- Teismas
- Utenos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2009-01-22
- Bylos Nr.
- 1-4-712/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Ina Anisina
- Civilinis ieškovas
- B.K.
- Kaltinamasis
- Ž.P.
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
Ž.P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim.(duomenys neskelbtini) Utenos rajone, gyvenanti (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) studentė, vidurinio išsilavinimo, neištekėjusi, nedirbanti, lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, neteista,
kaltinama pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ž.P. buvo kaltinama tuo, kad, vairuodama kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus, o būtent:
Ji 2006 m. rugpjūčio 13 d. apie 1 val. 45 min. Ignalinos rajone, Dūkšto seniūnijoje, Kaniūkų kaime, pažeisdama Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 164 reikalavimą, vairuodama automobilį “OPEL VECTRA“, valstybinis numeris 97W817 (airiškas), nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, o vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, 172 punkto reikalavimą, vairuodama automobilį “OPEL VECTRA“, valst.Nr. (duomenys neskelbtini) (airiškas), nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgdama į eismo intensyvumą, transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, bei taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950, 173 punkto reikalavimus, kad atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, pervažiavo ant kelio gulintį P.K., kuris nuo patirtų sužalojimų mirė įvykio vietoje (specialisto išvada Nr. M 2438/06(01), tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalyje.
Ž.P. savo kaltę, padarius nusikalstamą veiką pripažino iš dalies ir paaiškino, kad 2006 m. rugpjūčio 12 d. apie 22 val. 30 min. pas ją automobiliu „OPEL VECTRA“, valst.Nr.(duomenys neskelbtini) (numeris airiškas), atvažiavo pažįstamas K.G.. Jie kartu šiuo automobiliu nuvyko į Dūkšto miestą. Autobusų stotyje jie sutiko R.G. ir P.K.. Autobusų stotyje K.G., R.G. ir P.K. gėrė alų, nes jie susitarė su Ž.P., kad automobilį vairuos ji. Apie vidurnaktį K.G., R.G., P.K. ir Ž.P. nuvažiavo šiuo automobiliu į viaduką (viadukas per geležinkelį) kelyje Dūkštas-Visaginas pas pažįstamą T.R.. Viaduke K.G., R.G. ir P.K. vartojo alkoholį. Apie 1 val. P.K. pasakė, kad eis namo ir išėjo. P.K. išėjus, už pusvalandžio pradėjo lyti, todėl K.G., R.G. ir Ž.P. nutarė važiuoti namo. Automobilį vairavo Ž.P.. Ji važiavo keliu nuo Visagino link Kaniūkų kaimo. Tą naktį vairavo automobilį „Opel Vectra“, kuris priklausė K.G.. Kelias buvo neapšviestas ir smarkiai lijo. todėl ji buvo įsijungusi trumpąsias šviesas. Važiavo apie septyniasdešimt kilometrų per valandą greičiu. Mano, kad greitis, tomis kelio sąlygomis, buvo saugus, kadangi ji negalėjo numatyti, kad gali taip atsitikti kelyje. Žuvusysis gulėjo skersai per vidurį kelio. Kadangi ji važiavo dešine kelio puse, todėl apvažiuoti gulintį daiktą dešiniau nebuvo vietos, bei ir nespėjo to padaryti. Vairuodama maždaug 10 m atstumu prieš automobilį, netikėtai pastebėjo priekyje gulintį objektą, bet nespėjo sustabdyti automobilio ir tiesiog kaire automobilio puse kliudė jį ir pervažiavo. Kai tik galėjo, iš karto sustabdė automobilį, išlipo abu G. ir nubėgo pasižiūrėti, kas ten yra. Atbuline eiga atvarė automobilį tiek, kad galėtų apšviesti, kas yra ant kelio ir pamatė jų pažįstamą P.K.. Po autoįvykio P.K. lavono niekas nejudino. Kodėl žuvusysis atsidūrė kairėje kelio pusėje, paaiškinti negali. Paulius buvo apsirengęs tamsiais drabužiais, tai yra, juodomis sportinėmis kelnėmis ir tamsiai mėlynu džemperiu su kapišonu. Asfaltas buvo tamsus ir jis buvo apsirengęs tamsiai, todėl jis ir neišsiskyrė asfalto fone. Mano, kad jeigu jis būtų buvęs apsirengęs šviesiais drabužiais, tai būtų jį anksčiau pastebėjusi, o, šiuo atveju, tiesiog viskas susiliejo.
Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė B.K., paaiškino, kad tą naktį jiems paskambino iš Vilniaus draugų dukra, pasakė kad pervažiavo P. ir jis išvežtas. Prieš tai ji matė savo akimis, prie tos autobusų stotelės, jie stovėjo vakare, lygiai 21 val. 30 min. Buvo atidaryta automobilio bagažinė ir jie visi sėdėjo. Tai matė savo akimis, kadangi dirba Dūkšto pirtyje ir važiavo namo išvaliusi pirtį. Matė, kai jie ten visi sėdėjo autobusų stotyje ir buvo lygiai pusė dešimtos, kaip dabar atsimena tą laiką, kažkaip įsiminė. Paskambino, 3 val. 30 min., naktį, sėdo į automobilį ir važiavo į tą vietą. Rado išmėtytas pirštines, paskui jiems grąžino telefoną. Nuvažiavo ant viaduko, kur P. dirbo visas vasaros atostogas. Ten rado abu brolius G. pas P. bendradarbį. Jis atvarė tą automobilį ir buvo pasilikęs, sakė, kad automobilis tikrai blogai apšviečia kelią ir švietė, būtent, į žemę. Gal visiškas vairuotojos neatidumas, ar blaškymas to, kuris sėdėjo šalia. Teigia, kad Paulius miegojo mašinoje, bet R. ir K. su juo susirašinėjo, paskutines žinutes ji turi. Apie 1 val. 30 min. jam rašytos paskutinės žinutės. Tai kodėl jie važiavo ne į Dūkštą, kodėl, būtent, į Kaniūkus, juk į Dūkštą važiuoti reikia visai kita puse, bet kažkodėl važiavo pro Kaniūkus. K. sakė, kad tik sukriokė ir viskas. Jie sakė, kad iš karto pamatė, kad P. negyvas. Iš tų pačių draugų žino, kad jis ir anksčiau gulėdavo girtas ant kelio, bet ji pati to nemačiusi. Kas buvo tą vasarą, tai nesupranta, jau buvo prisigalvojusi, kad jį girdo narkotikais, nes anksčiau tokio poveikio niekada nebūdavo, būtent, taip atsitiko prieš jo žūtį nuo gegužės-birželio mėnesio. Su tais pačiais draugais važinėdavo ir viskas prasidėjo, net nesusišnekėdavo su juo, galvojo, kad jį girdo narkotikais. Kad nepareitų jis namo, tai būdavo tokių atvejų, nes miegodavo pas draugus, o kad gulėtų ant kelio, ji to nematė savo akimis. Apie tai, kad vieną kartą jis gulės ant kelio, jai pasakojo P. bendradarbis T.R., su kuriuo jis kartu dirbo ant viaduko. Sakė, kad gulėsi ant kelio, matyt, paveiktas alkoholio, ką ji žino. Nuo civilio ieškinio atsisako, nei turtinės, nei neturtinės žalos priteisti neprašo.
Liudytojas A.B. parodė, kad datos tikrai neatsimena, bet gali būti, jog tai įvyko 2006 m. rugpjūčio 13 d., buvo šilta. Tuo metu buvo opergrupėje. Buvo pranešta, kad netoli Kaniūkų yra eismo įvykis, pervažiuotas žmogus. Važiavo jis, kaip tyrėjas, taip pat kartu važiavo eismo priežiūros tarnybos pareigūnas J.G.. Nuvažiavus į įvykio vietą, pravažiavus už Kaniūkų, prie dirbtuvių, rado žuvusįjį. Taip pat buvo automobilis ir greitoji medicinos pagalba. A.B. apžiūrėjo įvykio vietą, o J.G. braižė įvykio schemas. Kai atvažiavo, greitoji medicinos pagalba stovėjo gal kelio viduryje išilgai, o žuvusysis gulėjo sakytum dešinėje kelio pusėje, jeigu važiuojant nuo Kaniūkų link viaduko. Yra schema, ten viskas aiškiau nurodyta. Stabdymo kelio mes neradome. Dar paklausė, kokia situacija su nukentėjusiuoju, felčerė konstatavo mirtį. Kiek jis dabar prisimena, lygtai, kalbėjosi su greitosios medicinos pagalbos felčere, kuri pasakė, kad žuvusysis, lygtai, gulėjo ant pilvo, bet po to jį atvertė, nes, kai atvažiavo, žuvusysis gulėjo ant nugaros. Įvykio vietoje buvo kaltinamoji, buvo tie du liudytojai, apžiūrėjo įvykio vietą ir atvyko į policijos komisariatą toliau apklausinėti. Iš pradžių įvykio vietoje automobilis „Opel Vectra“ buvo apžiūrėtas vizualiai, nes iš karto kilo klausimas, ar nukentėjusysis buvo pervažiuotas, ar buvo numuštas, kadangi jis gulėjo ne toje kelio pusėje. Stiklų, mašinos įlenkimų jokių nerado, todėl tuo metu priėjo tokios išvados, kad žuvusysis galėjo būti pervažiuotas. Kaltinamoji išvažiavo kartu su mumis, o automobilį buvo liepta atvaryti pas mus apžiūrai ir jis buvo atvarytas.
Liudytojas K.G. paaiškino, kad datos net neprisimena, bet gali būti 2006 m. rugpjūčio 12 d., vakare, buvome ant to tilto penkiese, tai Ž.P., R.G., P.K., jis ir po to ten dirbantis T.R., ir P. užsimanė namo ir išėjo, nors niekada anksčiau to nėra buvę. Tiesiog niekas nesitikėjo, kad jis eis namo, visi tikėjosi, kad P., kaip ir visą laiką, eis miegoti į mašiną. Mašina stovėjo už tokios priekabos, jis tai nematė, bet kiti matė, kad, kai P. nuėjo link tos priekabos, mašinoje užsidegė šviesa, kai atidarė dureles, todėl visi pagalvojo, kad jis ten ir atsigulė. Praėjus kiek laiko, neilgai ten jie stovėjo, nes pradėjo lyti, nutarė visi važiuoti namo. Nuėjo į automobilį, bet tenai P. nerado, taip ir suprato, kad jisai išėjo namo. Tada tuo keliu važiavo į namus ir taip atsitiko. Tiesiog smūgis, sustojo, išlipo iš automobilio ir pamatė P., iš karto paskambino 112, žodžiu, automatiškai iškvietė policiją ir greitąja, tik dabar neprisimena, kas pirmiau atvažiavo ar policija, ar greitoji, šito nepamena. Automobilis „Opel Vectra“ priklausė jam. Dėl pigesnio draudimo Airijoje to automobilio savininkas buvo vienas, o jis buvo antras. Įvykio metu, automobilyje sėdėjo keleivio sėdynėje, kairėje pusėje, tai yra, šalia vairuotojos, nes vairas dešinėje pusėje. Į kelią nežiūrėjo, nes tiesiai nesėdėjo, buvo pasisukęs šonu, bendravo su R. ir kitais. Kai pajautė smūgį, tuo metu tiesiai į kelią nežiūrėjo. Prieš smūgį tai tikrai nestabdė, niekur nesuko, nieko panašaus tikrai nebuvo. Po to greitai iššoko iš mašinos, pribėgo, pamatė, kad P. ir automatiškai skambino į policiją ir greitąją. P. gulėjo kažkaip ant šono, tiksliai nežino, buvo užsidėjęs dar kapišoną. Jis gulėjo ne visai prie kelkraščio, bet maždaug daugiau į dešinę kelio pusę. Niekas jo nekliudė, išskyrus tai, kai atvažiavo greitoji medicinos pagalba ir jį atvertė ant nugaros. Prieš autoįvykį Ž.P. važiavo normalia dešine kelio puse, tai tikrai, nes jie, kai privažiavo pervažą, ten yra ženklas STOP, automatiškai ji sustojo dešinėje kelio pusėje ir visą laiką važiavo tik ta kelio puse. Tuo metu ji tikrai važiavo tik dešine kelio puse. Į automobilio spidometrą nežiūrėjo ir tiksliai negali pasakyti, kokiu greičiu ji važiavo, bet tikrai - nedideliu. Tikrai nebuvo greičiau, kaip aštuoniasdešimt kilometrų per valandą, tikrai nebuvo greičiau. Automobilis buvo techniškai tvarkingas, buvo techninė apžiūra, kokį jį pirko, toks ir buvo. Artimųjų šviesų žibintai švietė normaliai, kaip ir pirko jį Airijoje. Automobilis buvo techniškai tvarkingas, nes techninė apžiūra galiojo iki 2007 m. spalio mėnesio. P. įvykio naktį vilkėjo tamsiais drabužiais - tamsiomis sportinėmis kelnėmis ir tamsiu džemperiu su kapišonu. Automobilį nuvarė atgal į Airiją ir pardavė.
Liudytojas R.G. parodė, kad tą dieną, gali būti, kad 2006 m. rugpjūčio 12 d., P. nedirbo, todėl vakare atvažiavo ant tilto. Stovėjo trise, tai K.G., P.K. ir jis, visi išgerinėjo alų. Kartu dar buvo ir Ž.P.. Gėrė alų ir P. kažkaip pergėrė, jie jam liepė eiti į automobilį ir miegoti, tačiau jis norėjo eiti namo. Liepė dar kartą eiti į automobilį ir miegoti, jis sutiko ir nuėjo į automobilį. Po kiek laiko, gal po poros valandų, sėdome į automobilį, tačiau ten P. nebuvo. Suprato, kad P. išėjo namo. Nutarė važiuoti į namus, Ž. sėdo už automobilio vairo. Jis iš karto pradėjau rašyti žinutę, todėl į kelią iš vis nežiūrėjo. Rašė žinutę ir pajuto smūgį, iš karto pagalvojo, kad tai galėjo būti P. Iššoko iš automobilio su broliu, pasižiūrėjo, iš tikrųjų buvo P. Prieš įvykį automobilyje sėdėjo ant galinės sėdynės per vidurį, rankoje laikė telefoną ir rašė žinutes. Pajautė smūgį. Atrodo, P. gulėjo ant nugaros. Jo nelietė. Paulius dar kažką norėjo pasakyti, bet iš burnos išbėgo kraujas, ir viskas. Po įvykio P. gulėjo daugiau kairėje kelio pusėje. Nuo kelio kairiojo krašto buvo gal metras.
Ekspertas R.B. paaiškino, kad nubloškimų požymiai mirusiam nenustatyti. Nubloškimas ar partrenkimas – šią sąvoką jie vartoja tuomet, kai asmuo buvo vertikalioje padėtyje, šiuo atveju visi ant žuvusiojo kūno rasti požymiai įrodo, kad žuvusysis gulėjo, tai yra jis buvo vertikalioje padėtyje. Nėra nei vieno požymio, kuriuo remiantis būtų galima pasakyti, kad asmuo buvo nublokštas. Dėl pasukimo ar paridenimo sąvokų vartojimo yra du momentai. Pirmas momentas, kai automobilis kūną pervažiuoja ratais, kai asmuo guli maždaug skersai ar įstrižai automobilio judėjimo atžvilgiu, tokiu atveju kūnas visuomet juda aplink išilginę ašį. Beveik visais atvejais taip būna, retai kada ne. Irgi yra du momentai judėjimo aplink ašį, pirmasis, kad automobilis kūną gali užkabinti ratais arba po automobiliu esančiomis detalėmis, už kurių gali užsikabinti žmogaus drabužiai. Žmogaus kūnas dažniausia yra šiek tiek aukščiau nei automobilio dugnas, todėl užsikabinus drabužiams už automobilio detalės, prasideda judėjimas aplink kūno išilginę ašį. Antras momentas priklauso nuo to už kurios vietos užsikabino kūnas ar kuriais automobilio ratais buvo ant kūno užvažiuota, nes kūnas dar sukasi ir horizontalioje plokštumoje. Vienas momentas yra judėjimas (ant kelio), o kitas (kūno) judėjimas aplink savo ašį. Vieno (ant kelio) momento nenumatysi tiksliai, nes reikia žiūrėti po automobilio dugnu, kadangi visuomet lieka minkštųjų audinių, užsikabinusių ant automobilio detalių, drabužių dalelė ir panašiai, tik tuomet galima spręsti, kokia kūno dalimi buvo užkabinta ir nuo to priklauso, į kurią pusę judėjo kūnas. Jie niekuomet neturi tos įvadinės pradinės medžiagos, kuria remiantis. galėtu tiksliai nustatyti kūno judėjimo kryptį. Kad tiksliai atsakyti, kaip judėjo kūnas, reikia atlikti kompleksinę ekspertizę ir būtent apžiūrinėti automobilį, kuris kažką partrenkė ar pervažiavo, Lietuvoje to niekas nedaro ir jis bent jau negirdėjo, kad tai daroma. Reikia automobilį kelti ant keltuvo, kviesti ekspertą ir fiksuoti visas detales, kurios bus rastos ant automobilio dugne esančių dalių ir rastas daleles (detales) po to palyginti su žuvusiojo drabužiais. Yra gi viršutiniai drabužiai, apatiniai, audeklas ir panašiai. Reikia vos ne daryti lyginamąjį tyrimą, kuris tikrai neatliekamas, nes kas gi pristatys automobilį ištyrimui. Nei vienas ekspertas tiksliai ir kategoriškai neatsakys, kaip judėjo kūnas, tam reikia atlikti minėtą ekspertizę. Kai žmogus buvo pervažiuotas, jo kūnas pasisuko apie savo ašį, o į kurią pusę suksis, tai priklauso nuo to, kokia drabužio dalis buvo užkabinta: viršutinė ar apatinė, prie kojų ar už švarko, tuomet kūnas pradeda suktis (savo ašimi). Po to, kai automobilis pervažiuoja kūną, kūnas gali užsikabinti už kokios nors automobilio detalės, o po to atsikabina nuo automobilio detalės ir dar kurį laiką juda – čia toks tipinis standartinis mechanizmas. O kaip buvo šiuo atveju, jis tiksliai numatyti ir atsakyti negali. Iš tų duomenų, kurie buvo pateikti, gali pasakyti, kad automobilis judėjo apie 30 km/h greičiu, ir kad galėjo kūnas atsirasti du metrus toliau nuo tos vietos, kurioje gulėjo. Iš savo praktikos gali pasakyti, kad kuo didesnis automobilio judėjimo greitis, tuo toliau bus rastas kūnas, nes jis įgaus didesnį judėjimo pagreitį. Taip pat iš patirties gali pasakyti, nes tikrai daug dalyvauja ir teismuose ir atlieka ekspertizes, kad esant tokioms šio įvykio aplinkybėms kūno atsidūrimas toliau kaip 2 metrai nuo automobilio tikrai yra nedidelis ir paaiškinamas. Žuvusysis buvo apsirengęs juodomis sportinėmis kelnėmis ir mėlynu sportiniu bliuzonu „Adidas“ ir tikrai nebuvo matomas.
Kategoriškai gali pasisakyti, kad pirma, žuvusysis nebuvo vertikalioje padėtyje eismo įvykio metu, antra, visi požymiai rodo, kad jis buvo pervažiuotas automobilio ratais. Kūnas buvo suspaustas tarp dviejų kietų bukų daiktų, t.y. kelio danga ir automobilio ratas. Nes tokie lūžiai, kaip dubens, šiuo atveju yra parašyta, kad dubens lūžis, bet yra toks požymis, kaip dubens išsiskyrimas. Jeigu žmogus guli ant nugaros, tai dubuo gaunasi kaip žiedas. Norint, kad būtų aiškiau, pateikia paprastą pavyzdį, dubuo yra kaip baronka, kuri suspausta lūžta į keturias dalis, tai taip ir lūžta dubuo. Šiuo atveju dubens lūžis yra dešinėje pusėje, tai reiškia, kad automobilis užvažiavo iš dešinės pusės. Šonkauliai taip pat lūžę dešinėje pusėje, tai rodo, kad užvažiavo automobilis iš dešinės pusės. Visi kiti sužalojimai rasti minkštuose audiniuose: kojose, blauzdose, šlaunyse rodo tai, kad kūnas buvo ne perpendikuliariai automobilio judėjimo ašiai, bet kiek įstrižai buvo pasisukęs. Mano, kad greičiausia užvažiuota buvo trimis automobilio ratais: arba dviem galiniais ir vienu priekiniu arba dviem priekiniais ir vienu galiniu. Sužalojimai rasti apatinėje krūtinės dalyje prie liemens, taip pat kojose, šlaunyse ir blauzdose rodo, kad kūnas buvo pasisukęs, atkreipti dėmesį į prie jo 2006 m. rugpjūčio 14 d. duotos išvados pridėtas nuotraukas. Vienoje iš jų aiškiai matyti, kad ant dešinės šlaunies ir ant dešinio sėdmens yra platūs nubrozdinimai, kurie išsidėstę beveik išilgai. Tokie nubrozdinimai atsiranda tik tuomet, kai kūnas velkamas tai yra už automobilio detalių užsikabinusi viršutinė ar apatinė kūno dalis. Kūnas kontaktuoja su kelio danga išilgai – jis slysta. Pirma buvo užvažiavimas, paskui užsikabinimas ir vilkimas pagal išilginę kūno ašį po automobiliu, o po to buvo kūnas atsikabino, gavęs judesį nuo automobilio, slydo ir todėl galėjo atsidurti dešinėje ar kairėje kelio pusėje. Paaiškino, kad linkęs manyti, kad automobilio greitis susidūrimo su kūnu metu buvo apie 32,8 km/h greičiu, tikrai ne 80 km/h. Nes jeigu būtų buvęs automobilio greitis nors 50 km/h, tai kūno sužalojimų būtų daugiau ir jie būtų didesni, o jeigu 80 km/h tai tikrai daug daugiau ir didesnių, masyvesnių kūno sužalojimų, nubrozdinimai taip pat platesni ir didesni. Automobilio ratų ir kūno kontakto metu automobilio greitis tikrai buvo ne 80 km/h greičiu, gal 40, netgi 30 ar 20 km/h. Pakankamai didelis greitis yra 80 km/h ir jis paprastai būna ne mieste, o autostradoje ir kūnas gali būti velkamas 15-20 metrų. Dar slydimas kūno priklauso nuo kūno dangos ar ji slidi, ar ne. Mano subjektyvi nuomonė yra tokia, kad automobilio greitis nebuvo didesnis kaip 30 km/h. Jeigu automobilio greitis būtų buvęs didesnis kaip 30 km/h, tarkim, kad ir 80 km/h, tuomet kūnas butų į šoną nuslydęs ne 2 metrus, o dar toliau, apie 15 -20 metrų nuo automobilio. Reikia dar atsižvelgti į tai, kada vairuotoja pamatė kliūtį ir kada ji pradėjo stabdyti ar prieš pervažiuojant kūną, ar po to, kai pervažiavo. Jeigu vairuotoja būtų stabdžiusi prieš pervažiuodama kūną, tuomet stabdymo automobilio slydimo momentu automobilio greitis galėjo būti 30 km/h ir su užblokuotais ratais užvažiuotų ant kūno, tuomet kūnui padaryti sužalojimai turėtų būti masyvesni. Nes tuomet susidūrimas tarp dviejų kietų bukų daiktų – tai būtų netgi sutraiškymai minkštųjų audinių. O šituo atveju užvažiuota minkštais ratais, sakykim pripumpuotais iki dvejų atmosferų. Faktas, kad kūnas buvo pervažiuotas, jeigu būtų pervažiuota per gulintį daiktą užblokuotais ratais – sužalojimų būtų daug daugiau, todėl gali pasakyti, kad per kūną buvo pervažiuota neužblokuotais, minkštais ratais, o kokiu momentu buvo automobilis stabdomas jis pasakyti negali, jam susidaro įspūdis, kad pirma kūnas buvo pervažiuotas, o tik tuomet automobilis imtas stabdyti, arba galėjo būti stabdymas, po to užvažiavimas ir vėl stabdymas.
Ekspertas V.L. paaiškino, kad teoriškai automobilių su vairu dešinėje pusėje ir automobilių su vairu kairėje pusėje trumpųjų šviesų žibintų apšvietimo kryptys turėtų šiek tiek skirtis. Turėtų skirtis apšvietimo atstumai, nes priklauso nuo to, kuria kelio puse važiuos automobiliai, tai yra, kurios krypties eismas. Lietuvoje eismas vyksta dešine kelio puse, tai artimųjų šviesų žibintai turėtų būti sureguliuoti taip, kad kairės pusės žibintas tiek artimųjų, tiek tolimųjų, šviestų šiek tiek arčiau už dešiniųjų ir neakintų priešpriešinio eismo dalyvių. Dešinysis žibintas sureguliuojamas taip, kad apšviestų šiek tiek toliau, netgi dešinį kelkraštį. Konkrečių atstumų jis pasakyti negali, nes tai priklauso nuo gamintojo. Jeigu eismas vyksta kaire kelio puse, tuomet atitinkamai viskas būtų atvirkščiai. Kaip buvo šiuo atveju, kaip buvo sureguliuoti artimųjų šviesų žibintai ar nebuvo jie pakeisti, jis atsakyti negali, nes nematė automobilio. Automobilis tyrimui pateiktas nebuvo, todėl negali duoti konkretaus atsakymo šiuo atveju. Atliktos ekspertizės įrodė, kad asmuo buvo nepartrenktas, o pervažiuotas ir gal kažkiek vilktas. Ant automobilio šoninių ar priekinių plokštumų nebuvo pastebėti ir nurodyti jokie požymiai, kurie būdingi nubloškimui, kūno sužalojimų pobūdis, kaip ir sakė mano kolega, nepanašus į nubloškimų. Buvo užfiksuota, jog šiek tiek apgadinta automobilio apatinė dalis. Dėl automobilio greičio – jis buvo skaičiuojamas prie tam tikrų sąlyginių aplinkybių. Buvo nurodytas gulinčio pėsčiojo matomumas, kiek pamena, berods 10 metrų, ir tai, kad automobilis buvo sustojęs apie 15 metrų nuo žuvusiojo kūno. Tiesiog buvo suskaičiuotas greitis, kuriuo važiuojant galima būtų sustabdyti automobilį esant 10 metrų matomumui - greitis turėtų būti apie 32,8 km/h. Negali atmesti ir tos aplinkybės, kad greitis iš tikrųjų galėjo būti didesnis, nes iš esmės vairuotoja nurodo, jog greitis buvo 80 km/h. Tai reiškia, tiesiog, kad gulintis ant kelio žmogus galėjo matytis kiek iš toliau, bet kategoriškai to pasakyti negali. Bet priklausomai nuo matomumo, jeigu jis būtų didesnis ir galbūt vairuotoja būtų ėmusi stabdyti anksčiau, tai minėti skaičiai pasikeistų ir greičio reikšmės, aišku, būtų didesnės. Bet čia nėra tas greitis nustatytas kad jis toks ir turėjo būti, bet jis nustatytas toks pagal nurodytas aplinkybes. Jeigu kelias tuščias ir nėra kliūčių ar trukdymų važiuoti maksimaliu leistinu greičiu, jis nemano, kad vairuotoja turėjo važiuoti 32,8 km/h greičiu, tuomet nebūtų eismo logikos. Negalima atmesti to dalyko, kad automobilis buvo stabdomas ,nors stabdymo pėdsakai užfiksuoti nebuvo. Gal tie pėdsakai ir buvo likę, bet dėl to, kad lijo jų paprasčiausia nesimatė ,ir dėl to nebuvo užfiksuoti. Faktas tas, kad automobilis po eismo įvykio sustojo, tai reiškia jis buvo stabdomas, tik negaliu pasakyti koks buvo stabdymo kelias, automobilio lėtėjimo intensyvumas – nes jeigu yra automobilyje stabdžių blokavimo sistema tai natūraliai gali nelikti automobilio stabdymo pėdsakų, nes automobilis stabdomas natūraliu lėtėjimu. Faktas, kad automobilis buvo stabdomas, bet kiek jis buvo stabdomas ir kokiu intensyvumu jis buvo stabdomas negali pasakyti. Nemato jokių prieštaravimų tam teiginiui, kad, iš tikrųjų, porą metrų kūnas galėjo būti velkant nublokštas skersine keliui kryptimi už kelių metrų, tai iš tikrųjų yra įmanoma. Nes automobilis, važiuodamas 30 km/h ar didesniu greičiu, turi pakankamai kinetinės energijos, ir gali suteikti impulsą, lengvesniam, turinčiam mažiau energijos judėjimo pasipriešinimui, kūnui, kad šis sugebėtų pagautas impulso atsirasti už dviejų metrų nuo užvažiavimo ant jo vietos – tai tikrai yra realu. Įmanoma, kad automobilis važiavo greičiau ir, pamatęs kliūtį, ėmė stabdyti, o užvažiavimo ant kūno momentu, tiesiog kaip ir sakė kolega, galėjo suveikti refleksas ir užvažiavimo momentu stabdis buvo atleistas ir kūnas buvo pervažiuotas, nublokštas tolyn ir tuomet automobilis vėl buvo stabdomas. Nėra stabdymo pėdsakų, kuriuos įvertinus, būtų galima pasakyti, koks buvo stabdymo kelias ir kokiu momentu ir kaip jis buvo pradėtas stabdyti, kokia buvo automobilio judėjimo trajektorija. Jeigu būtų buvę aiškūs stabdymo pėdsakai, tai būtų labai aiški kelio pločio atžvilgiu užvažiavimo ant pėsčiojo vieta. Šiuo atveju stabdymo pėdsakai neišliko, kadangi lijo. O esant lietui matomumas sumažėja, kelio danga buvo šlapia ir labai sunkiai šlapias asfaltas priima stabdymo pėdsakus, kuriuos būtų galima užfiksuoti tik specialiais prietaisais, kurių, deja, mūsų policijos pareigūnai neturi. Todėl kalbėti apie greitį galima tik teoriškai- prielaidų pavidalu. Daug kas priklauso ir nuo kliūties matomumo, nes kelio matomumas gali būti pakankamas ir esant sudėtingoms oro sąlygoms, nes kelias turi atitinkamus žymenis – šviečiančius stulpelius ir panašiai Vairuotojas gali puikiai matyti kelią, važiuoti leistinu saugiu greičiu, bet jis gali ir nepamatyti kliūties, kuri nėra specialiai pažymėta. Šiuo atveju vairuotoja nuo kelio nenuvažiavo, todėl manyti, kad jos pasirinktas greitis buvo nesaugus, nėra pagrindo. Nori pabrėžti, kad kliūties matomumas, ypač jeigu ji yra nepažymėta, neturi šviesą atspindinčių elementų, visuomet skiriasi nuo kelio matomumo. Lietuvos ekspertų praktikoje remiamasi kelio ir kliūties matomumu, nors daugelyje užsienio valstybių yra tiesiog konstatuojama, kad įvykis įvyko tamsiu paros metu, palyginama žuvusio drabužių spalva pagal specialią skale. Jeigu atitinka drabužių spalva pagal skalę, atitinka kažkokią būtent, kad pilkumas ir dėlto buvo nematoma, tokiu atveju yra konstatuojama, kad kliūtis buvo nematoma ir tyrimas nutraukiamas. Lietuvoje praktika ir kitokia, visgi remiamasi matomumu, daromi eksperimentai ir pan. Užsienio valstybėse ši tvarka supaprastinta gulinčių ant kelio kliūčių atžvilgiu. Asmuo savo saugumu turi rūpintis pats, turėti šviesą atspindinčius elementus ar būti kaip kitaip pažymėtas.
Palaiko savo nuomonę, išsakytą 2007-02-09 ekspertizės akte Nr. 11-3665(06), kad techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą sąlygojo žuvusiojo P.K. veiksmai – jis, keldamas grėsmę eismo saugumui gulėjo skersai važiuojamosios dalies ir tuo sudarė pavojingą, sunkiai pastebimą, netikėtą kliūtį. Vairuotojui, važiuojančiam kelyje, neturėtų būti sudaromos kliūtys, neturėtų gulėti girti asmenys ar kiti daiktai, atviri šuliniai ir pan., o jeigu jau jie neišvengiamai yra ant kelio, tai turėtų būti atitinkamai pažymėti. Natūralu, kad pagal visą eismo įvykių tyrimo teoriją kliūties sudarytojas ir yra grėsmės eismui sukėlėjas ir atitinkamai šiuo atveju, tamsiu paros metu buvo itin sunkiai pastebima kliūtis sąlygoja eismo įvykį. Jeigu tai būtų pėstysis, tuomet automobilio vairuotojui, kaip didesnio pavojaus priemonės valdytojui, būtų didesnė atsakomybė, nes yra visai kitokia praktika. Šiuo atveju ir taip buvo sunkios eismo sąlygos, o šie pėsčiojo veiksmai yra viena iš pagrindinių eismo įvykių sąlygų.
2007-02-09 ekspertizės akto Nr. 11-3665(06) išvadoje antras punktas yra su ta sąlyga, jeigu automobilis važiavo kairiąja kelio puse, o vėliau paaiškėjo, kad ši aplinkybė nėra kategoriškai nustatyta, tuomet išvada keičiasi, nes pagrindinė liko vairuotojos matomumo sąlyga.
Iš įvykio vietos apžiūros protokolo seka, kad įvykio vieta Ignalinos rajone, Kaniūkų kaime kelyje ties išvažiavimu į kelią Dūkštas-Visaginas. Nuo pagrindinio kelio 680 m atstumu dešinėje kelio pusėje stovi automobilis „Opel Vectra“, valst.Nr.(duomenys neskelbtini). Automobilis nuo kelkraščio stovi (kairės pusės) 4,8 metro. Kelio plotis 7,10 metro. Nuo automobilio priekio 5,20 metro atstumu guli lavonas. Nuo lavono kojų iki važiuojamosios dalies krašto 3,8 metro. Ant važiuojamosios dalies stabdymo kelio nėra. Ant automobilio nėra „buferio“, apgadinimų, įlenkimų nesimato. Iš įvykio vietos schemos matyti, kad automobilis stovi priekiu nukreiptas Kaniūkų kaimo kryptimi. Automobilio galinio kairės pusės rato ašis 680 m atstumu nutolusi nuo sankryžos su keliu Dūkštas-Visaginas. Važiuojamosios dalies plotis 7,10 m. Žiūrint Kaniūkų kaimo kryptimi automobilis kairės pusės ratais yra 4,80 m atstumu nuo kairiojo važiuojamosios dalies krašto. 0,30 m atstumu nuo priekinio kairės pusės rato ašies Kaniūkų kaimo kryptimi ir 2,30 m atstumu nuo kairiojo važiuojamosios dalies krašto (žiūrint Kaniūkų kaimo kryptimi) yra mobilusis telefonas „Nokia 3310“. 5,20 m atstumu nuo priekinių automobilio „Opel Vectra“ ratų, Kaniūkų kaimo kryptimi, skersai važiuojamosios dalies, galva arčiau kairiojo važiuojamosios dalies krašto (žiūrint Kaniūkų kaimo kryptimi) yra P.K. lavonas. Nuo P.K. kojų iki dešiniojo važiuojamosios dalies krašto (žiūrint Kaniūkų kaimo kryptimi) yra 3,80 m atstumas. Kelio danga yra lygus šlapias asfaltas, matomumas – naktis, oro sąlygos – lyja (b.l.6-10).
2006 m. rugpjūčio 14 d. specialisto išvadoje Nr. M 2438/ 06 (01) nurodyta, kad P.K. lavone nustatyti šie sužalojimai: daugybiniai nubrozdinimai ir paviršinės žaizdos visame kūne; kraujosruvos dešinės kojos minkštuose audiniuose; dešiniųjų šonkaulių lūžiai, krūtinkaulio lūžis, pilnas aortos krūtinės dalies plyšimas; daugybiniai dubens kaulų lūžiai; dešinio inksto plyšimas. Sužalojimų lokalizacija ir pobūdis rodo, kad jie padaryti prieš pat mirtį, pervažiuojant kūną lengvojo automobilio ratais. P.K. mirtis įvyko 2006 m. rugpjūčio 13 d., apie 1 val. 45 min. Sužalojimai nėra būdingi partrenkimui, o padaryti pervažiuojant gulintį ant nugaros nukentėjusį lengvuoju automobiliu jam užvažiavus iš dešinės pusės. P.K. kraujyje rasta 2,49% etilo alkoholio (b.l.31-35).
2007 m. vasario 9 d. ekspertizės akte Nr.11-3665(06) nurodyta, kad automobilis „OPEL VECTRA“, reg.Nr.(duomenys neskelbtini), judėdamas Kaniūkų kaimo kryptimi, galimai apie 80 km/h greičiu, pervažiavo priešingos krypties eismui skirtoje važiuojamosios dalies pusėje, skersai važiuojamosios dalies gulintį P.K.. Techniniu požiūriu, šio eismo įvykio kilimą sąlygojo P.K. veiksmai, - sudarydamas pavojingą, sunkiai pastebimą, netikėtą kliūtį, keldamas grėsmę eismo saugumui, gulėjo skersai važiuojamosios dalies. Tai, kad automobilio „Opel Vectra“ vairuotoja Ž.P. važiavo kelio viduriu, o ne kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto – buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu (b.l.39-41).
2008 m. spalio 2 d. ekspertizės akte Nr. 11-485(08) nurodyta, kad iš P.K. kūno sužalojimų pobūdžio, atsižvelgiant į tai, kad ant automobilio „Opel Vectra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priekinės dalies nėra jokių išorinių sugadinimų, galima teigti, kad P.K. nebuvo parblokštas, o buvo tik pervažiuotas gulintis. Automobilio „Opel Vectra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), užvažiavimo ant P.K. kūno metu, jo kūnas automobilio atžvilgiu buvo išsidėstęs skersai arba tam artimoje padėtyje, o išilginiai nubrozdinimai kūne rodo, jog jo padėtis dėl dinaminio poveikio į kūną keitėsi (kūnas buvo pasuktas ir slydo (buvo velkamas) kelio dangos paviršiumi automobilio judėjimo kryptimi. Tokiu būdu P.K. kūno padėtis eismo įvykio metu keitėsi ir galėjo atsirasti kairėje kelio važiuojamosios dalies pusėje, kur ir buvo užfiksuotas, tačiau vienareikšmiškai nustatyti kūno judėjimo trajektorijos negalima dėl objektyvių duomenų stokos.
1 ir 2 klausime nurodytomis sąlygomis, automobilio „Opel Vektra“ važiavimo greitis turėjo būti ne didesnis kaip 32,8 km/h; esant pėsčiojo matomumui 10 m. Vairuotoja Ž.P., važiuodama apie 32,8 km/h greičiu, neturėjo techninės galimybės išvengti užvažiavimo ant pėsčiojo, kadangi minimalus tokiu greičiu važiuojančio automobilio sustabdymo kelias yra ne mažesnis kaip 28,5 m.
Nesant objektyvių duomenų, kad kūnas po eismo įvykio buvo judinamas ir jis iškart po eismo įvykio buvo kitoje kelio važiojamosios dalies vietoje, tačiau buvo perkeltas į kitą vietą iki įvykio įforminimo, galima teigti, kad į eismo įvykio vietos plane užfiksuotą padėtį jis pateko dėl automobilio „Opel Vectra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), poveikio, tačiau iš kokio pradinės buvimo važiuojamosios kelio dalyje vietos jis ten pateko, atsakyti nepakanka objektyvių duomenų.
Dalinis tikėtinas šio eismo įvykio mechanizmas buvo toks: automobilis „Opel Vectra“, judėdamas Kaniūkų kaimo link, apie 80 km/h greičiu, kairiojo šono ratais pervažiavo kelio važiuojamojoje dalyje gulintį P.K., pavilkdamas jo kūną savo važiavimo kryptimi, ir, galimai, į kairę. Po eismo įvykio automobilis „Opel Vectra“ stabdomas sustojo nenustatytoje vietoje, po ko, tikėtina, pavažiavo atgal, iki vietos, kur užfiksuotas po eismo įvykio.(b.l.186-194).
Motyvuojamoji dalis
Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, kaltinamosios Ž.P., liudytojų A.B., K. ir R.G., eismo įvykių tyrimo skyriaus vyriausiojo eksperto V.L., teismo medicinos eksperto R.B. paaiškinimus, surinktus byloje rašytinius įrodymus, mano, kad kaltinamoji nepadarė jai inkriminuojamos veikos.
Atsižvelgiant į eismo įvykio schemoje užfiksuotus duomenis, būtent P.K. kūno atstumą nuo dešiniojo važiojamosios dalies krašto – 3,80 m, ir į ekspertų paaiškinimus apie galimybę po susidūrimo P.K. kūnui atsidurti apie 2 metrų atstumui nuo susidūrimo vietos, į kaltinamosios, liudytojų G paaiškinimus, teismas konstatuoja, kad P.K., girtas gulėdamas Ž.P. važiuojamojoje kelio dalyje, sudarė kliūtį.
P.K. pagal byloje nustatytas aplinkybes, įvykio metu pažeidė kelių eismo taisyklių 53 punkte numatytus reikalavimus, girtas gulėdamas važiuojamojoje kelio dalyje, ir taip sudarydamas pavojingą, sunkiai pastebimą, netikėtą kliūtį, keldamas grėsmę eismo saugumui, gulėjo važiuojamojoje dalyje.
Kelių eismo taisyklių (2004 m. gruodžio 30 d. redakcija) 53 punkte, skyriuje „Bendrosios eismo dalyvių pareigos“, yra numatytos eismo dalyvių pareigos, būtent eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti kelio, eismo reguliavimo priemonių, avarinio ryšio linijų ir želdinių. Todėl juos privalo žinoti ir vykdyti bet kuris eismo dalyvis – vairuotojas, pėsčiasis, keleivis (kelių eismo taisyklių 11 punktas).
Kliūtis, numatyta kelių eismo taisyklių 172 straipsnyje (2004 m,. gruodžio 30 d. redakcija), buvo kelio važiuojamojo dalyje P.K. kūnas. Nors kelių eismo taisyklių 3–49 punktuose apibrėžta daug šiose Taisyklėse vartojamų sąvokų, tačiau sąvoka „kliūtis“ joje neišaiškinta. Įvertinus bendrąsias „kliūties“ sąvokas, apibrėžtas „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, kelių eismo taisyklių vartojamų sąvokų apibrėžimus, kelių eismo taisyklių 172 punkto (2004 m. gruodžio 30 d. redakcija) turinį, darytina išvada, kad kliūtis 172 punkto (2004 m. gruodžio 30 d. redakcija) prasme yra gyvas arba negyvas daiktas (objektas), kuris yra arba gali atsirasti transporto priemonės kelyje ir trukdyti eismą.
Teismas mano, kad Ž.P., vairuodama automobilį „Opel Vectra“, nepadarė jai inkriminuojamos veikos, nes nepažeidė kelių eismo taisyklių, galiojusių eismo įvykio metu. Nėra įrodyta, kad Ž.P. nepasirinko saugaus greičio, kad, atsiradus kliūčiai, privalėjo sulėtinti greitį, kad privalo važiuoti kuo arčiaus dešiniojo važiuojamosios dalies krašto.
Civilinis ieškinys nepareikštas.
Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti nėra.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 303-307 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ž.P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, paduodant skundą Ignalinos rajono apylinkės teismui.