Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-12-23 · Administracinė byla Nr. P-146-131-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-23
Bylos Nr.
P-146-131-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas
J. J.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P146-131/2011Procesinio sprendimo kategorija 80.3; 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-629-413/2006 pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Kauno skyriaus Santakos pensijų skyriaus 2005 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (13.36)-10V.S.-4789 ir VSDFV 2005 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (6.5)-I-6949 bei įpareigoti VSDFV Kauno skyriaus Santakos pensijų skyrių perskaičiuoti jo senatvės pensijos dydį, įvertinant invaliutiniais rubliais gautą atlyginimą. Paaiškino, kad 1984 m. kovo 11 d. iš savo darbovietės – Kauno televizorių gamyklos TSRS sąjunginio ūkiskaitinio užsienio prekybos susivienijimo „Technointorg“ siuntimu buvo komandiruotas darbui į TSRS Prekybos atstovybę Anglijoje, kur pradirbo iki 1987 m. kovo 20 d. Užsienyje darbo užmokestis jam buvo mokamas invaliutiniais rubliais, kurių santykis buvo lygus tarybiniams rubliams. 2005 metais kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydamas perskaičiuoti senatvės pensiją ir įvertinti pajamas, gautas 1984 - 1987 metais užsienyje. Atsakovai atsisakė patenkinti jo prašymą, motyvuodami tuo, kad nuo jo pajamų, gautų invaliutiniais rubliais, nebuvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ir į draudžiamąsias pajamas gautos pajamos Anglijoje nebuvo įskaičiuotos. Pareiškėjo manymu, tokie atsakovų argumentai nepagrįsti, kadangi pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą į asmens draudžiamąsias pajamas turėjo būti įtraukiamos visos darbo apmokėjimo rūšys, kurios pagal tuo metu galiojusias taisykles turėjo būti priskaičiuojamos, o ne sumokėti valstybinio socialinio draudimo įnašai. Šiuos įnašus turėjo paskaičiuoti ir sumokėti darbdavys. Jeigu pagal tuo metu galiojusias taisykles darbdavys ir buvo atleistas nuo valstybinio socialinio draudimo įnašų už darbuotoją, kuriam atlyginimas buvo mokamas invaliutiniais rubliais, Pensijų įstatymas nenumatė tokios situacijos, kad nurodytu atveju darbuotojas gautų sumažintą socialinę paramą nedarbo atveju. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 5 priedo 22 punktas prieštarauja aukštesnę galią turinčiam Pensijų įstatymui, todėl atsakovai juo vadovautis negalėjo.

Atsiliepimas

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pagal Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą (iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos – 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą) į asmens draudžiamąsias pajamas per laikotarpį iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (1991 m. birželio 1 d.) įtraukiamos visos darbo apmokėjimo rūšys, kurioms pagal tuo metu galiojusias taisykles turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai. Vadovaujantis Nuostatų 31 punktu ir 5 priedo 22 punktu, nuo apmokėjimo už darbą užsienyje invaliutiniais rubliais valstybinio socialinio draudimo įmokos neturėjo būti skaičiuojamos. Todėl, atsakovo manymu, ginčijami sprendimai yra teisėti, o pareiškėjo reikalavimas įtraukti užsienyje gautas pajamas invaliutiniais rubliais yra nepagrįstas.

Šalies argumentai

Atsakovas VSDFV su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pateikė argumentus, kurie yra iš esmės analogiški atsakovo nurodytiems argumentams.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą (iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusios įstatymo redakcijos 53 straipsnio 1 dalies 1 punktas) į asmens draudžiamąsias pajamas per laikotarpį iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., įtraukiamos visos darbo apmokėjimo rūšys, kurioms pagal tuo metu galiojusias taisykles turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai. Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 31 punkto (iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos 23 punkto 1 pastraipa) taisyklę asmens pajamos, nuo kurių iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, nurodytos šių Nuostatų 5 priede. Nuostatų 5 priedo „Asmens pajamos, nuo kurių iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (iki 1991 m. birželio 1 d.) neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos“ 22 punkte nurodytas apmokėjimas už darbą užsienyje užsienio valiuta, invaliutiniais rubliais, bonais ir kitokia nevalstybine tuometinės TSRS valiuta asmenims, dirbusiems buvusios TSRS įstaigose užsienyje arba tarptautinėse organizacijose, ir asmenims, dirbusiems užsienyje buvusios TSRS siuntimu. Nuostatų 32 punkte (iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos 23 punkto 2 pastraipa) nustatyta, kad į asmenų, dirbusių buvusios TSRS įstaigose užsienyje arba tarptautinėse organizacijose ir dirbusių užsienyje buvusios TSRS siuntimu, pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms pagal Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, įtraukiamos visų darbo apmokėjimo rūšių piniginės sumos, išmokėtos tuometine tarybine valiuta, jeigu pagal tuo metu galiojusias taisykles nuo jų turėjo būti skaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai. Pajamos, gautos užsienio valiuta, neįtraukiamos. Sisteminė ir lingvistinė šių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju į draudžiamąsias pajamas pensijai gauti galėjo būti įtrauktos visų darbo apmokėjimo rūšių piniginės sumos, išmokėtos tuometine tarybine valiuta, jeigu nuo jų turėjo būti skaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai, išskyrus atvejus, nurodytus Nuostatų 5 priede. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui be gaunamo atlyginimo Lietuvoje (b. l. 57), tarnybinės komandiruotės užsienyje metu (1984 - 1987 metais) buvo papildomai mokamas atlyginimas invaliutiniais rubliais, nuo kurio nebuvo skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos (b. l. 26, 29). Todėl pagal Nuostatų 5 priedo 22 punktą toks darbo užmokestis į asmens draudžiamąsias pajamas nebuvo įtraukiamas, ir darbdavys neturėjo teisinio pagrindo iš jo išskaičiuoti valstybinio socialinio draudimo įmokas.

Įvertinęs įrodymų visetą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas.

III.

J. J. 2011 m. kovo 17 d. pateikė prašymą, kurį 2011 m. gruodžio 5 d. patikslino, prašydamas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-629-413/2006, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktuose numatytais pagrindais.

Pareiškėjas nurodo, kad į savo 2010 m. spalio 8 d. kreipimąsi 2011 m. sausio 28 d. gavo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsakymą (toliau – ir SADM raštas), kuriame nurodoma, jog Visos Sąjungos centrinės tarybos profesinių sąjungų prezidiumo 1974 m. lapkričio 22 d. nutarimu patvirtintas Apdovanojimų,premijų ir kitų išmokų rūšių, nuo kurių ne­skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, sąrašas (toliau – ir 1974 m. Sąrašas), nors ir yra baigtinis, tačiau nėra išsamus ir neapima visų įmanomų išmokų. Pareiškėjas pabrėžia, kad 1974 m. Sąraše nėra nurodoma, jog užsienio va­liuta gautas atlyginimas yra nedraudžiamosios pajamas. Todėl mano, kad apmokėjimas už darbą užsienio valiuta yra draudžia­mosios pajamos. SADM rašte taip pat klaidingai aiškinamas TSRS ministrų tarybos 1972 m. pa­tvirtintų Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarkos nuostatų 129 punktas. Pareiškėjo nuomone, šis punktas nurodo, kad pagal tuo metu galiojusias taisykles atlyginimas, mokamas užsienio valiuta, buvo draužiamosios pajamos. SADM rašte aiškinama,kad 1957 m. TSRS Ministrų tarybos darbo ir darbo užmokesčio klausimų valstybės komiteto paaiškinimas ir 1997 m. Ru­sijos Federacijos pensijų fondų asociacijos raštas patvirtina, jog pensijai paskaičiuoti buvo vertinamas užmokestis, gautas tarybine valiuta. Dėl tokio aiškinimo pareiškėjas pažymi, kad raštai ir paaiškinimai nėra norminiai teisės aktai. SADM nenurodė tuo metu galiojusių teisės aktų pavadinimų ir straips­nių (punktų), kuriais vadovaujantis teigiama, jog pensi­jai paskaičiuoti buvo vertinamas tik darbo užmokestis, gautas ta­rybine valiuta. Be to, SADM nesuteikė jokios papildomos informacijos, patvirtinančios, jog atlyginimas, mokamas užsienio valiuta, pagal tuo metu galiojančias taisykles buvo nedraudžiamosios pajamos. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija,vadovaudamasi vien tvirtinimu, jog pagal tuo metu ga­liojusias taisykles nuo užsienio valiutos neturėjo būti skaičiuo­jamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, neturėdama tai pa­tvirtinančių teisės aktų, negalėjo įtraukti į Valstybinio sociali­nio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 32 punktą bei šių Nuostatų 5 priedo 22 punktą nuostatą, kad nuo atlyginimo už dar­bą, gauto užsienio valiuta, neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio sociali­nio draudimo įmokos.

Pareiškėjas nurodo, kad 2011 m. vasario 15 d. internetu susipažino su SSSR Ministrų Tarybos valstybinio komiteto darbo ir darbo užmokesčio klausimais 1974 m. gruodžio 25 d. nutarimu Nr. 365 patvirtintomis Taisyklėmis dėl ta­rybinių darbuotojų, dirbančių užsienyje, darbo sąlygų (toliau – ir 1974 m. Taisyklės), kurios galiojo pareiškėjo tarnybinės komandiruotės metu. Teigia, kad atitiko minėtų 1974 m. Taisyklių 1 punkto g) papunkčio reikalavimus, t. y. buvo tarybinis specialistas, išsiųstas į užsienį aptarnauti iš SSSR eksportuojamą techniką. 1974 m. Taisyklių 42 punkte nurodoma, kad SSSR įstaigų užsienyje socialiniam draudimui darbuotojų, išsiųstų iš SSSR, taip pat priimtų į darbą ten į eta­tines pareigas, iš jų šeimos narių tarpo atitinkamos ministerijos ir žinybos sumoka SSSR centralizuota tvarka draudimo įmokas tais procentais, kurie yra nustatyti SSSR Vyriausybės nuo darbo užmokesčio sumos, kuri išmokama nurodytiems darbuotojams tarybine ir užsienio valiuta. Pareiškėjo teigimu, tai rodo, kad nuo jam išmokėto atlyginimo tary­bine valiuta ir nuo išmokėto atlyginimo užsienio valiuta buvo pri­skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, kad per visą komandiruo­tės laikotarpį jis buvo socialiai draustas, todėl už 1984 - 1987 me­tų laikotarpį draudžiamosios pajamos jam yra sumažintos neteisėtai, nes į draudžiamąsias pajamas neįtrauktas darbo užmokestis, gautas užsienio valiuta. Pažymi, kad pagal tuo metu galiojusių Valstybinių pensijų skyrimo ir mo­kėjimo nuostatų, patvirtintų TSRS Ministrų Tarybos 1972 m. rugpjū­čio 3 d. nutarimu Nr. 590, 124 punktą į uždarbį pensijai apskaičiuoti įskaitomos visos darbo užmokesčio rūšys, kurioms pagal galiojančias taisykles priskaitomi draudimo įnašai, išskyrus darbo užmokestį už viršvalandžius, už antraeiles pareigas ir visokias vienkartinio pobūdžio išmokas. Pagal šiuo metu galiojančio Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalį į asmenų draudžiamąsias pajamas per laikotarpį iki 1991 m. birželio 1 d. įtraukiamos visos darbo apmokėjimo rūšys, kurioms pagal tuo metu galiojusias taisykles turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai. Iš to matyti, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 32 punkto dalis ir šių Nuo­statų 5 priedo 22 punktas prieštarau­ja tuo metu galiojusių 1974 m. Taisyklių 42 punktui ir dabar galiojančio Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punktui, kuris deklaruoja, kad iki 1991 m. birželio 1 d. į draudžiamąsias pajamas įtraukiamos visos darbo apmokėjimo rūšys, kurioms pagal tuo metu galiojusias taisykles turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio drau­dimo įnašai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Procesą atnaujinti atsisakytina.

Įvertinus tai, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinio pobūdžio procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis įstatyme nustatytos tvarkos – t. y. per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą, priešingai nei peržiūrint bylą apeliacine tvarka, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje.

Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-629-413/2006 yra grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktuose numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujintas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant proceso atnaujinimo šiuo pagrindu, būtina nustatyti, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo ir procesinio sprendimo priėmimo metu; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes, galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P15-60/2006, Nr. P6-169/2007, Nr. P556-68/2008, Nr. P525-222/2009, Nr. P858-43/2010 ir kt.). Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą, būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).

Pareiškėjas kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę, taip pat kaip aplinkybę, sąlygojusią esminį byloje taikytų materialinės teisės normų pažeidimą, kurios pagrindu turėtų būti atnaujintas procesas šioje administracinėje byloje, nurodo Taisyklių dėl ta­rybinių darbuotojų, dirbančių užsienyje, darbo sąlygų, patvirtintų SSSR Ministrų Tarybos valstybinio komiteto darbo ir darbo užmokesčio klausimais 1974 m. gruodžio 25 d. nutarimu Nr. 365, gavimą. Tačiau iš esmės savo prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas ginčija norminio teisės akto – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų – teisėtumą. Teigia, kad Nuostatų 32 punkto dalis ir šių Nuo­statų 5 priedo 22 punktas prieštarau­ja pareiškėjo tarnybinės komandiruotės metu galiojusių 1974 m. Taisyklių 42 punktui ir šiuo metu galiojančio Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punktui.

Iš administracinės bylos Nr. I-629-413/2006, kurios procesą prašoma atnaujinti, medžiagos matyti, kad pareiškėjo ginčyti VSDFV Kauno skyriaus Santakos pensijų skyriaus 2005 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr. (13.36)-10V.S.-4789 ir VSDFV 2005 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. (6.5)-I-6949 buvo priimti vadovaujantis 1994 m. liepos 18 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu Nr. I-549 ir galiojančių Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 23 punktu bei šių Nuo­statų 5 priedo 22 punktu. Kauno apygardos administracinis teismas, priimdamas 2006 m. birželio 9 d. sprendimą (b. l. 102-104), taip pat taikė paminėtas Nuostatų normas, abejonių dėl šių normų teisėtumo neturėjo ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytos konstitucinės priežiūros procedūros neinicijavo. Teisėjų kolegijos vertinimu, Kauno apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą Nr. I-629-413/2006, taikė tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, ir jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad nagrinėjęs bylą teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, nėra.

Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomos Taisyklės dėl ta­rybinių darbuotojų, dirbančių užsienyje, darbo sąlygų jau egzistavo administracinės bylos Nr. I-629-413/2006 nagrinėjimo metu, todėl pareiškėjas turėjo galimybę su jomis susipažinti ir, esant reikalui, remtis nagrinėjant bylą iš esmės. Tačiau pareiškėjas to nepadarė, nors jokių kliūčių rinkti informaciją, reikalingą jo skundo pagrindimui, pareiškėjas neturėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas, jo paties teigimu, sužinojo apie 1974 m. Taisykles iš interneto (o ne iš Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsakymo į pareiškėjo paklausimą), taigi objektyviai jis ir anksčiau, bylos nagrinėjimo iš esmės metu turėjo galimybę susipažinti su 1974 m. Taisyklių turiniu. Tokiu būdu nėra vienos iš aukščiau paminėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotų sąlygų pripažinti aptariamą aplinkybę (t. y. kad pareiškėjas tik po bylos išnagrinėjimo sužinojo apie 1974 m. Taisykles) naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų taikymo prasme).

Remiantis išdėstytais motyvais, konstatuotina, kad pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktuose numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo. Todėl jo prašymas netenkintinas, atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-629-413/2006 atsisakytina (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo J. J. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-629-413/2006 pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėAnatolijus Baranovas