Kauno apygardos teismo nutarimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Preikšas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo T. J. atstovo advokato Gintaro Černiausko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutarimo T. J. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. J. 2015 m. rugsėjo 24 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo pro­tokolas už tai, kad jis 2015 m. rugsėjo 1 d. nuo 14.10 val. Kaune, Laisvės al. 92, būdamas meninės akijos organizatorius, vykdė akciją neinformavęs Kauno miesto savivaldybės administracijos direk­to­riaus. Tokiais veiksmais T. J. pažeidė Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 6 str. 1 d., 11 str. reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 188⁷ str. 1 d.

Anot apelianto, tik asmeniui atliekant Susirinkimų įstatymo 5 str. numatytus veiksmus, po­li­cijos pareigūnai galėjo uždrausti asmeniui dalyvauti renginyje. T. J. nei savo sklei­džia­ma idėja, nei atributika nepažeidė Susirinkimų įstatymo 5 str., taip pat nepažeidė viešosios tvarkos. Nesant Susirinkimų įstatyme numatytų pagrindų policijos pareigūnams nebuvo pagrindo trukdyti administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui dalyvauti taikiame susirinkime ar drausti daly­vau­ti eisenoje bei reikalauti pranešti Kauno miesto savivaldybei apie organizuojamą akciją, kai T. J. tuo metu buvo sankcionuoto renginio dalyviu, o reiškiamos idėjos buvo šio renginio dalis. Policijos pareigūnai bandė užkirsti kelią galimiems T. J. veiksmas iš anksto, net nesant pagrindo įtarti, jog jis gali atlikti draudžiamus veiksmus. Iš byloje esančios medžiagos nėra pagrindo manyti, jog T. J. pažeidė viešąją tvarką. Priešingai, jis bendravo su policijos pa­rei­gūnais ir pakluso jų reikalavimams net manydamas, jog tokie reikalavimai nepagrįsti. Nesu­tik­da­mas su apylinkės teismo argumentais, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltumą parodo tai, jog jis pakluso policijos pareigūnų reikalavimui informuoti Kauno miesto savivaldybę apie organizuojamą atskirą akciją, skundo autorius nurodo, kad T. J. paklusimas parei­gū­nų reikalavimams vertintinas kaip geranoriškumas. Mano, kad pareigūnai neturėjo pagrindo vien tik administracinėn atsakomybėn patraukto asmens išvaizdos ir jo išsakomos nuomonės pagrindu da­ry­ti išvadą, kad jis nėra renginio dalis bei drausti jam toliau dalyvauti šventinėje Rugsėjo 1-osios eisenoje.

Galiausiai skundo autorius teigia, kad apylinkės teismas nesilaikė teisinės valstybės prin­ci­po, t. y. teisės nuoseklumo, kadangi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmus ir iš­vaiz­dą vertino kaip teisės pažeidimą, kai kitų dalyvių veiksmai, kurie nors ir nebuvo suderinti su ren­ginio scenarijumi, nebuvo vertinami kaip teisės pažeidimas. Pažymi, kad teisių ir pareigų bei at­sa­komybės klausimai turi būti išspręsti galiojančiame įstatyme ir nepriklausyti nuo kieno nors nuo­žiū­ros; įstatymai galioja visiems vienodai, bet koks galiojimo diferencijavimas turi būti objektyviai pateisinamas; įstatymas turi užtikrinti atitinkamą pagrindinių žmogaus teisių apsaugą. Mano, kad T. J. veiksmus policijos pareigūnai, o taip pat ir apylinkės teismas privalėjo vertinti pagal faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus, o taikydami įstatymą privalėjo vadovautis tik įstatymu, o ne kažkieno nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

T. J. atstovo advokato G. Černiausko apeliacinis skundas tenkinamas.

ATPK 302¹¹ str. 1 d. įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad T. J. padarė ATPK 188⁷ str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą, todėl byla nagri­nė­ja­ma apeliacinio skun­do ribose.

Pagal ATPK 257 str. administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, va­do­vaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip ob­jek­tyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vi­di­nis įsitikinimas – tai ne nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiek­vie­nas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pa­grįs­tu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikš­min­gos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo pa­da­rymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepa­kan­ka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abe­jo­nės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.

Apygardos teismas, susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, įver­ti­nęs ape­liacinio skundo bei skundžiamo nutarimo motyvus, konstatuoja, kad apylinkės teis­mas, spręs­damas T. J. administracinės atsakomybės pagal ATPK 188⁷ str. 1 d. klausimą, netin­kamai įvertino bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai T. J. pri­pa­ži­no kaltu padarius šį pažeidimą.

Atsakomybę pagal ATPK 188⁷ str. 1 d. užtraukia Susirinkimų įstatymo nuostatų pažei­di­mas. T. J. nubaustas pagal ATPK 188⁷ str. 1 d. už tai, kad jis nutarime nurodytu laiku ir vietoje pažeidė Susirinkimų įstatymo 6 str. 1 d. ir 11 str. reikalavimus, nes iki pareigūnų įsikišimo vykdė meninę-socialinę akciją, neinformavęs savivaldybės administracijos direktoriaus. Minėto įsta­tymo 6 str. 1 d. nustatyta, kad susirinkimo organizatoriai laisva forma praneša savivaldybės ad­mi­nistracijos direktoriui ar jį pavaduojančiam asmeniui apie organizuojamą susirinkimą, kuriame da­lyvaus ne daugiau kaip 15 žmonių, o 11 str. įtvirtinta, kad susirinkimo organizatoriai, jų įgalioti asmenys ir dalyviai ar pavienis asmuo, vykdantis akciją, pažeidę šį ar kitus Lietuvos Respublikos įsta­tymus, nustatyta tvarka traukiami baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, atsako už pa­darytą turtinę žalą ir privalo atlyginti nuostolius.

Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad T. J. buvo pripažintas atskiro nuo VDU ren­giamo ir įstatymo nustatyta tvarka sankcionuoto renginio – Rugsėjo 1-osios šventės, susirinkimo or­ga­nizatoriumi, nesilaikiusiu minėtų Susirinkimo įstatymo reikalavimų. Tai, kad jis padarė ad­mi­nis­tracinį teisės pažeidimą buvo grindžiama paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pa­aiš­kinimais apie rengiamos akcijos tikslą, liudytojų, policijos pareigūnų, T. J. ir N. B., parodymais teisme, pareigūno T. J. tarnybiniu prane­ši­mu, taip pat už VDU Rugsėjo 1-osios renginį atsakingų asmenų – L. A., J. Š., iš dalies ir J. A. – parodymais, VDU mokslo metų pradžios šventės scenarijumi. Kauno miesto centro policijos ko­mi­sariatui pateiktame paaiškinime administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nurodė, jog jis dalyvavo VDU surengtame Rugsėjo 1-osios renginyje, kurį planavo paįvairinti menine-socialine akcija, kurios metu planuota atkreipti dėmesį į aukštojo mokslo suprekinimo ir darbo rinkos prob­le­mas Lietuvoje (b. l. 4). Pirmosios instancijos teismas nurodytą akcijos tikslą vertino kaip sava­ran­kiš­ką ir besiskiriančią nuo VDU rengiamos šventės idėją, tačiau vien tai, kad asmuo ar asmenų grupė be noro paminėti mokslų pradžią, siekė atkreipti dėmesį į tam tikras problemas, susijusias su aukštojo mokslo trūkumais, nerodo, kad nurodytos akcijos ir Rugsėjo 1-osios renginio tikslai buvo priešiški ir nesuderinami, ir minėta akcija nebuvo VDU organizuoto renginio dalis. Atkreiptinas dėmesys, kad T. J. nuosekliai teigė, jog buvo Rugsėjo 1-osios šventės dalyvis ir neigė pa­da­ręs teisės pažeidimą, įvykio aplinkybes nurodydamas tiek minėtame paaiškinime, tiek bylą na­gri­nėjant teisme (b. l. 29). Be to, pareigūno T. J. tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad paklausus, ar akcija yra derinta su savivaldybe, akcijos dalyviai atsakė, jog yra VDU studentai ir dalyvauja bendrame Rugsėjo 1-osios renginyje (b. l. 3). Liudytojas J. A. nurodė, jog policijos pareigūnams paklausus, ar VDU yra akcijos organizatorius, atsakė, kad VDU nėra akcijos organizatorius, tačiau klausimo apie tai, ar studentai, rengę akciją, yra VDU Rugsėjo 1-osios eisenos dalis, nebuvo (b. l. 30, 66).

Pastebėtina ir tai, kad nors pirmosios instancijos teismas remiasi VDU darbuotojų L. A. ir J. Š. parodymais, jog akcijos dalyvių dalyvavimo ypatumai universiteto orga­ni­zuojamame renginyje nebuvo derinti, o parengtame šventės scenarijuje nebuvo numatyta kalbėti apie aukštojo mokslo problemas, iš šių VDU darbuotojų paaiškinimų matyti, kad renginio sce­na­ri­jus buvo tvirtinamas universiteto viduje, o studentų bendruomenės narių ar kitų asmenų, prisi­jun­gu­sių prie šventinės eisenos, saviraiškos būdai nebuvo ribojami (b. l. 39-41). Taigi, minėti parodymai neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad Rugsėjo 1-osios renginyje dalyvaujančio asmens ar as­me­nų grupės reiškiamos savarankiškos idėjos, susijusios su aukštuoju mokslu, išėjo iš VDU rengiamo renginio temos. Priešingai, teismas pažymi, kad šiuo atveju surinkti prieštaringi įrodymai, keliantys pa­grįstas abejones dėl teisės pažeidimo pada­rymo, todėl apeliacinės instancijos teismas spren­džia, kad šiomis aplinkybėmis nei vienas iš šių įrodymų negali būti vertinamas kaip turintis didesnę įro­do­mąją ver­tę. Teismų praktikoje laikomasi principo, kad visos abejonės dėl teisės pažeidimo pa­da­ry­mo vertintinos teisės pažeidimu kaltinamo asmens naudai. Byloje nenusta­ty­ta neginčytinų įro­dy­mų patvirtinančių teisės pažeidimo faktą. Administracinė nuobauda yra atsa­ko­my­bės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti (ATPK 20 str.). Nuta­ri­mas skirti asmeniui admi­nis­tracinę nuobaudą turi būti tinkamai motyvuotas, pagrįstas nustatytomis fak­tinėmis bylos aplin­ky­bėmis. Visi prieštaravimai kilę nagrinėjant bylą turi būti pašalinti, o nesant galimybės juos pašalinti – aiškinami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Nagri­nė­jant šią administracinę bylą nustatytų prieštaravimų tarp byloje esamų duome­nų nepavyko pašalinti.

Aukštesnės instancijos teismas taip pat pažymi, kad nėra pakankamo pagrindo vertinti, jog administracinėn atsakomybėn patraukto asmens savivaldybės administracijos direktoriui pateiktas pra­šymas, kuriuo jis informavo apie organizuojamos akcijos vykdymą 2015 m. rugsėjo 1 d. nuo 14.45 val. iki 17.00 val., pagrindžia T. J. veiksmų iki šio dokumento pateikimo savival­dy­bei neteisėtumą. Kaip anksčiau minėta, iš bylos medžiagos matyti, jog administracinėn atsako­my­bėn patrauktas asmuo meninę-socialinę akciją organizavo kaip sankcionuoto VDU renginio dalį, o nu­rodytą prašymą savivaldybės administracijos direktoriui pateikė tik po to, kai pareigūnai pa­aiš­kino, jog jo veiksmai traktuotini kaip atskiras susirinkimas, rengiamas pažeidžiant Susirinkimų įsta­tymo reikalavimus. Pažymėtina, kad iki šio prašymo pateikimo T. J. organizuojamų stu­den­tų veiksmų nurodyti tikslai ir minėtame prašyme paminėti akcijos tikslai nesiskyrė, reiškiamos idėjos buvo analogiškos, nurodytiems tikslams įgyvendinti buvo naudojamos tos pačios priemonės, todėl veiksmai iki nurodyto prašymo pateikimo savivaldybei ir po jo vertinti kaip tęstiniai. Atsi­žvel­giant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas T. J. pateiktą prašymą savi­val­dy­bei traktavo pernelyg formaliai ir nepagrįstai nurodė, jog šis dokumentas pagrindžia admi­nis­tra­cinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltę, padarius Susirinkimų įstatymo 6 str. pažeidimą.

Vertinant patį T. J. dalyvavimo faktą tokio pobūdžio akcijoje, pažymėtina ir tai, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad meninė-socialinė akcija, pažeidė kitų asmenų teises ir laisves, viešąją rimtį ir tvarką ar sukėlė kokias nors kitas neigiamas pasekmes, todėl teigti, kad buvo bū­ti­nybė taikyti tam tikrus apribojimus taikiam žmonių susibūrimui, nėra jokio pagrindo. Vien pats T. J. buvimo faktas ir idėjų reiškimas susibūrime negali būti laikomas Susirinkimų įstatymo pažeidimu.

Įvertinus byloje surinktus duomenis, konstatuotina, kad T. J. inkriminuojamas pažei­di­mas, nesant pakankamai surinktų objektyvių įrodymų, negali būti laikomas įrodytu, o nu­tarimas negali būti teisėtas ir pagrįstas. Tokiu atveju teismo nutarimas naikinamas ir byla T. J. nutraukiama.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

T. J. atstovo advokato Gintaro Černiausko apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti 2015 m. gruodžio 11 d. Kauno apylinkės teismo nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą T. J. nutraukti.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną ir yra neskundžiamas.