Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-12-08 · Administracinė byla Nr. A-492-3550-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-08
Bylos Nr.
A-492-3550-11
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00058-2011-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
Atsakovas
Panevėžio miesto savivaldybės administracijos
Pareiškėjas
UADB „Ergo Lietuva“
Trečiasis asmuo
VšĮ „Panevėžio mokslo ir technologijų parkas“, J. U.
Kategorijos
  • 15.2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A492-3550/2011Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00058-2011-11Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui Juliui Sakalauskui,atsakovo atstovui Rolandui Rutei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UADB „Ergo Lietuva“ skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo (tretieji suinteresuoti asmenys VšĮ „Panevėžio mokslo ir technologijų parkas“ ir J. U.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas UADB „Ergo Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracini teismą, prašydama: 1) priteisti iš atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2 241 Lt turtinės žalos atlyginimą; 2) priteisti iš atsakovo 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad 2009 m. kovo 17 d. sudarytos transporto priemonių draudimo sutarties pagrindu, automobilio valdytoja J. U. 2009 m. spalio 14 d. pranešė, kad apie 2009 m. spalio 14 d. Panevėžyje, Žemgulio g. prie namo Nr. 46 nuo stipresnio vėjo nuvirtęs medis apgadino apdraustą automobilį. Nurodė, kad atlikus draudiminio įvykio registravimo procedūrą, sudarytas transporto priemonės apžiūros defektų aktas, padarytos fotonuotraukos. J. U. išreiškus pageidavimą automobilį remontuoti, su automobilių remonto įmone suderintos numatomų atlikti darbų apimtys, pateikta atliktų darbų sąmata, pagal kurią numatoma remonto darbų kaina sudaro 2 514 Lt. Šią sumą sumažinus 300 Lt, kuri yra numatyta draudimo sutartyje, priimtas sprendimas išmokėti išmoką, kuri 2009 m. gruodžio 1 d. buvo pervesta į remonto darbus atlikusios bendrovės sąskaitą. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 ir 6.1015 straipsnių pagrindu dėl išmokėtos draudimo išmokos UADB „Ergo Lietuva“ įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį – Panevėžio miesto savivaldybės administraciją. Rėmėsi Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo (toliau – ir Želdynų įstatymas) 10 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 32 straipsnio 2 dalies 17 punktu bei CK 6.271 straipsniu, nustatančiu valstybės ar savivaldybės civilinės atsakomybės pagrindus, kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administraciją, kurios teritorijoje tas medis nuvirto. Nurodė, kad Panevėžio miesto savivaldybė atlyginti žalą atsisakė, motyvuodama tuo, jog įvykio metu buvo stiprus vėjas, už kurio sukeltus padarinius savivaldybė atsakomybės neprisiima. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pažyma apie įvykio dieną buvusias oro sąlygas liudija, kad buvo 19 m/s vėjo greitis, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 241 „Dėl ekstremalių įvykių kriterijų patvirtinimų“ nustatyta, kad pavojingas stichinis reiškinys, kurį būtų galima laikyti neišvengiamos jėgos aplinkybe, yra labai smarki audra, viesulas, škvalas ir maksimalus vėjo greitis yra nuo 28 m/s iki 32 m/s. Todėl mano, kad įvykio dieną vėjo greičio, kuris šalina atsakomybę, nebuvo. Pažymėjo, kad pagal panaudos sutartį Panevėžio miesto savivaldybė perdavė naudotis pastatą su priklausiniais, taip pat kiemą, tvorą esančius Žemgulio g. 46, Panevėžyje, tačiau sutartyje nenumatytas teritorijoje esančių želdinių priežiūros funkcijos perdavimas, todėl už minėtoje teritorijoje esančių želdinių priežiūrą atsakinga Panevėžio miesto savivaldybė. Akcentavo, kad nors VšĮ „Panevėžio mokslo ir technologijų parkas“ kreipėsi dėl leidimo kirsti ir genėti medžius į savivaldybę, tačiau savivaldybė, išdavusi 2009 m. liepos 30 d. leidimą medį pašalinti, pati jį šalino, tai patvirtina darbų atlikimo aktas. Todėl aiškino, kad atsakovas privalo ir toliau būti rūpestingas bei aktyvus, tinkamai įgyvendindamas teisės aktuose nustatytą pareigą dėl želdinių priežiūros.

Atsiliepimas

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija nesutiko su skundo reikalavimais ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovo atstovė teismo posėdyje paaiškino, jog Panevėžio miesto savivaldybė yra atsakinga už mieste esančių želdinių priežiūrą, tačiau panaudos sutarties pagrindu Panevėžio miesto savivaldybė perdavė VšĮ „Panevėžio mokslo ir technologijų parkui“ naudotis pastatu bei teritorija, adresu Žemgulio g. 46, Panevėžys. Pagal 2009 metų VšĮ „Panevėžio mokslo ir technologijų parko“ prašymą buvo išduotas leidimas kirsti, genėti, pertvarkyti saugotinus želdinius, todėl mano, jog nors panaudos sutartyje konkrečiai želdynų priežiūros funkcija nebuvo perduota VšĮ „Panevėžio mokslo ir technologijų parkui“, tačiau pareigą prižiūrėti ir tinkamai rūpintis želdiniais jų naudojamoje teritorijoje turėjo VšĮ „Panevėžio mokslo ir technologijų parkas“.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. U. paaiškino, jog ji dirba VšĮ „Panevėžio mokslo ir technologijų parkas“, adresu Žemgulio g. 46, Panevėžyje. 2009 m. spalio 14 d. automobiliu, kuris tuo metu priklausė jos sutuoktiniui, nuvyko į darbą, jį pastatė automobilių stovėjimo aikštelėje, aplink kurią auga medžiai. Apie vidurdienį ant jos valdomo automobilio užvirto medis. Iš karto po incidento buvo iškvieti policijos pareigūnai ir priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba.

Trečiojo suinteresuoto asmens VšĮ „Panevėžio mokslo ir technologijų parko“ atstovas prašė patenkinti skundą ir žalos atlyginimą priteisti iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos. Paaiškino, jog pagal panaudos sutartį VšĮ „Panevėžio mokslo ir technologijų parkui“ Panevėžio miesto savivaldybė perdavė pastatus su priklausiniais, kiemą, tvorą, tačiau žemės panaudos sutartis nesudaryta. Nors teritoriją prižiūri samdomas darbuotojas, tačiau už teritorijoje esančių želdinių priežiūrą atsakinga savivaldybė. Taip pat nurodė, jog pastebėjus, kad keli medžiai galimai kelią pavojų, buvo kreiptasi į atsakovą dėl leidimo nukirsti medžius. Išduotame leidime buvo leista nukirsti uosį ir dvi tuopas, uosio nebuvo spėta nukirsti. Aiškino, kad medžių kirtimu rūpinosi savivaldybės įmonė, o ne VšĮ „Panevėžio mokslo ir technologijų parkas“.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 22 d. sprendimu (b. l. 138–142) pareiškėjo UADB „Ergo Lietuva“ skundą patenkino ir priteisė jam iš atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2 241 Lt turtinės žalos atlyginimą ir penkių procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2 241 Lt sumos, nuo 2010 m. gruodžio 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog medis, augęs Žemgulio g. 46, Panevėžyje, nuvirto ant transporto priemonės ir padarė žalą, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina žalos dydį. Pažymėjo, kad atsakovas neginčija paties įvykio fakto ir žalos dydžio, tačiau nurodo, jog Panevėžio miesto savivaldybė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, tinkamai vykdė jai įstatymais numatytą pareigą saugoti, tvarkyti želdynus ir želdinius, o medis nuvirto dėl buvusio stipraus vėjo, be to, teritorija, esanti Žemgulio g. 46, Panevėžyje, pastatas su priklausiniais, panaudos sutartimi perduota VšĮ „Panevėžio mokslo ir technologijų centrui“. Būtent dėl šių priežasčių Panevėžio miesto savivaldybė negali būti atsakinga už padarytą žalą. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir Aplinkos apsaugos įstatymas) 6 straipsnio 2 dalimi ir 7 dalies 7 punktu bei Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punktu, Želdynų įstatymo 2 straipsnio 32 punktu, 10 straipsnio 1 dalimi ir padarė išvadą, kad vietos savivaldos institucijos želdynų apsaugos, tvarkymo ir priežiūros srityse turi būti aktyvios tvarkant ir prižiūrint želdinius, augančius savivaldybės teritorijoje – jų funkcijos neapsiriboja vien leidimų kirsti ar genėti medžius išdavimu arba neišdavimu. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys dokumentai patvirtina, kad žalos padarymo metu (t. y. 2009 m. spalio 14 d.) VšĮ „Panevėžio mokslo ir technologijų parkas“ nebuvo žemės, esančios prie pastato Nr. 46, esančio adresu Žemgulio g., Panevėžyje, savininkas. 2008 m. spalio 21 d. Savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto panaudos sutartis Nr. 225-IL-20 liudija, jog VšĮ „Panevėžio mokslo ir technologijų parkui“ buvo perduota laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis nuosavybės teise valdomą savivaldybės ilgalaikį materialųjį turtą – pastatą su priklausiniais, kiemo aikštelę ir tvorą, esančius Žemgulio g. 46, Panevėžyje. Sutartimi želdinių priežiūros funkcija trečiajam suinteresuotam asmeniui nebuvo perduota. Akcentavo, kad medis, apgadinęs trečiajam suinteresuotam asmeniui J. U. priklausantį automobilį, augo už tvoros, todėl konstatavo, jog žalos padarymo metu šios teritorijos želdinių priežiūrą turėjo vykdyti Panevėžio miesto savivaldybė. Atmetė atsakovo teiginį, kad ši funkcija buvo perduota VšĮ „Panevėžio mokslo ir technologijų parkui“, nes pagal 2006 m. liepos 4 d. valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. 27/06-0037 beveik 1 ha žemės sklypas adresu Žemgulio 46, Panevėžyje perduotas savivaldybei. Teismas nurodė, kad nors VšĮ „Panevėžio mokslo ir technologijų parko“ prašymu atsakovas buvo išdavęs leidimą kirsti 2 tuopas ir 1 uosį, kuris nebuvo nupjautas ir vėliau nulūžęs apgadino transporto priemonę, tačiau tokioje situacijoje savivaldybė, nors ir nebūdama medžio nupjovimo iniciatorė, tačiau išdavusi leidimą jį pašalinti, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi, t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl želdinių kirtimo vykdymo, iki pabaigos kontroliuoti medžio nupjovimo procesą, įsitikinant, ar realizuoti leidime numatyti darbai, ar nepažeisti leidime numatyti apribojimai. Teismas taip pat pažymėjo, kad 2009 m. spalio mėn. atliktų darbų priėmimo akte Nr. 23 pateikti duomenys patvirtina, jog prie Žemgulio g. 46 buvo nukirstas vienas medis, kai tuo tarpu leidimas buvo išduotas nukirsti 3 medžius. Teismas taip pat atmetė atsakovo teiginį, jog žalos padarymo metu buvo stiprus vėjas, todėl esant nenugalimos jėgos (force majour) aplinkybėms, Panevėžio miesto savivaldybė nėra atsakinga už žalos padarymą. Nurodė, kad Panevėžio hidrometeorologijos stoties 2001 m. vasario 2 d. pažyma Nr. 29 liudija, jog Panevėžio hidrometeorologijos stoties stebėjimų duomenimis 2009 m. spalio 14 d. nuo 12 val. iki 15 val. (t. y. žalos padarymo metu) buvo labai stiprus šiaurės vėjas, 10-11 m/s, gūsiai 19 m/s, tačiau vadovaujantis Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 241 „Dėl ekstremalių įvykių patvirtinimo“ stichiniu meteorologiniu reiškiniu, kurį būtų galima prilyginti nenugalimos jėgos aplinkybei, laikytina labai smarki audra, viesulas, škvalas, kurio metu maksimalus vėjo greitis yra nuo 28 m/s iki 32 m/s. Atsižvelgęs į šiuos ekstremalių įvykių kriterijus, teismas padarė išvadą, jog žalos padarymo metu buvęs labai stiprus vėjas nelaikytinas nenugalimos jėgos aplinkybe ir tai nešalina atsakovo atsakomybės už padarytą žalą. Teismas konstatavo, kad Panevėžio miesto savivaldybė, būdama atsakinga už miesto želdinių priežiūros organizavimą ir vykdymą jos teritorijoje (Želdynų įstatymo 10 str.), privalėjo užtikrinti, kad jai priklausančioje teritorijoje (Žemgulio g. 46) augantys medžiai nekeltų grėsmės žmonėms, jų turtui. Todėl teismas konstatavo, kad minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teismui taip pat nekilo abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Teismas taip pat nutarė vadovaudamasis CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis tenkinti ir prašymą dėl palūkanų priteisimo.

III.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 144–147), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Mano, jog atsakovas nėra atsakingas už žalos padarymą ir nuostolių atlyginimą. Nurodo, kad pareiškėjas neįrodė, jog žala atsirado dėl savivaldybės institucijos ar jos darbuotojų kaltės ir tokių įrodymų teismui pateikti negali, kadangi atsakovas tinkamai veikė, nukirto medžius ginčo teritorijoje, kurie kėlė galimą grėsmę.

2. Nurodo, kad automobilį apgadinęs medis augo aptvertoje teritorijoje, šalia automobilių aikštelės. Teritoriją, kurioje augo medis tvarkydavo ir prižiūrėdavo VšĮ „Panevėžio mokslo ir technologijų parkas“, kuris kreipėsi į savivaldybės instituciją dėl leidimo nukirsti medžius, nes medžiai galimai kėlė pavojų. Panevėžio miesto savivaldybės administracija įvertinusi prašymą leisti kirsti medžius, leido nukirsti tris medžius, uosį ir dvi tuopas. Vienas medis buvo nukirstas 2009 metų spalio mėnesį, o du kiti 2009 metų lapkričio mėnesį. Įrodymai, jog medžiai buvo nukirsti 2009 metų spalio ir lapkričio mėnesius byloje turėtų būti ir ginčo nėra, jog atsakovas nenukirto medžių. Teigia, kad savivaldybė tinkamai pasirūpino, ėmėsi veiksmų, kad būtų nukirsti trys medžiai, kurie kėlė pavojų. Mano, kad akivaizdu, jog buvo nukirsti medžiai, kurie buvo nurodyti 2009 m. liepos 30 d. leidime Nr. 11A-283/09. Akcentuoja, kad byloje nėra nustatyta, koks medis užvirto ant automobilio.

3. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriėmė į bylą Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2011 m. vasario 18 d. rašto Nr. V4-271 dėl informacijos pateikimo, kuriame pateikta informacija apie įvykį Projektuotojų gatvėje prie 43 namo, Panevėžyje (2009 m. spalio 14 d. Projektuotojų g. prie 43 namo, Panevėžyje ant automobilio nuo stipraus vėjo taip pat užvirto medis). Paaiškina, kad pateikdamas šį rašytinį įrodymą atsakovas siekė įrodyti tai, jog Panevėžio mieste įvykio metu iš tiesų buvo stiprus vėjas ir dėl šios priežasties medis užvirto ant automobilio J. Žemgulio gatvėje bei užvirtęs medis nekėlė pavojaus. Mano, kad dėl stipraus vėjo savivaldybės institucija negalėjo valdyti situacijos. Teigia, kad savivaldybės institucijos veiksmuose nėra neveikimo, nėra kaltės dėl atsiradusios žalos, ginčo atveju nėra sąlygų atsakovo atsakomybei atsirasti. Pažymi, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracija atliko pagal savo kompetencija veiksmus, išdavė leidimą, organizavo, kad medžiai būtu nukirsti ir nupjauti.

4. Mano, jog teismas nepagrįstai nutarė byloje V. U. nelaikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu, o byloje laikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu J. U., kadangi ji šiuo metu yra automobilio savininkė. Nurodo, kad pateiktas teismui transporto priemonių draudimo liudijimas patvirtina jog draudimo sutartis sudaryta su V. U., kuriam įvykio metu priklausė automobilis.

Šalies argumentai

Pareiškėjas UADB „Ergo Lietuva“ su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 151–153) nurodo, kad Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punkto, Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies bei Vietos savivaldos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 17 punkto nuostatos leidžia daryti išvadą, kad Panevėžio miesto savivaldybė turėjo pareigą tinkamai rūpintis jos teritorijoje esančių želdinių priežiūra, apsauga, taip pat tuo, kad želdiniai nekeltų pavojaus kitų asmenų turtui. Pažymi, kad VŠĮ „Panevėžio mokslo ir technologijų parkas“ 2009 m. spalio 14 d. nebuvo žemės, esančios prie pastato Nr. 46, Žemgulio gatvėje, savininkas, todėl savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių būklės stebėseną privalėjo atlikti atsakovas. Akcentavo, kad VšĮ „Panevėžio mokslo ir technologijų parkas“ prašymu Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius 2009 m. liepos 30 d. buvo išdavęs leidimą prie Žemgulio gatvėje esančio pastato nupjauti 2 tuopas ir 1 uosį, tačiau kaip paaiškėjo vėliau, sausas uosis nebuvo nukirstas, ir 2009 m. spalio 14 d. krisdamas padarė žalą. Pagal vietos savivaldos pareigas nustatančius teisės aktus, atsakovas želdynų apsaugos, tvarkymo ir priežiūros bei želdinių būklės kontrolės srityse turėjo būti aktyvus – šiuo atveju jo funkcijos neapsiribojo vien leidimo kirsti ar genėti medžius išdavimu arba neišdavimu. Panevėžio miesto savivaldybė, išdavusi leidimą turėjo pareigą patikrinti (ar kitaip kontroliuoti, aktyviai veikti) ar leidime nurodyti medžiai nukirsti (pašalinti), kad būtų išvengta perdžiūvusio medžio griūties bei to sukeliamų neigiamų padarinių. Pareiškėjas sutinka su Panevėžio apygardos administracinio teismo motyvu, jog pagal Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 241 „Dėl ekstremalių įvykių patvirtinimo“, Panevėžio hidrometeorologinės stoties pažymoje nurodytas vėjas, kurio greitis, medžio griuvimo metu, gūsiais galėjo siekti iki 19 m/s, nelaikytinas ekstremaliu stichiniu reiškiniu, kuris galėtų būti prilyginamas nenugalimos jėgos aplinkybei, šalinančiai atsakovo atsakomybę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinėje byloje nustatyta, kad 2009 m. spalio 14 d. Panevėžyje, Žemgulio gatvėje prie pastato Nr. 46 nuo stipraus vėjo nuvirtęs medis apgadino automobilį Nissan Primera. Automobilis buvo draustas UADB „Ergo Lietuva“, kuri draudėjui išmokėjo 2 241 Lt draudimo išmoką. Pareiškėjas, vadovaudamasis CK 6.1015 straipsnio, 6.271 straipsnio nuostatomis, prašo iš Panevėžio miesto savivaldybės, privalėjusios vykdyti medžių ir kitų želdinių priežiūrą, priteisti turtinės žalos atlyginimas. Taigi bylos dalykas – teisė į turtinės žalos, padarytos minėtos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais, atlyginimą.

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Pažymėtina, kad valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią inter alia asmuo patyrė dalyvaudamas administraciniuose teisiniuose santykiuose, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).

CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Apibendrinant aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo galėjo būti patenkinamas tik nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos institucijos, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės, veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pabrėžtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai ar neveikimas, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Tikrinamoje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl to byloje pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. įstatymo redakcija Nr. X-147, galiojusi žalos atsiradimo metu) 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad aplinkos apsaugos valdymą savivaldybių teritorijose įstatymų nustatyta tvarka vykdo vietos savivaldos atitinkamos institucijos, kurios atsako už šio įstatymo joms priskirtų funkcijų vykdymą. Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą, inter alia tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles, skelbia saugotinais vertingus dendrologiniu, ekologiniu, estetiniu, kultūriniu bei kraštovaizdžio formavimo požiūriu medžius ir krūmus, augančius valstybinėje ne miškų ūkio paskirties žemėje ir privačioje žemėje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija nustato kriterijus, pagal kuriuos medžiai ir krūmai priskiriami saugotiniems. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo redakcija Nr. X-1722, galiojusi bylai aktualiu laikotarpiu) 1 dalį ir 32 straipsnio (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo redakcija Nr. X-1722, galiojusi bylai aktualiu laikotarpiu) 2 dalies 17 punktą želdinių priežiūra priskirta seniūnijų, kaip savivaldybės administracijos struktūrinių teritorinių padalinių, funkcijoms. Minėtas funkcijas želdynų priežiūros srityje detalizuoja Želdynų įstatymas (byloje aktuali 2007 m. birželio 28 d. originali įstatymo redakcija Nr. X-124), kurio 10 straipsnio 1 dalyje išvardinti savivaldybėms, atsakingoms už želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo, želdinių veisimo valdymą, priskirti įpareigojimai. Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad savivaldybės organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines). Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos tikslas – nustatyti želdynų žemės sklypų ribas, medžių ir krūmų rūšį, jų fiziologinę būklę, matmenis, įvertinti vejų, gėlynų, vandens telkinių, mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių, inžinerinių įrenginių ir kitų želdynuose esančių objektų būklę, parengti apskaitos duomenis, kad želdynus būtų galima efektyviau valdyti, teikti informaciją apie želdynų ir želdinių, aplinkos būklę, kontroliuoti, ar jų plotai atitinka galiojančias želdynų normas (Želdynų įstatymo 18 str. 1 d.). Pagal Želdynų įstatymo 18 straipsnio 1 dalį želdynai ir želdiniai inventorizuojami visuose želdynuose ir želdiniuose, nepaisant žemės nuosavybės formos. Šios teisės normos aiškinimas leidžia teigti ir apie savivaldybės pareigą nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją). Akivaizdu, kad kiekvieno medžio realus patikrinimas sudėtingas procesas, bet įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės ir tokia pareiga turi būti vykdoma. Be to, Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad savivaldybės organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, želdynų kūrimą ir naujų želdinių veisimą, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektų rengimą, derina juos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir pats atsakovas Panevėžio miesto savivaldybė apeliaciniame skunde nurodo, kad nuvirtęs medis augo valstybinėje žemėje, todėl akivaizdu, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracija buvo atsakinga už medžio, augusio prie namo, esančio Žemgulio g. 6, Panevėžyje, priežiūros organizavimą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtino Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisykles (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 1 punktas apibrėžia, kad medžių ir krūmų priežiūra apima tokius darbus, kaip medžių ir krūmų laistymą ir tręšimą, dirvožemio purenimą ir mulčiavimą, medžių ir krūmų šiltinimą, genėjimą ir kitus priežiūros darbus. Taisyklėmis inter alia vadovaujasi savivaldybės (Taisyklių 3 p.). Joms tenka pareiga organizuoti ir tokius priežiūros darbus – patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti (Taisyklių 44 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio mėn. 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-932-11). Taigi minėtų teisės aktų ir konkrečių jų nuostatų pagrindu tvirtintina, kad Panevėžio miesto savivaldybė, būdama atsakinga už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad paminėtoje teritorijoje (Žemgulio g. 6, Panevėžyje) augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Taigi pareiškėjas byloje turi įrodyti aplinkybes, kurios leistų daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju Panevėžio miesto savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Apeliantas Panevėžio miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde teigia, kad teritoriją, kurioje augo nuvirtęs ant automobilio medis, tvarkydavo ir prižiūrėdavo trečiasis suinteresuotasis asmuo VšĮ „Panevėžio mokslo ir technologijų parkas“, kuriam prašant Panevėžio miesto savivaldybė 2009 m. liepos 30 d. išdavė leidimą Nr. 11A-283/09 iškirsti sausuolius medžius – dvi tuopas ir vieną uosį. Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, teigia, kad šie medžiai ir buvo iškirsti, o pirmosios instancijos teismo išvada, kad neiškirstas uosis užvirto ant pareiškėjo apdrausto automobilio, nėra pagrįsta jokiais įrodymais byloje. Nėra duomenų, kad nuo stipraus vėjo ant automobilio užvirtęs medis būtų buvęs pažeistas, keliantis pavojų ir dėl savo būklės šalintinas. Kai nėra įrodymų apie užvirtusio medžio blogą būklę, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas neatliko želdinių priežiūros veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti, tai reiškia nėra neteisėtų veiksmų bei paneigiama atsakovo kaltės prezumpcija dėl patirtos žalos.

Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta Panevėžio miesto savivaldybės miesto ūkio skyriaus informacija 2011 m. balandžio 29 d. raštu Nr. IS-1.7-2092, kad leidime nurodytas vienas medis buvo nupjautas spalio mėnesį, kiti du – lapkričio mėnesį, darbus atliko UAB „Panevėžio želdynai“ (b. l. 88–89). 2009 m. spalio mėn. atliktų darbų priėmimo aktas Nr. 23 patvirtina, kad prie namo Žemgulio g. 46 buvo iškirstas vienas medis (b. l. 91). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovo veiksmų neteisėtumą, išvadą grindė argumentu, kad nenupjautas leidime nurodytas uosis išvirto ir apgadino automobilį. Apeliacinės instancijos teismui atsakovas pateikė UAB „Panevėžio želdynai“ 2009 m. lapkričio mėn. atliktų darbų priėmimo aktą Nr. 25, kuris patvirtina, kad prie pastato Žemgulio g. 46 buvo pašalinti du medžiai. Teisėjų kolegija, vertindama įrodymus byloje, atsakovo teiginio, kad lapkričio mėnesį buvo pašalinti medžiai, nurodyti 2009 m. liepos 30 d. išduotame leidime Nr. 11A-283/09, nepripažįsta įrodytu remiantis 2009 m. lapkričio mėn. atliktų darbų priėmimo aktu. Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo teismo posėdyje 2011 m. birželio 14 d. metu išklausė trečiojo suinteresuotojo asmens VšĮ „Panevėžio mokslo ir technologijų parkas“ atstovo paaiškinimus, kuris nuosekliai parodė, kad 2009 m. spalio 14 d. nuvirtęs medis buvo sausuolis uosis, dėl jo iškirtimo buvo kreiptasi į atsakovą, buvo atvykusi komisija ir nustatė, kuriuos medžius kirsti, buvo duotas leidimas nukirsti uosį ir dvi tuopas, tačiau spalio mėnesį buvo nupjauta tik viena tuopa (b. l. 135–136). Tokie paaiškinimai remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi yra įrodymai byloje. Juos pateikė asmuo, betarpiškai žinojęs ir matęs reikšmingas faktines aplinkybes, patvirtinančias neteisėtus atsakovo veiksmus, tokiu atveju prioritetas teiktinas šiam įrodymui, o ne rašytiniam dokumentui, kuriame nėra išsamių duomenų, išskyrus vietą, nei apie iškirstą medį, jo būklę (sausuolis, vėjovarta, kt.), nei kokiu pagrindu jis buvo pašalintas.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir sprendimą pagrindė teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma, teismo išvados motyvuotos, apelianto pateikti nauji įrodymai nesudaro pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytus faktus. Savivaldybė privalėjo užtikrinti, kad ginčo teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Apelianto argumentas, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, kas šalina jo atsakomybę (CK 6.253 str. 1 d.) yra nepagrįstas. CK 6.253 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos. Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, kad Panevėžio mieste 2009 m. spalio 14 d. nuo 12 val. iki 15 val. buvo labai stiprus šiaurės vėjas, 10–11 m/s, gūsiai 19 m/s, lijo, krito šlapdriba, ir pagrįstai konstatavo, kad pagal Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 241 „Dėl ekstremalių įvykių patvirtinimo“ nustatytus ekstremalių įvykių kriterijus tai nėra laikytina nenugalima jėga ir nešalina atsakovo atsakomybės. Remiantis trečiojo suinteresuotojo asmens VšĮ „Panevėžio mokslo ir technologijų parkas“ atstovo paaiškinimais teismui, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas buvo informuotas apie pavojaus tikimybę, buvo išduotas leidimas medžiui iškirsti, tačiau nespėjęs laiku to padaryti atsakovas negali būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodė, kad atsakovo funkcijos neapsiribojo vien leidimo kirsti medžius išdavimu arba neišdavimu, jis turėjo pareigą aktyviai veikti, kad būtų išvengta medžio griuvimo ir to sukeliamų neigiamų padarinių.

Apelianto argumentas, kad byloje trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu turėjo dalyvauti ne apgadinto automobilio savininkė J. U., bet V. U., nes jis buvo sudaręs draudimo sutartį, yra atmestinas, nes nėra susijęs su civilinės atsakomybės taikymu atsakovui, neturi faktinės nei teisinės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamu teismo sprendimu nustatytų atsakovui pareigų.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino visas reikšmingas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas – atsakovo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalą, apeliantas nepateikė įrodymų, kuriais paneigtų savo kaltę, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė administracinę bylą ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasDainius RaižysVirginija Volskienė