Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 27 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-322-44-2005 pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovams J. Z. , A. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas išsprendė ne visus pareiškėjos prašymus, t. y. nenagrinėjo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir tokiu būdu pažeidė CPK 148 straipsnio 1 dalies reikalavimus.Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kur išaiškinta, jog procesas turi būti atnaujintas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių byloje priimti teismų sprendimai gali būti neteisėti, bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas turi būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste. Naujai paaiškėjusi situacija leidžia manyti esant labai tikėtina, kad 1992 m. balandžio 29 d. dovanojimo sutartis realiai nebuvo įregistruota, nes ją 11 metų atsakovė J. Z. slėpė, o nuosavybės teises įregistravo tik 2003 m. sausio 13 d., apie ką liudija nuosavybės teisės pažymėjimas. Jeigu šios aplinkybės būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitoks sprendimas netaikant ieškinio senaties, nes pagrindinis teismo motyvas buvo susijęs su ieškinio senaties termino praleidimu, nurodant, kad pareiškėja yra teisininkė ir pagal savo profesinį išsilavinimą turėjo galimybę žinoti apie viešą ginčo sandorio įregistravimą 1992 m. balandžio 29 d. Todėl naujai paaiškėjusi aplinkybė, jog 1992 m. vasario 27 d. dovanojimo sutartis nebuvo 1992 m. balandžio 29 d. įregistruota yra esminė ir naujai paaiškėjęs rašytinis įrodymas yra tiesiogiai susijęs su įrodinėjama aplinkybe.Teismas sprendime motyvuojamoje dalyje nenurodė argumentų dėl pareikšto materialinio teisino reikalavimo pagrįstumo, neanalizavo ir neįvertino dovanojimo sutarties, o sprendimą motyvavo tik ieškinio senaties taikymu. Faktinių aplinkybių, susijusių su ieškinio senaties taikymu, konstatavimas yra reikšmingas tinkamam proceso teisės normų taikymui ir bylos išsprendimui iš esmės.

Pareiškėja žinojo visą informaciją apie teisėtą ginčo buto, kurį J. Z. dovanojo jos motina G. K. 1992 m. vasario 27 d. dovanojimo sutartimi, perleidimą jau pradėdama teismo procesą pradiniu ieškiniu. Jai buvo gerai žinoma ir aplinkybė, jog paminėtoji dovanojimo sutartis (sandoris) buvo įregistruotas 1992 m. balandžio 29 d. VĮ Registrų pateikus sutarties originalą, kurį, pasidarę kopiją VĮ Registrų centro darbuotojai, grąžino atsakovei. Atskirojo skundo teiginiai, jog dovanojimo sutarties originalas turėjo būti paliktas Registrų centre registruojant sutartį, negali būti siejamas su atsakovės veiksmais. Ieškinys buvo atmestas dėl neįrodytumo visapusiškai išnagrinėjus bylą. Buvo nustatytas dovanotojos G. K. veiksnumas sudarant buto dovanojimo sutartį. Nagrinėjant šią civilinę bylą, buvo taip pat nustatyta, kad pareiškėja praleido ieškininės senaties terminą. Todėl ieškinys buvo atmestas pagrįstai bei teisėtai ir proceso atnaujinimas CPK 366 straipsnio pagrindu yra negalimas. Pareiškėja elgiasi nesąžiningai ir kelia reikalavimus tik bandydama vilkinti jos prievolių, susijusių su neleidimu atsakovui A. V. naudotis jam 2003 m. sausio 17 d. pirkimo -pardavimo sutartimi perleistu ginčo butu, vykdymą

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 str., 320 str. 1 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Šioje byloje sprendžiami klausimai, susiję su proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančių teisės normų taikymu, kadangi kreipdamasi į teismą dėl proceso atnaujinimo Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-322-44/2005 CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, pareiškėja prašė panaikinti 2005 m. lapkričio 23 d. teismo sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas, ir priimti naują - ieškinį patenkinti. Nurodė, kad minėtame Vilniaus apygardos teismo sprendime ieškinio atmetimas iš esmės grindžiamas praleistais ieškinio senaties terminais. Taip pat nurodė, kad nagrinėjant kitą civilinę bylą tarp tų pačių šalių, naujai paaiškėjo esminė bylos aplinkybė, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu, t. y. atsakovės J. Z. atstovas pateikė antrąjį ginčo buto dovanojimo sutarties originalą, kuris turėjo būti atsakovės paliktas viešame registre dar 1992 m. balandžio 29 d. registruojant buto dovanojimo sutartį, nes pagal tuo metu galiojusius įstatymus registracijai viešam registrui turėjo būti pateiktas dovanojimo sutarties egzempliorius. Tai reiškia, kad ginčo sutartis teismo nurodytu laiku nebuvo pateikta ir negalėjo būti įregistruota viešame registre, todėl pareiškėja (įstatyminė ieškovės G. K. atstovė) negalėjo iki ieškinio pareiškimo žinoti apie dovanojimo sutarties buvimą, nes butas buvo registruotas ieškovės G. K. vardu, taigi, esant šiai aplinkybei, pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimą, neturėjo pagrindo teigti, jog ieškovė praleido senaties terminą ieškiniui pareikšti.

Nagrinėjant atskirąjį skundą spręstina, ar pirmosios instancijos teismas, netenkinęs prašymo dėl bylos atnaujinimo, teisingai įvertinto pareiškėjos nurodytas naujai paaiškėjusias aplinkybes.

Kaip pagrįstai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika remdamasis pirmosios instancijos teismas nurodė, naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis gali būti pripažįstami tik konkretūs juridiniai faktai (įvykiai, veiksmai, būsenos), kuriems esant civiliniai teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia. Pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas. Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas naujai paaiškėjusiomis bylos aplinkybėmis pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios yra įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje arba tokio dalyko svarbi dalis. Pagrindinis kriterijus, apibūdinantis naujai paaiškėjusią esminę bylos aplinkybę, yra reikalavimas, kad tokia aplinkybė būtų egzistavusi bylos, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo metu. Esant tokiai aplinkybei, svarbu, kad ji ne tik nebuvo, bet ir negalėjo būti žinoma bylos nagrinėjimo metu asmeniui, kuris remiasi šia aplinkybe prašyme dėl proceso atnaujinimo, t. y. turi būti vertinami ne tik subjektyvūs, bet ir objektyvūs sužinojimo kriterijai. Ne bet kokia naujai paaiškėjusi aplinkybė yra reikalavimo dėl proceso atnaujinimo pagrindas, o tik tokia, kuri turi esminę reikšmę bylai, t. y. didelis konkrečių faktinių duomenų nuo anksčiau turėtų skirtumas, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Medas“ v. UAB „Čeltaura“; bylos Nr. 3K-3-458/2004, 2008 m. sausio 21 d. d. nutartis civilinėje byloje BAB „Statūna“ v. UAB ,,Parama” ir kt.; bylos Nr. 3K-7-57/2008).

Taip pat konstatuotina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose nustatyta teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą. Šis institutas negali būti naudojamas kaip priemonė vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą. Asmuo, prašantis atnaujinti procesą, privalo elgtis sąžiningai ir šiuo institutu nepiktnaudžiauti. Vertindama proceso atnaujinimo instituto paskirtį ir šalių pareigą sąžiningai rūpintis savo teisių gynyba, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prašomoje atnaujinti civilinėje byloje, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, priešingai nei teigia pareiškėja, visapusiškai išnagrinėję bylą, atmetė ieškinį dėl to, kad nebuvo įrodytas ieškinio pagrindas, ir tik vienas iš savarankiškų pagrindų, dėl kurių ieškinys minimu atveju galėjo būti atmestas – praleistas ieškinio senaties terminas. Kadangi pareiškėjos nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas vertintinas bylos aplinkybių kontekste, siekiant išaiškinti, ar nurodyta aplinkybė leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo sprendimų (nutarčių) teisėtumu ir pagrįstumu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog net ir laikant, kad senaties terminas nebuvo praleistas, ieškinio pagrįstumas prašomoje atnaujinti byloje išlieka nepakitęs. Todėl darytina išvada, jog pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės negali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis, nes jos neatitinka visų minėtų įstatyme numatytų požymių, būtent – naujai paaiškėjusi aplinkybė turi esminę reikšmę bylai (CPK 366 str. 1 d. 2 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad atmestinas apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą prašomoje atnaujinti byloje, nepagrįstai nepasisakė dėl dovanojimo sutarties, nes ši aplinkybė galėtų būti svarstoma tuo atveju, jei procesas būtų atnaujintas. Ne mažiau svarbu pažymėti ir tą aplinkybę, jog tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad ieškovė G. K. , sudarydama dovanojimo sutartį, suprato savo veiksmų reikšmę ir galėjo juos valdyti, taigi apie sutarties sudarymo faktą žinojo nuo šio sandorio sudarymo momento (t. 3, b. l. 145, 235). Dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios spendžiama pagal tai, kada apie savo teisės pažeidimą sužinojo ar turėjo sužinoti ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, nepaisant to, kad jį atstovauja įstatyminis atstovas (CPK 54 str.). Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėja V. Z. nagrinėjant bylą buvo G. K. atstovė pagal įstatymą, t. y. nebuvo proceso šalis, o tik atstovavo ieškovei ir jos vardu turėjo teisę atlikti visus procesinius veiksmus, kuriuos atlikti teisė priklausė atstovaujamajai, išskyrus įstatymų numatytas išimtis (CPK 54 str. 1 d.). Nustačius, jog G. K. turėjo žinoti apie sudarytą dovanojimo sutartį nuo jos sudarymo momento, jos atstovės V. Z. sužinojimo momentas ieškinio senaties termino pradžiai nėra reikšmingas (CPK 185 str.). Tačiau kartu atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas analizavo pareiškėjos sužinojimo apie ginčo dovanojimo faktą ir nurodė, jog pareiškėja nepaneigė atsakovės J. Z. teiginių, kad apie dovanojimo sutartį V. Z. buvo pranešta 1996 m. (t. 3, b. l. 143), t. y. senaties terminas ieškiniui pareikšti buvo praleistas skaičiuojant jį ir nuo to laiko.

Atskirajame skunde taip pat teigiama, jog dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių tikėtina, kad 1992 m. balandžio 29 d. dovanojimo sutartis realiai nebuvo įregistruota, o J. Z. nuosavybės teises įregistravo tik 2003 m. sausio 13 d. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad 1992 m. vasario 27 d. dovanojimo sutarties pagrindu ginčo butą J. Z. nuosavybės teise valdė nuo 1992 m. balandžio 29 d. (t. 1, b. l. 6). Pažymėtina, kad pareiškėja nesikreipė į tuometinę Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonę (dabar – VĮ Registrų centras) dėl šio įrašo neteisėtumo, šis įrašas yra nenuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, todėl laikytina, jog yra galiojantis ir pagrindo juo abejoti nėra. Savo poziciją pareiškėja grindžia 1964 m. redakcijos CK 282 ir 255 straipsniais ir teigia, kad J. Z. priklausęs dovanojimo sutarties egzempliorius turėjo likti VĮ Registrų centre, o ne pas atsakovę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjos nurodytose normose nustatyta gyvenamojo namo (jo dalies) dovanojimo sutarties rašytinė notariškai patvirtinta forma bei registracijos taisyklės, tačiau nekalbama apie tokios sutarties buvimo vietą po jos įregistravimo. Kitų įrodymų bei argumentų, patvirtinančių poziciją, jog 1992 m. vasario 27 d. sutartis nebuvo įregistruota 1992 m. balandžio 29 d., pareiškėja nepateikė.

Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo jos prašymo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad skundžiama nutartimi nagrinėtas klausimas dėl proceso atnaujinimo, o laikinųjų apsaugos priemonių klausimo nagrinėjimas proceso atnaujinimo klausimo išsprendimo teisingumo ir pagrįstumo neįtakojo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos nutartį dėl šios aplinkybės nėra pagrindo.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pareiškėjos atskirojo skundo netenkina, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą (CPK 329 str. 1 d.).

Atsakovai J. Z. ir A. V. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo priteisti iš apeliantės išlaidas advokato pagalbai apmokėti, kartu su atsiliepimu pateikia tokias išlaidas patvirtinančius įrodymus - du advokato K. Rakausko išduotus pinigų priėmimo kvitus. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacine tvarka nagrinėja neįsiteisėjusias pirmosios instancijos teismo nutartis (CPK 301 str. 1 d.). Byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teisme buvo pateikti minėtas išlaidas patvirtinantys įrodymai bei prašymas jas priteisti, todėl apeliacinės instancijos teismas, neturi teisės spręsti klausimo dėl atsakovų išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.