Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. M. ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus vandenys“ dėl taikomų nesąžiningų vartojimo sutarties sąlygų ir reikalavimo atsakovui vykdyti sutartį tiekti geriamąjį vandenį ir prižiūrėti vandentiekį iki įvadinio skaitiklio.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Išvadą teikianti institucija padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą nenutrūkstamai tiekti geriamąjį vandenį į ieškovui priklausantį namą bei prižiūrėti geriamojo vandens tiekimo tinklus iki ieškovui priklausančiame name įrengto geriamojo vandens apskaitos prietaiso, yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodė, kad tarp šalių nėra kilęs ginčas dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Teigė, kad atsakovas privalo užtikrinti vandens tiekimą ieškovui, prižiūrėti infrastruktūrą.

Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad inžinerinių tinklų nuosavybė nėra žinoma, nes jie įrengti tuo metu, kai dar nebuvo privačiosios nuosavybės. Teigė, kad nepasirašo sutarties su atsakovu todėl, kad nepavyksta suderinti sutarties sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Ieškovas byloje kelia tris reikalavimus – prašo įpareigoti atsakovą nepertraukiamai tiekti geriamąjį vandenį bei prižiūrėti vandentiekio infrastruktūrą nuo šulinio Nr. 292 iki jo name įrengto apskaitos prietaiso, pripažinti atsakovo taikomą pardavimo mokestį neteisėtu. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2014-01-24 Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba priėmė nutarimą dėl vandentiekio vamzdžio priežiūros. 2013 ir 2016 metais ieškovo name įvyko avarijos, kurias atsakovas pašalino. 2017-01-03 Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija priėmė nutarimą Nr. O3-2 dėl reikalavimo mokėti geriamojo vandens pardavimo kainą.

Dėl atsakovo taikomo geriamojo vandens pardavimo mokesčio pripažinimo neteisėtu.

Ieškovas nurodė, kad atsakovas jam taiko vandens pardavimo abonentinį mokestį, kuris nėra numatytas Standartinėse vandens tiekimo sutarties sąlygose, pagal kurias vartotojai už geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo patiektą geriamąjį vandenį atsiskaito pagal pirkimo ir pardavimo vietoje (geriamojo vandens apskaitos mazguose) įrengtų atsiskaitomųjų geriamojo vandens apskaitos prietaisų rodmenis, mokėdami nustatytą kainą, į kurią įeina visos vandens tiekimo sąnaudos. Atsakovas su tokiu ieškovo reikalavimu nesutiko, nurodė, kad net ir tuo atveju, kai vartotojas nėra pasirašęs su tiekėju sutarties dėl geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo, vartotojui kyla pareiga atsiskaityti su paslaugos teikėju, padengiant būtinąsias veiklos sąnaudas. Pardavimo kainą sudaro geriamojo vandens apskaitos prietaisų, įrengimo, techninės priežiūros, keitimo, metrologinės patikros, remonto, nusidėvėjimo ir kitos būtinosios sąnaudos, susijusios su pardavimo veikla. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustatė, kad atsakovas pardavimo mokestį taiko pagrįstai.

Geriamasis vanduo ieškovui tiekiamas vadovaujantis Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126 „Dėl Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų patvirtinimo“ (toliau – Sutarties standartinės sąlygos) 28 punktu, kuris numato, kad, jeigu asmuo nėra pasirašęs su geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties arba atsisako ją pasirašyti, tačiau jam nuosavybes teise priklausantys ar kitaip jo valdomi ir (arba) naudojami geriamojo vandens naudojimo įrenginiai, geriamajam vandeniui tiekti reikalingos komunikacijos ir (arba) nuotekų šalinimo įrenginiai įstatymų ir kitų teises aktų nustatyta tvarka yra prijungti prie geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo nuosavybes teise ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros, turi teisę išleisti nuotekas į geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo nuosavybės teise ar kitaip valdomą ir (arba) naudojamą nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, tokiu atveju laikoma, kad sutartis sudaryta. Nagrinėjamu atveju šalys neginčijo, kad sutartis tarp šalių nėra sudaryta ir kad turi būti taikomos Standartinės sutarties sąlygos.

Sutarties standartinių sąlygų 43 punkte numatyta, kad geriamojo vandens tiekėjai ir nuotekų tvarkytojai geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas apskaičiuoja vadovaudamiesi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 03-92 ,,Dėl Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo metodikos" patvirtinta Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika (toliau – Metodika). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – Vandens tiekimo įstatymas) 34 straipsniu ir Sutarties standartinėse sąlygose įtvirtintu reglamentavimu, darytina išvada, kad geriamojo vandens kainos nustatomos pagal Metodiką.

Vandens tiekimo įstatymo 34 straipsnio 18 dalyje įtvirtinta, kad viešasis geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas, vykdantis viešąjį geriamojo vandens tiekimą ir (arba) teikiantis nuotekų tvarkymo paslaugas bent vienoje savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijoje, visiems tos pačios kategorijos abonentams ir vartotojams tiekia geriamąjį vandenį ir teikia nuotekų tvarkymo paslaugas vienodomis sąlygomis ir kainomis. Vandens tiekimo įstatymo 34 straipsnio 19 dalyje nurodyta, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, gali būti diferencijuojamos pagal abonentų ir vartotojų kategorijas, pirkimo ir pardavimo vietą, tiekimo ir vartojimo ribą, vartojimo sezoniškumą, išleidžiamą teršalų kieki, pobūdį ir koncentraciją. Kaip matyti iš aukščiau pateikto teisinio reglamentavimo, viešasis vandens tiekėjas turi pareigą visiems tos pačios kategorijos vartotojams ir abonentams geriamąjį vandeni tiekti tomis pačiomis sąlygomis ir kainomis. Įstatymas numato galimybę diferencijuoti geriamojo vandens kainas, kurios nustatomos ir apskaičiuojamos vadovaujantis Vandens tiekimo įstatyme įtvirtintais principais bei Metodika.

Metodikos 6 punkte nurodyta, kad pardavimo kaina – tai kaina, mokama už geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugą pardavimo paslaugas abonentams – apskaitos prietaisui, vartotojams – butui, daugiabučio namo įvadui ir vartotojams, gyvenantiems individualiame name – apskaitos prietaisui. Į pardavimo kainą įskaičiuojamos pardavimo tarnybos darbuotojų darbo užmokesčio ir socialinio draudimo, geriamojo vandens apskaitos prietaisų nusidėvėjimo, įrengimo, technines priežiūros, keitimo, metrologines patikros, remonto, sutarčių sudarymo, sutarčių parengimo ir pateikimo bei kitos būtinosios sąnaudos (pardavimo tarnybos ilgalaikio turto nusidėvėjimas, paslaugos ir darbai pagal sutartis, transportas, kuras, ryšių paslaugos, elektros energija), susijusios su vandens pardavimu. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pažymėjo, kad pardavimo kaina nėra papildomas mokestis už teikiamas paslaugas. Pardavimo kaina yra sudėtinė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos dalis ir yra pagrįsta veiklos vykdymo būtinosiomis sąnaudomis.

Ieškovo ir atsakovo tarpusavio santykiai grindžiami Sutarties standartinėmis sąlygomis. Sutarties standartinių sąlygų 43 punkte numatyta, kad geriamojo vandens tiekėjai ir nuotekų tvarkytojai geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas apskaičiuoja vadovaudamiesi Metodika. Vadovaujantis Vandens tiekimo įstatymo 34 straipsnio 18 dalimi atsakovas visiems tos pačios kategorijos abonentams ir vartotojams privalo tiekti geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas vienodomis sąlygomis ir kainomis. Pardavimo kaina yra sudėtinė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos dalis ir yra pagrįsta šios veiklos vykdymo būtinosiomis sąnaudomis. Taigi, teismas sprendžia, kad atsakovas, taikydamas ieškovui pardavimo kainą, kuri yra vienoda visiems vartotojams, elgėsi sąžiningai ir tinkamai.

Dėl įpareigojimo nepertraukiamai tiekti geriamąjį vandenį.

Ieškovas prašo įpareigoti atsakovą nepertraukiamai tiekti geriamąjį vandenį į ieškovui priklausantį gyvenamąjį namą. Ieškovas teigė, kad kelis kartus buvo nutrauktas geriamojo vandens tiekimas dėl įvykusių vandentiekio avarijų. Atsakovas su tokiu ieškovo reikalavimu nesutiko, nes tokia pareiga atsakovui jau yra nustatyta įstatymuose ir atsakovas šią savo pareigą vykdo bei jos neginčija. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateiktoje išvadoje nurodė, kad geriamasis vanduo ieškovui turi būti tiekiamas nepertraukiamai.

Nepertraukiamas geriamojo vandens tiekimas ir (arba) nuotekų tvarkymas – nuolatinis geriamojo vandens tiekimas ir (arba) nuotekų (išskyrus paviršines nuotekas) tvarkymas laikantis teisės aktuose numatytų kiekio, slėgio, reguliarumo ir kokybės reikalavimų, taip pat Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų. Vadovaujantis Vandens tiekimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas (atsakovas) privalo nepertraukiamai tiekti geriamąjį vandenį ir teikti nuotekų tvarkymo paslaugas, vadovaudamasis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kokybės reikalavimais, išskyrus atvejus, numatytus Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinėse sąlygose, kituose geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose ir (ar) geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo su abonentais sudarytose geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosiose sutartyse.

Sutarties standartinių sąlygų 32.3. punkte numatyta, kad geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų teikimas gali būti nutrauktas arba sustabdytas, kai geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą būtina sustabdyti siekiant išvengti geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros avarijos arba šią avariją likviduoti, taip pat kai geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas arba Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nustato tiekiamo geriamojo vandens saugos reikalavimų pažeidimą, jeigu geriamojo vandens vartojimas ir (ar) nuotekų išleidimas kelia riziką žmonių sveikatai ir gyvybei, – nesuderinę su abonentu ir vartotoju ar iš anksto jų neįspėję.

Nagrinėjamu atveju šalys neginčija, kad vandens tiekimas buvo sustabdytas dėl įvykusių avarijų, tačiau ieškovas teigia, kad atsakovas avarijos padarinius turėjo šalinti greičiau ar kitaip užtikrinti geriamojo vandens tiekimą. Teismas vertina, kad geriamojo vandens tiekimas šiuo atveju buvo sustabdytas teisėtai dėl įvykusių avarijų. Ieškovo argumentai dėl avarijos padarinių šalinimo trukmės ar būdų būtų aktualūs sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, tačiau šiuo atveju jos nėra prašoma. Teismas pažymi, kad papildomas įpareigojimas nepertraukiamai tiekti vandenį nesukeltų teisinių padarinių, nes tokia atsakovo prievolė jau yra įtvirtinta Vandens tiekimo įstatyme bei Sutarties standartinėje sąlygose, todėl šis ieškovo reikalavimas netenkintinas. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas gali kreiptis dėl žalos atlyginimo, jei atsakovas netinkamai likvidavo avarijos padarinius ar kitaip sukėlė žalą.

Dėl vandentiekio infrastruktūros priežiūros.

Ieškovas prašo įpareigoti atsakovą prižiūrėti vandentiekio infrastruktūrą nuo šulinio Nr. 292 iki jo name įrengto apskaitos prietaiso. Nurodė, kad vandentiekio infrastruktūra ginčo teritorijoje jam nepriklauso. Atsakovui ginčo infrastruktūra, kuri yra ieškovo žemės sklype, taip pat nepriklauso.

Vadovaujantis Vandens tiekimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punktu, geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas (atsakovas) privalo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklėse ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka naudoti ir prižiūrėti nuosavybės teise ar kitaip teisėtai valdomą ir (arba) naudojamą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, bešeimininkę infrastruktūrą, kitą valdomą turtą, reikalingą geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklių 6.1. punkte ši atsakovo pareiga pakartota: vandens tiekėjas, naudodamas ir prižiūrėdamas geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, privalo eksploatuoti nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomus ir (ar) naudojamus geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektus taip, kad jie atitiktų šiose taisyklėse ir kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Taigi, atsakovas privalo prižiūrėti jam nuosavybės teise priklausančią bei bešeimininkę infrastruktūrą.

Minėtų taisyklių 9.1 punkte įtvirtinta vartotojo (ieškovo) pareiga teisės aktuose nustatyta tvarka prižiūrėti nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomus ar naudojamus geriamojo vandens naudojimo įrenginius ir geriamajam vandeniui tiekti reikalingas komunikacijas ir, vadovaudamasis statybos techniniu reglamentu STR 2.07.01: 2003 „Vandentiekis ir nuotekų šalintuvas. Pastato inžinerinės sistemos. Lauko inžineriniai tinklai“, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. 390 (Žin., 2003, Nr. 83-3804), ne rečiau kaip kartą per metus išplauti geriamojo vandens naudojimo įrenginius ir (ar) geriamajam vandeniui tiekti reikalingas komunikacijas, pažymėdamas apie tai pastato techniniame pase.

Taigi, abi šalys privalo prižiūrėti jiems nuosavybės teise priklausančią infrastruktūrą, o atsakovas privalo prižiūrėti ir bešeimininkę infrastruktūrą. Nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad inžineriniai tinklai, esantys ieškovo žemės sklype, priklauso atsakovui ar kad jie yra bešeimininkiai, todėl atsakovas neturi prievolės prižiūrėti jam nepriklausančių tinklų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas ir atmestinas.

Pažymėtina, kad trečiasis asmuo pradėjo procedūrą dėl ginčo inžinerinių tinklų pripažinimo bešeimininkiais. Tinklus pripažinus bešeimininkiais, atsakovui kils pareiga juos prižiūrėti vadovaujantis Vandens tiekimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punktu.

Kadangi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu yra mažesnės negu LR Teisingumo ministro ir Finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/ IK-355 nustatyta minimali 3 EUR suma, iš šalių pašto išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.