- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-03-27
- Bylos Nr.
- 1N-11/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Aloyzas Kruopys
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Aloyzas Kruopys,
išnagrinėjęs M. M. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 8 d. nutarties, kuria teismas nutarė perduoti Lietuvos Respublikos pilietį M. M. Prancūzijos Respublikai pagal Kemper (Quimper) Didžiosios instancijos teismo vicepirmininko Richard‘o Foltzerio 2006-01-19 išduotą Europos arešto orderį (toliau - EAO) byloje Nr. 03008944 baudžiamajam persekiojimui už jos teritorijoje įvykdytus nusikaltimus, numatytus Prancūzijos Respublikos Baudžiamojo kodekso 121, 311, 132 straipsniuose, bei pratęstas M. M. suėmimo terminas iki 2006-04-20.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
2006 m. sausio 19 d. Lietuvos Respublikos Generalinėje prokuratūroje gautas Prancūzijos Respublikos kompetentingos teisminės institucijos – Kemper (Quimper) Didžiosios instancijos teismo vicepirmininko Richard‘o Foltzerio 2006 m. sausio 19 d. išduotas EAO byloje Nr. 03008944 dėl Lietuvos Respublikos piliečio M. M. suėmimo ir perdavimo Prancūzijos Respublikai baudžiamajam persekiojimui už organizuotas vagystes (šimtai epizodų).
EAO nurodyta, kad M. M., gimęs 1980-05-23, Lietuvoje, gyvenantis (duomenys neskelbtini), kaltinamas padaręs Prancūzijos baudžiamojo kodekso 121, 311, 132 straipsniuose numatytus nusikaltimus.
M. M. kaltinamas tuo, kad nuo 2001 m. Prancūzijos uostuose, būtent Finistere, Morbihan ir Cotes-d‘ Armor departamentuose, buvo įvykdyta daug laivų variklių vagysčių. Šias nusikalstamas veikas padarė labai mobilios organizuotos grupės, kurias sudarė Lietuvos piliečiai. Daug vagystes įvykdžiusių asmenų buvo sulaikyta Prancūzijoje. M. M. įtariamas kaip organizuotos grupės įvykdytos vagystės bendrininkas, t. y. konkrečiai 2003 m. ir 2004 m. į kai kurių Prancūzijoje veikusių vagių sąskaitas pervesdamas neteisėtai veiklai skirtas lėšas.
Maksimali įkalinimo arba laisvės apribojimo bausmė, kuri gali būti paskirta už šiuos nusikaltimus Prancūzijoje – 15 metų laisvės atėmimo.
Šis nusikaltimas pažymėtas išduoto Europos arešto orderio 1 skirsnyje nurodytų nusikaltimų sąraše ir kartu atitinka dvigubo baudžiamumo principą, nes yra numatytas Lietuvos Respublikos BK 249 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje.
Siekiant užtikrinti M. M. perdavimą, vadovaujantis gautu 2006-01-19 išduotu EAO ir Lietuvos Respublikos BPK 140 straipsniu, 2006-01-19 jis buvo sulaikytas Pasvalyje, o 2006 m. sausio 20 d. Pasvalio rajono apylinkės teismo nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas dviems mėnesiams.
2006-02-22 apklaustas Lietuvos Respublikos Generalinėje prokuratūroje dėl sutikimo būti perduotam supaprastinta tvarka už nusikaltimus, dėl kurių buvo išduotas EAO, M. M. nesutiko būti perduotas supaprastinta tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. kovo 8 d. nutartimi, išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Tarptautinių ryšių ir teisinės pagalbos skyriaus prokurorės pareiškimą dėl M. M. perdavimo Prancūzijos Respublikai pagal EAO, nutarė perduoti Lietuvos Respublikos pilietį M. M. Prancūzijos Respublikai baudžiamajam persekiojimui už jos teritorijoje įvykdytus nusikaltimus, numatytus Prancūzijos baudžiamojo kodekso 121, 311, 132 straipsniuose, ir pratęsti M. M. suėmimo terminą iki 2006-04-20. Teismas nenustatė jokių privalomo ar neprivalomo EAO nevykdymo pagrindų, numatytų 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendime ir Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnyje, kurie neleistų perduoti jo Prancūzijos Respublikai.
Šalies argumentai
Suimtasis M. M. skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo nutartį. Mano, jog teisme specialiai buvo priderintos bausmės, kad atitiktų dvigubo baudžiamumo principą ir jis būtų išduotas Prancūzijos Respublikai, t. y. jis buvo suimtas ir kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje, padarymu, o Vilniaus apygardos teisme šios nusikalstamos veikos buvo pakeistos į numatytas Lietuvos Respublikos BK 249 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, kurios, suimtojo manymu, tarpusavyje nesiderina, o parinktos tik todėl, kad bausmė už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 249 straipsnio 1 dalyje, padarymą – laisvės atėmimas 15 metų. M. M. teigia, kad jis kaltinamas piniginių perlaidų darymu, o to negalima laikyti ne tik nusikaltimu, bet ir nusižengimu. Anot suimtojo, Lietuvos Respublikos BPK 226 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio, padariusio nusikaltimus užsienyje, byla teisminga tam teismui, kurio veiklos teritorijoje nuolat gyvena kaltinamasis. Jeigu jis bus išduotas Prancūzijos Respublikai, bus pasiųstas susidorojimui, nes Prancūzijos prokuroras, kurio kalbą publikavo Lietuvos spauda, teigė, jog Lietuvos piliečiams skiriamos tokios griežtos bausmės todėl, kad kitiems lietuviams būtų didelė pamoka.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo nutartis paliekama galioti.
Vilniaus apygardos teismas, priimdamas nutartį dėl M. M. perdavimo Prancūzijos Respublikai nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio, Lietuvos Respublikos BPK 71¹ - 75 straipsnių bei 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendime 2002/584/TVR „Dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos“ valstybių narių tarpusavio perdavimo procedūrų nustatytų reikalavimų.
Asmens perdavimo pagal EAO procedūra, vykdoma išduodančiosios valstybės kompetentingos teisminės institucijos, šiuo atveju Vilniaus apygardos teismo, yra 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR „Dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos“ preambulės 8 punkte numatyta sprendimams dėl Europos arešto orderio vykdymo taikoma kontrolė, kuri pasireiškia tuo, kad išduodančios šalies teisminė institucija priima sprendimą dėl asmens perdavimo. Teismas patikrina, ar yra laikomasi Europos arešto orderio turiniui ir formai keliamų reikalavimų ir ar nėra pagrindų, kuriais remiantis asmuo turi būti neperduodamas ar gali būti neperduodamas. Tai Vilniaus apygardos teismas atliko ir pagrįstai nenustatė jokių privalomo ar neprivalomo Europos arešto orderio nevykdymo pagrindų, numatytų 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendime 2002/584/TVR ir Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnyje, kurie neleistų M. M. perduoti Prancūzijos Respublikai.
Šio proceso metu teismas netiria M. M. inkriminuojamų veikų įrodytumo ir kvalifikavimo teisingumo. Pažymėtina tik tai, kad net tuo atveju, jei jo veikos būtų kvalifikuojamos pagal švelniausią iš skunde nurodytų variantų – pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį, M. M. vis tiek galėtų būti perduotas Prancūzijos Respublikai pagal EAO, nes ir už tokią veiką numatyta ne mažesnė kaip 1 metų laisvės atėmimo (Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio 2 dalis). Todėl nėra pagrindo sutikti su M. M. skundo argumentais dėl specialiai jam pasunkintos veikų kvalifikacijos. Negalima sutikti ir su M. M. teiginiu, kad jam inkriminuojami veiksmai išvis negali būti baudžiami, kadangi jam inkriminuojamas ne šiaip atliktas pinigų pervedimas, kaip tai bandoma pateikti skunde, tačiau kaip organizuotos grupės bendrininko padarytas pinigų pervedimas, skirtas Prancūzijos Respublikoje veikusių vagių nusikalstamai veikai.
Lietuvos Respublikos BPK 226 straipsnis nustato teismingumą toms byloms, kurios perduotos nagrinėti Lietuvos Respublikos teismams. Be to, Lietuvos Respublikos BPK 4 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles negu šis Kodeksas, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės. Lietuvos Respublikoje nuo 2004-05-01 galioja Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Airijos, Italijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Austrijos Respublikos, Portugalijos Respublikos, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (Europos Sąjungos valstybių narių) ir Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos, Slovakijos Respublikos sutartis dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą. Šios sutarties sudedamąją dalimi yra „Aktas dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų“. Šio akto 2 straipsnis numato, kad „Nuo įstojimo dienos pirminių Sutarčių ir prieš įstojimą institucijų ir Europos centrinio banko priimtų aktų nuostatos naujosioms valstybėms narėms yra privalomos ir tose valstybėse taikomos tose Sutartyse ir šiame Akte nustatytomis sąlygomis“. Vienas iš tokių naujosioms valstybėms narėms privalomų aktų yra 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimas (2002/584/TVR) „Dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos“. Taigi, asmenų išdavimas pagal EAO numatytas Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi ir šios sutarties taisyklės turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos BPK 226 straipsnio nustatytas taisykles.
Nėra pagrindo patenkinti M. M. skundo ir dėl teiginio, kad jo perdavimas pagal Europos arešto orderį grėstų susidorojimu, nes tai yra jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstas teiginys. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kurią ratifikavo ir Prancūzijos Respublika garantuoja M. M. jo procesines teises, tarp pat ir teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.
Todėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 8 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Tai nustačius, M. M. skundas negali būti patenkintas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 74 straipsnio 2 dalimi, teisėjas
nutar i a:
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 8 d. nutartį palikti galioti.
Ši nutartis galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama.