- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-19
- Bylos Nr.
- 2A-102-267/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-04273-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius, Birutė Simonaitienė
- Ieškovas
- N. R.
- Atsakovas
- J. K., I. K., J. A.
- Trečiasis asmuo
- UAB ,,Šiaulių būstas“, R. Č.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės N. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-144-772/2014 pagal ieškovės N. R. ieškinį atsakovams J. K. (J. K.) ir I. K. (I. K.), J. A. dėl sandėliukų nugriovimo, tretieji asmenys: UAB ,,Šiaulių būstas“ ir R. Č..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė N. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašė teismo suteikti jai teisę nugriauti avarinės būklės ūkinį pastatą prie (duomenys neskelbtini) namo, be bendraturčių J. A., J. K. ir I. K. sutikimo, taip pat pripažinti jai teisę gauti projektavimo sąlygų sąvadą ir leidimą derinti statybos techninį projektą ir gauti statybos leidimą be atsakovų sutikimo, prašė teismo visas bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas sandėliukų nugriovimui, statinio ekspertizei atlikti išieškoti iš atsakovų jos naudai. Nurodė, kad prie (duomenys neskelbtini) namo jos iniciatyva ir lėšomis buvo naujai suformuotas žemės sklypas (unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini); kadastrinis Nr.: (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) m. k. v.). Šis sklypas skirtas komercinės paskirties objektų statybai, naudojimo pobūdis skirtas prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybai. Žemės sklypą prie šio namo naujai statybai ir statybai sandėliukų vietoje ieškovė išsinuomojo pagal 2012-10-30 nuomos sutartį Nr. 31SŽN-406, kuri yra užregistruota Registrų centre kaip juridinis faktas. Šio namo bendrasavininkai įgaliojo šio namo gyventoją R. R. eiti šiam namui skirto žemės sklypo formavimo administratoriaus pareigas iki galutinio sklypo suformavimo ir jo juridinio įteisinimo. Šį įgaliojimą be kitų bendrasavininkų pasirašė ir 3 bei 4 buto bendrasavininkai, tai yra A. G. ir I. K., ką įrodo 2008-09-12 šių bendraatsakovų parašai (vietoj A. G. dabar savininkas J. A.). 2010-03-31 Šiaulių savivaldybėje viešame svarstyme buvo svarstyta visos teritorijos ir užstatymo zonos išplanavimas ir surašytas protokolas, pagal kurį nutarta, kad tokia išplanavimo teritorija priimtina. Tai patvirtino viešojo susirinkimo dalyviai, nepareiškę jokių pastabų. Šio protokolo priedą Nr. 2 be kitų viešojo susirinkimo dalyvių pasirašė 3 ir 4 buto bendrasavininkai (dabartiniai atsakovai), nepareiškę jokių pastabų ar kokių nors kitų savarankiškų reikalavimų. Taip pat nurodė, kad prie išsinuomotos žemės gyvenamojo namo galinės sienos yra apgriuvęs pagalbinis ūkinis pastatas (sandėliukai), pastatytas iš vienos eilės plytų, šie sandėliukai yra bendraturčių dalinė nuosavybė, šis ūkinis pastatas yra avarinis, netinkamas naudotis sėdus šio pastato pamatams ir ištisai trūkus jo sienoms. Šio ūkinio pastato 1/6 dalis nuosavybės teise priklauso šio namo 4 buto savininkui (atsakovui) J. A. pagal 2012-06-25 pirkimo-pardavimo sutartį iš A. G.. Vietoj šio ūkinio pastato žemės sklypo detaliajame plane yra numatyta nauja statyba, kas matosi iš detalaus plano brėžinio. Ieškovė negali be atsakovo sutikimo nugriauti seną, yrantį sandėliuką, kas apsunkins statybos darbus ir nebus galimybės sutvirtinti galinę skilusią seno gyvenamojo dviejų aukštų (duomenys neskelbtini) namo pamatą ir sieną. Be to pabrangs ir statybos darbai dėl pamatų konfigūracijos sudėtingumo, jei atsakovų sandėliukai nebus nugriauti, toks statinys nederės prie kraštovaizdžio. Nurodė, kad atsakovas į jokias kalbas nesileidžia, atsisako tenkinti ieškovės teisėtus ir pagrįstus reikalavimus, tuo pačiu sąmoningai trukdydamas jai vykdyti projektavimo ir statybos darbus, dėl ko ieškovė dėl jo kaltės jau patiria materialinių nuostolių. Pažymėjo, kad su sandėliukų perstatymu ar apmokėjimu už jį dviguba bei triguba rinkos kaina (5000 Lt suma) paskutiniu laiku nesutiko ir šio namo 3 buto atsakovai savininkai I. K. ir J. K., nors su tokiu detaliuoju planu ir jame nurodyta statybos zona detaliojo plano viešojo svarstymo metu jie sutiko. Vėliau žodžiu sutiko perstatyti ir savo sandėliuką naujai į kitą vietą ieškovės lėšomis, siūlydamiesi prisidėti savo darbu, išsikasant po sandėliuku rūsį, tačiau ieškovei paprašius 2013-06-20 jos pateiktą jiems raštu sutikimą patvirtinti notarine tvarka, abu pasirašyti atsisakė, kas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Kadangi ieškovė pati savo lėšomis ir laiko sąnaudomis visam namui paruošė ir įregistravo detalųjį planą, sudarė žemės nuomos sutartį, visi namo bendrasavininkai su tuo sutiko, tai dabartinius atsakovų veiksmus, trukdančius naujai statybai, ieškovė vertina kaip aiškiai jai daromą turtinę žalą ir varžančius jos teisėtus ir įstatymo saugomus interesus.
Atsiliepimas
Atsakovas J. A. pateikė teismui patikslintą atsiliepimą dėl ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimų ir nurodė, kad nesutinka su pareikštu ieškiniu. Taip pat nurodė, kad namo bendrasavininkė N. R. ir namo gyventojas R. R. inicijavo parašų rinkimą dėl žemes sklypo prie šio namo formavimo ir sau prisiėmė administratoriaus pareigas, motyvuodami tuo, kad namas turės savo privačią uždarą teritoriją ir tuo pačiu jie šiek tiek pasididins savo butą, pasistatę nedidelį priestatą fasadinėje namo pusėje. Namo bendarturčiu sutikimas dėl pastato statybos nebuvo duotas. 2012 m. gegužės 31 d. Šiaulių savivaldybei patvirtinus detalųjį planą, N. R. neinformavusi bendraturčių 2012 m. spalio 30 d. išsinuomojo šio žemės sklypo 1/6 dalį, paskirtis – komercinės, paslaugų ir pramogų paskirties objektų statybai, su projekto eskizu atsakovas buvo supažindintas tik 2013-10-03, jau po ieškovo pateikto ieškinio teismui. Po šio veiksmo prasidėjo spaudimas dėl jam bei jo kaimynų K. šeimai priklausančių sandėliukų dalių nugriovimo ir perkėlimo arba pardavimo už atsakovui priimtiną mažą kainą. R. R. atsakovui pateikė pasirašyti paruoštas sutartis, kurių jis nesutiko pasirašyti, nes sandėliukas jam reikalingas asmeniniam naudojimui. Atsakovas nurodė, kad siekdamas apsaugoti savo privačią nuosavybę, bei planuodamas savarankiškai rekonstruoti savo sandėliuko dalį, išsinuomojo 1/6 dalį namui priklausančio žemės sklypo su galimybe jį vėliau išsipirkti iš valstybės. Teigė, kad iškilus remonto būtinybei jis, kaip bendrasavininkas, proporcingai disponuojamam turtui yra pasiruošęs prisidėti prie ūkinio pastato remonto, jei toks yra būtinas. Atsakovas nurodė nesutinkantis su pateikto eskizuose pastato statyba, nes ieškovas, statydamas ši statinį, užimtų didžiulę laisvo sklypo dalį, tuo užkirsdamas galimybę kitiems bendraturčiams ateityje rekonstruoti jiems priklausančius sandėliukus, sumažėtų laisvas plotas prie namo, galimai padidėtų žmonių srautai, bei triukšmingumas bendro sklypo teritorijoje, dėl pastato aukštingumo labai sumažėtų patenkančios šviesos kiekis į jo butą.
Atsakovai J. K. ir I. K. pateikė teismui bendrą atsiliepimą kuriame nurodė, kad nesutinka su ieškovės ieškinio reikalavimais ir prašė teismo juos atmesti. Taip pat nurodė, kad apie tai, jog prie (duomenys neskelbtini) namo ieškovės N. R. iniciatyva buvo suformuotas naujas žemės sklypas, kuris skirtas komercinės paskirties objektų statybai (naudojimo pobūdis skirtas prekybos, paslaugų ir pramogų objekto statybai) ir dabartinėje sandėliukų vietoje vyks nauja statyba, atsakovai I. K. ir J. K. sužinojo 2013-06-21 iš R. R. gavę sutikimo blanką dėl lauko sandėliuko nugriovimo ir atstatymo, kurį jie, jo prašymu, tą pačią dieną, kuo skubiau, turėjo pasirašyti. Prie sutikimo blanko buvo prisegtas ir 2013-06-13 dienos N. R. ieškinys J. A. dėl lauko sandėliuko nugriovimo be jo sutikimo, taip jie sužinojo apie suformuotą žemės sklypą ir numatytas statybas. Teigė, kad nebuvo jokio bendrasavininkų susirinkimo tuo klausimu ir namo bendraturčių sutikimas dėl pastato statybos nebuvo duotas. Pažymėjo, kad sandėliuką I. K. ir J. K. nuolat naudojo savo reikmėms ir jis jiems yra būtinas, jie neturi papildomų patalpų, kur galėtų pernešti ir sudėti sandėliuke laikomus daiktus, todėl tektų nuomotis kitas patalpas. Dengti išlaidas jie kategoriškai atsisakė.
Trečiasis asmuo R. Č. pateikė teismui atsiliepimą, nurodydama, kad su ieškovės N. R. ieškiniu sutinka, laiko jį teisėtu ir pagrįstu. Paaiškino, kad ji ieškovei 2013-06-28 davė sutikimą, patvirtintą notarine tvarka, nugriauti jai nuosavybės teise priklausančią 1/6 dalį ūkinio pastato, kaip (duomenys neskelbtini) namo priklausinį, nereikalaujant jokios kompensacijos už jį ar jo atstatymo. Nors savo (duomenys neskelbtini) butą šiuo metu ji išnuomojo UAB ,,Eurikana“, sandėliuku pastaroji negali naudotis, kadangi šis ūkinis pastatas yra griūvantis, o durys į jos sandėliuką yra užspaustos mūro sienos iš viršaus ir negalima jų atidaryti dėl pamato skilimo ir sėdimo į gruntą. Nurodė, kad prieš projektuojant žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini) namo visi namo bendrasavininkiai įgaliojo šio namo gyventoją R. R. imtis organizacinių veiksmų detaliajam žemės sklypui prie šio namo ir statybinės zonos prie jo suprojektavimui. Detalaus plano projekte yra išskirta statybos zona, apimanti ir sandėliukų vietą juos nugriovus. Ūkinio pastato vietoje numatyta nauja statyba. Detalusis žemės sklypas įregistruotas Registrų centre. Žemės sklypas naujai statybai yra išsinuomotas iš valstybės. Jos žiniomis, prieš gaunant technines sąlygas detaliajam planui paruošti, ieškovė su visais gyventojais buvo suderinusi, kad ūkinį pastatą nugriaus ir tiktai atsakovams K. iš 3 buto šią sandėliuko dalį ieškovė atstatys savo lėšomis ir perduos jų nuosavybei kaip atskirą patalpą, nepriklausančią visam statiniui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas skundžiamu sprendimu 2014-09-08 ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog šalys būtų kooperavęsi ir bendradarbiavę ieškodami visiems bendraturčiams priimtino optimalaus atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės varianto. Nustatė, kad teismo posėdžio metu atsakovai nurodė, kad jie galbūt sutiktų su projektu, jei ieškovė įrengtų jiems sandėliukus kitoje vietoje, prieš tai šį projektą suderinusi su jais kaip butų priklausinių savininkais. Teismas pastebėjo, kad tokios galimybės faktiškai yra, todėl ieškovės reikalavimas tik nugriauti atsakovų sandėliukus neįrengiant jiems jų kitoje vietoje, pažeidžia pastarųjų teises, įskaitant nuosavybės teisę, įtvirtintą Konstitucijoje, CK ir kituose įstatymuose. Konstatavo, kad ta aplinkybė, jog ieškovė savo iniciatyva nesiūlo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo, reiškia, jog ieškovės nesiūlomas atidalijimo būdas neatitinka atsakovų interesų ir juos pažeidžia. Iš byloje esančio projektinio pasiūlymo teismas nustatė, kad atsakovai kol kas patirtų tik nepatogumų, jeigu ieškovė, pirmiausia, nugriautų jų sandėliukus, o tik po to teiktų jiems pasiūlymus dėl jų atstatymo kitoje vietoje, kai tam nėra tinkamai parengto projekto ir ieškovės įsipareigojimų šiems bendraturčiams. Nurodė, kadangi kol kas tėra parengtas tik žemės sklypo detalusis planas ir jame pažymėta priestato statyba prie namo, o tai nesudaro pagrindo išvadai, jog kitiems bendraturčiams šio statinio statyba ir sandėliukų jame arba atskirai įrengimas bus jiems priimtinas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad atsakovų nesutikimas su ieškovės reikalavimu nugriauti jiems asmeninės nuosavybės teise priklausančius sandėliukus yra pagrįstas. Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog ieškovė neteikia konkretaus pasiūlymo dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdo, o tik reikalauja teisės nugriauti atsakovų sandėliukus jiems tinkamai už tai neatlyginant, neatitinka įstatymų reikalavimų ar teisėtų atsakovų interesų. Sprendė, kad ieškovei nepateikiant jokių alternatyvių variantų dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo, kurie nepažeistų pagrįstų atsakovų interesų, ieškinys negali būti patenkintas. Tuo pačiu teismas pažymėjo, kad pats ieškovės reikalavimas atsakovams teisine prasme yra ydingas, kadangi jis nukreiptas į privačių asmenų nuosavybės paėmimą, o Lietuvoje nuosavybė gali būti paimama tik visuomenės poreikiams (CK 4. 100 str.), tačiau ir tuomet yra keliamas klausimas dėl atlygintinumo pinigais arba natūra, t. y. perduodant savininkui kitą panašų daiktą ar kitą turtą, bet ir tokiu atveju būtina laikytis proporcingumo principo. Nurodė, kad ieškovės pagrindinis akcentas dėl jos teisės nugriauti jai ir kitiems atsakovams priklausantį pastatą yra tas, kad pastatas yra avarinės būklės, tačiau teismas sprendė, kad vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo paneigti atsakovų nuosavybės teises. Kadangi teismas atmetė ieškovės pagrindinį reikalavimą atsakovams dėl jų sandėliukų nugriovimo pagal CK 4.75 str., tuo pačiu netenkino ir su tuo susijusių kitų išvestinių ieškovės reikalavimų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį esmė
Ieškovė N. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą, bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovų ieškovės naudai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
Apeliantė nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismas 2014-09-08 sprendimą priėmė pažeisdamas CPK 329 str. 2 d. 7 punktą, kadangi išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Teismas pagrindiniu ieškovės reikalavimu laikė sandėliukų nugriovimą, o pripažinimą jai teisę gauti projektavimo sąlygų sąvadą ir leidimą derinti statybos techninį projektą ir gauti statybos leidimą be atsakovų sutikimo laikė išvestiniu reikalavimu, kai šio ieškinio dalykas yra bendras reikalavimas, aiškiai susijęs su priestato vietoje detaliajame plane nurodyta sandėliukų nugriovimu ir naujo statinio statyba. Nurodo, kad iš teismui pateikto 2004-07-29 visuotinio namo bendraturčių susirinkimo protokolo Nr. 120 matosi, kad namo bendraturčiai davė sutikimą 5 buto savininkei ieškovei pertvarkyti savo butą į ūkinės paskirties patalpas ir vietoje savo sandėliukų statyti komercines patalpas. Tačiau teismas šio rašytinio įrodymo neanalizavo ir tuo būdu išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Teigia, kad teismas neanalizavo 5 buto rekonstrukcijos esmės, kurio statybos sklype jokių sandėliukų nėra ir niekada nėra buvę. Toje vietoje griauti nieko nereikia, lieka vien tik statyba. Atsakovė I. K. atsisako duoti sutikimą bet kokiai statybai, tai patvirtina 2014-09-10 diktofoninis įrašas. Esant tokioms aplinkybės, teismas turėjo nagrinėti ir „išvestinius“ ieškovės reikalavimus.Pažymi, kad teismas ignoravo SĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir CK 4.37 str. reikalavimus. Sutinkamai su Statybos įstatymo 40 str. l d. 4 p. ir CK 4.37 str., atsakovai privalo savo nuožiūra suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinį, jeigu tolesnis jo naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei ar aplinkai, o atsakovai neremontavę, prileidę jau apgriuvusį statinį iki visiško sugriuvimo ribos, nuosavybės teise jį valdo, nesilaikydami įstatymų, ignoruodami imperatyvias teisės normas, susijusias su statinių priežiūra, naudojimu ir remontu. Apeliantė nurodo, kad teismas aiškina, jog ieškovės reikalavimas yra nukreiptas į privačių asmenų nuosavybės paėmimą, tačiau ieškinyje tokio reikalavimo nėra. Reikalavimas yra nukreiptas ne į nuosavybės paėmimą iš atsakovų, o tik į sandėliuko nugriovimą, kuris neturi jokios materialinės vertės, net likutinės, yra visiškai susidėvėjęs. Jo nenugriovimas gresia aplinkai, žmonių gyvybei ir sveikatai, kas yra patvirtinta dviejuose ekspertizės aktuose, kurių nustatymo faktų teismas nevertino. Nugriovus avarinį, pilnai susidėvėjusį pastatą, nuosavybės teisė neišlieka ir jį kas nors paimti jau negali. Jis išregistruojamas iš registrų, todėl teismo sprendimo motyvas, kad ieškovė siekia paimti atsakovų turtą yra priešingas nurodytiems įstatymams, teisingumo, protingumo principams.Nurodo, kad teismui pateiktame detaliajame plane vietoje esančių butų priklausinių (sandėliukų) yra numatyta priestato prie daugiabučio gyvenamojo namo statyba, pagal teisinį režimą skirta komercinei ūkinei veiklai. Teritorijos detaliojo planavimo metu gauti bendraturčių sutikimai bei atlikta viešo svarstymo su visuomene procedūra, kurioje dalyvavo atsakovė I. K. ir kuriame buvo aptarta plano grafinė dalis su statybos zona bei nustatytas šio žemės sklypo teisinis režimas, įstatymo nustatyta tvarka. Sandėliukų atstatymas statybos zonoje nenumatytas ir negalimas pagal nustatytą teisinį detaliojo sklypo režimą. Visų šių įrodymų teismas neanalizavo, neįsigilinęs į ieškinio dalyko esmę ir byloje pateiktus rašytinius įrodymus.Apeliantės teigimu, viešo svarstymo procedūroje dalyvavo tiek 3, tiek 4 buto savininkai su tokiomis sąlygomis ir tokiu žemės teisiniu režimu jie sutiko ir pasirašė posėdžių protokoluose, ką įrodo 2010-08-18 ir 2011-03-31 viešojo susirinkimo dalyvių protokoluose esantys jų parašai ir tai dar kartą paneigia atsakovų tvirtinimą, kad jie nieko nežinojo apie būsimas statybas ir teisme kalba tik apie automobilių aikštelių įrengimą. Be to, apeliantė nurodo, kad patikslintas ieškinys, jo dalykas yra ne turto atidalijimas natūra, o avarinio ūkinio pastato nugriovimas, pripažinimas teisės gauti projektavimo sąlygas ir leidimą derinti statybos techninį projektą ir gauti statybos leidimą be atsakovų sutikimo. Todėl teismas turėjo priimti sprendimą pagal ieškovės ieškinį – patenkinti jį ar atmesti, o ne savavališkai sprendime aiškinti turto atidalijimo iš bendrosios nuosavybės klausimą ir remtis atidalijimą liečiančiomis civilinės teisės normomis, neturint tam jokio teisinio pagrindo. Mano, kad teismas, neatskleidęs bylos esmės, išnagrinėjo bylą ne dėl sandėliukų nugriovimo, o sprendimą priėmė dėl turto atidalijimo iš bendrosios nuosavybės.Apeliantė nurodo, kad ji pateikė tinkamą išsamų projektinį pasiūlymą, kuriame, be kita ko, nurodė horizontalią projekciją dėl jų sandėliukų įrengimo naujajame pastate. Teigia, kad vien nepasitenkinimas būsimu teisėtu statybos darbų atlikimo procesu ar su juo susiję neesminiai nepatogumai neturėtų būti laikomi protingu bendraturčių atsisakymo duoti sutikimą atlikti statybos darbus motyvavimu. Ieškovė siūlė bendraturčiams pinigines kompensacijas, trigubas, nei įvertinta rinkos kaina, tačiau teismas nenagrinėjo bendraturčių nesutikimo statybai priežasčių, o nagrinėjo aplinkybes, nesusijusias su ieškiniu, spręsdamas ne ieškinio dalyką, o nepareikštą ieškinyje atidalijimo iš turto klausimą ir tuo būdu priėmė klaidingą, neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.Apeliantė mano, kad teismas nesirėmė nustatytu teisiniu sklypo režimu, įtvirtintu pagrindiniame brėžinyje ir žemės nuomos sutartyje, nevertino faktinių aplinkybių nustatymo protokolo, nesirėmė jokiais teismui pateiktais ieškovės rašytiniais įrodymais, ekspertų išvadomis, Šiaulių m. savivaldybės 2014-07-25 išvada, kad detaliajame plane vietoje esančių butų priklausinių yra numatyta nauja statyba. Teismas visiškai nevertino ieškovės pateiktų įrodymų, kad griūvantis ūkinis pastatas trukdo ne tik statybai, bet tuo pačiu trukdo perstatyti ar sutvirtinti galinę namo sieną, teismas nevertino jokių ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, kad tiek prieš detalųjį projektavimą, tiek jo metu atsakovai nereiškė jokio noro, neturėjo jokio tikslo, ką nors statyti vietoje sandėliukų ar statybos zonoje. Be to, mano, kad teismo sprendimas priteisti iš ieškovės 2400 Lt atsakovui J. A., prieštarauja teisingumo principui, kadangi ieškovė už detalaus plano projektinę dokumentaciją ir kitas su tai susijusias išlaidas išleido dar 11000 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė I. K. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantė nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl, jos manymu, teismas pažeidė materialinės bei procesinės teisės normas, o apeliantės nurodymas apie tai, kad dėl pastato pripažinimo avariniu yra kalti atsakovai, yra paneigtas civilinės bylos medžiaga, taip pat byloje dalyvavusių proceso šalių parodymais, iš kurių tapo akivaizdu, kad pastatas pripažintas avariniu vien todėl, kad jo sugadinimai yra toje dalyje, kuri priklauso apeliantei ir kuri niekada nesiėmė jokių priemonių pastatui remontuoti bei tvarkyti, būtent apeliantė, o ne atsakovai, nesilaikė bendrasavininkių pareigų, tinkamai statinio nenaudojo ir jo neprižiūrėjo. Apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netyrė atsakovų įstatymų pažeidimų, neturi jokio teisinio pagrindo, nes atsakovai jokių pažeidimų nepadarė, apeliantės teiginiai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo ieškinio dalyką, peržengė ieškinio ribas, neatskleidė bylos esmės, nenustatė, netyrė bendrasavininkių kaltės laipsnio yra visiškai niekuo neparemti. Kadangi civilinės bylos esmė buvo pastato avaringumas ir reikalavimas pastatą nugriauti, kiti reikalavimai buvo išvestiniai iš pirmojo, tai apeliantės samprotavimai apie detalųjį planą bei visa pateikta su detaliuoju planu susijusi medžiaga nebuvo teisminio ginčo dalyku. Nurodo, kad apeliantė niekada neieškojo kompromiso ir nesiekė susitarti, apeliantė pati tinkamai nesielgė, neremontavo ginčo pastato, todėl šis tapo avarinis, nesitarė su bendrasavininkiais, nepateikė ginčo pastato nei remonto, nei rekonstrukcijos planų, nepateikė sąmatų, reikalavo pastatą nugriauti, apeliantės deklaruojamas projektinis pasiūlymas apskritai yra nesusijęs su ginčo pastatu ir niekada atsakovams nebuvo pateiktas, atsakovai jį gavo tik civilinėje byloje, tačiau taip ir nesuprato šio projektinio pasiūlymo esmės. Todėl akivaizdu, kad nugriaunant pastatą, kaip to reikalavo apeliantė, ir nekompensuojant atsakovams jų nuosavybės, pirmiausia yra pažeidžiami atsakovų, o ne apeliantės turtiniai interesai.
Atsakovas J. A. taip pat pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovė nesąžiningai stengiasi sudaryti įspūdį, kad atsakovai su jos ieškiniu esą nesutinka visiškai be jokių priežasčių, nutylėdama tai, jog galutiniais savo reikalavimais ieškovė siekia tik nugriauti atsakovams priklausančią nuosavybę nesiūlydama atsakovams jokios kompensacijos už jų turto sunaikinimą ir atsisako atstatyti atsakovams priklausančios nuosavybės dalį ieškovės naujai ketinamame statyti pastate. Tokiu būdu ieškovė bando maskuoti savo turtinį komercinio pobūdžio interesą atsakovų sąskaita, pasistatyti naują komercinės paskirties objektą miesto centre atsakovams priklausančio turto – lauko sandėliukų – vietoje. Ieškovė neteisi, kad atsakovai piktybiškai neduoda sutikimo, nesvarbu ką ieškovė bepasiūlytų, kadangi ieškovė tartis net apie atitinkamas kompensacijas yra atsisakiusi. Mano, kad statinio nugriovimas yra pati radikaliausia bei labiausiai bendraturčių interesus varžanti priemonė, todėl esant bendraturčių norui pastatais naudotis, esant galimybei juos remontuoti, nugriovimas būtų nepateisinamas. Teigia, kad ieškovė neįrodė, jog sandėliukų nugriovimas už tai nekompensuojant jų savininkams nei pinigine kompensacija, nei turto perstatymu kitoje vietoje yra pateisinamas atsakovų interesų atžvilgiu ir jų nepažeidžia. Atsakovo nuomone, ieškovė nėra ir tas subjektas, kuris teisės aktų įgaliotas teisme reikšti ieškinį dėl pastato nugriovimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Byloje nustatyta, kad ieškovė N. R., atsakovai J. A., J. K., I. K. ir trečiasis asmuo R. Č. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo (duomenys neskelbtini) esantį penkių butų gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausinį – 1958 metų statybos ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys bendroje nuosavybėje įregistruotos nekilnojamojo turto registre: ieškovei N. R. priklauso 2/6 pastato dalys, atsakovams J. A. – 1/6 pastato dalis, J. K. ir I. K. – 1/6 pastato dalis ir trečiajam asmeniui R. Č. – taip pat 1/6 pastato dalis. Pastato naudojimo paskirtis – pagalbinio ūkio.
Byloje nustatyta ir tai, kad 0,0853 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) m. k. v., kuriame yra minėti gyvenamasis namas ir ginčo pagalbinis pastatas (duomenys neskelbtini) 2012-09-03 suformuotas ir įregistruotas atlikus kadastrinius matavimus. Žemės sklypo savininkas – Lietuvos Respublika (1 t., b. l. 117 – 119, 125–129, 140–144). Viešajame registre įregistruoti juridiniai faktai, t. y. žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) dalių nuomos sutartys: 2012-10-30 valstybinės žemės nuomos sutartis, sudaryta su ieškove N. R. dėl 0,0136 ha nuomos iki 2013-10-30; 2013-09-18 valstybinės žemės nuomos sutartis, sudaryta su atsakovu J. A. dėl 0,0145 ha nuomos iki 2038-09-18 ir valstybinės žemės nuomos sutartis, sudaryta su atsakovais J. K., I. K. dėl 0,0144 ha nuomos iki 2038-09-25 (1 t., 79, 116, 124, 125–129 b. l.). Tokiu būdu byloje nustatyta, kad ginčo šalys bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo ginčo statinį – ūkinį pastatą, ir su kiekvienu jų valstybės įgaliota institucija sudarė žemės sklypo, kuriame yra šis pastatas, dalių nuomos sutartis.
Teismui pateikti rašytiniai įrodymai, leidžiantys spręsti kad valstybei priklausančiame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esantis ūkinis pastatas Nr. (duomenys neskelbtini) yra avarinis, jo būklė neatitinka statinio esminių reikalavimų ir kelia pavojų žmonių saugumui (1 t., 6–9, 2 t., 8 b. l.). 2013-10-10 Nekilnojamojo turto kadastre įregistruota pastato 2l1p avarinė būklė (kadastro žyma), įregistravimo pagrindas – Statinio pripažinimo avariniu aktas, 2013-09-30, Nr. SE 13-27. Minėtas aktas pateiktas į bylą (1 t., 130–144 b. l.). Be to, 2014 sausio 16 d. nutartimi byloje buvo paskirta ginčo statinio statybos techninė ekspertizė. Ekspertizę atlikęs teismo ekspertas E. L. 2014 m. kovo 27 d. pateikė išvadą, kad ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) yra avarinės būklės, o jo eksploatavimas kelia grėsmę žmonių saugumui, jų gyvybei ir sveikatai, dėl avarinės būklės statinys negali būti eksploatuojamas, skubos tvarka ūkiniame pastate turi būti lokalizuotos (sustabdytos) visos pastato dalių bei konstrukcijų deformacijos (2 t., 8 b. l.).
Statybos įstatymo 40 straipsnio l dalies 4 punkto ir CK 4.37 straipsnio nuostatos įpareigoja ginčo šalis (avarinės būklės statinio bendraturčius) savo nuožiūra suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinį, jeigu tolesnis jo naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei ar aplinkai. Jau minėtame 2014 m. kovo 27 d. Teismo ekspertizės akte Nr. 14/03/27-01 pateiktos eksperto išvados, kad (duomenys neskelbtini), esantis avarinės būklės ūkinis pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), gali būti suremontuotas, parengus ūkinio pastato kapitalinio remonto aprašą. Taip pat ekspertas pateikė išvadą, kad ginčo ūkinis pastatas gali būti rekonstruotas arba nugriautas ir jo vietoje gali būti vykdoma nauja statyba įstatymo nustatyta tvarka. Ekspertizės akte nurodyta, kad ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal Statybos techninį reglamentą STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ priskiriamas nesudėtingų statinių kategorijai, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo penktojo skirsnio, 20 straipsnio reikalavimais, pradžioje turi būti parengtas ūkinio pastato supaprastinto griovimo aprašas. Ūkinio pastato supaprastinto griovimo aprašui, turi būti gautas rašytinis įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas.
Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo šalys nedelsiant privalo susitarti dėl tolimesnio ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) valdymo, t. y. nuspręsti, kokiu statybos būdu (kapitaliniu remontu, rekonstrukcija ar statinio nugriovimu ir nauja statyba) bus pašalinta avarinės būklės statinio keliama grėsmė žmonių saugumui ir sveikatai, todėl šioje byloje priimama ir atskiroji nutartis, kuria byloje nedalyvaujantis viešojo administravimo subjektas, Šiaulių miesto savivaldybės administracija, informuojama apie miesto centre esančio statinio avarinę būklę ir jo savininkų delsimą užtikrinti saugų statinio eksploatavimą.
CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, pagal kurią bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad tokia įstatymo nuostata įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio abiem šalims sprendimo būdo. Optimalesniam naudojimosi bendrąja nuosavybe variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis, todėl siekis maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. ir kt. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. N. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. D. Š., bylos Nr. 3K-3-576/2006; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-96/2012; kt.). Atsižvelgiant į tai, kiekvieno iš bendraturčių teisė keisti bendrai valdomą daiktą ribojama draudimu pažeisti kitų bendraturčių teises ir teisėtus reikalavimus. Bendraturtis turi teisę padidinti bendrąją dalinę nuosavybę, rekonstruojant bendrai valdomą daiktą (CK 4.77 straipsnis), tačiau šią teisę jis gali įgyvendinti laikydamasis teisės normose nustatytų taisyklių. Vienas tokių reikalavimų ir teisės laisvai disponuoti bendrosios dalinės nuosavybės teise turimu daiktu ribojimų yra įpareigojimas statytojui gauti kitų asmenų, kurių teisės ar teisėti interesai susiję su būsima statyba ar rekonstrukcija, sutikimą. Šią statytojo pareigą pabrėžė ir Konstitucinis Teismas, konstatavęs, kad nuosavybės teisinių santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir pareigas. Teisių ir pareigų derinimas tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 28 straipsnyje nustatytos normos: žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas ar apeliantė N. R., neturėdama bendraturčių (atsakovų) rašytinio sutikimo, gali įgyvendinti savo kaip statytojos teises – nugriauti avarinės būklės statinį ir jo vietoje pastatyti naujus statinius.
Bendraturčio teisė būti statytoju yra vienas iš statinio savininko nuosavybės teisės įgyvendinimo aspektų ir ši teisė turi būti įgyvendinama Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose nustatyta tvarka: parengtas statybos projektas ir gautas statybos leidimas. Statybos proceso dalyvių teises ir pareigas, statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius reikalavimus, trečiųjų asmenų interesų apsaugos statybos procese principines nuostatas nustato Statybos įstatymas (Statybos įstatymo 1, 4–6 straipsniai). Minėta, kad nors nuosavybės teisė suteikia plačiausias galias savininkui disponuoti turtu, tačiau, nepaisant to, ir nuosavybės teisė turi ribas bei gali būti ribojama. Tokie ribojimai yra nustatyti ir statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose, vienas jų – pareiga pateikti rašytinį bendraturčio sutikimą rekonstruoti statinį.
Tam, kad bendraturčiai galėtų pareikšti savo poziciją dėl statybos darbus (avarinio statinio nugriovimą ir naujo statybą) inicijuojančio kito bendraturčio būsimų veiksmų poveikio jo teisėms, statytojas turi atskleisti jiems savo siekius. Tinkamu bendraturčio – galimo statytojo – būsimos statybos planų atskleidimu kitiems bendraturčiams teismų praktikoje pripažįstamas tinkamo projektinio pasiūlymo (tokio, kaip jis apibūdinamas Statybos įstatymo 2 str. 31 p., t. y. eskizinio projekto, kurio tikslas – išreikšti projektuojamo statinio architektūros ir kitų pagrindinių sprendinių idėją ir kuris pateikiamas kaip medžiaga projektuotojo parinkimo konkursui bei gali būti naudojamas projektavimo sąlygoms parengti) pateikimas. Ginant ginčijamą teisės į statybą įgyvendinimo būdą ir sąlygas, būtina nurodyti konkrečius statybos darbus, statybos paskirtį ir netgi jos atlikimo laikotarpį. Savo ruožtu nesutikimas turi būti protingai motyvuotas bei akivaizdžiai atskleidžiantis pateikto projektinio pasiūlymo negatyvų poveikį kito bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto bendraturčio teisėms ir teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009, 2009-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2009).
Nagrinėjamu atveju ne architekto, o ieškovės sutuoktinio R. R. paruoštos ir į bylą pateiktos schemos, priestato fasadų situacijos, teisėjų kolegijos sprendimu, negali būti vertinamos kaip tinkamas projektinis pasiūlymas Statybos įstatymo 2 straipsnio 31 punkto prasme (1 t., 89–93 b. l.). Šiose schemose nenurodyti esminiai naujų statinių ir sandėliukų techniniai rodikliai (bendrasis plotas, užstatymo plotas, pastatų tūris, lokalizacija žemės sklypo ribose). Nesant byloje tinkamo projektinio pasiūlymo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė pažeidė bendradarbiavimo pareigą, nepateikė atsakovams tinkamos informacijos apie norimus vykdyti statybos darbus, jų mastą ir atlikimo terminus, nesupažindino su statinių charakteristikomis, jų išsidėstymu. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė prieš kreipdamasi į teismą, siekė gauti bendraturčių sutikimus, siuntė atsakovams paruoštų sutikimų formas, tačiau juose taip pat nėra projektinių pasiūlymų apie N. R. planuojamus statyti statinius nugriauto ūkinio pastato Nr. (duomenys neskelbtini) vietoje (1 t., 52, 57, 58). 2013-03-28 J. A. pateiktoje sutikimo formoje nurodyta, kad 4 butui priklausantis sandėliukas prie namo lauke bus nugriautas ir naujai perstatytas tokio pat ploto, kaip ir dabar, tiktai kitoje vietoje, nurodytoje statybos techniniame projekte, tačiau tokio projekto ieškovė nei atsakovams, nei teismui nepateikė. Minėtos aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai spręsti, kad ieškovė pažeidė bendradarbiavimo pareigą, nes nepateikė atsakovams tinkamos informacijos apie norimus vykdyti statybos darbus ir jų mastą, todėl atsakovai neturėjo galimybės spręsti kaip naujų statinių statyba pakeis kiekvieno jų gyvenimo ar veiklos sąlygas, buvusias iki statybos. Apeliantė tinkamai neatskleidė bendraturčiams savo siekių ir planų, todėl atsakovams ir teismui nepakako duomenų įvertinti kaip ieškovės pasirinkti statybos būdai ir jų įgyvendinimo sąlygos pakeis jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus. Dėl šių aplinkybių atsakovai, teisėjų kolegijos vertinimu, ne tik pagrįstai atsisakė duoti sutikimą, bet ir neturėjo galimybės teisme pateikti objektyvių įrodymų, kaip ir kiek ieškovės planuojami statiniai konkrečiai riboja, pažeidžia jų, kaip dalies žemės sklypo nuomininkų ir ūkinio pastato bendraturčių, teises ir pareigas. Teisėjų kolegijos nuomone, toks apeliantės elgesys, visiškai neatsižvelgiant ir ignoruojant kitus bendraturčius, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų ir pažeidžia atsakovų teises, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, atmesti N. R. ieškinį šioje byloje, yra teisėtas, pagrįstas ir vien formaliais pagrindais, kurių apstu apeliaciniame skunde, negali būti naikinamas (CPK 263 str., 328 str.).
Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad Šiaulių apylinkės teismas 2014-09-08 sprendimą priėmė pažeisdamas CPK 329 str. 2 d. 7 p., kadangi išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, t. y. neišsprendė savarankiško reikalavimo, susijusio su 5 buto rekonstrukcija, kuri neliečia sandėliukų nugriovimo. Apeliantės teiginiai, kad iš grafinės dokumentacijos matosi, kad yra du statybos objektai – priestato statyba ir 5 buto rekonstrukcija į ūkinės paskirties patalpas, teisėjų kolegijos neįtikino. Be to, teismo ekspertui pateikus išvadą, kad ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra avarinės būklės, jo eksploatavimas kelia grėsmę žmonių saugumui, jų gyvybei ir sveikatai, pastato pagrindinių laikančių konstrukcijų – pamatų ir lauko mūro sienų konstrukcijos yra pasiekusios ribinį būvį, teisėjų kolegija nemato galimybės vykdyti statybos (5 buto rekonstrukcijos) darbus objekte, kuris betarpiškai ribojasi su avarinės būklės statiniu. Dėl šių aplinkybių teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atmetus ieškovės pagrindinį reikalavimą dėl sandėliukų nugriovimo pagal CK 4.75 str., tuo pačiu netenkintini ir su tuo susiję kiti išvestiniai ieškovės reikalavimai, tai yra dėl projektavimo sąlygų ir statybos leidimo gavimo, bei techninio projekto derinimo be atsakovų sutikimo.
Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 straipsnyje. Šių taisyklių esmė yra ta, kad įrodymus vertina tik teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje. Nagrinėjant bylą apeliaciniame teisme, nenustatyta, kad teismas būtų pažeidęs įstatymu reglamentuotas įrodymų vertinimo taisykles, teismo padarytos išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų analize. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas CPK 176 str., nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pateikto šios normos aiškinimo, kad teismas turi vertinti įrodymus, vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais. Tai reiškia, jog įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo, nes faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-09-29 nutartis Nr. 3K-3-516/2004), todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Apeliantės argumentai, susiję su, jos manymu, netinkamu byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu taip pat atmestini kaip visiškai nepagrįsti, nes pateiktame apeliaciniame skunde be jokio pagrindo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovui J. A. 2400 Lt, nes skundžiamu sprendimu šiam atsakovui iš ieškovės N. R. pirmosios instancijos teismas priteisė 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimui. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės galimai patirtos 11000 Lt išlaidos, ruošiant detalaus plano projektinę dokumentaciją, neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalies, nes minėtos išlaidos nepriskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 str., 98 str., 93 str.).
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai ištyrė aplinkybes, svarbias teisingam kilusio ginčo sprendimui, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, išaiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių turinį, savininko teisių įgyvendinimą ir nenukrypo nuo formuojamos teisminės praktikos išaiškinimų šios kategorijos bylose.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes bei į CPK 320 str. 2 d. nuostatą, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nustačiusi, kad nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, kolegija apeliacinį skundą atmeta (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus ieškovės apeliacinį skundą atlygintinos atsakovų bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovas J. A. patyrė 1210 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (2 t., 133, 134 b. l.). 2014 m. rugsėjo 30 d. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu advokatė J. B. paskirta teikti antrinę teisinę pagalbą atsakovei I. K., o 2014-10-13 Šiaulių apygardos teisme gauta pažyma dėl 200 Lt (57,92 Eur) antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo valstybei (2 t., 127, 128, 137 b. l.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kai procesinius dokumentus teismui rengia asmuo, vykdantis teisėtą veiklą (individualią veiklą pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 10 straipsnį; juridinis asmuo, vykdantis įstatuose ar kituose dokumentuose numatytą veiklą (CK 2.47 str.), šalies turėtos išlaidos dėl procesinių dokumentų rengimo gali būti priskiriamos prie kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų, numatytų CPK 88 str. 1 d. 9 punkte. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktus įrodymus dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, sprendžia, kad jos pagrįstos, būtinos, todėl priteistinos iš apeliantės.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 276 straipsnio antra dalimi, 293 straipsnio 4 punktu, 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2014m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės N. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini)) apeliacinėje instancijoje atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas – 350,44 Eur atsakovui J. A., a. k. (duomenys neskelbtini) deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), ir 57,92 Eur valstybei.