- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-17
- Bylos Nr.
- 2-320/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02794-2010-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- UAB ,,xxx“, "Metoil" "LBR OIL"
- Ieškovas
- UAB ,,xxx“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB ,,xxx“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. xxxx pagal ieškovo UAB ,,xxx“ ieškinį atsakovui UAB ,,xxx“ dėl delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB ,,xxx“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB ,,xxx“ 202 709,56 Lt delspinigių. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – neviršijant ieškinio sumos areštuoti atsakovo UAB ,,xxx“ kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą, priklausantį atsakovui nuosavybės teise, uždraudžiant juo disponuoti, nesant ar nepakankant atsakovo turto – areštuoti pinigines lėšas banke, kitose kredito įstaigose, jo turtines teises. Ieškovas nurodė, kad prašoma priteisti delspinigių suma yra didelė, atsakovo padėtis nėra gera, jis turi ir daugiau kreditorių, su kuriais yra pradelsęs atsisakyti, todėl gali bandyti nuslėpti pinigines lėšas arba perleisti turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartimi ieškovo UAB ,,xxx“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino, areštavo atsakovui UAB ,,xxx“ nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, neviršijant ieškinio sumos – 202 709,56 Lt, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims. Nesant turto ar esant nepakankamai, nurodė areštuoti trūkstamai sumai pinigines lėšas, priklausančias atsakovui UAB ,,xxx“ ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti. Leido iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su ieškovu. Atsakovo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, piniginių lėšų suradimą bei areštą pavedė ieškovo pasirinktam antstoliui. Teismas nurodė, kad atsakovui pareikštas itin didelės apimties turtinis reikalavimas, o teismų praktika pripažįsta, jog didelė ieškinio suma preziumuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB ,,xxx“ prašo panaikinti šią teismo nutartį ir atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiomis aplinkybėmis:
Teismas neatsižvelgė, kad atsakovui 2010 m. birželio 21 d. nutartimi jau yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės bankroto byloje dėl to paties skolinio reikalavimo. Šiuo metu jos nėra panaikintos, o ieškovas reikšdamas pakartotinius identiškus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Ieškovas nepateikė jokių duomenų bei įrodymų, jog atsakovo finansinė padėtis yra sunki, kad jis gali slėpti ar perleisti savo turtą ir, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Be to, teismas privalėjo įvertinti, kad atsakovui buvo atsisakyta kelti bankroto bylą, kas rodo, jog atsakovas yra veikianti įmonė ir turinti pakankamai turto atsiskaityti su kreditoriais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas.
Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis proceso įstatyme numatytų priemonių.
Teisėjų kolegija pažymi, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1624/2010; 2008 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-428/2008).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi teismų praktikoje suformuluota taisykle, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Iš ieškinio turinio matyti, kad bendra reikalavimų suma yra 202 709,56 Lt. Tačiau tuomet, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, pajamas, turimus įsipareigojimus nėra didelė, tai yra, kai jis paneigia objektyvios grėsmės būsimam sprendimui įvykdyti egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas kiekvienu atveju turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-336/2009; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007). Iš byloje esančio atsakovo kreditorių sąrašo matyti, kad atsakovo skolos kreditoriams iš viso sudaro 6 146 355 Lt, o pradelstos skolos sudaro 3 286 050 Lt, iš kurių 2 419 034 sudaro skola ieškovui (b. l. 16). Šie duomenys sudaro pagrindą teigti, kad atsakovo finansinė padėtis nėra gera ir ieškovo 202 709,56 Lt reikalavimas yra didelis atsakovui, dėl to jam bus sudėtinga įvykdyti galimą ieškovui palankų teismo sprendimą. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikinąsias apsaugos priemones taikė atsižvelgdamas į didelę ieškinio sumą.
Atsakovas skunde nurodo, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, jog atsakovo finansinė padėtis yra sunki. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 straipsnis), tačiau paskirstydamas įrodinėjimo naštą teismas taip pat atsižvelgia į tai, kuriai iš bylos šalių yra paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1422/2009). Geriausiai savo turtinę padėtį žino, taigi ir gali ją įrodyti, būtent atsakovas. Apeliantas, paduodamas atskirąjį skundą, remdamasis rungimosi principu (CPK 12 straipsnis), galėjo pateikti teismui įrodymus apie savo turtinę padėtį ir įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi atskirajame skunde, prašydamas panaikinti skundžiamą nutartį, tačiau nepasinaudojo šia teise ir nepateikė tokių įrodymų (CPK 178 straipsnis, 314 straipsnis). Nesant duomenų apie atsakovui priklausantį turtą ir įsipareigojimus, negalima teigti, jog jo turtinė padėtis yra gera, ieškinio suma jam nėra didelė ir atskirajame skunde nurodyti argumentai sudaro pagrindą panaikinti skundžiama teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad atsakovas neįrodė, jog jo turtinė padėtis yra gera ir sudaro pagrindą panaikinti teismo taikytą atsakovo turto areštą ieškinyje pareikšto reikalavimo įvykdymo užtikrinimui.
Skunde nurodoma, kad atsakovui bankroto byloje Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartimi jau yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės dėl to paties skolinio reikalavimo. Iš byloje esančios 2010 m. birželio 21 d. nutarties turinio matyti, kad atsakovui UAB ,,xxx“ taikytos laikinosios apsaugos priemonės iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartimi atsisakyta kelti bankroto bylą UAB ,,xxx“ (b. l. 26-28). Atskirojo skundo pateikimo dieną ši nutartis nebuvo įsiteisėjusi, nes ieškovas pasinaudojo teise apskųsti šią nutartį. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartis palikta nepakeista. Taigi nutartis, kuria UAB „xxx“ atisakyta kelti bankroto bylą, įsiteisėjo 2010 m. gruodžio 2 d. Vadinasi, nuo nutarties įsiteisėjimo momento panaikintos ir bankroto byloje 2010 m. birželio 21 d. nutartimi atsakovui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, skirtos ieškovo reikalavimo įvykdymo užtikrinimui. Tai reiškia, jog šiai dienai ieškovas nėra įgyvendinęs savo reikalavimo užtikrinimo kitoje byloje. Ta aplinkybė, kad buvo atsisakyta atsakovui kelti bankroto bylą, neįrodo, jog atsakovo finansinė padėtis yra labai gera, o tik patvirtina, kad įmonė yra moki.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.