Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo E. Š. pripažintas kaltu pagal L. R. BK 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir T. D. , tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Š. nuteistas už tai, kad 2007 m. sausio 29 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini), P. S. gyvenamojo namo kambaryje, kartu su T. D. , būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, tarpusavio konflikto su E. G. metu, tyčia sudavė pastarajam rankomis ir kojomis mažiausiai 25 smūgius į įvairias kūno vietas, bei pakėlę metė E. G. ant žemės, tokiu būdu bendrais veiksmais nukentėjusiajam padarė kraujosruvas odoje ir po oda abiejose kaktos pusėse, dešinės akies vokų - dešinio skruosto srityje, kairės akies vokų - kaktos kairės pusės - kairio skruosto srityje, nosies srityje, krūtinės ląstos abiejose pusėse, abiejose alkūnėse, dešiniame dilbyje, dešinės plaštakos - dešinio riešo srityje, kairės plaštakos - kairio riešo - kairio dilbio srityje, juosmens kairėje pusėje, abiejuose klubuose ir kairėje šlaunyje, odos nubrozdinimus abiejose alkūnėse, muštines paviršines žaizdas abiejų akių viršutiniuose vokuose, kraujosruvą ir paviršines muštines žaizdas viršutinės lūpos gleivinėje, poodines kraujosruvas viršugalvio dešinės pusės vidurinėje dalyje ir pakaušio dešinėje pusėje, nosies kaulų skeveldrinį lūžimą, krūtinkaulio lūžimą, dešinės pusės II, III, IV, V, VIII, IX, X uždarus bei VI, VII atvirus į krūtinplėvės ertmę šonkaulių lūžimus, kairės pusės II, III, IV, VI, VII, VIII, IX, X, XI šonkaulių uždarus lūžimus, kraujosruvas tarpšonkauliniuose raumenyse lūžių vietose, dešinio plaučio apatinės skilties krūtinplėvės ir paviršinio audinio plyšimus, dėl ko E. G. nuo stipraus kūno, ypač krūtinės ląstos sumušimo, pasireiškusio dauginiais krūtinės ląstos kaulų lūžimais bei veido kaulų lūžimu, dešinio plaučio krūtinplėvės ir audinio plyšimais, nukraujavimu į krūtinplėvės ertmę ir išorę bei trauminiu šoku, mirė, tokiu būdu tyčia nužudė E. G. .

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. Š. apeliacinis skundas tenkinamas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. Š. inkriminuoti šie veiksmai: E. Š. kartu su T. D. , P. S. gyvenamojo namo kambaryje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, tarpusavio konflikto su E. G. metu, tyčia sudavė pastarajam rankomis ir kojomis mažiausiai 25 smūgius į įvairias kūno vietas bei, pakėlę metė E. G. ant žemės, tokiu būdu bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam daugybinius sužalojimus, krūtinkaulio lūžimą, dešinės pusės II, III, IV, V, VIII, IX, X uždarus bei VI, VII atvirus į krūtinplėvės ertmę šonkaulių lūžimus, kairės pusės II, III, IV, VI, VII, VIII, IX, X, XI šonkaulių uždarus lūžimus, kraujosruvas tarpšonkauliniuose raumenyse lūžių vietose, dešinio plaučio apatinės skilties krūtinplėvės ir paviršinio audinio plyšimus, dėl ko E. G. nuo stipraus kūno, ypač krūtinės ląstos sumušimo, pasireiškusio dauginiais krūtinės ląstos kaulų lūžimais bei veido kaulų lūžimu, dešinio plaučio krūtinplėvės ir audinio plyšimais, nukraujavimu į krūtinplėvės ertmę ir išorę bei trauminiu šoku, mirė. E. Š. prisipažįsta E. G. sudavęs vieną kartą kumščiu į veidą bei 2 – 3 kartus spyręs į dešinį šoną. Apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo E. Š. parodė, kad E. G. sudavė vieną ar du kartus kumščiu į veidą, po smūgio E. G. nukrito ant grindų, tada, priėjęs prie gulinčio E. G. , pora kartų, o gal ir daugiau, įspyrė jam iš priekio, į krūtinę. E. G. jis spardė kartu su T. D. , po smūgių sudavimo E. G. atsikėlė, nuėjo į lovą ir atsigulė (t. 2, b. l.86 - 87). T. D. parodė, kad E. Š. keturis kartus smūgiavo alkūne gulinčiam E. G. į krūtinę, vieną – du kartus įspyrė bei kartu su T. D. , E. G. pakėlę apie 1,20 m nuo žemės, metė ant žemės veidu žemyn. Taip pat, T. D. nuomone, E. Š. , išeidamas iš P. S. namo, galėjo dar įspirti gulinčiam prie durų E. G. arba ant jo užlipti – to T. D. nematė, tik girdėjo, kad E. G. , E. Š. išeinant, sudejavo. Kitų faktinių duomenų apie E. Š. vartotą smurtą prieš E. G. byloje nėra. Nusikaltimo padarymo metu įvykio vietoje buvę L.O. B. ir P. S. parodė, kad E. Š. E. G. nemušė.

Bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal L. R. BK 129 str. atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Tačiau, jei tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Sprendžiant ar E. Š. bendrininkavo nužudant E. G. , būtina nustatyti ar jo atlikta veika padarė sužalojimus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, ar nukentėjusysis mirė nuo sužalojimų visumos ar nuo vieno (kelių) padarytų sužalojimų, ar E. Š. , vartodamas smurtą prieš E. G. , turėjo tyčią jį nužudyti. Sprendžiant klausimą, ar nukentėjusysis mirė nuo vieno (kelių) atskirų sužalojimų, ar nuo sužalojimų visumos, taip pat klausimą – kurie sužalojimai sukėlė nukentėjusiojo mirtį, esminę reikšmę turi teismo medicinos specialisto (eksperto ar ekspertų) išvados. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas teismo medicinos specialisto tyrimas, kurio metu nustatyta, kad E. G. mirtis įvyko nuo stipraus kūno, ypač krūtinės ląstos, sumušimo, pasireiškusio dauginiais krūtinės ląstos kaulų lūžimais bei veido kaulų lūžimu, dešinio plaučio krūtinplėvės ir audinio plyšimais, nukraujavimu į krūtinplėvės ertmę ir išorę bei trauminiu šoku. E. G. lavone rasta kraujosruvas odoje ir poodėje kaktos abiejose pusėse, dešinės akies vokų - dešinio skruosto srityje, kairės akies vokų - kaktos kairės pusės - kairio skruosto srityje, nosies srityje, krūtinės ląstos abiejose pusėse, abiejose alkūnėse, dešiniame dilbyje, dešinės plaštakos - dešinio riešo srityje, kairės plaštakos - kairio riešo - kairio dilbio srityje, juosmens kairėje pusėje, abiejuose klubuose ir kairėje šlaunyje; odos nubrozdinimai abiejose alkūnėse, kairės plaštakos – kairio riešo – kairio dilbio srityje, juosmens kairėje pusėje ir kairėje šlaunyje; muštinės paviršinės žaizdos abiejų akių viršutiniuose vokuose; kraujosruva ir paviršinės muštinės žaizdos viršutinės lūpos gleivinėje; poodžio kraujosruvas viršugalvio dešinės pusės vidurinėje dalyje ir pakaušio dešinėje pusėje; nosies kaulų skeveldrinis lūžimas; krūtinkaulio lūžimas; dešinės pusės II, III, IV, V, VIII, IX, X uždari bei VI, VII atviri į krūtinplėvės ertmę šonkaulių lūžimai, kairės pusės II, III, IV, VI, VII, VIII, IX, X, XI šonkaulių uždari lūžimai, kraujosruvos tarpšonkauliniuose raumenyse lūžių vietose; dešinio plaučio apatinės skilties krūtinplėvės ir paviršinio audinio plyšimai. Sužalojimai padaryti kietų bukų žalojančių daiktų poveikyje, mažiausiai dvidešimt penkių trauminių poveikių pasekoje. Šių sužalojimų visuma yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su E. G. mirtimi. Sužalojimų E. G. padarymo galimybė, krentant iš 1,2 – 1,5 m aukščio ir veido bei pilvo sritimi atsitrenkiant į medines grindis, mažai tikėtina. Sužalojimai padaryti esant trauminiams poveikiams nukentėjusiojo atžvilgiu tiek iš priekio, tiek iš nugaros pusės bei trauminių poveikių metu nukentėjusiojo liemeniui tiek esant vertikalioje padėtyje, tiek esant horizontalioje padėtyje, tiek esant tarpinėje šioms padėtims padėtyje (t. 1, b. l. 37 – 49, 51 – 54). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, E. Š. bei jo gynėjas teismui pateikė konsultacinę privataus teismo medicinos specialisto išvadą, kurioje buvo suabejota byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados pagrįstumu, nurodant, kad 16 – os šonkaulių (dešinės 9 – ių, o kairės 7 – ių) priekinių ir užpakalinių dalių daugybiniai ( net 20, kai kurie iš jų dvigubai) lūžimai galėjo įvykti nuo krūtinės ląstos labai stiprių šoninių deformacijų, 16 – os šonkaulių lūžimai negalėjo gautis nei nuo suduotų smūgių kumštimis arba alkūnėmis, nei spardant kojomis, nei po gautų smūgių krentant ant žemės ir atsitrenkiant nugara ar petimis, nei metant ant žemės veidu žemyn iš maždaug 120 cm aukščio (t. 3, b. l. 55 – 73). Pirmosios instancijos teismas iš esmės dėl formalių priežasčių atmetė teismo medicinos specialisto konsultacinę išvadą, nurodydamas, kad, nors šis dokumentas pavadintas ,,Teismo medicinos specialisto išvada“, tačiau jis nėra tokia išvada L. R. BPK 90 str. prasme, šis dokumentas neturi ir teismo ekspertizės akto statuso L. R. BPK 88 str. prasme, šis dokumentas iš viso nėra objekto tyrimo išvada L. R. BPK 205 str. prasme, nes šis dokumentas neatitinka minimų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų reikalavimų. Vertindamas teismo medicinos specialisto A.A.Garmaus išvadą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šis dokumentas nėra ir privataus teismo eksperto konsultacinė išvada, kadangi A.A.Garmus nėra įrašytas LR Teisingumo ministerijos patvirtintą teismo ekspertų sąrašą, taigi, nors ir turi teismo medicinos specialisto darbo stažą, nėra nei teismo ekspertas, nei privatus teismo ekspertas. Be to, A.A.Garmaus pateiktoje išvadoje užfiksuota, kad tyrimo objektas yra bylos medžiaga, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad A.A.Garmui ar jo medicininių tyrimų biurui šios bylos medžiaga būtų pateikta. A.A.Garmus išvadoje išdėstė savo vertinimą dėl E. Š. tikimybinių veiksmų, susijusių su E. G. mirtimi, atsakydamas į klausimus taip, kaip jie buvo pateikti E. Š. gynėjo.

Teisę į gynybą įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam garantuoja L. R. Konstitucijos 31 str. 6 d. Teisė į gynybą yra visuma procesinių priemonių, kurias naudodamas įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis ginasi nuo įtarimo ir kaltinimo. Pagrindinės procesinės priemonės, sudarančios teisės į gynybą turinį, reglamentuotos baudžiamojo proceso įstatyme. Baudžiamojo proceso įstatymas ne tik nustato priemones ir būdus, kuriais ginamasi nuo įtarimo ir kaltinimo, bet ir teisėsaugos institucijų pareigą užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti. Taip pagal L. R. BPK 10 str. 2 d. teisėsaugos institucijos, tarp jų ir teismas, įpareigojamos užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų.Viena iš priemonių, kuriomis įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis ginasi nuo įtarimo ir kaltinimo, yra naudojimasis gynėjo paslaugomis. Tokią teisę šiems proceso dalyviams garantuoja tiek L. R. Konstitucija, tiek baudžiamojo proceso įstatymas (L. R. BPK 21 str., 22 str.). Teikdamas teisinę pagalbą baudžiamajame procese, gynėjas turi teises ir pareigas, nustatytas L. R. BPK 48 str. Be kitų teisių, gynėjas turi teisę savarankiškai rinkti gynybai reikalingus duomenis, kuriuos gynėjas gali gauti nesinaudodamas procesinėmis prievartos priemonėmis (L. R. BPK 48 str. 1 d. 6 p.). Būtent šią teisę ir įgyvendino nuteistojo E. Š. gynėjas, gaudamas iš A.A. Garmaus teismo medicinos tyrimų biuro dokumentą, pavadintą „Teismo medicinos specialisto išvada Nr. A-SI-66-71“. Pagal susiformavusią teismų praktiką, nepaisant to, kaip pavadintas privataus eksperto ar kito asmens, turinčio specialių žinių, surašytas dokumentas, proceso dalyvio prašymu atliktas tyrimas nėra objektų tyrimas L. R. BPK 205 str. prasme, o jų surašytas dokumentas pagal L. R. BPK 88 str. nėra nei ekspertizės aktas, nei pagal L. R. BPK 90 str. specialisto išvada. Šio dokumento esmė atskleista L. R. teismo ekspertizės įstatymo 18 str. 2 d., kurioje nurodyta, kad sutartiniais pagrindais atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente, neturi teismo ekspertizės akto statuso, toks dokumentas turėtų būti vadinamas konsultacine išvada. Konsultacinė išvada turi būti tiriama ir vertinama kaip ir kiti dokumentai. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl asmens, davusio konsultacinę išvadą, A.A.Garmaus, specialių žinių, tirtos medžiagos išsamumo, taikytų tyrimo metodų ar kitų klausimų. Nuteistojo E. Š. gynėjo pateikta konsultacinė išvada prieštarauja teismo medicinos eksperto S.Jasinsko išvadoms apie kūno sužalojimų, sukėlusių E. G. mirtį, padarymo mechanizmą. Net ir neturint specialių žinių, teismo medicinos eksperto S.Jasinsko pateikta išvada apie kūno sužalojimų padarymo mechanizmą kelia abejonių, kadangi, kaip matyti iš teismo medicinos specialisto išvados ir šios išvados priedo (t. 1, b. l. 37 – 49), šonkaulių tiesioginiai ir netiesioginiai lūžiai išsidėstę linijomis, suduodant atskirus smūgius ribotą paviršių turinčiais daiktais ( kumščiu, pėdos priekine dalimi, alkūne) neįmanoma, taip suduodant daug kartų, pataikyti į atskirus šonkaulius, kad jie lūždami sudarytų tiesias linijas.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo ištirtos tiek teismo medicinos specialisto išvados, tiek teismo medicinos specialisto konsultacinė išvada, apklausti specialistai, davę išvadas. Abejojant byloje esančios teismo medicinos specialisto S.Jasinsko išvados dėl sužalojimų, sukėlusių E. G. mirtį, padarymo mechanizmo pagrįstumu buvo paskirta komisijinė teismo medicinos ekspertizė, pavedant ją atlikti Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertams. Komisijinės teismo medicinos ekspertizės metu nustatyta, kad E. G. mirties priežastimi buvo krūtinės ląstos sumušimas, pasireiškęs dauginiais krūtinės ląstos kaulų lūžimais, dešinio plaučio krūtinplėvės ir audinio plyšimais, nukraujavimu į krūtinplėvės ertmę bei trauminiu šoku. E. G. kūne nustatyti sužalojimai visumoje atitinka sunkiam sveikatos sutrikdymo mastui, kadangi daugybiniai šonkaulių lūžiai, komplikavęsi trauminiu šoku ir/ar dešinio plaučio plyšimas yra pavojingi gyvybei. Atskiri šonkaulių lūžiai ar krūtinkaulio lūžis atitinka nesunkiam sveikatos sutrikdymo mastui. Visi kiti sužalojimai (poodinės kraujosruvos, odos nubrozdinimai, nosies kaulų lūžiai) tiek kartu, tiek atskirai atitinka nežymiam sveikatos sutrikdymo mastui. Komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvados 10 punkte nurodyta, jog tikėtinas sužalojimų padarymo mechanizmas galėjo būti toks:

10.1. Suduodant ne mažiau 17 smūgių kietais bukais riboto paviršiaus daiktais (kumščiais, apautos kojos galu) galėjo būti padaryta kraujosruvos viršugalvio bei veido srities, nosies kaulų lūžis, šonkaulių lūžiai su poodinėmis kraujosruvomis bei nubrozdinimais juosmens kairėje pusėje, poodinės kraujosruvos kairiame dilbyje, plaštakose, dubens bei dešinės šlaunies srityje.

10.2. Kraujosruvą pakaušio minkštuose audiniuose nukentėjusysis galėjo patirti griūnant aukštielninkam ir atsitrenkiant pakaušiu į plokštumą.

10.3. Suduodant ne mažiau trijų smūgių apautos kojos plokštuma į krūtinės ląstos priekinį paviršių nukentėjusiajam gulint aukštielninkam, tikėtina šokinėjant ant gulinčio nukentėjusiojo, padarytos trys šonkaulių lūžių grupės:

a) krūtinės ląstos viršutinėje dalyje – krūtinkaulio lūžis II tarpšonkaulio lygyje (tiesioginis – smūgio vietoje), abipusiai II, III šonkaulių lūžiai priestuburinėje linijoje (netiesioginiai – nuo krūtinės ląstos deformacijos frontalinėje plokštumoje);

b) krūtinės ląstos kairėje pusėje – IV – VI šonkaulių lūžiai vidurinėje raktikaulinėje linijoje (tiesioginiai – smūgio vietoje), III – X šonkaulių lūžiai tarp priekinės ir vidurinės pažastinės linijos (netiesioginiai – nuo krūtinės ląstos deformacijos frontalinėje plokštumoje);

c) krūtinės ląstos dešinėje pusėje – III – V vidurinėje raktikaulinėje linijoje (tiesioginiai – smūgio vietoje), IV, VI, VII, IX priekinėje pažastinėje linijoje (netiesioginiai – nuo krūtinės ląstos deformacijos frontalinėje plokštumoje), IV, VI – X mentės linijoje (tiesioginiai – veikiant kietam bukam pagrindui bei vykstant krūtinės ląstos deformacijai frontalinėje plokštumoje), tame tarpe dešinio plaučio plyšimai dėl V, VI šonkaulių lūžgalių poveikio.

10.4. Abiejų alkūnių sumušimus nukentėjusysis galėjo patirti krentant kniūbsčias iš maždaug vieno metro aukščio (t. 4, b. l. 17 – 31).

Kaip matyti iš komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvados, tai apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir teismo medicinos ekspertas J. R. , E. G. mirtį sukėlė, t. y. buvo priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis, sužalojimai, nurodyti teismo medicinos ekspertizės išvados 10.3 p., kurių padarymo mechanizmas - suduodant ne mažiau trijų smūgių apautos kojos plokštuma į krūtinės ląstos priekinį paviršių nukentėjusiajam gulint aukštielninkam, tikėtina šokinėjant ant gulinčio nukentėjusiojo. Nors E. Š. pripažįsta sudavęs E. G. tik vieną smūgį kumščiu į veidą bei du – tris kartus spyręs gulinčiam nukentėjusiajam į krūtinės sritį, tačiau kolegija, nustatydama E. Š. veiksmų pobūdį, laipsnį, apimtį, vadovaujasi ne tik E. Š. , bet ir nuteistojo T. D. parodymais, kuris parodė, kad be paties E. Š. pripažįstamų smūgių, E. Š. gulinčiam E. G. sudavė dar keturis smūgius alkūne į kairės pusės šonkaulių sritį bei abu (T. D. ir E. Š. ), pakėlę apie 1,20 m metė E. G. į žemę veidu žemyn. Tokius parodymus T. D. davė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, juos patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 20 – 39). Ši T. D. parodymų dalis yra nuosekli, detali, kolegijos nuomone, T. D. negalėjo sugalvoti ir parodyti parodymų patikrinimo vietoje metu, kaip E. Š. mušė E. G. alkūne, kaip jie abu pakėlę metė E. G. ant grindų. Remiantis šiais įrodymais, nustatyta, kad E. Š. atliko tokius veiksmus: sudavė vieną smūgį E. G. kumščiu į veidą, du smūgius koja į krūtinės sritį, keturis smūgius alkūne į kairės pusės šonkaulių sritį ir vieną kartą numetė nukentėjusįjį veidu žemyn iš 1,20 m aukščio. Vertinant šiuos faktinius duomenis įrodymų grandinėje kartu su kompleksinės teismo medicinos ekspertizės išvadomis, darytina išvada, kad E. Š. kartu su T. D. padarė sužalojimus, nurodytus išvados 10.1 p., 10.2 p., 10.4 p., t. y. kraujosruvas viršugalvio bei veido srityje, nosies kaulų lūžį, šonkaulių lūžius su poodinėmis kraujosruvomis bei nubrozdinimais juosmens kairėje pusėje, poodines kraujosruvas kairiame dilbyje, plaštakose, dubens bei dešinės šlaunies srityje, kraujosruvą pakaušio minkštuose audiniuose, abiejų alkūnių sumušimus. Komisijinės teismo medicinos ekspertizės metu nustatyta, tai apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir teismo medicinos ekspertas J. R. , kad 10.1 p., 10.2 p., 10.4 p. nurodyti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą, išskyrus dviejų šonkaulių sužalojimus, kurie atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Tie sužalojimai neturėjo įtakos E. G. mirčiai. Priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis – E. G. mirtimi yra ne visi E. G. padaryti kūno sužalojimai, o tik dalis jų, t. y. sužalojimai, nurodyti komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvados 10.3 p.

Byloje nėra jokių faktinių duomenų, kad E. Š. būtų sudavęs E. G. , bent vieną iš trijų smūgių apautos kojos plokštuma į krūtinės ląstos priekinį paviršių nukentėjusiajam gulint aukštielninkam ar šokinėjęs ant gulinčio nukentėjusiojo, to neparodė nei T. D. , nei E. Š. , t. y. nėra duomenų, kad E. Š. būtų atlikęs veiksmus, kuriais padaryti kūno sužalojimai, sukėlę E. G. mirtį, todėl darytina išvada, kad ne E. Š. padaryti kūno sužalojimai buvo E. G. mirties priežastis.

Nustačius, kad ne E. Š. padarė sužalojimus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, būtina nustatyti E. Š. tyčios turinį, t. y. ar jis E. G. mušė, turėdamas tyčią nužudyti, ar turėdamas kitokią tyčią. E. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teisme neigia turėjęs tyčią nužudyti E. G. . Tačiau apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama ne tik iš jo paties parodymų, bet ir atsižvelgiama į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. E. Š. neturėjo nei priežasties, nei preteksto konfliktuoti su nukentėjusiuoju E. G. , juo labiau atimti nukentėjusiajam gyvybę, kartu su juo vartojo alkoholinius gėrimus. Konfliktas kilo tarp T. D. ir E. G. , T. D. pradėjo E. G. mušti, tada prie T. D. prisidėjo ir E. Š. . E. Š. pavartotas smurtas nebuvo intensyvus, jis, mušdamas E. G. , nenaudojo jokių įrankių - nei specialiai pritaikytų kūno sužalojimams padaryti, nei turinčių buitinę paskirtį. Jau aptarti byloje surinktais įrodymais nustatyti E. Š. veiksmai nebuvo pavojingi E. G. gyvybei, E. Š. bendrai su T. D. sudavė atskirus smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam E. G. , padarydami sužalojimus, nurodytus komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvados 10.1 p., 10.2 p., 10.4 p. – šie sužalojimai nebuvo pavojingi gyvybei ir nesukėlė E. G. mirties. Byloje nėra jokių duomenų, kad E. Š. būtų matęs ar žinojęs, jog po jo pavartoto smurto, kitas asmuo dar suduos smūgius kojos plokštuma į krūtinės ląstos priekinį paviršių nukentėjusiajam gulint aukštielninkam ar šokinės ant gulinčio nukentėjusiojo. Nėra paneigta E. Š. versija, kad jis iš įvykio vietos (P. S. namų) išėjo dar iki sužalojimų, sukėlusių E. G. mirtį, padarymo, priešingai – byloje esantys įrodymai šią versiją patvirtina ir paneigia T. D. parodymus toje dalyje, kur jis aiškina, kad išėjo iš P. S. namų netrukus po E. Š. išėjimo. E. Š. parodė, kad jam išeinant nukentėjusysis E. G. nebuvo kruvinas, E. G. pats nuėjo ir atsigulė ant kambaryje buvusios lovos. T. D. neigia, kad E. G. gulėjo ant lovos, tačiau iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad ant sienos ir ant grindų šalia lovos, kur pagal E. Š. parodymus, atsigulė E. G. rastos dėmės panašios į kraują (t. 1, b. l. 3 – 34). Teismo medicinos serologijos ir DNR ekspertizės metu nustatyta, kad pavyzdyje nuo sienos gali būti E. G. kraujas (t. 1, b. l. 70 – 82). Tos pačios ekspertizės metu ant E. Š. drabužių ir avalynės E. G. kraujo pėdsakų nerasta, tuo tarpu ant T. D. striukės, dešinės kojos aulinio bato yra E. G. kraujas su 99,9999999999 % tikimybe. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad E. G. lavonas rastas kruvinas ir intensyviai nukraujavęs, kitoje vietoje nei nurodė jį palikęs T. D. . T. D. nurodytoje E. G. palikimo vietoje nerasta kraujo pėdsakų. Šie duomenys leidžia abejoti T. D. parodymais toje dalyje, kur T. D. parodė apie tai, kad jis, išėjus E. Š. iš P. S. namų, nevartojo smurto prieš E. G. . Ta aplinkybė, kad ant E. Š. drabužių ir avalynės nerasta intensyviai kraujavusio nukentėjusiojo E. G. kraujo pėdsakų, leidžia daryti išvada, kad E. Š. išėjus iš P. S. namų, T. D. dar vartojo smurtą prieš E. G. , kurio metu E. G. pradėjo stipriai kraujuoti, todėl ant T. D. avalynės bei drabužių rasti E. G. kraujo pėdsakai.

Vieninteliai įvykio vietoje nusikaltimo padarymo metu buvę liudytojai L.O. B. ir P. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme parodė, kad ne E. Š. , o kitas asmuo nužudė E. G. . Šių liudytojų parodymai dėl jų gyvenimo būdo ir būsenos įvykio metu (girtumo) tikrinami ir vertinami itin dėmesingai. Liudytojai R. Š. , A. S. , R. M. , B. M. patvirtino, kad tuoj po įvykio (tą patį vakarą arba kitą rytą) L.O. B. ir P. S. sakė, kad E. G. užmušė T. D. , nieko neminėdami apie E. Š. . Minėti liudytojų parodymai yra išvestiniai, tačiau jie įrodymų visete iš esmės patvirtina E. Š. parodymus, kad jis nedalyvavo E. G. gyvybės atėmime.

Kolegija nesivadovauja liudytojo T. Č. parodymais, kad tuo metu, kai T. D. su E. G. dar gėrė degtinę, E. Š. jau miegojo namuose, nes T. Č. parodymai yra prieštaringi smulkiose detalėse, nesutampa su J. Š. parodymais – liudytojai prieštaringai nurodo, ar T. Č. pasiskolino iš J. Š. automobilio akumuliatoriaus pakrovėją, ar nepasiskolino, ar matė miegantį E. Š. , ar tik iš kitų asmenų žodžių žinojo, kad E. Š. miega, ar buvo užėjęs į J. Š. namus, ar tik laukė kieme.

Net ir atmetus nuteistajam E. Š. palankius liudytojo T. Č. parodymus, byloje surinktų įrodymų visetas neleidžia paneigti E. Š. versijos, kad sužalojimai, sukėlę nukentėjusiojo E. G. mirtį, buvo padaryti jau po to, kai E. Š. išėjo iš P. S. namų. Nenustačius, kad E. Š. dalyvavo atimant gyvybę E. G. , taip pat nenustačius, kad E. Š. turėjo tyčią atimti E. G. gyvybę, nuteistojo E. Š. nusikalstama veika turi būti vertinama pagal jo padarytų veiksmų pobūdį, pavojingumo laipsnį, tyčios turinį ir kryptingumą. E. Š. su T. D. bendrininkų grupe sudavė ne mažiau 17 smūgių (tame tarpe pats asmeniškai sudavė vieną smūgį E. G. kumščiu į veidą, du smūgius koja į krūtinės sritį, keturis smūgius alkūne į kairės pusės šonkaulių sritį ir vieną kartą numetė nukentėjusįjį veidu žemyn iš 1,20 m aukščio), t. y. tyčia nesunkiai sužalojo E. G. . Ši E. Š. nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal L. R. BK 138 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde prašoma E. Š. veiką kvalifikuoti pagal L. R. BK 138 str. 2 d. 8 p., kaip padarytą dėl chuliganiškų paskatų, tačiau chuliganiškos paskatos E. Š. nebuvo inkriminuotos, nei E. Š. kaltinant nusikaltimo padarymu, nei jį nuteisiant pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Motyvas – chuliganiškos paskatos – paprastai pasireiškia neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu be tarpusavio santykių priežasties arba panaudojant tam menkavertę dingstį. Ištyrus byloje esančius įrodymus, matyti, kad T. D. ir E. Š. mušė E. G. ne iš chuliganiškų, o iš asmeninių paskatų, kilus konfliktui vartojant alkoholinius gėrimus.

Perkvalifikavus nuteistojo E. Š. veiką į L. R. BK 138 str. 1 d., turi būti išspręstas ir bausmės paskyrimo klausimas. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. L. R. BK 54 str. reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Tai viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, nes paskiriant bausmę įvertinamas padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobūdis, kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. L. R. BK 61 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas L. R. BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. L. R. BK 138 str. 1 d. sankcijoje nustatyta bausmė laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų, nusikaltimas nėra sunkus. E. Š. praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas patenkinamai. Byloje nustatytos dvi E. Š. atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje bei nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. E. Š. atsakomybę lengvina tai, kad jis savo noru atlygino nukentėjusiajai padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Vadovaujantis L. R. BK 61 str. 2 d. nuostatomis, bei įvertinus tai, kad byloje nustatytos dvi E. Š. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, E. Š. parenkama bausmė - laisvės atėmimas, bausmės dydį skaičiuojant nuo jos vidurkio. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, E. Š. skiriama laisvės atėmimo bausmė didesnė nei įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už jo padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį pakeisti.

E. Š. nusikalstamą veiką iš L. R. BK 129 str. 1 d. perkvalifikuoti į L. R. BK 138 str. 1 d. ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Į E. Š. paskirtos bausmės laiką įskaičius jo suėmimo laiką nuo 2007 m. sausio 30 d., E. Š. laikyti atlikus bausmę ir iš suėmimo paleisti nedelsiant.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.