentėjusiosios turtą. Tuo tarpu tos aplinkybės, kad D. R. buvo pasiryžusi įkeisti automobilį, kuris priklausė ne jai, o buvo bendrovės, kurioje dirbo jos vyras, nupirktas lizingo būdu, taip pat, kad savo iniciatyva dėl pinigų skambino į verslo susitikimą išvykusiam vyrui, vyko į banką ir iš ten paimtus pinigus perdavė nuteistiesiems, tik patvirtina, jog įvykio metu nuteistieji pasiekė savo tikslą įbauginti nukentėjusiąją ir taip palaužti jos valią, kad pastaroji įvykdytų jai pareikštas turtines pretenzijas.

Nuteistoji B. B. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmiau aptartas bylos faktiniais duomenimis nustatytas prievartinis turtinis reikalavimas atitinka ne turto prievartavimo, bet BK 294 straipsnyje numatyto savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtį. Kaip jau minėta, vienas esminių turto prievartavimo požymių yra reiškiamų turtinių pretenzijų teisinis nepagrįstumas, kai tuo tarpu savavaldžiavimo atveju kaltininkas, nors ir savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdo tikrą arba tariamą teisę, t.y. tokią teisę, kuri realiai egzistuoja ir pagrįsta sandoriu ar kitu juridiniu faktu, arba kurią asmuo, sąžiningai klysdamas, laiko teise, priklausančią jam ar kitam asmeniui, kurio interesams jis atstovauja, nors iš tikrųjų tokios teisės nėra (kasacinės nutartys Nr. 2K-509/2008, 2K-65/2009, 2K-562/2011 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju nukentėjusioji D. R. nuosekliai parodė, kad jokių turtinių įsipareigojimų, susijusių su baudžiamąja byla, kurioje dėl A. D. atžvilgiu atliktų nusikalstamų veiksmų buvo kaltinami B. B., A. L. ir A. K., ji neturėjo, jokių pinigų B. B. nežadėjo, tik paprašė pastarosios pasikalbėti su A. D. ir išsiaiškinti dėl jai priklausančių daiktų buvimo vietos. Tai, kad B. B. nusprendė tokį nukentėjusiosios prašymą įvykdyti pasitelkiant bendrininkus ir panaudojant A. D. atžvilgiu fizinį smurtą, D. R. nebuvo žinoma. Dėl nukentėjusiosios parodymų vertinimo teisėjų kolegija šioje nutartyje jau pasisakė, todėl argumentų, dėl ko D. R. parodymai pripažįstami patikimais, nekartoja. Be to, iš bylos duomenų matyti, jog ir pati B. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad mintis pareikalauti iš D. R. pinigų jai kilo spontaniškai ir tokia mintim ji pasidalino su broliais Karaliais, kurie tam pritarė, o 40 000 Lt ji įvardino tik dėl to, kad tokia suma pirmoji atėjo jai į galvą (t. 3, b.l. 36-40, 44-46). Taigi, šie nuteistosios B. B. parodymai iš esmės atitinka nukentėjusiosios D. R. nurodytas aplinkybes, kad jokio susitarimo tarp jų dėl išlaidų kitoje baudžiamojoje byloje atlyginimo nebuvo. Tai be kita ko patvirtina ir ta aplinkybė, kad paminėtoje baudžiamojoje byloje kartu su B. B. kaltinamam A. L. nei apie D. R. sąsajas su jam inkriminuojama nusikalstama veika, nei apie kokius nors pastarosios įsipareigojimus nebuvo žinoma. Taigi, visos šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad B. B. neturėjo jokio teisėto pagrindo reikalauti, kad nukentėjusioji D. R. jos ir kitų nuteistųjų naudai atliktų turtinius veiksmus, t.y. perduotų 40000 Lt, ir tai suprato, todėl jos nusikalstami veiksmai kartu su K. Č. , A. K. ir A. K. neteisėtai verčiant D. R. sumokėti 40 000 Lt ir grasinant panaudoti fizinį smurtą, pagrįstai įvertinti kaip turto prievartavimas ir teisingai kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, kadangi reikalauto turto vertė viršija 250 MGL. Nors nuteistoji pati betarpiškai grasinimų D. R. neišsakė, tai jos atsakomybės pagal šį baudžiamąjį įstatymą nepašalina, kadangi B. B. veikė kartu su kitais nuteistaisiais, išsakiusiais nukentėjusiajai grasinimus panaudoti fizinį smurtą, be to, pati betarpiškai realizavo kitus turto prievartavimo nusikaltimo objektyviosios pusės požymius, t.y. pateikė neteisėtą reikalavimą nukentėjusiajai D. R. perduoti 40 000 Lt.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajai B. B. paskirtos bausmės pagrįsta ir teisėta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajai B. B., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Bylos duomenimis, B. B. padarė sunkų nusikaltimą – kvalifikuotą turto prievartavimą, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje (BK 11 straipsnio 5 dalis), už kurį baudžiamasis įstatymas numato tik laisvės atėmimą nuo trejų iki dešimties metų. Nuteistoji B. B. yra išsituokusi, turi mažametį sūnų (t. 3, b.l. 149), tačiau niekur nedirba, bausta administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus, praeityje buvo ne kartą teistą už baudžiamuosius nusižengimus nuosavybei (t. 3, b.l. 150-151, 154-156, 160-161), be to, iki šios nusikalstamos veikos buvo padariusi apysunkį nusikaltimą valdymo tvarkai, už kurį šiuo metu jau yra nuteista Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžiu. Nėra nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jos atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdama bendrininkų grupe, be to, faktiškai buvo šios nusikalstamos veikos iniciatorė. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo B. B. paskirta baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta.

B. B. apeliaciniame skunde teigia, jog apygardos teismas nepagrįstai tenkino nukentėjusiosios ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisė pastarajai 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nes kyla abejonių dėl nukentėjusiosios patirto psichologinio streso, baimės ir dvasinių išgyvenimų, be to, nebuvo atsižvelgta į sunkią nuteistųjų materialinę padėtį bei gerą nukentėjusiosios finansinę padėtį. Teisėjų kolegija šiuos nuteistosios apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Kaip jau minėta, byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nuteistoji B. B. , veikdama kartu su nuteistaisiais K. Č. , A. K. ir A. K. , grasinant panaudoti fizinį smurtą, reikalavo, kad nukentėjusioji perduotų jiems didelės vertės turtą. Kaip matyti iš nukentėjusiosios D. R. civilinio ieškinio bei jos paaiškinimų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, dėl nustatytų nuteistųjų nusikalstamų veiksmų pastaroji įvykio metu patyrė dvasinį sukrėtimą ir psichologinį stresą, kurio pasekmes jaučia iki šiol, t.y. jaučia psichologinę įtampą, dvasinį diskomfortą bei nerimą dėl savo ir šeimos narių saugumo, be to, po šio įvykio ji prarado norą bendrauti su žmonėmis, buvo sutrikdytas jos šeimos mikroklimatas. Patirti išgyvenimai turėjo įtakos jos sveikatos būklės pablogėjimui, ką patvirtina tos aplinkybės, jog po įvykio ji buvo gydoma nuo depresijos ir arterinės hipertenzijos. Taigi, akivaizdu, jog nuteistųjų nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajai D. R. buvo padaryta neturtinė žala, kurią be nukentėjusiosios paaiškinimų patvirtina liudytojo A. R. parodymai bei kartu su civiliniu ieškiniu pateikti medicininiai dokumentai (t. 4, b.l. 156-159). Iš skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio matyti, jog nustatydamas nukentėjusiajai D. R. priteistinos neturtinės žalos dydį, apygardos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, tame tarpe padarytos žalos pasekmes, žalą padariusių asmenų kaltę (žala padaryta tyčiniais veiksmais), padarytos turtinės žalos dydį (40 000 Lt), nuteistųjų ir nukentėjusiosios turtinę padėtį. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, jog nukentėjusiajai D. R. iš B. B. solidariai su kitais nuteistaisiais priteista neturtinės žalos atlyginimo suma – 20000 Lt nėra aiškiai per didelė, ji atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir nėra aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima šią sumą mažinti. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistųjų ir juo labiau nukentėjusiosios turtinė padėtis nėra lemiamas kriterijus nustatant nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydį. Tai yra tik viena iš aplinkybių, kurią apygardos teismas, svarstydamas priteistinos žalos dydžio klausimą, tinkamai įvertino.

Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios B. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Svajūnas KnizlerisTeisėjai Viktoras KažysVioleta Ražinskaitė