Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Danguolė Martinavičienė (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalia Kačinskienė ir Alvydas Poškus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo Ukrainoje registruotos ribotos atsakomybės bendrovės „Oleksandrija - Blig“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Ukrainos prekybos ir pramonės rūmų 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą byloje Nr. 224l/2012, suinteresuotas asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Aštrūs sprendimai“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas Ukrainoje registruota ribotos atsakomybės bendrovė „Oleksandrija - Blig“ Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Ukrainos prekybos ir pramonės rūmų (toliau tekste - Ukrainos arbitražas, Arbitražas) 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą byloje Nr. 224l/2012, kuriuo pareiškėjo naudai iš suinteresuoto asmens UAB „Aštrūs sprendimai“ priteista 13 008 JAV doleriai skolos, 1980, 48 JAV dolerių arbitražo rinkliavos išlaidų atlyginimo, viso – 14 988, 48 JAV dolerių.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkinamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau tekste - CPK) 809 straipsnio 1 dalimi, užsienio valstybių arbitražų sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota teisminė institucija pripažinti sprendimą.

Vadovaujantis CPK 810 straipsnio 6 dalimi, užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau tekste – 1958 m. Niujorko konvencija) ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas (toliau tekste - KAĮ). KAĮ 51 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti procesinius aspektus, nustato, jog arbitražo teismo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje – 1958 m. Niujorko konvencijos dalyvėje, Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir vykdomas pagal KAĮ 51 straipsnio ir 1958 m. Niujorko konvencijos nuostatas.

Kadangi tiek Ukraina, kurioje buvo priimtas arbitražo sprendimas, tiek Lietuvos Respublika, kurioje prašoma šį sprendimą pripažinti ir leisti jį vykdyti, yra prisijungusios prie 1958 m. Niujorko konvencijos, todėl Arbitražo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimo pripažinimui taikomos 1958 m. Niujorko konvencijos nuostatos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad pagal 1958 m. Niujorko konvencijos nuostatas sprendžiant dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo negali būti tikrinamas užsienio arbitražo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnis). Teismas, spręsdamas užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą, neturi teisės arbitražo teisme išspręsto ginčo nagrinėti iš esmės, spręsti fakto ar materialiosios teisės klausimų, susijusių su ginčo nagrinėjimu iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008 ir kt.). Tai reiškia, jog užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo procedūra reiškia Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų nepripažinimo pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą.

1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintas baigtinis užsienio arbitražo sprendimų nepripažinimo pagrindų sąrašas. Šiame straipsnyje užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai yra išskirti į dvi grupes, kurios tarpusavyje skiriasi subjektu, galinčiu/turinčiu pareigą inicijuoti jų taikymą ir turinčiu įrodinėjimo pareigą. Konvencijos V straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kurie yra taikomi tik tada, kai to reikalauja arbitražo šalis, prieš kurią yra priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimas. Todėl būtent šiai šaliai tenka pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindą. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti užsienio arbitražo sprendimų nepripažinimo pagrindai pasižymi tuo, jog dėl jų buvimo teismas turi spręsti ex officio, t. y. kiekvienu atveju, nepriklausomai, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio arbitražo teismo sprendimas, jais remiasi.

Kadangi suinteresuotas asmuo neįrodinėja ir nesiremia 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje nustatytais užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindais, teismas jų netikrina ir dėl jų nepasisako.

1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad arbitražo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, jei tos šalies, kurios prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentinga valdžios institucija pripažįsta, kad: a) ginčo objektas pagal šios šalies įstatymus negali būti arbitražo nagrinėjimo dalykas, arba b) to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai.

KAĮ 49 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos iškėlimas arbitražinio susitarimo šaliai ar kitos nemokumo procedūros (pvz., restruktūrizavimo) taikymas arbitražinio susitarimo šaliai nedaro įtakos arbitražo procesui, arbitražinio susitarimo galiojimui ir taikymui, galimybei ginčą spręsti arbitraže ir arbitražo teismo kompetencijai spręsti ginčą, išskyrus šio straipsnio 8 ir 9 dalyse nurodytas išimtis. Todėl nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad tarp šalių kilęs ginčas yra arbitruotinas tiek materialiuoju teisiniu aspektu (privačių juridinių asmenų ginčas dėl skolos pagal pirkimo-pardavimo sutartį priteisimo gali būti nagrinėjamas arbitraže), tiek jurisdikciniu aspektu, todėl nėra pagrindo atsisakyti pripažinti Ukrainos arbitražo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a) punkto pagrindu. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nenustatė ir prašomo pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai (1958 m. Niujorko konvencijos V str. 2 d. b) p.).

Lietuvos apeliacinis teismas, rengdamasis šios civilinės bylos nagrinėjimui, Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro bei Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenų pagrindu nustatė, kad suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Aštrūs sprendimai“ Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-4040-881/2013 (bylos numeris 2014 metais – Nr. B2-339-881/2014), iškelta bankroto byla, o to paties teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartimi ši bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, o suinteresuotas asmuo atsiliepime įrodinėja, jog turi būti atsisakyta pripažinti užsienio valstybės arbitražo sprendimą, nes bendrovės „Oleksandrija – Blig“ 39 225, 36 Lt finansinis reikalavimas jau yra patvirtintas BUAB „Aštrūs sprendimai“ bankroto byloje.

Teismas pažymi, kad 1958 metų Niujorko konvencija yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, todėl teismai, spręsdami klausimus, susijusius su arbitražu, privalo ja vadovautis, kai teismo nagrinėjamas klausimas sureguliuotas konvencijos (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.13 straipsnis). Kaip jau minėta, 1958 m. Niujorko konvencijos straipsnyje nustatytų nepripažinimo pagrindų sąrašas yra baigtinis. Tai reiškia, jog teismas, sprendžiantis užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti klausimą, gali atsisakyti pripažinti šį sprendimą tik 1958 m. Niujorko konvencijoje įtvirtintais pagrindais – tik tuomet, kai sprendimo nepripažinimu suinteresuota šalis įrodo faktus, nurodytus konvencijos V straipsnio 1 dalyje arba arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą nagrinėjantis teismas nustato konvencijos V straipsnio 2 dalyje nurodytus pagrindus. Užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimas kitokiais, nei 1958 Niujorko konvencijoje nustatyti, pagrindais reikštų 1958 m. Niujorko konvencijos pažeidimą bei tarptautinių įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė Lietuvos Respublika, 1995 m. sausio 17 d. Seimo nutarimu Nr. 1-760 ratifikuodama šią konvenciją, nesilaikymą. Taigi su 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje išdėstytais nepripažinimo pagrindais nesusijusios aplinkybės nėra pagrindas nepripažinti užsienio valstybės arbitražo sprendimo.

Bylos dėl užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti pasižymi tam tikra specifika – pareiškėjai tokio pobūdžio bylose dažniausiai yra užsienio valstybių subjektai, siekiantys užsienio valstybės arbitražo sprendimo įvykdymo Lietuvos Respublikoje. Procesiniai dokumentai užsienio subjektams dažniausiai yra įteikiami tarptautinių dvišalių ar daugiašalių sutarčių numatyta tvarka, galinčia užimti itin daug laiko. Dėl šios priežasties įprastas vykdomųjų dokumentų pateikimo vykdyti mechanizmas, susiklosčius skolininko nemokumo situacijai, yra netaikytinas, kadangi užsienio valstybės subjektas galėtų netekti galimybės gauti finansinio reikalavimo patenkinimą skolininko bankroto byloje vien dėl ilgai užtrunkančių procesinių dokumentų įteikimo procedūrų. Dėl to, atsižvelgiant į kreditorių lygiateisiškumo principą, aplinkybę, kad visų kreditorių reikalavimai įmonės bankroto byloje tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka, šioje situacijoje mutatis mutandis taikytinos Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios kreditorių reikalavimų bankrutuojančiai įmonei pareiškimą ir tenkinimą.

Teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste - ĮBĮ) 9 straipsnio 3 dalis). Pagal ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalį visos teismuose esančios civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai proceso įstatymo nustatytais atvejais perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Kai proceso įstatymo nustatytais atvejais byla nėra perduodama bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, apie šioje byloje priimtą ir įsiteisėjusį sprendimą teismas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas informuoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą. ĮBĮ 18 straipsnis reglamentuoja inter alia vykdomųjų dokumentų perdavimą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Pagal šio straipsnio nuostatas antstolis ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoda bankroto bylą nagrinėjančiam teismui įmonės turto, kuris iki įmonės bankroto bylos iškėlimo buvo areštuotas teismų ir kitų institucijų sprendimų vykdymui užtikrinti, bet neparduotas, arešto ir vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš šios įmonės, išskyrus ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus, ir praneša apie minėtų dokumentų perdavimą arba apie turto pardavimą ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatytu atveju turto saugotojui ir ieškovui. Kreditoriaus reikalavimai įmonei, kurių nepatenkino antstolis, yra tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka.

Proceso įstatymas nenumato pareigos teismui, 1958 m. Niujorko konvencijos pagrindu nagrinėjančiam civilinę bylą, ją perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, tačiau numato galimybę atitinkamą bylą išnagrinėjusį teismą informuoti bankroto bylą nagrinėjantį teismą apie byloje dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti priimtą ir įsiteisėjusį sprendimą. Be to, kaip minėta, ĮBĮ įtvirtinta pareiga antstoliui perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui vykdomuosius dokumentus. CPK 626 straipsnio 3 punktas numato, kad iškėlus skolininkui bankroto bylą, antstolis sustabdo vykdomąją bylą ir persiunčia vykdomuosius dokumentus bankroto bylą iškėlusiam teismui.

Sistemiškai aiškindamas šias nuostatas ir atsižvelgdamas į faktą, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartys, priimtos bylose dėl užsienio arbitražų teismų sprendimų pripažinimo pagal 1958 m. Niujorko konvenciją, įsiteisėja nuo priėmimo momento, teismas daro išvadą, kad nors ĮBĮ eksplicitiškai nenumatyta vykdomųjų dokumentų perdavimo tiesiogiai iš bylą užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą išnagrinėjusio teismo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui tvarka, atsižvelgiant į bylų dėl užsienio arbitražo teismų sprendimų pripažinimo specifiką, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą (CPK 7 straipsnis) bei bankroto bylose egzistuojantį viešąjį interesą, reikalaujantį inter alia kuo skubesnio bylų nagrinėjimo ir operatyvaus procedūrų vykdymo, vykdomieji dokumentai pagal pripažintus ir leistus vykdyti Lietuvos Respublikoje užsienio valstybių arbitražų sprendimus turėtų būti perduodami skolininko bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Šios išvados atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bankroto bylose. Aiškindamas ĮBĮ bei CPK normas dėl kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad kreditorių reikalavimai, kurių pagrįstumas jau patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu arba įsigaliojusiu viešojo administravimo subjekto (mokesčių administravimo institucijos, socialinio draudimo institucijos ir kt.) administraciniu aktu, nereikalauja papildomo tvirtinimo bankroto byloje. Bankroto bylą nagrinėjančiam teismui šiuo atveju perduodamas įsiteisėjęs teismo sprendimas arba įsigaliojęs viešojo administravimo subjekto administracinis aktas arba vykdomasis raštas, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas iš skolininko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. IĮ „Šakių agrocentras“, bylos Nr. 3K-3-160/2011). Šios taisyklės taikomos ir dėl arbitražo sprendimų, kuriais Lietuvos Respublikoje yra pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybių teismų ir arbitražų sprendimai (CPK 773 straipsnio 2 dalis). Todėl pripažinus ir leidus vykdyti Lietuvos Respublikoje Ukrainos arbitražo sprendimą, ši nutartis, pats Arbitražo sprendimas bei minėto užsienio arbitražo sprendimo patvirtintas vertimas į lietuvių kalbą perduodami BUAB „Aštrūs sprendimai“ bankroto bylą nagrinėjančiam Vilniaus apygardos teismui. Nors suinteresuotas asmuo įrodinėja, kad pareiškėjo finansinis reikalavimas patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartimi BUAB „Aštrūs sprendimai“ bankroto byloje, teismas pažymi, kad arbitražo sprendimo duomenys gali turėti įtakos pareiškėjo finansinio reikalavimo dydžiui patikslinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 291 straipsniais,

nutaria:

Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Ukrainos prekybos ir pramonės rūmų 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą byloje Nr. 224l/2012, kuriuo Ukrainoje registruotos ribotos atsakomybės bendrovės „Oleksandrija - Blig“ (Aivazovskogo g. 42, Aleksandrijos m., 28000 Kirovogrado sritis, Ukraina) naudai iš suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Aštrūs sprendimai“ (Rygos g. 6-86, Vilnius, Lietuvos Respublika) priteista 13 008 JAV doleriai skolos, 1980, 48 JAV dolerių arbitražo rinkliavos išlaidų atlyginimo, viso – 14 988, 48 JAV dolerių.

Patvirtintą šios nutarties kopiją, Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Ukrainos prekybos ir pramonės rūmų 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą byloje Nr. 224l/2012 ir minėto arbitražo sprendimo patvirtintą vertimą į lietuvių kalbą perduoti Vilniaus apygardos teismui į civilinę bylą Nr. B2-339-881/2014.

Šios nutarties kopijas išsiųsti pareiškėjui ir suinteresuotam asmeniui.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per vieną mėnesį gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.