- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-28
- Bylos Nr.
- A-442-207-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00285-2012-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Dainius Raižys (pran.)
- Atsakovas
- J. M. R.
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“
- Kategorijos
- 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės J. M. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovei J. M. R. dėl nesumokėto vietinės rinkliavos mokesčio.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės J. M. R. 752 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad uždarajai akcinei bendrovei „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“) teisės aktų nustatyta tvarka yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Paaiškino, jog Lazdijų rajono savivaldybės taryba, remdamasi Vietos savivaldos įstatymo, Rinkliavų įstatymo, Atliekų tvarkymo įstatymo, priskiriančių atliekų tvarkymą savivaldybių funkcijoms ir suteikiančiu savivaldybėms teisę nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, normomis, 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie viešai paskelbti internetiniame tinklapyje www.aratc.lt ir yra privalomi visiems savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Minėti Nuostatai numato, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ suformuoja ir teikia mokėtojams sąskaitas už komunalinių atliekų tvarkymą, o vietinė rinkliava turi būti sumokėta į pareiškėjo sąskaitą. Pareiškėjas paaiškino, jog vietinės rinkliavos dydis yra nustatytas Nuostatuose numatyta tvarka. Pažymėjo, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą yra Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka. Pareiškėjas pabrėžė, jog atsižvelgiant į tai, kad prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, sutartis su atsakove dėl šių paslaugų teikimo nėra sudaryta. UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ nurodė, jog atsakovei nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Šeštokų seniūnijoje, Lazdijų rajono savivaldybėje. Tvirtino, jog atsakovė laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nėra sumokėjusi pareiškėjui 752 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pažymėjo, jog pagrindo atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą atsakovei nėra. Nurodė, kad Lazdijų rajono savivaldybės taryba atsakovės atžvilgiu nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lengvatos taikymo.
Atsiliepimas
Atsakovė su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovė paaiškino, kad iki šiol nėra nutraukta sutartis, sudaryta tarp jos ir Lazdijų komunalinio ūkio, pagal kurią atsakovė atsiskaito už komunalinių atliekų tvarkymą atsižvelgiant į surenkamų atliekų kiekį. Sutarties su pareiškėju atsakovė teigė nesudariusi, apie pasikeitusią atsikaitymo už komunalinių atliekų surinkimą tvarką nebuvusi informuota, todėl neturinti pareigos mokėti. Be to, atsakovės teigimu, pareiškėjas jokių atliekų tvarkymo paslaugų realiai nėra jai suteikęs. Nurodė, jog jai yra nepriimtina, kad rinkliavų už atliekų tvarkymą administravimas yra pavestas privačiai įmonei, o ne savivaldybei, taip pat nepriimtinas mokesčio paskaičiavimas pagal turimo pastato plotą, nes ji naudojasi mažesniu pastato plotu, nesurenka daug atliekų. Be to, pasak atsakovės, pareiškėjas ne visiems vienodai skaičiuoja rinkliavas. Atsakovės nuomone, neteisinga yra tai, kad ji negali pati pasirinkti paslaugos teikėjo. Paaiškino, jog su vyru yra pensininkai, šeimos materialinė padėtis sunki, yra pateikusi savivaldybei prašymą dėl lengvatų suteikimo. Pažymėjo negavusi iš pareiškėjo mokėjimo pranešimų, tik įspėjimą dėl susidariusios skolos. Atsakovė taip pat nurodė, jog rinkliava turi būti renkama ir iš jos sutuoktinio, kadangi nekilnojamasis turtas yra įgytas santuokoje ir yra bendra atsakovės ir jos sutuoktinio nuosavybė.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės J. M. R. pareiškėjui UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 672 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Kitoje dalyje skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirti savivaldybių funkcijoms (Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis, 30 straipsnio 1 dalis, Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 12 straipsnio 1-2 punktai). Nurodė, kad Lazdijų rajono savivaldybės taryba 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 yra patvirtinusi Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. Paaiškino, jog vietinė rinkliava – tai Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš šių atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią privalo sumokėti kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas Nuostatuose numatyta tvarka ir terminais. Nurodė, jog remiantis Nuostatais, komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai yra visi fiziniai, juridiniai asmenys, vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje, bei pažymėjo, jog pareiškėjui pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, parengti mokėjimo pranešimus. Teismas nustatė, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas ir jo priklausiniai (garažas, ūkinis pastatas, kiemo statiniai), esantys (duomenys neskelbtini), Šeštokų sen., Lazdijų r. savivaldybėje, todėl sprendė, jog pagal Nuostatų 3 punktą atsakovė yra vietinės rinkliavos mokėtoja. Pažymėjo, kad atsakovės sutuoktinis J. R. pagal VĮ Registro centro duomenis nėra minėtų pastatų savininkas, jam nuosavybės teise kartu su atsakove priklauso tik šiuo adresu esantis žemės sklypas, todėl jis nėra rinkliavos mokėtojas. Pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsiranda Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų pagrindu. Vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovei vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką tokios kategorijos bylose rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, ne privatinės teisės normomis, o vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu). Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, todėl nėra teisinio pagrindo skundo netenkinimui dėl to, kad atsakovė su pareiškėju nėra sudariusi sutarties ar, kad paslaugomis nesinaudoja (LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010). Pažymėjo, jog atsakovės nuosavybės teise valdomi pastatai yra Lazdijų savivaldybės teritorijoje, todėl jai taikomi Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr.5TS-217 patvirtintos vietinės rinkliavos nuostatai. Taip pat sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas dalyje dėl 80 Lt rinkliavos mokesčio priteisimo iš atsakovės yra nepagrįstas, kadangi ši suma yra apskaičiuota už laikotarpį iki 2008 m. liepos 1 d., nuo kurio prašoma priteisti skolą, todėl šioje dalyje skundo netenkino.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovė apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja savo atsiliepime pirmos instancijos teismui nurodytus argumentus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas su atsakovės apeliaciniu skundu nesutinka.
Be argumentų, nurodytų pareiškime pirmos instancijos teismui, pareiškėjas papildomai pažymėji, jog atsakovė savo apeliaciniame skunde nenurodė nei vieno pirmos instancijos teismo sprendimo panaikinimo pagrindo. Pareiškėjo teigimu, vietinės rinkliavos nustatymas, siejant jos dydį su nekilnojamojo turto turėjimo ir naudojimu, o ne apskaičiuojant pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, neprieštarauja principui „teršėjas moka“, kuris yra perkeltas į nacionalinę teisę iš Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2006/12/EB. Minėtą teiginį pareiškėjas grindžia Teisingumo Teismo išaiškinimais, pateiktais 2009 m. liepos 16 sprendime Nr. C-254/08. Pažymėji, jog Lazdijų rajono savivaldybė numatė tokius kriterijus rinkliavos dydžiui nustatyti: nekilnojamojo turto objekto plotas, nekilnojamojo turto pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis (juridiniams asmenims), gyventojų skaičius (fiziniams asmenims). Minėtas rinkliavos dydžio apskaičiavimo būdas yra vieningas ir taikomas visoje Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje, o tokia rinkliavos diferenciacija užtikrina tinkamą principo „teršėjas moka“ įgyvendinimą. Tokią išvadą, pareiškėjo teigimu, yra patvirtinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje Nr. A63-2888/2011. Nurodo, jog atsakovės teiginys, kad nekilnojamojo turto objektas nuosavybės teise priklauso abiems sutuoktiniams, todėl mokesčiai taip pat turėtų būti paskaičiuoti jiems abiems, yra nepagrįstas ir prieštarauja Nekilnojamojo turto registre esantiems duomenims, pagal kuriuos gyvenamasis namas ir jo priklausiniai garažas, ūkinis pastatas, kiemo statiniai), esantys (duomenys neskelbtini), Šeštokų sen., Lazdijų r. savivaldybėje, nuosavybės teise priklauso atsakovei J. M. R..
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Byloje tarp pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ ir atsakovės yra kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti vietinę rinkliavą, dėl rinkliavos dydžio nustatymo.
Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės J. M. R. 752 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos. Reikalavimą grindė aplinkybe, jog atsakovė nuosavybės teise valdo nekilnojamojo turto objektą, todėl yra rinkliavos mokėtoja.
Vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustato ir jų mokėjimą atsakovės gyvenamojoje vietovėje – (duomenys neskelbtini), Šeštokų seniūnijoje, Lazdijų rajono savivaldybėje, reglamentuoja Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Remiantis šio teisės akto nuostatomis atsakovei buvo apskaičiuotas vietinės rinkliavos dydis. Pagal Nuostatų 18 punktą metinis vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydis atliekų turėtojams apskaičiuojamas visas sistemos metines sąnaudas paskirstant į dvi dalis: pagal tai, koks komunalinių atliekų kiekis tenka gyventojams ir koks – juridiniams asmenims. Atliekų tvarkymo sąnaudų dalis, tenkanti fiziniams atliekų turėtojams ir mokėtojams, yra paskirstoma solidariai vienodai 1 kv. m (Nuostatų 19 punktas).
Konstatuotina, jog savivaldybė, įgyvendindama jai Vietos savivaldos įstatymo, Rinkliavų įstatymų bei Atliekų tvarkymo įstatymo pavestas funkcijas, susijusias su komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimu bei vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatymu, turi veikti pagal šioje srityje galiojančių teisės aktų reikalavimus. Atliekų tvarkymą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Atliekų tvarkymo įstatymas, kurio nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų inter alia 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB Dėl atliekų (toliau – ir Direktyva 2006/12/EB) reikalavimais. Šis įstatymas įtvirtina bendruosius atliekų tvarkymo reikalavimus, atliekų tvarkymo valstybinį reglamentavimą, pagrindinius atliekų tvarkymo sistemų organizavimo ir planavimo principus. Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis atliekų turėtoją apibrėžia kaip atliekų gamintoją arba asmenį, kuris turi atliekų. Komunalinės atliekos – buitinės (buityje susidarančios) ir kitokios atliekos, kurios savo pobūdžiu ar sudėtimi yra panašios į buitines atliekas (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 20 dalis). Savo ruožtu atliekų surinkimas – atliekų paėmimas, rūšiavimas ir (arba) maišymas norint jas pervežti (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 8 dalis). To paties įstatymo 2 straipsnio 12 dalis atliekų tvarkymą apibrėžia kaip atliekų surinkimo, vežimo ir apdorojimo veiklą, taip pat atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą ir atliekų šalinimo vietos priežiūrą po jų uždarymo. Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, jog atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi tvarkyti atliekas pats arba perduoti jas atliekų tvarkytojui, išskyrus atvejus, kai nepavojingos atliekos sunaudojamos žemės ūkyje, energijai gauti ar kitoms reikmėms aplinkai ir žmonių sveikatai saugiu būdu. Šio įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas principas „teršėjas moka“, kuris perkeltas į nacionalinę teisės sistemą įgyvendinant Direktyva 2006/12/EB, ir reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas ir (ar) medžiagų bei gaminių, tarp jų – pakuotės, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir Teisingumo Teismas), atskleisdamas principo „teršėjas moka“ esmę, savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.). Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, jog dažnai sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.).
Apibendrindamas Teisingumo Teismo suformuotus išaiškinimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje konstatavo, jog Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“ savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, tačiau šis principas atlyginimą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atlieku kiekiu. Todėl, tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma, turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų peržengiama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1592/12, 2013 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-689/2013).
Atsižvelgiant į paminėtą Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, teisėjų kolegijai kyla pagrįstu abejonių dėl šioje byloje taikytino savivaldybės tarybos priimto norminio administracinio akto teisėtumo ta apimtimi, kuria nenumatyta jokios galimybės atliekų turėtojams – fiziniams asmenims – vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė savo atsiliepime į pareiškėjo skundą kėlė klausimą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą apskaičiavimo pagal faktiškai perduotą tvarkyti komunalinių atliekų kiekį.
Pažymėtina, jog bylų dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo kontrolę įstatymų leidėjas yra priskyręs apygardos administracinio teismo kaip pirmosios instancijos teismo kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir – ABTĮ) 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas). ABTĮ 111 straipsnio 3 dalis numato, kad tuo atveju, kai individualią administracinę bylą nagrinėjantis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, jis nutartimi sustabdo individualios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti atitinkamą tyrimą.
Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmos instancijos teismas nevertino atsakovės argumentų dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą apskaičiavimo pagal faktiškai perduotą tvarkyti komunalinių atliekų kiekį minėtos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos kontekste, nesvarstė galimybės sustabdyti administracinę bylą ir pradėti tyrimą dėl byloje taikytino savivaldybės tarybos priimto norminio akto teisėtumo.
Atsižvelgiant į tai, kad pirmos instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo atsakovės argumentų, neištyrė ir neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių, priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu, todėl jis yra naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
atsakovės J. M. R. apeliacinį skundą tenkinti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.