- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-18
- Bylos Nr.
- 2A-548/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00999-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Rasa Gudžiūnienė, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- R. R.
- Ieškovas
- Nordea Bank Finland Plc
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Nordea Bank Finland Plc (AB) ieškinį atsakovui R. R. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovo R. R. priešieškinį ieškovui Nordea Bank Finland Plc (AB) dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas Nordea Bank Finland Plc (AB) (toliau – Bankas) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui R. R., kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 90 072,33 EUR skolą, 16 proc. sutartyse nustatytas metines palūkanas, skaičiuotinas nuo panaudoto ir negrąžinto kredito bei nuo nesumokėtų palūkanų sumos, t. y. nuo 86 389,94 EUR, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (I b. t., 1 – 4 l.).
Ieškovas nurodė, kad jis su atsakovu 2010 m. kovo 22 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. VK 10/03/18VY (toliau – Sutartis), pagal kurią bankas suteikė atsakovui 79 596,42 EUR kreditą, kurio paskirtis – dalies įsiskolinimo bankui pagal nutrauktą 2007 m. gruodžio 21d. Vartojimo kredito sutartį Nr. VK07/12/71B ir pagal nutrauktą 2007 m. lapkričio 22 d. Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 07/11/65B padengimas. Ieškovo teigimu, atsakovas pažeidė Sutartyje numatytas mokėjimo prievoles, t. y. nemokėjo palūkanų ir kredito įmokų jau ketvirtą mėnesį nuo Sutarties pasirašymo ir prievolių nevykdymas tęsiasi iki ieškinio pateikimo dienos. Ieškovas pažymėjo, kad Sutarties pažeidimai nebuvo pašalinti, todėl Bankas nuo 2012 m. vasario 4 d. vienašališkai nutraukė sutartį dėl esminių mokėjimo prievolių vykdymo pažeidimo; atsakovo skolą bankui sudaro 79 596,42 EUR negrąžinto kredito, 6 793,52 EUR nesumokėtų palūkanų, 3 682,39 EUR nesumokėtų įsipareigojimų nevykdymo palūkanų.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškovo ieškinį prašė jį atmesti (I b. t., 79 – 86 l.). Atsakovas nurodė, kad sutinka su dalimi ieškovo reikalavimo dėl 79 596,42 EUR panaudoto ir negrąžinto kredito, tačiau nesutinka su kita ieškinio reikalavimo dalimi dėl palūkanų priteisimo, nes ieškiniu prašomos priteisti palūkanos neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
Šalies argumentai
Atsakovas R. R. pateikė Vilniaus apygardos teismui priešieškinį ieškovui, kuriuo prašė pripažinti 2010 m. kovo 22 d. Sutarties nutraukimą neteisėtu, Sutarties 3.2 punkte numatytas įsipareigojimų nevykdymo palūkanas sumažinti iki 5 proc., ieškovo ieškinyje išdėstytus reikalavimus atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo (I b. t., 209 – 213 l.). Atsakovas nurodė, kad ieškovas su atsakovu sudarytą sutartį nutraukė nesant joje nustatytos minimalios sumos, kurią pasiekus Sutartis galėtų būti nutraukta; be to, atsakovas nebuvo informuotas apie Sutarties nutraukimą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į pirminį atsakovo priešieškinį ieškovas Nordea Bank Finland Plc (AB) prašė jį atmesti (I b. t., 185 – 195 l.). Nurodė, kad Sutartį nutraukė dėl sistemingo atsakovo mokėjimo prievolių pažeidimo, atsakovo įsiskolinimo sumai pasiekus 12,27 proc. bendros kredito sumos ribą; bankas apie Sutarties nutraukimą atsakovą informavo raštu, laikydamasis Sutarties sąlygų.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu patenkino ieškovo AB Nordea Bank Finland Plc ieškinį, priteisdamas iš atsakovo R. R. 79 596,42 EUR skolos, 6 793,52 EUR palūkanų, 3 682,39 EUR įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, 16 proc. dydžio sutartyje nustatytų metinių palūkanų, skaičiuotinų nuo panaudoto ir negrąžinto kredito bei nesumokėtų palūkanų sumos, t. y. nuo 86 389,94 EUR, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, o atsakovo priešieškinį atmetė (I b. t., 241 – 247 l.).
Teismas nustatė, kad atsakovas 2010 m. kovo 22 d. sudarė su ieškovu Vartojimo kredito sutartį, pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 79 596,42 EUR kreditas; išduoto kredito paskirtis – padengimas dalies įsiskolinimo Bankui pagal 2007 m. lapkričio 22 d. Būsto kreditavimo sutartį ir 2007 m. gruodžio 21 d. Vartojimo kredito sutartį, nes nutraukus minėtas sutartis, iš įkeisto turto pardavimo gauta kaina nepadengė viso turėto įsiskolinimo pagal šias sutartis; pasirašydamos sutartį, šalys konstatavo, kad ginčo sutarties pasirašymo dieną t. y. 2010 m. kovo 22 d. įsiskolinimas pagal 2007 m. lapkričio 22 d. Būsto kreditavimo sutartį ir 2007 m. gruodžio 21 d. Vartojimo kredito sutartį sudarė 146 449, 55 Lt; atsakovas prisiėmė pareigą padengti bankui dalį t.y. 79 596, 42 EUR kredito, o likusią dalį įsipareigojo grąžinti buvusi solidarioji skolininkė I. M. (Sutarties 9 p.). Teismo teigimu, nurodytą sumą atsakovas įsipareigojo pradėti grąžinti pagal mokėjimo grafiką 2011 m. balandžio 20 d. ir baigti 2025 m. kovo 20 d., o nuo 2010 m. liepos 20 d. mokėti kiekvieną mėnesį palūkanas; atsakovas pagal Sutartį savo prievolės nevykdė, todėl ieškovas 2011 m. vasario 14 d., 2011 m. balandžio 18 d., 2011 m. liepos 1 d. raštais kreipėsi į atsakovą su reikalavimais mokėti skolą, taip pat įspėdavo atsakovą apie vienašališko Sutarties nutraukimo galimybę tuo atveju, jeigu atsakovas ir toliau nevykdys savo įsipareigojimų Bankui pagal Sutartį. Teismas teigė, kad atsakovui sistemingai nevykdant įsipareigojimų pagal Vartojimo kredito sutartį ir nepašalinus mokėjimo prievolių pažeidimų per papildomai nustatytus terminus, Bankas nuo 2012 m. vasario 4 d. Sutartį su atsakovu vienašališkai nutraukė ir pareikalavo atsakovo grąžinti suteiktą ir negrąžintą kreditą, nesumokėtas palūkanas ir kitas pagal Sutartį atsakovo mokėtinas sumas, tačiau atsakovas ir po vienašališko Sutarties nutraukimo nei kredito, nei palūkanų ar kitų atsakovo mokėtinų sumų Bankui negrąžino.
Teismas konstatavo, kad Sutarties specialiosios dalies skiltyje „Kredito suma“ yra aptarta atsakovui suteikto kredito suma ir numatyta, jog atsakovui suteikto kredito suma yra lygi 79 596,42 EUR; pranešimo apie sutarties nutraukimą sudarymo dieną (2012 m. sausio 16 d) atsakovo įsiskolinimas Bankui pagal Sutartį sudarė 9 764,77 EUR, o tai atitinka 12,27 % bendros atsakovui suteikto 79 596,42 EUR kredito sumos (9 764,77 EUR : 79 596,42 EUR x 100), todėl teismas padarė išvadą, jog ieškovas Sutartį nutraukė dėl sistemingo mokėjimo prievolių pažeidimo (Sutarties 11 d.), atsakovo įsiskolinimo sumai pasiekus 12,27 proc. bendros kredito sumos ribą.
Teismo vertinimu, atsakovo teiginiai, jog sąvoka „bendra kredito suma“ nėra apibrėžiama ir todėl vertinant Sutarties nutraukimo teisėtumą 10 proc bendros kredito sumos turėtų būti apskaičiuojami nuo bendros kredito kainos, t.y. 107 511,20 EUR, yra nepagrįsti ir nelogiški, prieštarauja Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatyme įtvirtintai šių sąvokų prasmei, ir atsakovas nepagrįstai sutapatina „bendros kredito sumos“ ir „bendros kredito kainos“ sąvokas, kurios turi skirtingą, tame tarpe ir Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintą, prasmę. Teismas pažymėjo, kad 2012 m. sausio 16 d. duomenimis (pranešimo apie sutarties nutraukimą sudarymo diena) atsakovas mokėjimo prievolių Bankui tinkamai nevykdė net 18 mėnesių iš eilės, bylos nagrinėjimo dieną prievolių nevykdymas jau tęsiasi daugiau kaip du metus.
Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovas tinkamai, ginčo sutarties nustatyta tvarka informavimo atsakovą apie Sutarties nutraukimą, nes iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas pranešimą apie Sutarties nutraukimą 2012 m. vasario 4 d. atsakovui išsiuntė 2012 m. sausio 16 d. Sutartyje paties atsakovo nurodytu adresu (duomenys neskelbtini); Sutarties 11 nuostata, tiek atsakovo Bankui, tiek Banko atsakovui registruotu paštu siunčiami pranešimai laikomi kitos šalies gauti praėjus 5 kalendorinėms dienoms nuo išsiuntimo, jeigu buvo išsiųsti paskutiniu šalies nurodytu adresu, todėl Bankas, atsakovui išsiųsdamas Pranešimą apie sutarties nutraukimą paties atsakovo nurodytu adresu, tinkamai vykdė Sutartyje numatytą atsakovo informavimo pareigą ir atsakovas apie Sutarties nutraukimą laikytinas tinkamai informuotu praėjus 5 dienoms nuo Pranešimo apie sutarties nutraukimą išsiuntimo dienos, t.y. 2012 m. sausio 21 d.
Teismo nuomone, ieškovas dėjo maksimalias pastangas informuoti atsakovą ir 2012 m. sausio 16 d. Pranešimą apie sutarties nutraukimą atsakovui taip pat išsiuntė atsakovo nuolatinės darbo vietos VŠĮ „Improvizas“ adresu (duomenys neskelbtini), o taip pat atsakovo Hipotekos lakšte nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), o bylos duomenys patvirtina, jog atsakovo darbovietės adresu siųstą pranešimą apie sutarties nutraukimą asmeniškai priėmė VŠĮ „Improvizas“ darbuotojas (duomenys neskelbtini); atsakovo teiginys, kad ieškovo siųsta pranešimą į atsakovo darbovietę pasirašė asmuo, nedirbantis atsakovo vadovaujamojoje įmonėje, niekuo nepatvirtintas.
Teismas, atmetęs priešieškinį ir konstatavęs, kad ginčo sutartis nutraukta teisėtai, nurodė, kad yra pagrindas ieškinį tenkinti visiškai, nes atsakovas neginčija tos aplinkybės, kad jis panaudojo ir negrąžino kreditą – 79 596,42 EUR; nesumokėjo palūkanas – 6 793,52 EUR; nesumokėjo įsipareigojimų nevykdymo palūkanas – 3 682,39 EUR. Teismo teigimu, ieškovas vykdė savo prisiimtus įsipareigojimus – suteikė prašomą kredito sumą, o atsakovas savo prievolių tinkamai nevykdė – nemokėjo mokėjimų bei nustatytų palūkanų, todėl nutraukus sutartį ieškovui atsirado teisė pasinaudoti sutarties 8.1 p. nuostata ir reikalauti grąžinti kreditą ir nesumokėtas palūkanas.
Teismas pažymėjo, kad tenkintinas ir ieškovo prašymas priteisti 16 proc. metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, nustatytas šalių susitarimu, skaičiuotinos nuo panaudoto ir negrąžinto kredito bei nuo nesumokėtų palūkanų už kredito naudojimą sumos, t.y. nuo 86389,94 EUR, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo (Sutarties 3.2 p.; CK 6.37, 6.205, 6.210 str.). Teismo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad 16 proc. palūkanos neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principų, atsižvelgiant į tai, kad ginčo kreditas buvo suteiktas dalies įsiskolinimo Bankui pagal nutrauktą 2007 m. gruodžio 21 d. Vartojimo kredito sutartį ir pagal nutrauktą 2007 m. lapkričio 22 d. Būsto kreditavimo sutartį padengti, kredito grąžinimas nebuvo atsakovo užtikrintas, kas objektyviai lemia proporcingai skirtingo dydžio procesinių palūkanų nustatymą, be to, 16 proc. metinių procesinių palūkanų dydis atitinka 0,04 % dienos delspinigių dydį (16 proc. : 365 = 0,04), kuris yra laikytinas pagrįstu ir protingu neigiamus mokėjimo įsipareigojimų nevykdymo padarinius kompensuojančiu dydžiu.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas R. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą atsakovo priešieškinį patenkinti, o ieškovo ieškinį atmesti (II b. t., 1 – 6 l.). Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad:
1. Teismas neteisingai nurodė, kad sutarties nutraukimo dieną atsakovo įsiskolinimas ieškovui pagal sutartį sudarė 12,27 proc. bendros atsakovui suteiktos kredito sumos, kadangi atsakovo įsiskolinimo dydį procentais skaičiavo ne nuo bendros kredito sumos, nurodytos sutarties 3 psl. „Bendra kredito kaina“ – 107 511, 20 EUR, o nuo 79 596,72 EUR suteiktos kredito sumos;
2. Teismas neteisingai nurodė, kad ieškovas tinkamai informavo atsakovą apie sutarties nutraukimą, kadangi pranešimas apie sutarties nutraukimą nebuvo įteiktas nei atsakovui asmeniškai, nei kitu CPK numatytu būdu.
3. Teismas, atmesdamas atsakovo priešieškinį, nepagrįstai netenkino atsakovo prašymo sumažinti Sutartyje nustatytas palūkanas. Sutarties 3.2 punkte numatytų ne mažiau kaip triskart didesnių palūkanų (negu nustatyta CK 6.210 str. 1 d.) nustatymas neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Teismas neįvertino to, kad atsakovas su ieškovu sudarė sutartį prisijungimo būdu, t.y . individualiai neaptardamas visų sąlygų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo R. R. apeliacinį skundą ieškovas Nordea Bank Finlan Plc (AB) prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (II b. t., 8 – 17 l.). Ieškovas nurodė, kad Vartojimo kredito sutartį su atsakovu nutraukė Sutarties 8.1. punkto pagrindu dėl 18 mėnesių iš eilės sistemingo mokėjimo prievolių pažeidimo, kuomet atsakovo įsiskolinimo suma pasiekė 12,27 proc. bendros kredito sumos ribą, o apeliantas pareikštame apeliaciniame skunde nepagrįstai sutapatina sąvokas „bendra kredito suma“ ir „bendra kredito kaina“. Ieškovo nuomone, atsakovas buvo tinkamai informuotas apie sutarties nutraukimą pagal šalių sudarytos Sutarties 11 punktą, be to, bankas, būdamas apdairus ir rūpestingas, dėjo maksimalias pastangas informuoti atsakovą papildomai ir 2012 m. sausio 16 d. pranešimą apie Sutarties nutraukimą atsakovui taip pat išsiuntė jo nuolatinės darbo vietos VšĮ „Improvizas“; atsakovo ir ieškovo hipotekos lakšte nurodytais adresais. Ieškovo teigimu, kadangi šalys susitarė dėl kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų dydžio, nėra pagrindo taikyti CK 6.210 str., kadangi sudaryta sutartis šalims turi įstatymo galią.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Šio apeliacinio proceso dalyką sudaro patikrinimas ir įvertinimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys tenkintas, o atsakovo priešieškinis atmestas, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Klausimas analizuojamas vadovaujantis atsakovo R. R. skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). CPK 320 str. 2 d. įtvirtintoms apeliacijos riboms būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.
Nagrinėjamos bylos atveju yra kilęs ginčas dėl kredito gavėjo atsakomybės pagal Vartojimo kredito sutartį.
Atsakovas R. R. nesutikdamas su teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą, kuriame išdėstė nesutikimo argumentus. Teisėjų kolegija nesutikdama su apelianto argumentais, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis jų neatkartoja bei pritaria skundžiamame teismo sprendime nurodytiems motyvams. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas aplaidžiai tyrė bei vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, pažeidė procesines teisės normas (CPK 185 str., 263 str.). Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.
Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir, tenkindamas ieškinį bei atmesdamas priešieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.), kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimant skundžiamą sprendimą, išsamiai ir objektyviai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Vartojimo kredito sutarties vienašališkas nutraukimas turi būti pripažintas neteisėtu dėl to, jog atsakovo įsiskolinimas nesiekė minimalios Vartojimo kredito sutartyje numatytos sumos, o taip pat dėl to, kad atsakovas nebuvo informuotas apie Vartojimo kredito sutarties nutraukimą.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas Vartojimo kredito sutartį su atsakovu nutraukė vadovaudamasis 8.1 punktu, kuriame numatyta, kad „jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku bet kokios pagal šią sutartį mokėtinos sumos ilgiau kaip 1 (vieną) mėnesį ir tokia suma yra ne mažesnė kaip 10 (dešimt) procentų bendros kredito sumos, Bankas turi teisę nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti kreditą, sumokėti priskaičiuotas palūkanas ir kitas mokėtinas sumas pagal šią sutartį, pranešdamas apie tai kredito gavėjui ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų “. Vartojimo kredito sutarties 8.3 punkte numatyta, kad „8.1– 8.2 punktuose nurodyti sutarties nutraukimo pagrindai yra laikomi esminiais pažeidimais“.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas neginčija fakto, jog jis yra skolingas ieškovui ir nemoka įmokų, kurios yra numatytos Vartojimo kredito sutartyje. Kaip teisingai nurodo pirmosios instancijos teismas, atsakovas nepagrįstai sutapatina ,,bendros kredito sumos“ ir „bendros kredito kainos“ sąvokas, kurios turi skirtingą prasmę. Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad bendra kredito suma – tai kredito suma, kuria suteikiama galimybė naudotis pagal Vartojimo kredito sutartį. Minėto įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas, kad bendra kredito kaina – tai visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su Vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius (Vartojimo kredito sutarties sudarymo, administravimo, pakeitimo, nutraukimo ir kitus su Vartojimo kredito sutarties sudarymu bei vykdymu susijusius mokesčius), kuriuos Vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi Vartojimo kredito davėjui, išskyrus atlyginimą notarui.
Kaip matyti iš Vartojimo kredito sutarties sąlygų, atsakovui suteikto kredito suma yra 79 596,42 EUR, o pranešimo apie sutarties nutraukimą sudarymo dieną (2012 m. sausio 16 d.) atsakovo įsiskolinimas ieškovui pagal Sutartį sudarė 9 764,77 EUR, o tai sudaro 12,27 % bendros atsakovui suteikto 79 596,42 EUR kredito sumos. Nurodytų aplinkybių pagrindu galima daryti išvadą, kad ieškovas Sutartį nutraukė laikydamasis Vartojimo kredito sutarties sąlygų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovo nuomone, kad vertinant Sutarties nutraukimo teisėtumą 10 proc. bendros kredito sumos turėtų būti apskaičiuojami nuo bendros kredito kainos, t.y. nuo 107 511,20 EUR, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatyme įtvirtintai šių sąvokų prasmei.
Kaip jau buvo minėta, apeliantas skunde nurodo, kad jis nebuvo informuotas apie Vartojimo kredito sutarties nutraukimą. Anksčiau paminėtame Sutarties 8.1. punkte šalys susitarė, kad ieškovas apie Sutarties nutraukimą atsakovą turi informuoti prieš 14 kalendorinių dienų. Vartojimo kredito sutarties 11 punkte šalys nustatė, kad „yra susitariama, kad registruotu paštu siunčiamas raštiškas šalies pranešimas laikomas gautu kitos šalies vėliausiai 5 (penktą) kalendorinę dieną nuo jo išsiuntimo dienos, jeigu toks pranešimas buvo išsiųstas paskutiniu šalies pateiktu adresu. Šalis negali reikšti pretenzijų, kad ji negavo pranešimų ar kad kitos šalies veiksmai neatitinka šios sutarties sąlygų, jei pranešimas buvo išsiųstas paskutiniu šalies pateiktu adresu“. Kaip matyti iš byloje esančio pranešimo apie Sutarties nutraukimą (I b. t., 25 l.) ieškovas atsakovui šį pranešimą siuntė Vartojimo kredito sutartyje paties atsakovo nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), atsakovo nuolatinės darbo vietos VŠĮ „Improvizas“ adresu (duomenys neskelbtini), o taip pat atsakovo ir ieškovo hipotekos lakšte nurodytu adresu (duomenys neskelbtini). Kaip teisingai nurodo pirmosios instancijos teismas atsakovas Bankui nebuvo pranešęs nei apie laikiną, nei apie pastovų gyvenamosios vietos pasikeitimą, nebuvo išreiškęs reikalavimo Banko siunčiamą korespondenciją gauti kokiu nors kitu adresu, nebuvo informavęs Banko, kad yra kokių nors kitų objektyvių aplinkybių, atsakovui laikinai ar pastoviai trukdančių priimti korespondenciją jo gyvenamosios vietos adresu, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Bankas, atsakovui išsiųsdamas pranešimą apie sutarties nutraukimą paties atsakovo nurodytu adresu, tinkamai vykdė Vartojimo kredito sutartyje numatytą atsakovo informavimo pareigą ir atsakovas apie Vartojimo kredito sutarties nutraukimą laikytinas tinkamai informuotu praėjus 5 dienoms nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą išsiuntimo dienos, t.y. 2012 m. sausio 21 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, nevykdantis mokėjimo prievolių ilgą laiko tarpą (18 mėnesių iš eilės), turi pats būti aktyvus ir domėtis Vartojimo kredito sutarties vykdymo eiga, bendradarbiauti su kreditoriumi, o ne vengti priimti korespondenciją.
Apeliantas skunde nurodo, kad teismas, atmesdamas atsakovo priešieškinį, nepagrįstai netenkino atsakovo prašymo sumažinti Sutartyje nustatytas palūkanas. Sutarties 3.2 punkte numatytų ne mažiau kaip triskart didesnių palūkanų (negu nustatyta CK 6.210 str. 1 d.) nustatymas neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Teismas neįvertino to, kad atsakovas su ieškovu sudarė sutartį prisijungimo būdu, t.y . individualiai neaptardamas visų sąlygų.
Kaip matyti iš šalių pasirašytos Vartojimo kredito 3.2. punkto buvo susitarta, kad „jeigu pagrindinė suma, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal šią sutarti nesumokamas nustatytu laiku į Kredito sąskaitą ar kitą sąskaitą, kurią Bankas nurodo Kredito gavėjui, tai už laiku nesumokėtas sumas yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios yra lygios 4 (keturi) proc. virš kredito palūkanų normos, bet ne mažiau kaip 16 (šešiolika) proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo nustatytos mokėjimo dienos iki realaus sumokėjimo dienos“. Taigi, nurodyta sutarties sąlyga patvirtina, kad šalys buvo susitarusios dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio.
Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšmingu visuomeninės savireguliacijos instrumentu. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių (pacta sund servanda) ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis; teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. UAB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010).
Kompensuojamųjų palūkanų specifika taip pat lemia, kad jokios, net ir nuo skolininko valios nepriklausančios force majeure aplinkybės neatleidžia skolininko nuo šių palūkanų mokėjimo (CK 6.212 str. 1 d.), nes pinigų laiku nemokantis skolininkas de facto nepagrįstai praturtėja kreditoriaus sąskaita. Skolininkas nuo pareigos mokėti kompensuojamąsias palūkanas gali būti atleistas tik tada, kai prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl kreditoriaus kaltės (CK 6.259 str.).
Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tos palūkanos, kurios mokamos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, atlieka kompensuojamąją funkciją. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo teigti, jog 16 proc. palūkanos neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principų. Teismas pagrįstai atsižvelgė, kad ginčo kreditas buvo suteiktas dalies įsiskolinimo Bankui pagal nutrauktą 2007 m. gruodžio 21 d. Vartojimo kredito sutartį ir pagal nutrauktą 2007 m. lapkričio 22 d. Būsto kreditavimo sutartį padengti, kredito grąžinimas nebuvo atsakovo užtikrintas, kas objektyviai lemia proporcingai skirtingo dydžio procesinių palūkanų nustatymą, be to, 16 proc. metinių procesinių palūkanų dydis atitinka 0,04 % dienos delspinigių dydį kuris yra laikytinas pagrįstu ir protingu neigiamus mokėjimo įsipareigojimų nevykdymo padarinius kompensuojančiu dydžiu. Nurodytos aplinkybės paneigia apelianto argumentą, kad atsakovas su ieškovu sudarė sutartį prisijungimo būdu, t.y . individualiai neaptardamas visų sąlygų.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimant skundžiamą sprendimą, išsamiai ir objektyviai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.
CPK 48 straipsnio 1 dalis numato, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje.
Nagrinėjamoje byloje, ieškovas informavo teismą, kad 2014 m. balandžio 1 d. „Nordea Bank Finland Plc“, Lietuvoje veikiantis per „Nordea Bank Finland Plc“ Lietuvos skyrių, perleido reikalavimo teises Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyriui ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad 2014 m. balandžio 1 d. įvyko teisių perleidimas ir perėmimas bei į tai, kad ginčas byloje kilo iš turtinių, teisinių santykių, todėl yra galimas subjektinių teisių bei pareigų perėmimas materialiojoje teisėje, todėl ieškovo „Nordea Bank Finland Plc“, veikiančio Lietuvoje per „Nordea Bank Finland Plc“ Lietuvos skyrių procesinių teisių ir pareigų perėmėju šioje civilinėje byloje pripažintinas Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių. Ieškovo pateikti įrodymai, kad atsakovas R. R. Sutartyje yra davęs sutikimą Bankui dėl Banko teisių ir pareigų perleidimo bei Bankas yra tiek viešai, tiek asmeniškai atsakovui atskleidęs faktą apie reikalavimo teisių perleidimą, tik patvirtina, kad nėra jokių kliūčių ieškovo procesinių teisių ir pareigų perėmėju šioje civilinėje byloje pripažinti Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantį per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių.
Ieškovas apeliacinės instancijos teismui 2013 m. rugpjūčio 19 d. pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 2 831,40 Lt už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Ieškovas pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą sumokėjo 2 831,40 Lt (II b. t., 31 – 33).
Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius (toliau – ir Rekomendacijos) bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, sprendžia, ar už teisinę pagalbą asmens sumokėtos sumos pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos teisinei pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos patyrusiai šaliai. Priešingu atveju, pareikalavus nerealaus, nepagrįsto dydžio bylinėjimosi išlaidų, o teismui jas priteisus, gali būti paneigta bylinėjimosi išlaidų atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pažymėtina, jog realumo kriterijus yra taikomas teismų praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. kovo 6 d. sprendimą byloje S. J. prieš Lietuvą).
Rekomendacijų 8.11 punktas nustato, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus dydis yra 1,5 MMA. Tai reiškia, jog maksimali suma už atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 1 500 Lt (1,5x1 000). Atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, kai teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus, ar kitais panašiais atvejais gali būti priteista didesnė advokato atstovavimo išlaidų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2011).
Įvertinus Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius, ieškovo atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jo darbo ir laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teisme, bylos sudėtingumą ir apimtį, tai, kad apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, nebuvo pateikti nauji įrodymai ir nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, nebuvo reikalingos specialios žinios, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, konstatuotina, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo atsakovui priteisti didesnes advokato atstovavimo apeliacinės instancijos išlaidas, nei nurodyta Rekomendacijose maksimali jų suma – 1 500 Lt. Dėl šios priežasties ieškovo prašymas tenkintinas iš dalies ir iš apelianto atsakovui priteistina 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų (advokato atstovavimo išlaidų) (CPK 98 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Ieškovą „Nordea Bank Finland Plc“, Lietuvoje veikiantį per „Nordea Bank Finland Plc“ Lietuvos skyrių pakeisti ieškovu jo teisių perėmėju Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiu per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių.
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo R. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas 303252632) 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.