- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-22
- Bylos Nr.
- AS-438-354-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Romanas Klišauskas (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos konkurencijos tarnybos
- Pareiškėjas
- Pakuočių
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarnybos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų Pakuočių ir elektronikos atliekų tvarkytojų asociacijos PEATA, uždarosios akcinės bendrovės „Antraža", uždarosios akcinės bendrovės „Super Montes", uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius", uždarosios akcinės bendrovės „Virginijus ir Ko" bei uždarosios akcinės bendrovės „Metransa" skundus atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai Pakuočių ir elektronikos atliekų tvarkytojų asociacija PEATA, UAB „Antraža", UAB „Super Montes", UAB „Utenos antrinis popierius", UAB „Virginijus ir Ko" bei UAB „Metransa" kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2009 m. sausio 8 d. nutarimo panaikinimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjai teismui taip pat pateikė prašymus, kuriuose nurodė, jog prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę šioje administracinėje byloje bei sustabdyti ginčijamo nutarimo 4 ir 5 punktų galiojimą, kol bus priimtas ir įsiteisės sprendimas šioje administracinėje byloje.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 22 d. nutartimi pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkino ir laikinai, iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo, sustabdė Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2009 m. sausio 8 d. nutarimo Nr. 2S-1 „Dėl atliekų tvarkymo, naudojimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams" 4 ir 5 punktų galiojimą.
Teismas konstatavo, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, o 71 straipsnio 2 dalyje apibrėžtos reikalavimo užtikrinimo priemonės, t. y. uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas bei ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teisminėje praktikoje yra konstatavęs, kad, sprendžiant prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, būtina atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų.
Teismo nuomone išsamiai ir visapusiškai įvertinus pareiškėjų Pakuočių ir elektronikos atliekų tvarkytojų asociacijos PEATA, UAB „Antraža", UAB „Super Montes", UAB „Utenos antrinis popierius", UAB „Virginijus ir Ko" bei UAB „Metransa" išdėstytus argumentus, prašant taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bei siekiant laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, sustabdyti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos ginčo nutarimu jiems paskirtų baudų išieškojimą, darytina išvada, kad pareiškėjų Pakuočių ir elektronikos atliekų tvarkytojų asociacijos PEATA, UAB „Antraža", UAB „Super Montes", UAB „Utenos antrinis popierius", UAB „Virginijus ir Ko" bei UAB „Metransa" finansinė padėtis yra sunki. Teismas nurodė, jog pagal pareiškėjų pateiktus duomenis situacija versle sąlygoja darbo apimčių sumažėjimą, o baudos išieškojimas iš pareiškėjų iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje sąlygotų tikslingumo, proporcingumo, viešųjų interesų apsaugos principų nesilaikymą. Todėl, teismo nuomone, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2009 m. sausio 8 d. nutarimo 4 ir 5 punktų galiojimo laikinas sustabdymas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos padėtų išsaugoti pareiškėjų Pakuočių ir elektronikos atliekų tvarkytojų asociacijos PEATA, UAB „Antraža", UAB „Super Montes", UAB „Utenos antrinis popierius", UAB „Virginijus ir Ko" bei UAB „Metransa" veiklą bei egzistavimą, o šis nutarimo sustabdymas atitiktų tiek proporcingumo, tiek tikslingumo, tiek viešojo interesų apsaugos bei abiejų šalių interesų pusiausvyros principus.
Teismas nurodė ir tai, kad, laikinai nesustabdžius ginčijamo nutarimo, įpareigojimas iš anksto sumokėti baudą, kol ginčas nėra išspręstas iš esmės, ir nėra įsiteisėjęs teismo sprendimas ginčo klausimu, gali sąlygoti neigiamas pasekmes tiek pareiškėjams, tiek valstybei. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad, nesiėmus priemonės reikalavimui užtikrinti šioje administracinėje byloje, dalyje dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2009 m. sausio 8 d. nutarimo Nr. 2S-1 „Dėl atliekų tvarkymo, naudojimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 str. reikalavimams" 4 ir 5 punktų vykdymo, sprendimo įvykdymas šioje byloje gali pasunkėti, todėl yra pagrindas laikinai, iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo, sustabdyti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2009 m. sausio 8 d. nutarimo Nr. 2S-1 4 ir 5 punktų galiojimą.
III.
Atskiruoju skundu atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 22 d. ir išspręsti klausimą iš esmės - atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2009 m. sausio 8 d. nutarimo Nr. 2S-1 4 ir 5 punktų galiojimo sustabdymą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas privalėjo atskirai įvertinti kiekvieno pareiškėjo finansinę padėtį ir tik tada daryti išvadą ar Konkurencijos tarybos jiems skirtos baudos galėtų lemti jų finansinės padėties tokį pablogėjimą jog kiltų grėsmė įvykdyti teismo sprendimą jeigu jis būtų priimtas pareiškėjų naudai, ar apskritai pareiškėjams vykdyti veiklą. Tuo tarpu ginčijamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas tik abstrakčiai nurodė, kad visų pareiškėjų finansinė padėtis yra sunki, tačiau nepateikė tai patvirtinančių konkrečių motyvų ir kiekvieno atskiro pareiškėjo finansinės padėties įvertinimo. Dėl šių priežasčių, atsakovo nuomone, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir turi būti panaikinta, o pareiškėjų prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmesti, nes jie neįrodė, jog jų naudai priimto teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų būtų pasunkėtų arba taptų neįmanomas.
2. Pareiškėjai (PEATA, UAB „Antraža", UAB „Super Montes", UAB „Utenos antrinis popierius" ir UAB „Virginijus ir Ko"), nepaisant to, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta jų teisė prašyti užtikrinti jų reikalavimus bet kurioje proceso stadijoje, nepagrįstai prašė pritaikyti būtent ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę - laikiną ginčijamo akto galiojimo sustabdymą. Atsakovo nuomone, galimybė taikyti reikalavimo užtikrinimą turi būti vertinama atsižvelgus į tai, kokios konkrečios priemonės konkrečiu atveju gali būti taikomos, nes priešingu atveju sudaromos prielaidos pareiškėjams išvengti atsakomybės už jiems nustatytų pareigų nevykdymą laiku. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje šio aspekto apskritai nenagrinėjo ir dėl to priėmė neteisėtą nutartį, kuria tenkino minėtų pareiškėjų prašymą sustabdyti Konkurencijos tarybos nutarimo dalies galiojimą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutartis turi būti panaikinta kaip nepagrįsta, o pareiškėjų prašymai taikyti ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę turi būti atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Taigi, šių priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o, atsižvelgiant į paminėtą, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas. Tai nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir administracinėse bylose Nr. AS5-155/2005, AS5‑230/2005. Tad tuo atveju, jei iš bylos medžiagos galima daryti pagrįstą prielaidą, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas arba sudėtingas, yra pagrindas svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai prašė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje sustabdyti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2009 m. sausio 8 d. nutarimo Nr. 2S-3 4 ir 5 punktų galiojimą. Iš bylos medžiagos matyti, jog Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2009 m. sausio 8 d. nutarimo Nr. 2S-3 rezoliucinės dalies 4 ir 5 punktais skyrė pareiškėjams atitinkamo dydžio baudas už Konkurencijos įstatymo pažeidimus bei įpareigojo pranešti apie jų sumokėjimą (t. 1, b.l. 25 – 26). Pareiškėjui Pakuočių ir elektronikos atliekų tvarkytojų asociacijai PEATA skirta 131800 Lt bauda, UAB „Antraža" – 35000 Lt bauda, UAB „Super Montes" – 77000 Lt bauda, UAB „Utenos antrinis popierius" – 15900 Lt bauda, UAB „Virginijus ir Ko" – 127300 Lt bauda.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tuo atveju, jei teismas išnagrinėjęs bylą dėl atsakovo nutarimo panaikinimo priimtų palankų pareiškėjams sprendimą ir nebūtų sustabdytas ginčijamu atsakovo nutarimu paskirtų baudų, kurių bendra suma – 387000 Lt – išieškojimas, tokia teisinė situacija reikštų, kad net ir palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjų grąžinimas į iki tol buvusią padėtį šiuo aspektu būtų apsunkintas, nes nurodytu laikotarpiu negalėdami naudotis 387000 Lt dydžio apyvartinėmis lėšomis, jie patirtų nuostolius, kurių kompensavimas būtų susijęs su papildomais teisiniais ginčais. Kartu akcentuotina, jog pareiškėjai pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, kurie objektyviai patvirtina galimas neigiamas finansines bei materialines pasekmes, susijusias su jiems paskirtų baudų išieškojimu (t. 2, b.l. 75 – 123).
Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas nuspręsti, kad pirmiausia turi būti galutinai išspręstas tarp pareiškėjų ir atsakovo kilęs ginčas ir tik po to turi būti vykdomi skundžiamu atsakovo nutarimo rezoliucinės dalies 4 ir 5 punktuose nustatyti patvarkymai dėl baudų išieškojimo. Skundžiamo atsakovo nutarimo vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla, šiuo atveju sukeltų didesnius neigiamus padarinius nei laikinas atsakovo nutarimo nevykdymas. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškos kategorijos bylose dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėjant bylas, susijusias su konkurencijos teisiniais santykiais (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS2-272/2006, 2008 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-438-06/2008, 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-296/2008 ir kt.). Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad ir nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutartis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo yra pripažintina teisėta ir pagrįsta.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta atsakovo argumentą, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės negalėjo būti taikomos, nes pareiškėjų prašymai dėl jų taikymo buvo pareikšti jau pasibaigus Konkurencijos įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje nustatytam terminui, per kurį šios baudos privalėjo būti sumokėtos. Kaip jau buvo minėta ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad skundo administraciniam teismui reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje. ABTĮ, kuris reglamentuoja administracinių bylų teiseną (procesą), nesieja šios procesinės teisės įgyvendinimo su kituose įstatymuose įtvirtintomis bei atsakovo nurodomomis aplinkybėmis. Todėl darytina išvada, jog nustačius, kad pareiškėjų prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atitinka ABTĮ 71 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, pirmosios instancijos teismas privalėjo juos vertinti ir nagrinėti.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutartis paliekama galioti nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.