Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-02-09 · Administracinė byla Nr. I-394-644/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-02-09
Bylos Nr.
I-394-644/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01947-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
R. Č.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-394-644/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01947-2016-4Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 55.1 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 9 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. Č. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 36 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b. l. 4-5) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2001 m. balandžio mėn. iki 2004 m. kovo mėn. buvo laikomas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gyvenamųjų patalpų plotas neatitiko nustatytų reikalavimų, patalpose buvo netinkamas apšvietimas. Gyvenimo sąlygos baudos izoliatoriuje buvo nežmoniškos, kadangi jose buvo šalta, drėgna ir tamsu, nebuvo galimybės pasivaikščioti gryname ore. Dėl gyvenamojo ploto trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktinės situacijos. Pažymėjo, kad tik dabar suprato, jog jo teisės Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje buvo pažeidžiamos. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė sveikatos pablogėjimą, buvo pažeminta jo garbė ir orumas. Prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, skundą tenkinti ir priteisti neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 20-24) nurodė, kad pareiškėjas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2001-04-06 iki 2004-03-03. Pažymėjo, kad duomenų apie tai, kiek asmenų tuo metu buvo pataisos namų gyvenamosiose patalpose, pateikti negali, kadangi tokie duomenys nėra kaupiami ir sisteminami. Pažymėjo, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose. Pažymėjo, kad per visą bausmės atlikimo laikotarpį pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių dienos metu nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pastebėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Pareiškėjo argumentai dėl tariamai padarytos neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti abstrakčiais teiginiais. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš jo buvimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, neužtikrinant jo teisės į kalinimą tinkamomis sąlygomis.

Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Pareiškėjas pateikė prašymą (b. l. 6) atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi, jo teigimu, tik dabar (2016-07-05) sužinojo, kad jo teisės Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje buvo pažeidžiamos. Paaiškino, kad Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nebuvo informuotas apie tai, jog jo teisės pažeidžiamos, o aktuali teisinė informacija buvo tyčia nuo jo slepiama. Pažymėjo, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato senaties termino šio pobūdžio pažeidimams.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei higieninių-sanitarinių sąlygų į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2016-08-27 (b. l. 7), šią aplinkybę patvirtina Šiaulių tardymo izoliatoriaus spaudas ant voko. Daroma išvada, kad skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikomas 3 metų senaties terminas, nes skundas paduotas dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kuris nenumato senaties termino. Teismas pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos žmogaus teisių teismas yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006-03-29 sprendimą byloje S. prieš Italiją).

Pareiškėjas skunde praleistą kreipimosi į teismą terminą grindė ir tuo, jog neturėjo teisinių žinių, be to, anksčiau sužinoti apie savo teisių pažeidimą neturėjo galimybių, nes Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje visa teisinė informacija tyčia buvo slepiama. Tačiau, teismas pažymi, kad teisinių žinių neturėjimas pats savaime negali būti laikomas svarbia termino praleidimo priežastimi, nes Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir Civilinis kodeksas, reglamentuojantys neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog teisinių žinių neturėjimas yra subjektyvaus pobūdžio aplinkybė ir negali būti laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi, kadangi asmeniui neturint galimybių pačiam tinkamai ginti savo galimai pažeistas teises ir įgyvendinti interesus, tokiems veiksmams atlikti gali būti pasitelktas teisines paslaugas teikiantis asmuo arba kreiptasi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo (žr., pav. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-171-11). Pareiškėjas nurodo, kad aktuali informacija nuo jo buvo tyčia slepiama, tačiau, teismo vertinimu, tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai yra subjektyvūs ir negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Byloje nėra jokių įrodymų, jog Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos pareigūnai būtų atlikę pareiškėjo nurodytus veiksmus.

Pareiškėjas nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė dvasines ir fizines kančias, išgyvenimus. Teismas pažymi, kad jei pareiškėjas jautė nepatogumus ir išgyvenimus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, taip pat nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo skundo reikalavimui taikytina trijų metų ieškinio senatis ir jo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis