Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovas UAB „Montech“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė priteisti iš atsakovo UAB „Milvisa“ 8 442 Lt (2 445 EUR) nuostolių ir įpareigoti atsakovą grąžinti jam perduotus buhalterinius dokumentus – PVM sąskaitas faktūras.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „Milvisa“ priešieškiniu prašė priteisti iš UAB „Montech“ 4 241,48 EUR (14 645,00 Lt) skolos už suteiktas paslaugas pagal šalių pasirašytą 2013 m. sausio 2 d. buhalterinės apskaitos sutartį Nr.B-13-1.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad jis sudarė sutartį dėl buhalterinių paslaugų teikimo su UAB „Audito sprendimai“, kuri, be kita ko, atliko ūkinių operacijų teisingumo patikrinimą ir koregavimą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. Šią aplinkybę patvirtina byloje pateiktas priedas prie 2013 m. liepos 1 d. buhalterinių paslaugų sutarties Nr.2013/07/01-01. Kaip nustatyta, per nurodytą laikotarpį buhalterines paslaugas teikė atsakovas. Ieškovas už buhalterinių operacijų koregavimą pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras patyrė 6 000 Lt (1 737,72 EUR) išlaidų. Savo pretenzijas dėl atsakovo teikiamų paslaugų kokybės ieškovas pareiškė 2013 m. gegužės 13 d. pranešimu. Iš gausaus kiekio pateikto susirašinėjimo elektroniniais laiškais matyti, kad ieškovo direktoriaus pavaduotoja A. J., tiesiogiai bendravusi su atsakovo darbuotojais, ne kartą reiškė susirūpinimą dėl pavėluoto darbų atlikimo, dėl netinkamo mokesčių paskaičiavimo ir pan. Be to, iš laiškų turinio matyti, kad ir atsakovo direktorė M. K., atsakydama į pretenziją, pripažino savo darbuotojo (A. A.) klaidą dėl darbo užmokesčio paskaičiavimo ir ieškovo atsiprašė. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį teigia, kad jam nebuvo perduoti buhalteriniai likučiai 2012 m. sausio 31 d., tačiau ši aplinkybė iš esmės neįtakoja Rivilėje fiksuojamų ieškovo ūkinių operacijų (išmokų ir įplaukų) suvedimo teisingumo. Todėl teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, nusprendė, kad dėl atsakovo aplaidumo ieškovas patyrė išlaidų klaidoms taisyti ir atsakovas privalo jas atlyginti. Tokiu būdu ieškinio dalis dėl 1 737,72 EUR priteisimo tenkintina. Be to, ieškovas patyrė 650 Lt (188,25 EUR) ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, kurios ieškovo naudai priteistinos iš atsakovo (CK 6.249 str. 4 d. 3 p.).

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Milvisa“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino visų byloje esančių įrodymų, nepateikė jokių argumentų ir motyvų, kodėl nevertina didžiosios dalies apelianto pateiktų įrodymų, todėl priimtas sprendimas yra nemotyvuotas (CPK 329 str. 2 d. 4 p.), o dėl šio pažeidimo buvo neteisingai išspręsta ir visa byla (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.). Teismas visiškai neatskleidė aplinkybių, dėl ko deklaracijos buvo tikslinamos, kas šiuo atveju turi esminę reikšmę sprendžiant, ar yra apelianto kaltė bei priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir ieškovo patirtos žalos dėl PVM delspinigių. Pagal sutartį apeliantas įsipareigojo ieškovo operacijas registruoti ir apskaityti tik remiantis jo pateiktais dokumentais (sutarties 1.2 p.), o ieškovas įsipareigojo dokumentus už atitinkamą mėnesį pateikti iki 10 sekančio mėnesio dienos. Sprendžiant dėl apelianto atsakomybės už laiku nedeklaruotą PVM, visų pirma turi būti nustatyta, kodėl PVM nebuvo deklaruotas laiku. Ieškovas savo ieškinyje pateikė tik tikslintų PVM deklaracijų suvestinę, bet nepateikė nei vieno įrodymo apie tai, kad PVM deklaracijos buvo tikslinamos dėl kokių nors apelianto neteisėtų veiksmų. Apeliantas pateikė įrodymų, jog pardavimo dokumentus ieškovas apeliantui pateikdavo pavėluotai, pažeidžiant ne tik sutarties nuostatas (t.y. pateikti iki mėnesio 10 dienos), bet ir praleidus PVM deklaracijų pateikimo už atitinkamą mėnesį terminą, kas automatiškai sąlygoja būtinybę koreguoti PVM deklaraciją vėliau, ir atitinkamai sąlygoja ieškovo delspinigius dėl laiku nedeklaruoto ir nesumokėto PVM. Ieškovo iniciatyva iškviestas liudytojas A. A. teismo posėdžio metu taip pat patvirtino faktą, kad dokumentai būdavo gaunami pavėluotai, jie buvo koreguojami už praėjusius apskaitos laikotarpius. Ieškovas nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu šių aplinkybių nepaneigė ir nepateikė kitų apelianto kaltės įrodymų. Ieškovas taip pat nepateikė įrodymų apie tai, kad deklaruotas PVM buvo faktiškai sumokamas laiku, nevėluojant - o tai taip pat galėjo įtakoti delspinigių priskaičiavimą ieškovui. Apeliantas neprivalėjo ir neatlikinėjo jokių mokėjimų, įskaitant mokėtiną PVM, už ieškovą. Nepaisant to, sprendime teismas visiškai nevertino šių aplinkybių, apelianto pateiktų įrodymų ir padarė abstrakčią ir nepagrįstą išvadą apie besąlyginę apelianto atsakomybę už PVM deklaravimo teisingumą ir mokėjimo savalaikiškumą, net ir neturint PVM operacijas pagrindžiančių dokumentų.

2) Sprendime teismas darė eilę niekuo nepagrįstų išvadų tiek apie apelianto neteisėtus veiksmus, kaltę dėl jų, tiek dėl prašomų priteisti nuostolių dydžio ir pagrindimo. Nei 2013 m. gegužės 13 d. ieškovo pretenzija, nei „gausus kiekis“ elektroninių laiškų nepatvirtina ir neįrodo, kad apeliantas būtų pažeidęs sutartį, atlikęs neteisėtus veiksmus, kurių priežastinis ryšys būtų lėmęs ieškovo nuostolių atsiradimą. Siekiant įrodyti, kad ieškovas patyrė išlaidas klaidų taisymui, ieškovas visų pirma turėjo įrodyti, kad iki sutarties su apeliantu nutraukimo tokios klaidos apskritai buvo, už jas buvo atsakingas apeliantas ir kad tokios klaidos (jei tokių būtų, su kuo apeliantas nesutinka) nebuvo ištaisytos paties apelianto, o jas ištaisė UAB „Audito sprendimai“. Nei vienas teismo nurodytas įrodymas, kuriuo sprendime grindžiama apelianto atsakomybė ir apelianto veiksmų bei ieškovo nuostolių priežastinis ryšys, net netiesiogiai to neįrodo. Net darant prielaidą, kad kažkurie iš ieškovo pretenzijoje ar elektroniniuose laiškuose nurodomų faktų yra teisingi (su kuo apeliantas nesutinka), nėra nei vieno įrodymo apie tai, kad šie faktai (klaidos) nebuvo ištaisyti iki sutarties nutraukimo, kad juos būtent taisė UAB „Audito sprendimai“ ir kad būtent dėl jų taisymo buvo patirti ieškovo prašomi priteisti nuostoliai. Pateikiamas šalių susirašinėjimas tik atskleidžia, kad bendradarbiavimas tarp šalių nevyko itin sklandžiai, nuolat kildavo tam tikrų darbinių klausimų, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad už tai atsakingas išimtinai apeliantas.

3) Teismo išvada apie ieškovo neva patirtos žalos dydį, kurį privalo įrodyti ieškovas (CK 6.249 str. 1 d., LR CPK 12 str., 178 str.) ,yra grindžiama tik UAB „Audito sprendimai“ išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų suma. Pirmos instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ir neargumentavo prašomos sumos pagrįstumo ir visiškai neatsižvelgė į apelianto teismo posėdžio metu pateiktus argumentus. Nei ieškinyje, nei teismo posėdžio metu ieškovas nenurodė, kokios konkrečiai klaidos buvo taisomos ištisus 6 mėnesius, nepateikė nei vieno tai pagrindžiančio įrodymo. 2014 m. rugpjūčio 19 d. parengiamojo posėdžio metu teismas įpareigojo ieškovą pateikti „klaidų taisymo detalizavimą“ ir sutartį su UAB „Audito sprendimai“, tačiau įpareigojimai nebuvo įvykdyti. Vietoj reikalaujamų dokumentų ieškovas pateikė tik sutarties su UAB „Audito sprendimai“ priedą (o ne pačią sutartį), vietoje klaidų taisymo detalizavimo - eilę bendro pobūdžio elektroninio pašto laiškų tarp ieškovo ir apelianto. Mano, kad taip buvo padaryta sąmoningai, nes 2013 m. liepos 1 d. sutartimi ieškovas ir UAB „Audito sprendimai“ susitarė dėl apskaitos paslaugų teikimo už 2 900 Lt per mėnesį, o 2013 m. liepos 8 d. susitarimas yra ne kas kita, kaip dirbtinis bandymas parodyti kažkokias neegzistuojančias papildomas paslaugas, kainuojančias neva 1 000 Lt per mėnesį vien tam, kad ieškovas tuo galėtų grįsti savo menamus nuostolius. Tuo labiau neįtikėtina yra tai, kad toks neva klaidų taisymas tęstųsi net 6 mėnesius. Taigi bendra ieškovo mokama UAB „Audito sprendimai“ per mėnesį suma atitinka tą kainą, kurią ieškovas ir anksčiau mokėjo už apskaitos paslaugas apeliantui (2 800 Lt), o paslaugų išskyrimas yra aiškiai dirbtinis, nes 5 mėnesius iš eilės yra deklaruojamas klaidų taisymas, nors ieškovas nėra pateikęs nei vieno konkretaus įrodymo, kad tokios klaidos buvo ir kad jos buvo padarytos būtent dėl apelianto kaltės. Pavėluotas dokumentų suvedimas į apskaitos programą automatiškai nėra apelianto klaida ar kaltė - apeliantas dokumentus gaudavo pavėluotai, o tokiu atveju visos neigiamos pasekmės yra ieškovo atsakomybė (sutarties 3.10 p.). Nors M. K. elektroniniame laiške pripažįstama klaida, tai automatiškai nereiškia, kad ieškovas dėl to patyrė nuostolių. Iš laiško tik galima spręsti, kad klaida buvo identifikuota ir ištaisyta ir dėl to ieškovas nepatyrė jokių nuostolių. Tai patvirtina ir faktas, kad ieškovas 2014 m. rugsėjo 8 d. patikslintu ieškiniu atsisakė dalies savo nuostolių reikalavimų, 2014 m. balandžio 18 d. ieškinyje sietų su neva neteisingai apskaitomu darbo užmokesčiu ir dėl to neva deklaruota per didele GPM suma. Atitinkamai šis sprendime nurodomas pirmos instancijos teismo argumentas neturi jokio ryšio su ieškovo reikalaujamais nuostoliais.

4) Apeliantui nebuvo perduoti ieškovo 2012 m. gruodžio 31 d. balansas ir likučiai, kas turėtų būti padaryta pagal įprastinę praktiką, bet ir pagal sutarties priedo Nr. 1 preambulę. Ieškovas apeliantui nepateikė nei Finansinių ataskaitų rinkinio už 2012 metus, nei kitaip patvirtintų Didžiosios knygos likučių bei jų iššifravimo. Pagal Registrų centro duomenis, paskutinį kartą finansinių ataskaitų rinkinį ieškovas pateikė 2011 m. gegužės 26 d., t. y. už 2010 metus. Finansinių ataskaitų rinkinys nei už 2011 metus, nei už 2012 metus nebuvo pateiktas. Visa tai rodo, kad ieškovo buhalterinė apskaita jau gerokai iki apelianto buvo vedama nesilaikant teisės aktų reikalavimų, joje jau nuo seno galėjo būti įvairių klaidų ir nesutapimų. Ieškovo atstovai (direktorius H.E. R. ir direktoriaus pavaduotoja A. J.) patvirtino ir teismo posėdžio metu, kad ieškovo apskaitoje problemų buvo jau iki sutarties su apeliantu sudarymo, prieš tai apskaitą tvarkiusi įmonė nesutvarkė prieš tai buvusių laikotarpių apskaitos, neparengė ir neperdavė balanso 2012 m. gruodžio 31 d. ir kad sutartis su ta įmone buvo nutraukta ieškovo iniciatyva, o pats nutraukimas nebuvo sklandus. Sprendime teismas šią aplinkybę pripažįsta, bet vis tiek nepagrįstai nelaiko jos reikšminga. Sudarydamas sutartį su apeliantu, ieškovas neatskleidė šių faktų, o vėliau sutarties vykdymo metu bandė priversti apeliantą taisyti trūkumus, kurie ieškovo apskaitoje egzistavo jau seniai, atlikti sutartimi nesulygtus darbus (duomenų išskaidymas pagal ieškovo pageidavimus, skolų likučių suderinimas, neturint patvirtintų pirminių duomenų ir t.t.). Vertinant tai kartu su apelianto aiškiai įrodytomis aplinkybėmis dėl pavėluotai teikiamų, atgaline data koreguojamų pirminių apskaitos dokumentų, už ką atsako pats ieškovas, akivaizdu, kad toks yra ieškovo veiklos modelis. Šios aplinkybės yra itin svarbios sprendžiant ne tik dėl apelianto atsakomybės už ieškovo apskaitoje esančias ar buvusias klaidas, bet pirmiausia vertinant, ką visgi ieškovo apskaitoje taisė UAB „Audito sprendimai“, ir ar ieškovo išlaidos, jei ir patirtos dėl tokio apskaitos klaidų taisymo, yra susijusios su kokiais nors apelianto neteisėtais veiksmais, dėl kurių yra apelianto kaltė ir kurios lemia būtent tokius ieškovo nurodomus nuostolius dėl apskaitos taisymo ir priteistinus būtent iš apelianto.

5) Dėl ieškovo ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų ir įpareigojimo grąžinti ieškovui apskaitos dokumentus. Ieškovas niekada nebandė spręsti ginčo, o tik atsiuntė apeliantui niekuo nepagrįstą, prieštaraujantį tiek sutarčiai (4.2 p.), tiek CK 6.218 str. 2013 m. liepos 10 d. pranešimą Nr. 2 apie sutarties nutraukimą, kuris negali būti suprantamas kaip ikiteisminis ginčo sprendimas. Nepaisant to sprendime pirmos instancijos teismas šį pranešimą traktuoja kaip „ikiteisminį ginčo sprendimą“. Atsakovas taip pat nepagrįstai įpareigotas grąžinti ieškovui apskaitos dokumentus. Teismo posėdžio metu apeliantas nurodė, kad reikalaujamų dokumentų (PVM sąskaitų-faktūrų) neturi, nes jas perdavė ieškovui dar 2013 m. liepos mėnesį; pas apeliantą yra likę tik ieškovo darbo užmokesčio apskaičiavimo žiniaraščiai, kurių ieškovas apskritai nereikalauja grąžinti. Nesant objektyvių įrodymų, kad reikalaujami dokumentai pas apeliantą yra, negalima reikalauti ir jų grąžinti, nes tai fiziškai nėra įmanoma; apeliantas negali ir šių dokumentų atkurti.

6) Apelianto atsakomybės ribojimas. Teismas visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl sutartyje įtvirtintos apelianto atsakomybės ribojimo išlygos (sutarties 3.6 p.), dėl kurios taikymo apeliantas išsamiai pasisakė teismo posėdžio metu. Jei teismas nuspręstų, kad ieškovas įrodė visus ar dalį savo patirtų nuostolių, sprendžiant dėl apelianto atsakomybės dydžio, reikia atsižvelgti į sutarties 3.6 punktą. Pagal šį punktą apeliantas atsako suma, ne didesne nei užsakovas sumokėjo vykdytojui per paskutinius du mėnesius. Nors sutarties tekste šis sakinys užrašytas nevisiškai teisingai, jame yra per klaidą užsilikusios kitos frazės fragmentas („gavo kaip kompensaciją“), bet akivaizdu, kad aiškinant šį sakinį tiek lingvistine, tiek logine prasme, galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad šalys susitarė dėl atsakomybės ribojimo suma, lygia per paskutinius du mėnesius gauta pinigų suma. Suma yra siejama būtent su gauta suma, o ne paslaugų kaina apskritai, t. y. siekiant nustatyti atsakomybės ribą, reikia nustatyti faktinę gautą sumą per paskutinius du mėnesius, o ne imti dviejų mėnesių paslaugų kainą. Per paskutinius du sutarties galiojimo mėnesius ieškovas nesumokėjo apeliantui nei vieno lito, todėl akivaizdu, kad dėl šios priežasties ieškovas negali reikalauti jokio nuostolių atlyginimo iš atsakovo. Visgi manant, kad atsakomybės riba yra dviejų mėnesių paslaugų kainos dydžio suma, ji būtų 2 900 Lt x 2 = 5 800 Lt (1 679,80 EUR). CK 6.252 str. nedraudžia šalims nustatyti atsakomybės ribojimo, o šioje byloje ieškovas neįrodinėjo, kad žala buvo padaryta tyčiniais veiksmais ar dėl didelio neatsargumo.

7) Dėl dalinai netenkinto priešieškinio. Apeliantas pateikė eilę įrodymų (priedai Nr. 2-1, 3-1, 4-1 -4-4 prie atsiliepimo), aiškiai parodančių, kad pats ieškovas netinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal sutartį ir tai buvo viena pagrindinių priežasčių, dėl ko kilo sunkumai tvarkant ieškovo apskaitą. Teismas visiškai nevertino faktinių ieškovo veiksmų tiek prieš pranešimo apie sutarties nutraukimą pateikimo, tiek po to. Kaip matyti iš ieškovo pateiktų elektroninių laiškų, jis po pranešimo išsiuntimo jau 2013 m. liepos 15 d. panaikino apeliantui prieigą prie savo apskaitos programos. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas visiškai nustojo mokėti už paslaugas apeliantui jau nuo 2013 m. balandžio mėnesio, kai dar net nebuvo pateikęs nei vienos oficialios pretenzijos. Nei įstatymas (CK 6.59 str.), nei sutartis nesuteikia ieškovui atsisakyti mokėti už atsakovo teikiamas paslaugas pagal sutartį. Ieškovas, manydamas, jog atsakovas galimai netinkamai vykdo savo prievoles pagal sutartį ir tai ieškovui suteikia teisę nemokėti sutarto atlyginimo už paslaugas, visų pirma privalėjo pateikti atitinkamą pretenziją, kaip tai numato sutarties 3.4 punktas. Bet tokių pretenzijų ieškovas niekada neteikė, o tai reiškia, kad ieškovas privalo sumokėti pagal atsakovo sąskaitas, pateiktas laikantis sutarties sąlygų. Net ir nežiūrint į sutarties 3.4 punkte nustatytos pretenzijų pateikimo tvarkos, ieškovas, norėdamas įgyvendinti savo menamų teisių apsaugą, privalėjo laikytis teisės normų reikalavimų, bet, akivaizdu, to nepadarė. Ieškovo veiksmai, kuriais jis atsisako apmokėti už paslaugas, gali būti vertinami kaip naudojimasis savigyna, konkrečiai - CK 6.58 str. numatyta teise atsisakyti vykdyti prievolę. Bet naudojimasis šia teise yra saistomas eilės kitų teisės normų ir aplinkybių, kurių buvimas ar nebuvimas ženkliai įtakoja ieškovo teisę naudotis savigyna. Savigynos priemonės nustatytos CK 6.46, 6.58, 6.207, 6.208 6.220 ir kituose straipsniuose. Ieškovas savigyna, įskaitant CK 6.58 str. nuostatomis, naudojosi netinkamai, nes tam nebuvo jokių teisinių ar faktinių pagrindų. Ieškovo argumentai dėl to, kad jo formalus pretenzijų neteikimas pagal sutarties 3.4 punktą nereiškia, kad jis paslaugas priėmė ir įsipareigojo už jas apmokėti, yra nepagrįstas, nes šalys privalo vadovautis sutartimi. Tam tikrų veiksmų atlikimas ar neatlikimas sukuria atitinkamus juridinius faktus, šiuo atveju - ieškovo sutikimą apmokėti už paslaugas sąskaitoje nurodytą sumą. Nagrinėjant apelianto reikalavimo sumokėti už 2013 m. liepos ir dalį rugpjūčio mėnesio pagrįstumą, būtina atsižvelgti į sekančias aplinkybes: teikiamų paslaugų kaina nurodyta sutarties 2 priedo 1.1 punkte yra 2 800 Lt plius PVM per mėnesį, o kaina nustatyta kaip pastovi už kiekvieną mėnesį mokama suma, nepriklausomai nuo faktinio teikiamų paslaugų kiekio; pats ieškovas inicijavo veiksmus, kad apeliantas nebegalėtų teikti paslaugų, nes ieškovas nebepateikinėjo apeliantui paslaugoms teikti reikalingų savo dokumentų, panaikino prisijungimą prie apskaitos programos; galiojant sutarčiai, apeliantas privalėjo skirti atitinkamus resursus sutarties vykdymui, klausimų su ieškovu sprendimui ir pan. Todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliantas dėl savo neteisėtų veiksmų nesuteikė paslaugų ieškovui ir neturi teisės į pagal sutartį priklausantį atlygį, kuris, kaip minėta, nepriklauso nuo faktiškai atliekamų darbų kiekio. Kadangi apeliantas vykdė savo sutartinius įsipareigojimus ir sutartyje nustatyta tvarka pateikinėjo ieškovui sąskaitas už paslaugų teikimą, ieškovas nei karto nepareiškė jokių pretenzijų dėl gautų sąskaitų, todėl nėra pagrindo abejoti šių sąskaitų teisingumu.

Ieškovas UAB „Montech“ atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.