Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. ir nukentėjusiosios D. R. apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 236 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal BK 245 str. laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę, ir paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., 65 str. 1 d. 1 p. b p. p., 2 d., ši bausmė subendrinta su 2014 m. gegužės 12 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes iš dalies sudedant, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta neatliktos bausmės dalis, laisvės apribojimo bausmę keičiant laisvės atėmimu, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams ir 376,51 Eur bauda.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 6 p., 8 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį dalyvauti elgesio pataisos programoje ir viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

R. R., vadovaujantis BK 37 str., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 140 str. 2 d., ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.

R. R. pagal BK 235 str. 1 d. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Priteista iš R. R. D. R. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 753,01 Eur advokato atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. R. nuteistas už tai, kad, esant 2014 m. liepos 6 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nutarčiai įpareigoti jį laikinai išsikelti iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), neatimant teisės patekti į ūkinį pastatą ir ten esančias dirbtuves, šiam įpareigojimui galiojant iki baudžiamosios bylos Nr. 82-1-0549-14 dėl fizinio skausmo sukėlimo D. R. nagrinėjimo pabaigos, nevykdė nesusijusio su bausmėmis teismo sprendimo, t. y. 2014 m. liepos 8 d., apie 23 val. 30 min., neteisėtai lankėsi teismo nutartyje nurodytame gyvenamajame name.

Be to, R. R. nuteistas už tai, kad 2014 m. liepos 9 d. 14 val. 10 min., būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 236 str. už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, melagingai įskundė nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, t. y. melagingai pranešė ikiteisminio tyrimo įstaigai apie tai, kad 2014 m. liepos 4 d., apie 14 val., namuose, kilusio konflikto su žmona D. R. metu žmona jam perbrėžė kairės pusės skruostą, taip sukeldama jam fizinį skausmą, tuo pačiu prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą ir D. R. patraukti baudžiamojon atsakomybėn, prieš tai suklastojęs įrodymus asmens baudžiamajam persekiojimui pradėti, t. y. pats tyčia susižalojęs sau veidą, dėl ko buvo pradėtas D. R. baudžiamasis persekiojimas.

Nukentėjusioji skunde nurodo, kad su 2015 m. spalio 9 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu dalyje dėl R. R. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 str. ir civilinio ieškinio nesutinka. Mano, kad teismas nepagrįstai atleido R. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 str. 2 d. ir be pagrindo atmetė jos ieškinį dėl patirtos turtinės žalos atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. R. ir nukentėjusiosios D. R. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 324 str. 6 d. apeliacinės instancijos teismas gali (bet neprivalo) atlikti įrodymų tyrimą, ir tai daroma tais atvejais, kai to reikia – pavyzdžiui, pateikiami nauji įrodymai, papildomai apklausiami liudytojai, jei jų apklausos nebuvo pakankamai išsamios, tiriami byloje esantys įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti reikšmingas aplinkybes, tačiau pirmosios instancijos teismas šių įrodymų netyrė. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu R. R. gynėjas prašė apklausti V. M. ir K. U., jokių aiškių aplinkybių, dėl kurių reikėtų atlikti šių liudytojų apklausas, nei apeliantas R. R., nei jo gynėjas nenurodė. Kaip matyti iš 2015 m. gegužės 13 d. teisiamojo posėdžio protokolo, apklausiant liudytoją T. M., R. R. ir jo gynėjui buvo suteikta galimybė liudytojui užduoti klausimus (2 t., 50 b. l.), o apklausti Šiaulių AVPK Raseinių r. PK viršininką K. U. šiuo atveju netikslinga, nes dokumentų turinys, kuris buvo vizuojamas K. U., nėra ginčijamas. Todėl apelianto skundo prašymas atlikti įrodymų tyrimą netenkinamas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareigūnai V. M. ir T. M. pateikė tarnybinius pranešimus, kaip to reikalauja Policijos patrulių veiklos instrukcija, pranešimai yra išsamūs ir aiškūs, surašyti įvykio dieną, PK viršininkas K. U. susipažinimo su jais faktą patvirtino savo parašu, o apelianto teiginiai dėl to, kad šie pranešimai galėjo būti rengiami po 2014 m. liepos 9 d. R. R. pasirašyto protokolo-pareiškimo, laikytini deklaratyviais, nes yra pagrįsti tik prielaidomis. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareigūnų suinteresuotumą neteisingai apkaltinti R. R.. Taip pat pastebėtina, kad R. R. apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo ir įteikimo valandos nei patvirtina, nei paneigia R. R. kaltę. Byloje esant duomenų, kad R. R. savo parašu patvirtino, jog nuosprendžio nuorašas jam buvo įteiktas 2015 m. spalio 9 d. (2 t., 147 b. l.), plačiau dėl minėto skundo argumento nepasisakoma.

Skundo argumentus dėl apribotų galimybių pasirengti gynybai apeliantas jau buvo išdėstęs 2014 m. lapkričio 18 d. vykusiame teisiamajame posėdyje, sprendžiant klausimą dėl prokurorės šališkumo ir baudžiamosios bylos perdavimo prokurorui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šiuos R. R. argumentus pagrįstai atmetė (1 t., 167–173 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad 2014 m. rugsėjo 3 d. įtariamasis R. R. ir jo gynėjas pateikė prašymus leisti susipažinti su bylos medžiaga ir daryti medžiagos kopiją, ją parengus, įteikti įtariamajam (1 t., 111–112 b. l.). Teisę susipažinti su bylos medžiaga R. R. galėjo įgyvendinti iki 2014 m. rugsėjo 9 d. 10 val. jam ir jo gynėjui siųstame pranešime nurodytu adresu (1 t., 110 b. l.). 2014 m. rugsėjo 9 d. R. R. buvo įteikta visa ikiteisminio tyrimo baudžiamosios bylos kopija (1 tomas 115 lapų) ir kompaktinė plokštelė su vaizdo įrašo kopija iš policijos tarnybinio automobilio registratoriaus, tai savo parašu patvirtino pats R. R. (1 t., 116 b. l.). Jokie prašymai pratęsti susipažinimo su medžiaga terminą pateikti nebuvo. Esant tokioms aplinkybėms, R. R. skundo argumentas, kad jam apskritai nebuvo suteikta teisė pasinaudoti BPK 218 str. nustatytomis teisėmis, atmetamas kaip nepagrįstas.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinių skundų motyvus įrodymų vertinimo aspektu sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad R. R. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d., yra įrodyta, jis taip pat pagrįstai nuteistas pagal BK 236 str. 2 d. ir BK 245 str. Pažymėtina, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (ne tik nukentėjusiosios ir policijos pareigūnų parodymus, bet ir kitų liudytojų bei paties nuteistojo parodymus, rašytinius įrodymus) tiek atskirai, tiek šių įrodymų visumą, argumentuotai nurodė, kodėl ir kokia apimtimi jais remiasi, todėl apelianto R. R. skundo argumentas, kad jo kaltė pagrįsta tik nukentėjusiosios bei policijos pareigūnų parodymais laikytinas nepagrįstu.

Dėl R. R. nuteisimo pagal BK 236 str. 2 d.

Sprendžiant klausimą dėl R. R. nuteisimo pagal BK 236 str. 2 d., pirmiausia pažymėtina, kad D. R. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog liepos 4 d. R. R. skruoste negalėjo būti nubrozdinimų, nes ji net rankų nebuvo pakėlusi į viršų, o ją įsodinant į kėdę R. R. neprisilietė prie aplūžusios kėdės, nebuvo nugriuvęs, jo veidas nebuvo sužalotas, tik kai tą pačią dieną matė vyrą atvykstant į ligoninę, pastebėjo, kad jo veide lyg ir nubrėžimas (2 t., 47 b. l.). Šiuos D. R. parodymus patvirtina kiti byloje esantys duomenys. Liudytojas R. R. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad atvykus policijai jis atrakino duris ir tada matė tėvo veidą, su pastaruoju buvo viskas gerai, veidas nebuvo nubraižytas, tėvą matė maždaug 4 m atstumu, vienas pareigūnas su tėvu liko stovėti netoli ūkinio pastato (2 t., 48 b. l.). Iš byloje esančių fotonuotraukų, kuriuose užfiksuotas nuteistasis R. R. lauke šalia pareigūno ir tarnybinio automobilio, matyti, kad 2014 m. liepos 4 d. 13.53.34 val. ir 13.54.46 val. ant nuteistojo R. R. skruosto buvo matomas tik paraudimas (2 t., 34–35 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu parodžius šias nuotraukas ekspertui, šis taip pat nurodė, kad yra matomas paraudimas, o kad šiuo atveju yra kraujosruva, ekspertas negalėjo patvirtinti (2 t., 108 b. l.). 2014 m. liepos 4 d. tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad kai R. R. išėjo iš ūkinio pastato, pareigūnas V. M. pastebėjo, jog nežymiai kraujuoja kairysis R. R. skruostas, paklausus, iš kur įbrėžimas, R. R. atsakė, kad konflikto metu su nagu jam į skruostą įbrėžė žmona, tačiau prieš užeinant į ūkinį pastatą R. R. skruostas nekraujavo, o buvo tik nežymiai paraudęs (1 t., 30 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. M. dar kartą patvirtino tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes, nurodydamas, kad atvažiavęs R. R. sutiko kieme ir pastarojo skruoste nebuvo jokio įbrėžimo, tik lyg paraudimas galėjo būti, bet kraujas tikrai nebėgo, kieme su juo (R. R.) visą laiką ir bendravo, tarp jų atstumas buvo iki 0,5–1 m, bendraujant jam su R. R. kieme, pastarasis nuėjo į ūkinį pastatą, kur užtruko kelias sekundes, ir pastarajam išėjus, jau buvo įbrėžtas skruostas. Liudytojas patvirtino, kad į ūkinį pastatą R. R. įėjo vienas, jis (liudytojas) stovėjo prie automobilio priekio, o automobilyje esantis vaizdo registratorius buvo atsuktas į jų pusę ir viską filmavo. Liudytojas taip pat parodė, jog tik išėjęs iš ūkinio pastato R. R. padarė vieną judesį – lyg ranką pridėjo prie skruosto, liudytojui atrodė, kad R. R. pats persibrėžė skruostą (2 t., 50 b. l.). Pastebėtina, kad pats R. R. nurodė, kad ūkiniame pastate matė paraudimą veide, o išėjęs iš ūkinio pastato perbraukė dar kartą per skruostą (2 t., 110–111 b. l.). Liudytojas A. J. parodė, kad jam išėjus laukan, kolega atkreipė jo dėmesį, kad, pastarojo vertinimu, R. R. pasidarė susižalojimą veide, kad buvo įėjęs į patalpą, o iš jos R. R. išėjus jis pastebėjo ant pastarojo veido įbrėžimą, kurio iki tol nebuvo. Pareigūnas pažymėjo, kad šviežią įdrėskimą ant R. R. veido pamatė sulaikant (2 t., 86–87 b. l.).

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad R. R. skruostą susižalojo pats, o ne buvo sužalotas savo žmonos D. R., kaip jis nurodė 2014 m. liepos 9 d. protokole-pareiškime, taip melagingai įskųsdamas nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. R. pripažino kaltu pagal BK 236 str. 2 d.

Dėl R. R. nuteisimo pagal BK 245 str.

BK 245 str. numatyta nusikalstama veika (baudžiamasis nusižengimas) yra teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas. Šios baudžiamojo įstatymo normos saugoma vertybė – įsiteisėjusių teismo sprendimų privalomumas, kuris reiškia, kad teismo sprendime nustatytų nurodymų privalo paisyti visi fiziniai ir juridiniai asmenys.

Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 6 d. nutarties rezoliucinėje dalyje buvo aiškiai nurodyta, kad R. R. yra įpareigojamas išsikelti iš gyvenamojo namo, neatimant tik teisės patekti į ūkinį pastatą ir ten esančias dirbtuves. Ta pačia nutartimi R. R. taip pat buvo įpareigotas nesiartinti prie D. R., nebendrauti ir neieškoti ryšių su ja (1 t., 76 b. l.). R. R. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad liepos 6 d. nutartis jam buvo įteikta, joje buvo nurodyta išsikraustyti ir neturėti jokių kontaktų su D. R., ką reiškia nutartis, pats nesiaiškino (2 t., 111 b. l.). Nors R. R. teigė, kad sąlygą išsikelti suprato taip, jog gyventi name negali, tačiau gali į jį patekti (2 t., 111 b. l.), pažymėtina, jog teismų praktikoje apie kaltininko kaltės formą ir jos turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į padaryto nusikaltimo objektyvias aplinkybes.

Teisiamojo posėdžio metu R. R. teigė, kad į namus ėjo kelis kartus pasiimti baldų, daiktų (2 t., 111 b. l.). Nesurašius Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 5-V-1115 patvirtintame „Smurtautojo iškeldinimo tvarkos apraše“ numatytų priedų, susijusių su teismo nutarties išaiškinimu ir jos vykdymu, R. R. iš tiesų nebuvo informuotas, kad ateityje, norėdamas pasiimti asmeninius daiktus, dokumentus ir kitus daiktus, dėl kurių smurtą patyręs asmuo neprieštaraus, turi kreiptis į koordinuojantį darbuotoją (2 t., 121 b. l.). Tačiau nagrinėjamu atveju nuteistojo R. R. versiją, kad jis į namą ėjo tik pasiimti daiktų, paneigia R. R. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kad per tą laiką, kol pastarojo mama buvo užsienyje, tėvas gyveno namuose, o policiją iškvietė, kai vakare, apie 23 val., važiavo pro šalį ir tėvo kambaryje pamatė mirgant televizorių (2 t., 48–49 b. l.). Liudytojai T. M. ir A. U. patvirtino, kad 2014 m. liepos 8 d. R. R. rado minėto namo kambaryje (2 t., 49–50 b. l.). Be to, pats R. R. teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad savo kambaryje žiūrėjo televizorių ir parodė, jog bandė namuose miegoti (2 t., 111 b. l.). Taigi, nors R. R. suprato, jog nutartimi jam skirtas įpareigojimas reiškia, kad jis turi išsikraustyti ir name gyventi negali, aptartos aplinkybės rodo, kad šio įpareigojimo jis sąmoningai nevykdė. Esant tokioms aplinkybėms, R. R. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 245 str., padarymą.

Dėl BK 37 str. taikymo

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. liepos 4 d. konfliktinė situacija tarp sutuoktinių nuteistojo R. R. ir nukentėjusiosios D. R. pastarųjų namuose iš tikrųjų buvo, šios aplinkybės iš esmės neneigia ir pats apeliantas R. R.. Tačiau jis nesutinka su ta aplinkybe, kad konflikto metu tyčia sugriebęs nukentėjusiąją už rankos, jis pargriovė pastarąją ant fotelio ir užlaužė jai rankas už nugaros, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. Apeliaciniame skunde aukštesnės instancijos teismui nuteistasis savo nekaltumą grindžia policijos pareigūnų parodymų nepatikimumu ir nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumu, t. y. jis teigia, kad D. R. parodymai ikiteisminio tyrimo metu skyrėsi nuo duotų teisiamojo posėdžio metu. Kolegijos nuomone, šis apeliacinio skundo motyvas yra nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis

Kaip matyti iš nukentėjusiosios D. R. parodymų, ji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje nuosekliai nurodė esmines įvykio aplinkybes. Apklausiama teisiamajame posėdyje D. R. nurodė, kad 2014 m. liepos 4 d. į virtuvę atėjo vyras, pradėjo trukdyti virinti vandenį, atėmė iš jos telefoną, kuriuo ji norėjo išsikviesti pagalbą, tada ji nuėjo į kambarį pasiimti kito telefono, bet vyras atėjo iš paskos, stumdamas ją pargriovė ant kėdės ir sukdamas ranką išplėšė iš jos telefoną, o atlėgus stresui ji pajuto skausmą rieše, įdrėskimus ant jos nugaros pamatė sūnus, kuriam skambino, nes nežinojo, ko tikėtis iš vyro (2 t., 45–46 b. l.). Apklausiama kaip liudytoja 2014 m. liepos 4 d., t. y. įvykio dieną, nukentėjusioji D. R. taip pat nurodė, kad tarp jos ir sutuoktinio R. R. kilo konfliktas, pastarasis ištraukė jai iš rankų telefoną, tada ji paėmė kitą savo telefoną, tačiau tai pamatęs sutuoktinis sugriebęs už rankų nugriovė ją ant fotelio ir užlaužęs rankas jos turėtą telefoną atėmė, įvykio metu jai buvo nubrozdinta nugara, ant rankų liko patinimai, ji patyrė fizinį skausmą (1 t., 32 b. l.). Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes D. R. nurodė ir papildomos apklausos metu. Ji dar kartą patvirtino, kad apklausta kaip liudytoja davė teisingus parodymus (1 t., 34 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad iš tikrųjų nukentėjusiosios D. R. parodymai apie tai, ant ko ji buvo nugriauta, skiriasi, tačiau šis prieštaravimas pirmos instancijos teismo buvo pašalintas. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji D. R. paaiškino, jog visada pareigūnui sakė, kad ją vyras pargriovė ant kėdės ir rodė ją (šalia kėdės stovėjo fotelis), savo apklausos protokolus skaitė, bet būdama streso būsenoje galėjo nepastebėti, kad protokole įrašytas fotelis, o ne kėdė (2 t., 45 b. l.). Iš esmės tokios pačios pozicijos D. R. laikėsi ir apeliaciniame skunde, todėl vien tik minėtas neatitikimas nukentėjusiosios parodymuose savaime nepaneigia R. R. kaltės.

Be to, netikėti nukentėjusiosios D. R. parodymais nėra pagrindo ir dėl to, kad juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu liudytojas R. R. parodė, jog 2014 m. liepos 4 d. jam paskambino mama, ji verkė, kūkčiojo, nerišliai kalbėjo, prašė, kad jis atvažiuotų, jis paskambino policijai, atvykęs į namus matė iš nugaros tėvą žemyn takeliu einantį pro daržą, mama verkė, buvo apdraskyta. Iki atvykstant pareigūnams pastebėjo ant kėdės atlošo siūlus nuo mamos palaidinės, mamos palaidinė buvo sudriskusi, o kai pakėlė palaidinę, pamatė nugaros srityje įdrėskimą, buvo lyg įdurta vienoje vietoje ir po to nubrėžta, šalia kėdės stovėjo fotelis (2 t., 47–48 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti ir policijos pareigūno A. J. duotais parodymais, kuriais jis patvirtino 2014 m. liepos 4 d. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (1 t., 22 b. l.) užfiksuotas aplinkybes, jog D. R. buvo padarytas nubrozdinimas nugaros srityje ir patinimas rankoje. Netikėti šio liudytojo parodymais teismas neturi pagrindo, kadangi jo asmeninis suinteresuotumas pakenkti apeliantui nenustatytas, nėra jokių faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai abejoti jo nurodytų aplinkybių teisingumu. Be to, ir specialisto išvadoje konstatuota, kad D. R. nustatyti nubrozdinimai nugaros dešinėje apatinėje dalyje, taip pat nurodyta, jog medicininiuose dokumentuose buvo užfiksuotas patinimas dešinio dilbio apatinėje išorinėje dalyje (1 t., 29 b. l.).

R. R. teisiamojo posėdžio metu pateikė savo įvykio versiją, teigdamas, kad neliesdamas D. R. iš jos rankų ištraukė telefoną, tada D. R. puolė ant jo, sugriebė nagais už rankos, buvo įsikibusi į ranką (dešinės rankos riešą), norėjo atsiimti telefoną, tada jis sukosi, kad nukentėjusiosios atsikratytų, ir D. R. galėjo prie stalo prisispausti. (2 t., 109 b. l.). Tačiau R. R. versija, kad pati D. R. galėjo pati prie stalo prisispausti, kai jis sukosi, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Nors teisiamojo posėdžio metu specialistas nurodė, kad nubrozdinimas gali atsirasti dėl kontakto su įvairias savybes turinčiu daiktu, o patinimas gali būti ir trauminės, ir netrauminės kilmės, mažai tikėtina, kad nukentėjusioji, kaip teigia nuteistasis, būtų prisispaudusi prie stalo taip, kad dėl to būtų nusibrozdinusi nugarą ir patyrusi dešinio dilbio traumą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo R. R. duotais parodymais ir tai vertino kaip jo pasirinktą gynybos taktiką.

Taigi, apelianto kaltė padarius BK 140 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką yra visiškai įrodyta. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su BK 37 str. taikymu R. R. atžvilgiu.

Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 str.). Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154/2013). Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos padarymo ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas.

Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, tačiau teismų praktikoje paprastai laikomasi pozicijos, jog neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinė nutartis Nr. 2K-421/2007). Tik tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į padarytos veikos tikslus ir motyvus, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikaltimo padarymo būdą, intensyvumą bei kitas reikšmingas aplinkybes, veika, kuria kitam asmeniui padarytas tyčinis lengvas kūno sužalojimas, smūgių sudavimas, gali būti pripažinta mažareikšme.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamoje nutartyje nurodyta aplinkybė – R. R. siekis atimti telefoną – negali būti pateisinimas imtis agresijos, smurto prieš nukentėjusiąją. Būtina atkreipti dėmesį, kad pats R. R. atėjo į namą, kuriame buvo jo žmona, nukentėjusioji nesielgė neteisėtai, priešingai, ji tik norėjo išsikviesti pagalbą telefonu, tačiau R. R., panaudodamas smurtą, atėmė iš nukentėjusiosios telefoną, taip pašalindamas nukentėjusiajai galimybę tai padaryti. Akivaizdu, kad toks nuteistojo elgesys rodo jo įžūlumą ir didesnį pavojingumą. Dėl R. R. smurtinių veiksmų nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Taigi, R. R. įvykdė įstatymo draudžiamą veiką, atitinkančią BK 140 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties būtinuosius požymius, kuria kėsinosi į vieną svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų teisinių gėrių – asmens sveikatą, be to, veiką padarė šeimos aplinkoje, prieš artimą asmenį – žmoną, jau būdamas teistas pagal BK 140 str. 1 d. (1 t., 97–101 b. l.), tačiau akivaizdu, jog pozityvių išvadų dėl savo ankstesnio elgesio apeliantas nepadarė. Aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino realaus nuteistojo padarytos veikos pavojingumo, patvirtina ir tai, kad nukentėjusioji kreipėsi į medikus dėl nubrozdinimo nugaroje ir patinimo rankoje. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, nemano, kad tokius neadekvačius R. R. veiksmus būtų galima laikyti mažareikšmiais, ir sprendžia, jog nėra pagrindo R. R. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 str. nuostatas.

Dėl to, kas išdėstyta, Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. nuosprendžio dalis, kuria R. R., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 str., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 140 str. 2 d., ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta, naikinama ir dėl šios dalies priimamas naujas, apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant R. R. kaltu pagal BK 140 str. 2 d. (BPK 329 str. 3 p.).

Skirdama nuteistajam R. R. bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d., kolegija atsižvelgia į tai, kad R. R. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, nusikalto anksčiau būdamas teistas pagal BK 140 str. 1 d., t. y. už tai, jog savo žmonai D. R. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., 93–94, 97–101 b. l.), administracine tvarka nebaustas (1 t., 102 b. l.), seniūnijos pateiktoje charakteristikoje nurodyta, kad seniūnija dėl R. R. elgesio yra gavusi nusiskundimų (1 t., 108 b. l.). Įvertinusi minėtas aplinkybes, kolegija mano, kad BK 41 str. numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus R. R. už nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d., padarymą minimalią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą 3 mėnesiams.

Dėl BK 64 str. taikymo

Teismų praktikoje neatliktos bausmės dalies laikas skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią dėl naujos nusikalstamos veikos priimamas apkaltinamasis nuosprendis (kasacinė nutartis Nr. 2A-2-139/2016). Pagal bylos duomenis nuteistasis R. R. iki skundžiamo Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. nuosprendžio priėmimo dienos pagal ankstesnį Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. nuosprendį (įsiteisėjo 2014 m. birželio 3 d.) buvo atlikęs visą paskirtą 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, taip pat buvo sumokėjęs paskirtą baudą (informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad 1300 Lt dydžio bauda buvo sumokėta 2014 m. birželio 9 d.). Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, kaip teisingai nurodyta ir nuteistojo apeliaciniame skunde, taikė BK 64 str. nuostatas R. R. atžvilgiu ir skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtą bausmę bendrino su Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Esant tokioms aplinkybėms skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

Dėl civilinio ieškinio

Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 str. 1 ir 2 d. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo teisingumo ir protingumo kriterijus. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 str.). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros ir neturtinės žalos atlyginimo nepaversti antra – papildoma bausme. Pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiajam atsiradusias negatyvias pasekmes. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės ar savo dydžiu niekaip nepagrįstos kompensacijos. Nukentėjusiojo – ieškovo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko – atsakovo nepagrįstai pabloginta.

Atsižvelgiant į paminėtas įstatymo nuostatas daroma išvada, jog D. R. skundo teiginiai, kad šioje byloje teismas netinkamai taikė minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, yra nepagrįsti. Kaip nurodė nukentėjusioji ir civilinė ieškovė D. R., dėl nuteistojo R. R. veiksmų jai buvo padaryta ir neturtinė žala – pasidarė sunku bendrauti, dirbti, sutriko sveikata, teko vartoti raminamuosius vaistus, be to, išvargino tai, jog reikėjo dalyvauti ikiteisminio tyrimo metu atliekamuose veiksmuose (1 t., 142–148 b. l., 2 t., 47 b. l.) ir šiuos išgyvenimus nukentėjusioji D. R. įvertino 5000 Lt (1448,10 Eur) dydžio suma. Iš liudytojo A. J. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų aišku, jog jam atvykus į įvykio vietą nukentėjusioji D. R. buvo prislėgta, emociškai sutrikusi. Tačiau minėtas liudytojas pažymėjo, kad isterijos nebuvo (2 t., 88 b. l.). Jokių duomenų apie tai, kad dėl patirto įvykio D. R. gydytojo būtų buvę paskirti raminamieji vaistai, bylos medžiagoje nėra, o kartu su civiliniu ieškiniu pateiktame išraše iš medicininių dokumentų aprašomi nukentėjusiosios D. R. sveikatos nusiskundimai tik iki 2014 m. liepos 4 d. įvykio (1 t., 145 b. l.). Vis dėlto, D. R. pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad ji dirba mokytoja (1 t., 146 b. l.), iš bylos duomenų taip pat akivaizdu, jog ji dalyvavo ikiteisminio tyrimo veiksmuose, kurie sukelia neigiamus išgyvenimus. Įvertinus visumą jau anksčiau aptartų bei apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytų motyvų, apeliantės skunde nurodytus motyvus, neva rodančius patirtą didesnę neturtinę žalą, daroma išvada, kad apylinkės teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, tinkamai pritaikė CK 6.250 str. 2 d. nuostatas ir nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją – 500 Eur.

Atmestinas nukentėjusiosios D. R. apeliacinio skundo motyvas, kad apylinkės teismas nepagrįstai atmetė civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos. Pažymėtina, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog D. R. būtent dėl sukelto fizinio skausmo, melagingo įskundimo ar teismo skirtų įpareigojimų nevykdymo buvo priversta nuomotis butą. Pritartina apylinkės teismo nuomonei, kad iš byloje nustatytų aplinkybių aišku, jog nukentėjusioji D. R. pati pasirinko elgesio variantą – išsikraustymą dėl ilgalaikių šeimyninių konfliktų, todėl apylinkės teismas pagrįstai civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl išlaidų advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėjimo

Nukentėjusioji D. R. apeliaciniu skundu ir atsikirtimais į nuteistojo R. R. apeliacinį skundą prašo priteisti iš nuteistojo R. R. proceso išlaidas, turėtas advokato paslaugoms apmokėti. Prašymai grindžiami 2015 m. spalio 23 pinigų perlaida Nr. (duomenys neskelbtini) (3 t., 24 b. l.) ir 2015 m. lapkričio 15 d. pinigų perlaida Nr. (duomenys neskelbtini) (3 t., 41 b. l.) bei 2015 m. gruodžio 1 d. pinigų perlaida Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovu, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-351/2009).

Šioje byloje apeliacinį skundą buvo pateikęs nuteistasis R. R.. Minėtas apeliacinis skundas tenkinamas tik iš dalies. Atsižvelgiant į tai, jog civilinio ieškovo išlaidos advokatui buvo pagrįstos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą dėl nuteistojo byloje paduoto apeliacinio skundo, taip pat įvertinus tai, kad nukentėjusiosios pateiktas apeliacinis skundas taip pat patenkintas iš dalies, nukentėjusiosios D. R. prašymas tenkinamas ir iš nuteistojo R. R. priteisiamos nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. R. patirtos 900 Eur išlaidos advokato paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d., 2 p., 4 d., 328 str., 1 p., 329 str. 3 p., 331 str.,

nusprendžia:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. R., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 str., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 140 str. 2 d., ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta, ir priimti naują nuosprendį:

R. R. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. ir jam paskirti laisvės atėmimą 3 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 4 d., 5 d. 2 p., bausmes, paskirtas skundžiamu nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 str. 2 d. ir 245 str., bei bausmę, paskirtą šiuo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d., subendrinti apėmimo būdu bei iš dalies jas sudedant ir R. R. nustatyti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 1 (vienam) mėnesiui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d. 6 p., 8 p., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį R. R. dalyvauti elgesio pataisos programoje ir viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1 d., 3 d., 65 str.1 d. 1 p. b p. p., 2 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2014 m. gegužės 12 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes iš dalies sudedant, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį, laisvės apribojimo bausmę keičiant laisvės atėmimu, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams ir 376,51 Eur (trijų šimtų septyniasdešimt šešių eurų 51 euro cento) bauda.

Kitą Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš nuteistojo R. R. nukentėjusiajai D. R. 900 Eur (devynis šimtus eurų) išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios atstovas, paslaugoms apmokėti.