Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Dmitrijus Korsakovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-59-582-2013

Teisėjas: Alvydas Rimkevičius Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00416-10-9

2013 m. vasario 27 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Reginos Majauskienės, Algerdo Urbšio,

sekretoriaujant Žanetai Misiūnienei, Jurgitai Barauskaitei, Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Kristinai Mockienei, nukentėjusiosios R. I. atstovei advokatei Aušrai Ručienei, nuteistajam R. M., jo gynėjui advokatui Aidui Venckui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiosios R. I. civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš nuteistojo R. M. priteista 950 000 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. nuteistas už tai, kad 2007-08-29 gavęs AB „Sampo“ banko pažymą Nr. kau0704860, suteikiančią teisę jam priklausantį gyvenamąjį namą su priklausiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir pirtimi, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiais (duomenys neskelbtini), įkeistus bankui hipotekos lakštu ID (duomenys neskelbtini), parduoti su sąlyga, kad bus pilnai padengtas jo įsiskolinimas bankui pagal 2005-04-25 kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) šį nekilnojamąjį turtą 2007-09-10 pagal pirkimo-pardavimo sutartį už 300 000 Lt pardavė R. I., tačiau, kaip buvo numatyta pirkimo - pardavimo sutarties 3.9 punkte, per 15 darbo dienų gautų pinigų, sumoje 291 205,00 eurų su kitomis mokėtinomis sumomis į AB „Sampo“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) įsiskolinimo pagal 2005-04-25 kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) nepadengė, tokiu būdu apgaule savo naudai pasisavino didelės vertės svetimą, R. I. priklausantį turtą (pinigus), tuo padarydamas R. I. 300 000 litų turtinę žalą.

Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusiosios atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas ir pagrįstai pripažino R. M. kaltu padarius LR BK 182 str. 2 d. numatytą nusikaltimą. Tai, kad teismo padarytos išvados netenkina apelianto, nereiškia, jog teismas buvo šališkas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visiškai tenkino nukentėjusiosios R. I. pareikštą civilinį ieškinį, todėl nuosprendis šioje dalyje keičiamas (LR BPK 328 str. 4 p.).

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. M. ginčija LR BK 182 str. 2 d. taikymą nurodydamas, kad jo padaryta veika neatitinka kvalifikuoto sukčiavimo sudėties požymių ir kad tarp nukentėjusiosios ir jo yra susiklostę civilinio pobūdžio teisiniai santykiai. Šie apelianto argumentai atmestini.

Už sukčiavimą pagal BK 182 straipsnį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Be šių objektyvių požymių, būtina nustatyti ir atitinkamą kaltės turinį, t. y. kad kaltininkas suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo. Pažymėtina ir tai, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Todėl teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, kad kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. Teismų praktikoje pamažu įsigali nuostata, kad kaltininko tyčia išvengti turtinės prievolės gali susiformuoti po sandorio sudarymo. Tokiais atvejais apgaulė naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį, o išvengiant būtinumo vykdyti savo pareigą. Turtinės prievolės išvengimas gali reikštis neteisėtai atsisakant vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarant situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas yra suvaržytas.

Iš 2007-09-10 notarės R. I. patvirtintos pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad R. I. iš R. M. įsigijo nekilnojamąjį turtą adresu (duomenys neskelbtini). Turtas parduodamas už 300 000 litų (pirkimo-pardavimo sutarties 2 punktas) bei pardavėjas įsipareigoja per 15 darbo dienų nuo sutarties pasirašymo dienos pervesti į banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ne mažiau kaip 291 205,82 eurų su kitomis mokėtinomis sumomis, kurie bus nukreipti R. M. įsiskolinimo pagal 2005-04-25 kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dengimui (pirkimo-pardavimo sutarties 3.9 punktas). Pardavėjas neįvykdęs sutartyje numatytų įsipareigojimų, už kiekvieną uždelstą dieną nuo turto pirkimo kainos, moka 0,02 % delspinigių (pirkimo-pardavimo sutarties 3.10 punktas) (t. 1, b. l. 24-29). Šalys taip pat susitarė, kad pardavėjui neįvykdžius pirkimo-pardavimo sutarties 3.9 ir 3.10 punktuose išvardintų įsipareigojimų iki 2007-10-10, pirkimo-pardavimo sutartis nutraukiama vienašaliu pirkėjo pareiškimu. Nutraukus sutartį, pardavėjas pirkėjui grąžina 300000 Lt ir sumoka 650000 Lt baudą (6.3. punktas).

Pirkimo pardavimo sutarties 1 ir 2.3 punktuose nurodyta, kad turtas įregistruotas hipotekoje. Iš 2007-08-29 AB „Sampo bankas“ rašto Nr. kau0704860 matyti, kad bankas neprieštarauja, jog R. M. jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą su priklausiniais, žemės sklypu ir pirtimi, esančius adresu (duomenys neskelbtini), įkeistu bankui hipotekos lakštu, parduotų su sąlyga, kad bus pilnai padengtas R. M. įsiskolinimas bankui pagal 2005-04-25 kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodyto turto hipoteka banko naudai bus išregistruota pilnai padengus kreditą, suteiktą pagal 2005-04-25 kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) suma ne mažesne kaip 291 205,82 eurai ir sumokėjus kitas mokėtinas sumas (t. 1, b. l. 76).

Skolininkas R. M. pirkimo-pardavimo sutarties 3.9 punkto neįvykdė ir su kreditoriumi – banku neatsiskaitė, todėl bankas nukreipė išieškojimą į hipotekoje įkeistą turtą, kurį pagal pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo nukentėjusioji, nes hipoteka seka paskui daiktą ir įkeisto daikto savininkas (R. I.) atsako už skolininko (R. M.) įsipareigojimų nevykdymą kreditoriui (bankui) įkeistu turtu (už 300000 Lt įsigytu iš R. M.).

Kad hipoteka seka paskui daiktą ir įkeisto daikto savininkas atsako už skolininko įsipareigojimų kreditoriui nevykdymą, patvirtina CK nuostatos. Hipoteka – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 str. 1 d.). Daikto įkeitimas netrukdo perleisti jo kito asmens nuosavybėn. Perleidžiant įkeistą daiktą nuosavybėn kitam asmeniui, hipoteka seka paskui daiktą (CK 4.171 str. 9 d.). Hipoteka užtikrinamas pagrindinio reikalavimo įvykdymas, iš šio reikalavimo atsirandančių palūkanų, netesybų bei teismo išlaidų, susijusių su hipotekos vykdymu, išieškojimas (CK 4.174 str. 1 d.). Jei per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas įsipareigojimo neįvykdo, hipotekos kreditorius gali įgyvendinti savo teises kreipdamasis į hipotekos teisėją ir prašydamas, kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš viešųjų varžytynių ir iš gautų pinigų visiškai atlyginta jam priklausanti suma, kurią jis turi teisę gauti pirmiau už kitus kreditorius, arba kad jam būtų suteikta teisė pradėti administruoti įkeistą daiktą (CK 4.192 str. 1 d.). Įkeisto daikto savininkas atsako už skolininko įsipareigojimo įvykdymą tik įkeistu savo daiktu (CK 4.195 str. 1 d.). R. M., kaip nekilnojamo turto pardavimu užsiimantis asmuo, visas šias nuostatas turėjo puikiai žinoti ir suvokti, kad R. I. parduoto turto hipoteka banko naudai bus išregistruota tik jam pilnai padengus kreditą pagal kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), o nesumokėjus kredito bankui, šis nukreips išieškojimą į jo R. I. parduotą turtą, kuris buvo įkeistas bankui hipotekos lakštu.

2009-09-03 raštu kreditorius „Danske bankas“ R. I. pranešė, kad bankas 2009-08-21 R. M. išsiuntė pranešimą, kuriuo jis yra įspėtas, kad iki 2009-09-21 privalo bankui sumokėti pagal sutartį susidariusį įsiskolinimą, nes priešingu atveju sutartis bus laikoma nuo 2009-09-21 nutraukta, o bankas pradės priverstinį išieškojimą. Nesumokėjus įsiskolinimo pagal kredito sutartį, bankas bus priverstas R. M. pradelstas bankui mokėti sumas išsiieškoti iš R. I. priklausančio turto. B. R. M. suteikė 294 341 Eurų kreditą, kurio gražinimas buvo užtikrintas įkeičiant bankui šiuo metu R. I. priklausantį turtą (t. 2, b.l. 195). Pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną – 2007-09-10 – R. M. pagal kredito sutartį negrąžintas kreditas sudarė 290795,06 Eurų. Nuo 2007-09-10 iki 2011-10-14 buvo padengta 35099,14 Eurų (t. 2, b.l. 197).

2012-02-20 „Danske bankas“ bylą nagrinėjančiam teismui pranešė, kad R. M. yra skolininkas pagal kredito sutartį, jam suteiktos paskolos jis nepadengė ir negražinto kredito likutis 2012-02-20 dienai yra 282836,88 Eurų bei 57747,58 Eurų palūkanų (t. 3, b.l. 39-44).

Be to, 2012-03-09 raštu „Danske bankas“ informavo teismą, kad kredito sutartis buvo nutraukta 2009-09-21 dėl įsipareigojimų nevykdymo, todėl yra vykdomas skolos išieškojimas iš įkeisto turto. 2010-10-05 Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos nutartimi nutarta priverstinai išieškoti skolą iš R. M., taip pat priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistą R. I. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. 2011-03-08 nutartis buvo pateikta antstoliui vykdyti (t. 3, b. l. 52).

R. I. gyvenamąjį namą su priklausiniais ir žemės sklypu, esantį (duomenys neskelbtini), iš R. M. įsigijo už 300 000 Lt, ir kadangi šis turtas buvo įkeistas bankui paimant kreditą ir R. M. negrąžinus šio kredito, R. I. įkeistą turtą privalo perduoti bankui ir netenka 300 000 Lt sumos, kuriuos ji sumokėjo R. M.. Tad dėl R. M. tyčinės veikos nukentėjusiajai R. I. padaryta 300 000 Lt žala.

R. M. tyčią apgaule užvaldyti nukentėjusiajai priklausančius 300 000 Lt įrodo nuteistojo objektyvūs veiksmai. R. M., įtikinęs R. I. pasirašyti įkeisto turto – žemės sklypo, gyvenamojo namo su priklausiniais ir pirtimi, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį su sąlyga, kad per 15 dienų nuo sutarties pasirašymo dienos į banko sąskaitą perves ne mažiau kaip 291 205,82 Eur įsiskolinimo pagal 2005-04-25 kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) padengimui, pirkimo-pardavimo sutarties 3.9 punkte numatytos sąlygos neįvykdė, nors ši sąlyga buvo esminė nukentėjusiosios apsisprendimui sudaryti bankui įkeisto turto pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl ši apgaulė laikytina esmine, kadangi ji susijusi su pačiomis svarbiausiomis aplinkybėmis, kurios lėmė nukentėjusiosios apsisprendimą sudaryti sutartį su apeliantu.

R. M. tyčią sukčiauti parodo tolimesni jo veiksmai. Gautus 300 000 Lt jis įnešė į banko sąskaitą kitam kreditui padengti. Nors R. M. teigia, kad pats bankas šiuos pinigus panaudojo kito kredito padengimui, šiuos nuteistojo teiginius paneigia byloje esantys įrodymai. R. M. 2007-09-10 pats papildė savo sąskaitą 300 000 Lt, o 2007-09-12 parašė prašymą bankui, kuriame jis prašė padengti kitą R. M. kreditą (sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)). Kad būtent pagal R. M. prašymą 300 000 Lt buvo pervesti padengti kitą (sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)) kreditą, be byloje esančios prašymo kopijos patvirtina liudytojos M. G., M. K.-N., R. J.. Liudytoja M. G., banko darbuotoja, patvirtino, kad R. M. prašymą bankui, kuriame jis prašė padengti kitą savo kreditą matė duomenų bazėje nuskenuotą ir jokios bankinės operacijos neatliekamos negavus kliento parašo. Liudytoja M. K.-N., banko darbuotoja patvirtino, kad iš R. M. priiminėjo jai teisme parodytą 2007-09-12 R. M. prašymą (t.1, b. l. 102) padengti anksčiau laiko paskolą (duomenys neskelbtini). Liudytoja R. J., banko darbuotoja parodė, kad klientai kitus piniginius pervedimus iš savo vienos sąskaitos į kitą gali padaryti tik savo vardu. Netikėti šių liudytojų parodymais teismas neturi jokio pagrindo. Be to, ir 2011-10-24 rašte prokuratūrai „Danske bankas“ nurodė, kad pagal 2007 m. galiojusią banko kreditų su nekilnojamojo turto įkeitimu teikimo tvarką, jei klientas pageidauja grąžinti kreditą ar jo dalį anksčiau laiko, jis prašyme turi nurodyti grąžinamą kredito sumą bei pageidaujamą grąžinimo datą, o banko darbuotojas turi vizuoti kliento prašymą. Pagal šią tvarką banko darbuotojas, gavęs tokį prašymą, jį registruoja ir patalpina nuskenuotą dokumentą banko archyvo registro informacinėje sistemoje. R. M. prašymas buvo nuskenuotas ir patalpintas minėtame registre (t. 2, b. l. 197).

R. M. tvirtino, kad kreditą ketino padengti pardavęs nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Pagal preliminarią nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutartį pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2007-09-15, tačiau iki šios dienos nebuvo sudaryta. R. M. R. I. apie tokią situaciją neinformavo. Papildomas susitarimas prie preliminariosios sutarties dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties buvo pasirašytas tik 2007-10-23. Jame numatyta, kad pagrindinės sutarties pasirašymas atidedamas iki 2008-03-25 (t. 1, b. l. 22-24). Apie tai R. I. taip pat nebuvo informuota, taip ir apie tai, kad sutartis dėl nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), išvis nebus pasirašyta. R. M. raštiškai apie tai informaciją buvo gavęs 2008-01-17 (t. 1, b.l. 46). R. M. R. I. nepranešė, kad, kaip jis tvirtina, neturi galimybių padengti kredito ir taip išregistruoti hipoteką nuo R. I. priklausančio turto.

Nuo 2007-09-10 sutarties pasirašymo momento R. M. nesiėmė jokių veiksmų, kad įvykdytų paminėtą sutartį. „Danske bankas“, „Swedbank“, SEB bankų pateiktos pažymos patvirtina, kad R. M. visgi turėjo piniginių lėšų net ir prasidėjus ekonominei krizei, nes vykdė nekilnojamojo turto, akcijų pirkimo-pardavimo sandorius, tačiau 2007-09-10 sutarties 3.9 punkto reikalavimų nevykdė, nors ir finansiškai tai galėjo daryti (t. 1, b.l. 92-93, 101, 110-114, 120-124), be to 2007-12-11 bankas Swedbank jam suteikė 289 620 Lt paskolą, todėl ją gavęs nuteistasis taip pat turėjo ir galėjo atsiskaityti su skolininku Danske banku ir įvykdyti tarp jo ir R. I. sudarytos sutarties 3.9 punktą, tačiau jis nesistengė įvykdyti sutarties 3.9 punkto ir atsiskaityti pagal kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kad būtų išregistruota hipoteka nuo R. I. įsigyto nekilnojamojo turto. Nukentėjusioji tik 2009 m. iš į namus atvykusių banko darbuotojų sužinojo, kad R. M. neįvykdė pirkimo-pardavimo sutarties 3.9. punkto reikalavimų. Pastebėtina, kad apie R. M. ir R. I. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo faktą bankas informuotas nebuvo. Apie įkeisto turto pardavimą bankas sužinojo tik 2009 m., tačiau į banko nurodytą sąskaitą įsiskolinimui pagal kredito sutartį padengti piniginės lėšos pervesto nebuvo. 2007-09-10 pirkimo-pradavimo sutarties kopiją bankui pateikė ne R. M., o R. I.. R. I. paaiškino, kad po to, R. M. pas ją buvo atvykęs, prašė dar palaukti, tačiau paskui į skambučius neatsakinėjo, dėl ko nukentėjusioji kreipėsi į teisėsaugos institucijas.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, R. M. taip pat neatsiskaitė nei su banku, nei su nukentėjusiąja. Jis nurodė, kad paskolos sutartis su banku nutraukta, jis liko skolingas bankui 700 000 Lt, bet visos šios sumos neturi. R. M. nesumokėjo net dalies savo skolos bankui, apeliacinės instancijos teismui pareiškęs, kad turi 300 000 Lt sumą. Nuteistojo teiginys, kad jis siūlo nukentėjusiajai grąžinti 300 000 Lt yra deklaratyvus, nes nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nuteistasis ir jo gynėjas nerado galimybės pervesti šiuos pinigus nukentėjusiajai, nors nukentėjusiosios atstovė (pati nukentėjusioji sunkiai serga ir į teismo posėdžius atvykti negali) pareiškė, kad sutinka priimti 300 000 Lt sumą, nuvykti pas notarą, nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį. Nuteistojo gynėjas pareiškė, kad tai neįmanoma, nes pirkimo-pardavimo sutartis jau nutraukta, o nekilnojamasis turtas liko registruotas nukentėjusiosios vardu, o teisėjų kolegijos pasiūlymas pervesti nurodytą sumą į teismo depozitinę sąskaitą nuteistajam nepriimtinas. Anksčiau nuteistasis teigė, kad nukentėjusioji nesutinka priimti 300 000 Lt, nes reikalauja visos 950 000 Lt sumos, o nukentėjusios atstovei pareiškus, kad ji sutinka, kad būtų pervesta tik 300 000 Lt suma, nuteistasis ir jo gynėjas pareiškė, kad tai neįmanoma, nes nukentėjusiajai išliks turtas ir ji turės ir pinigus ir turtą. Šie nuteistojo ir jo gynėjo pasisakymai patvirtina, kad teiginiai dėl 300 000 Lt grąžinimo nukentėjusiajai yra tik deklaratyvaus pobūdžio. Tai dar kartą patvirtina, kad nuteistasis neketino grąžinti nukentėjusiajai 300 000 Lt ar iš dalies atsiskaityti su banku.

Faktiniai duomenys patvirtina, kad R. I. iš R. M. įgytas nekilnojamasis turtas yra areštuotas kreditoriaus „Danske bankas“ reikalavimams užtikrinti. Yra priimta nutartis turtą priverstinai parduoti iš varžytynių. Nukentėjusioji negali laisvai disponuoti jai nuosavybės teise priklausančiu turtu dėl tyčinių R. M. veiksmų. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. M., nevykdydamas pirkimo-pardavimo sutartyje numatytų įsipareigojimų, pinigus pervedė padengti kitam kreditui, be to, ir vėliau nesistengė padengti kredito, neatsakinėjo į nukentėjusiosios telefono skambučius, jam nebuvo įmanoma įteikti procesinių dokumentų, ir dėl šių apelianto veiksmų buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas. Šios aplinkybės rodo, kad pirkimo pardavimo sutarties vykdymas ir nukentėjusiosios pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo apsunkintas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistasis R. M. užvaldė R. I. pinigines lėšas ne tik esmingai suklaidindamas nukentėjusiąją, bet ir apsunkindamas jos galimybes atkurti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad apeliacinio skundo teiginiai apie išskirtinai civilinį teisinį apelianto ir nukentėjusiosios santykių pobūdį nepagrįsti. Aukščiau išdėstyti faktai, liudytojų parodymai patvirtina, kad nuteistasis iš nukentėjusiosios gavęs pinigus neketino pagal pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas atsiskaityti su banku. Tai įrodo jo tyčią sukčiauti ir apgaule įgyti nukentėjusiosios pinigines lėšas ir perkelti jai savo pareigas pagal paskolos sutartį perleidus jai kreditoriui įkeistą turtą. Todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 182 str. 2 d.

Vadovaujantis LR BPK 109 str., baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio dalykas yra nusikalstama veika padaryta turtinė ar (ir) neturtinė žala. Turtinė žala – tai skirtumas tarp nukentėjusio asmens turtinės padėties iki ir po nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, atsiradęs dėl nusikalstamos veikos, taip pat nukentėjusiojo numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurias gauti sutrukdė neteisėti nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmai (CK 6.249 straipsnis).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltininkui padarius materialinę žalą fiziniam asmeniui įmonei, įstaigai ar organizacijai nusikalstamais veiksmais, numatytais BK 182, 183 ir 184 straipsniuose, pareikšti civiliniai ieškiniai tenkintini realiai nusikaltimu padarytos materialinės žalos dydžio. Negautos pajamos (palūkanos, delspinigiai ir kt.) baudžiamojo proceso tvarka nepriteisiami. Teismų praktikoje vadovaujamasi tokia nuostata, jog baudžiamojoje byloje dėl turto pasisavinimo civilinis ieškinys gali būti nagrinėjamas tik dėl tiesioginės nusikaltimu padarytos turtinės žalos. Civilinis ieškinys dėl palūkanų ir delspinigių, baudų išieškojimo gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.

Pirmosios instancijos teismas nusikalstamos veikos aprašyme nurodė, kad nusikaltimu nukentėjusiajai buvo padaryta 300 000 Lt žala, faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiajai dėl neteisėtų R. M. veiksmų buvo padaryta 300 000 Lt turtinė žala, todėl teismas galėjo spręsti tik dėl šios žalos ar jos dalies priteisimo. Civiliniame ieškinyje nukentėjusioji nenurodė, iš ko susideda jos reikalavimas priteisti 950 000 Lt jai padarytos turtinės žalos (t. 1, b.l. 85). Kadangi faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiajai nusikaltimu realiai buvo padaryta 300 000 Lt dydžio turtinė žala, todėl ši suma ir turi būti priteista, o likusi civilinio ieškinio dalis turi būti palikta nenagrinėta. Civilinis ieškinys dėl palūkanų ir delspinigių, baudų išieškojimo gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Todėl nuosprendis šioje dalyje keičiamas (BPK 328 str. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.

nutaria:

nuteistojo R. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nuosprendį pakeisti:

R. I. naudai priteistą civilinį ieškinį sumažinti iki 300 000 Lt (trijų šimtų tūkstančių litų), likusioje dalyje R. I. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.