- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-06
- Bylos Nr.
- 1A-221/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys (pirm.), Svajūnas Knizleris, Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- E. L., ir E
- Advokatai
- Algis Tursas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo E. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir E. N. , tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. L. nuteistas už tai, kad 2002 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, apie 18 val., (duomenys neskelbtini), ties sankryža su Kęstučio gatve, greta gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, įgijo labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų: 110,999 g narkotinės medžiagos – kokaino, 8,557 g narkotinės medžiagos – heroino, 204,446 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, 6,304 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, 0,209 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, 0,028 g psichotropinės medžiagos – flunitrazepano, kurias neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti laikė (duomenys neskelbtini) namo rūsyje esančiame sandėliuke iki 2003 m. birželio 26 d. Po to, tęsdamas šią nusikalstamą veiką, E. L. 2003 m. birželio 26 d., tarp 17.12 – 18.01 val., iš šio sandėliuko paėmė dalį – 85,333 g narkotinės medžiagos – kokaino, iš kurios 2,264 g neteisėtai laikė prie savęs kelnių kišenėje, o kitą dalį – 83,075 g šios narkotinės medžiagos, savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), perdavė E. N. .
Šalies argumentai
Nuteistasis E. L. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir paskirti jam švelnesnę bausmę.
Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė į eilę bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, todėl paskyrė jam per griežtą bausmę. Nuteistojo teigimu, teismas nuosprendyje konstatavęs, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, turėjo tinkamai įvertinti ir jo parodymus apie tai, kad jis narkotines medžiagas įsigijo visiškai atsitiktinai, neturėdamas ir negalėdamas turėti tikslo jų platinti, narkotines medžiagas jis paėmė tik trumpam laiko tarpui, pasaugoti, ir tik dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių, šių daiktų savininkai jų nepaėmė. Šiuos parodymus, anot nuteistojo, ir kartu tai, kad jis pirmą kartą perdavė narkotines medžiagas, patvirtino ir liudytojas A. Č. bei ta aplinkybė, jog narkotinės medžiagos buvo perduotos tik po pusės metų nuo jų įsigijimo. Apelianto nuomone, darant išvadą, ar jis turėjo tikslą platinti labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, yra reikšminga ir ta aplinkybė, jog jis mažai ką suvokė apie rastų namo rūsyje narkotinių ir psichotropinių medžiagų rūšis, kiekį, žinojo tik tai, kad ten yra kokainas ir jo netikslų kiekį – apie 100 gramų.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, kvalifikavęs jo veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 3 d., ir skirdamas nors ir minimalią, tačiau labai griežtą bausmę, nepagrįstai vadovavosi tik vieninteliu kriterijumi - 2003 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-239 ,,Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų”. Nuteistojo nuomone, šis dokumentas yra tik rekomendacinio pobūdžio, todėl negali būti vertinamas kaip vienintelis ir nekeliantis abejonių įrodymas. Apeliantas pažymi, kad Lietuvoje, priešingai nei kitose Europos Sąjungos valstybėse, už narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą nustatytos itin griežtos, neadekvačios siekiamam tikslui, laisvės atėmimo bausmės ir bausmės skiriamos vadovaujanti tik anksčiau minėtomis Rekomendacijomis. Tokia nelanksti įstatymo leidėjo pozicija, nustatant Lietuvos Respublikos BK 260 str. 3 d. sankcijoje bausmę – laisvės atėmimą nuo 10 iki 15 metų, trukdo individualizuoti bausmes, asmenims, patrauktiems baudžiamojon atsakomybėn už narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą. Nuteistojo nuomone, teismas turėjo patenkinti jo gynėjo prašymą kviesti į teismo posėdį kompetentingą asmenį iš Sveikatos apsaugos ministerijos, kuris galėtų paaiškinti kokiais principais ir kriterijais vadovaujantis buvo sudarytos Rekomendacijos, ar jose nustatyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiai ir jų suskirstymai atitinka Lietuvos Respublikos ratifikuotas Konvencijas. Anot apelianto, teismo posėdyje liudytoju apklaustas A. Č. pažymėjo, kad narkotinių medžiagų kiekiai, rasti ir paimti pas jį (apeliantą) nelaikomi dideliu kiekiu, tiriant nusikaltimus, susijusius su narkotikais, kas taip pat verčia abejoti Rekomendacijų teisingumu.
Apeliantas nurodo, kad teismas, skirdamas jam bausmę, netinkamai įvertino ir jo pavojingumo visuomenei laipsnį. Jis, nors ir buvo anksčiau teistas, tačiau tai buvo prieš 15 metų, jis yra jaunas, rūpinasi savo tėvais, kurie yra pensininkai, tėvas yra invalidas, be to, jo veiksmais nebuvo padaryta reali žala.
Nuteistojo teigimu, teismas, skirdamas jam bausmę, nesilaikė Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BK 41 str. nuostatų bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo ir proporcingumo principų. Apeliantas pažymi, kad įstatymo leidėjas suteikia teismui teisę vadovaujantis bausmės paskirtimi motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d.).
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. L. apeliacinis skundas atmetamas.
Nuteistasis E. L. savo apeliaciniame skunde iš esmės neginčija kaltės ir jo veikos kvalifikavimo, tik prašo paskirti jam švelnesnę bausmę.
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas Baudžiamojo kodekso straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
Nuteistojo E. L. apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad bausmė už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 260 str. 3 d., padarymą įstatyme nustatyta itin griežta – laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų, tiek lyginant su kitų Europos Sąjungos šalių įstatymais, tiek su LR Baudžiamajame kodekse numatytomis bausmėmis už kitų nusikalstamų veikų padarymą. Tačiau teismas asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, skiria tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje, t. y. įstatymų leidėjas, nustatydamas bausmių rūšis ir dydžius už nusikaltimų padarymą, tokiu būdu išreiškia valstybės valią, požiūrį į atskiras nusikalstamų veikų rūšis. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. ir Lietuvos Respublikos BK 62 str. Paprastai švelnesnė, negu numatyta įstatymo, bausmė skiriama vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatomis, Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatomis. Lietuvos Respublikos BK 62 str. taikymas siejamas su konkrečiomis straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis, taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatas E. L. atžvilgiu nėra pagrindo, be to, to neprašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde, nuteistasis E. L. prašo taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatas. Remiantis Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d., skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padarytos nusikalstamos veikos ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą.
Šioje byloje nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių E. L. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su E. L. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas E. L. už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Asmens veikos, susijusios su neteisėta apyvarta narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, neteisėtumą įtvirtina Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, kuriame numatyta baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą, laikymą, gaminimą, gabenimą, siuntimą, neturint tam reikiamo leidimo. Visi draudimai ir apribojimai, susiję su narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta yra skirti tam, kad kiek įmanoma visapusiškiau būtų užkirstas kelias narkotikų plitimui ir žmonių įtraukimui į narkotikų vartojimą. Todėl, nuteistojo E. L. nurodytos aplinkybės – narkotines medžiagas jis įsigijo atsitiktinai, šias medžiagas jis paėmė trumpam laikui, neturėdamas tikslo jų platinti, bet dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių šių medžiagų savininkas jų neatsiėmė, jis nesuvokė apie turimų narkotinių medžiagų rūšis ir kiekį, žinojo tik tai, kad ten yra kokainas ir jo netikslų kiekį – nelaikytinos išimtinėmis, mažinančiomis E. L. įvykdyto nusikaltimo pavojingumą. Be to, byloje nustatyta, kad E. L. iš nenustatyto asmens įgijo ne tik narkotinę medžiagą - kokainą, kurios įgytas ir laikytas kiekis apsprendė nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimą, bet ir kitų narkotinių bei psichotropinių medžiagų - 8,557 g narkotinės medžiagos – heroino, 204,446 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, 6,304 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, 0,209 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, 0,028 g psichotropinės medžiagos – flunitrazepano, kurias ne tik neteisėtai laikė, bet dalį - 83,075 g kokaino perdavė E. N. , t. y. realizavo. Tai, kad E. L. yra jauno amžiaus, rūpinasi savo tėvais taip pat nėra išimtinės aplinkybės, rodančios mažesnį E. L. asmenybės pavojingumą, tai yra įprastos, būdingos daugeliui asmenų aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas paskyrė E. L. griežtą bausmę – laisvės atėmimą dešimčiai metų, tačiau paskirtoji bausmė yra minimali, kokią teismas galėjo skirti straipsnio, nustatančio atsakomybę už E. L. padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, o skirti bausmę, švelnesnę negu numato įstatymas,šiuo atveju nėra įstatyminio ir faktinio pagrindo.
Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo E. L. apeliacinį skundą atmesti.