Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-858-55-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-02-07
Bylos Nr.: A-858-55-11
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Ričardas Piličiauskas (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Virgilijus Valančius
Atsakovas: Lietuvos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Pareiškėjas: R. N., R. G., V. G., T.

Kategorijos

16.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A858-55/2011Procesinio sprendimo kategorija 16.5. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. vasario 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. N., R. G., V. G., T. K., R. A., A. Š., J. Z., L. N., R. K. ir N. B. prašymą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, delspinigių, palūkanų priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai R. N., R. G., V. G., T. K., R. A. (dabar – R. A.), A. Š., J. Z., L. N., R. K. ir N. B. pateikė teismui skundą (t. I, b. l. 4–14, t. II, b. l. 47–56), kuriuo prašė: priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. R. N. 21 060,91 Lt; R. G. 31 091,16 Lt;V. G. 30 715,16 Lt; T. K. 33 211,67 Lt; A. Š. 31 233,83 Lt; J. Z. 31 860,45 Lt; L. N. 32 514,78 Lt; R. K. 31 877,48 Lt, N. B. 123 835,85 Lt; R. A. už laikotarpį nuo 2006 m. gegužės 24 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. 16 272,47 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį; taip pat priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 15 d.: R. N. 15 732,91 Lt; R. G. 17 263,27 Lt; V. G. 17 360,26 Lt; T. K. 17 965,67 Lt; R. A. 16 782,29 Lt, A. Š. 17 416,11 Lt; J. Z. 17 102,30 Lt; L. N. 17 102,14 Lt; R. K. 17 165,28 Lt; N. B. 16 260,49 Lt; priteisti iš atsakovo pareiškėjų naudai atitinkamai po 5 proc. metinių palūkanų nuo patenkintos reikalavimų sumos nuo skundo padavimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo; įpareigoti atsakovą per 3 mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos skirti papildomus biudžetinius asignavimus, atitinkančius pareiškėjų patenkintų reikalavimų sumas, Marijampolės rajono apylinkės teismui; priteisti iš atsakovo kiekvienam pareiškėjui po 0,06 proc. delspinigių nuo patenkintų reikalavimų sumos už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 33–39) paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. liepos 12 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Darbo apmokėjimo įstatymas) nuostatos, įtvirtinančios teisėjų atlyginimo mažinimą pereinamuoju laikotarpiu (2001–2006 m.). Teismų tarybos buvo priimti 2003 m. kovo 7 d. nutarimas Nr. 84 Dėl pritarimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išvadai (2003 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. 113 „Dėl pritarimo papildomai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išvadai“) ir 2004 m. balandžio 2 d. nutarimas Nr. 207 „Dėl pritarimo darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai“ (toliau – ir Metodika). Nors Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarime nurodė, kad šios metodikos yra abejotinos teisinės prigimties ir abejotinos teisinės galios, tačiau bet kuriuo atveju faktiškai teisėjams atlyginimai skaičiuojami vadovaujantis būtent šiais nutarimais. Darbo apmokėjimo įstatymas nėra pripažintas antikonstituciniu ir teisėjų atlyginimai priklauso nuo jame nurodyto dydžio, o ne nuo bazinės mėnesinės algos. Pareiškėjai klysta, skunde nurodydami, kad nesant įstatyminio reguliavimo, teisėjų atlyginimai iki šiol skaičiuojami taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 (toliau – ir Nutarimas Nr. 666) koeficientus. Metodikoje nurodyta, kad dėl Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo, be teisėjo pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, teisėjams mokėtinas ir skirtumas tarp teisėjo atlyginimo, nustatyto Įstatyme ir iki tol (iki 2001 m. sausio 1 d.) gauto teisėjo atlyginimo. Teisėjų atlyginimai šiuo metu skaičiuojami ne pagal Nutarimą Nr. 666, o pagal Metodiką, kurioje gautas (buvęs) atlyginimas, nuo kurio skaičiuojamas ir pridedamas teisėjų atlyginimo skirtumas, turi būti užfiksuotas ir nekintantis. Tik šis skirtumas apskaičiuojamas taikant nurodytą Nutarimą Nr. 666. Metodikoje įtvirtinta, kad atlyginimas teisėjui skaičiuojamas pagal Įstatyme nustatytus koeficientus, dauginant iš galiojančios minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA), tačiau pridedamas atlyginimų skirtumas, paskaičiuotas pagal galiojusius teisėjų atlyginimą reglamentavusius iki 2000 m. rugsėjo 9 d. aktus. Teismams nebuvo teisinio pagrindo apskaičiuoti pareiškėjams atlyginimą nuo 2004 m. gegužės 1 d. pagal padidėjusią bazinę mėnesinę algą (toliau – ir BMA). 1999 mm pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis. Ekonominė padėtis pagerėjo 2003 metais, o pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių. Valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimus, buvusius iki 2000 m. sausio 1 d. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog tai, kad 1999 metų pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės–finansinės padėties neigiamas poveikis dar kurį laiką atsiliepė valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, vertintina kaip tokia faktinė situacija, kurios įstatymų leidėjas negalėjo nepaisyti. Ši Konstitucinio Teismo suformuluota nuostata taikytina ne tik 1999 metams, bet ir 1998 metams, taip pat 2000–2001 metams; minėtos ekonominės – finansinės krizės poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, įvairių valstybės finansinių įsipareigojimų vykdymui buvo jaučiamas gana ilgai. Taigi, tokiomis aplinkybėmis valstybės biudžetas (ir savivaldybių biudžetai) galėjo būti peržiūrimas, išlaidos (asignavimai) galėjo būti mažinamos. Pareiškus reikalavimą valstybei, nelogiška be negauto atlyginimo (dalies, kurią pareiškėjai realiai būtų gavę) prašyti priteisti ir privalomus mokesčius valstybei. Privalomieji fizinių asmenų mokesčiai mokami į valstybės biudžetą, todėl priteisus negautą darbo užmokestį su privalomaisiais mokėjimais iš valstybės biudžeto, pareiškėjai turės pareigą grąžinti juos vėlgi į valstybės biudžetą. Pareiškėjų skundo reikalavimas įpareigoti Lietuvos valstybę mokėti atlyginimą, taikant Vyriausybės patvirtintą BMA, prieštarauja bendriesiems teisės principams, teisingumo bei protingumo kriterijams ir yra teisiškai nepagrįstas. Pažymėjo, kad ginčas šioje byloje yra kilęs ne dėl pavėluotai išmokėto darbo užmokesčio ar kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, bet dėl teisėjų atlyginimo paskaičiavimo tvarkos. Pagal galiojančius teisės aktus pareiškėjams yra išmokėtas visas priskaičiuotas atlyginimas, todėl nėra pagrindo papildomai priteisti delspinigius. Nagrinėjamu atveju nėra neįvykdytos piniginės prievolės, todėl reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio palūkanas neturėtų būti taikomas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu (t. II, b. l. 63–77) pareiškėjų prašymą patenkino iš dalies – priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, už laikotarpį nuo 2005 m. lapkričio 15 d. iki 2008 m. lapkričio 15 d. R. N. 28 870,03 Lt; R. G. 39 289,68 Lt; V. G. 39 564,07 Lt; T. K. 41 406,08 Lt; A. Š. 39 832,54 Lt; J. Z. 39 557,44 Lt; L. N. 40 161,10 Lt; R. K. 40 009,73 Lt; N. B. 104 511,52 Lt. R. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, už laikotarpį nuo 2006 m. gegužės 24 d. iki2008 m. lapkričio 15 d. priteisė 33 054,76 Lt. Sprendimo vykdymo procese iš priteistos sumos nustatyta tvarka išskaičiuoti mokesčius. Kitą skundo dalį atmetė. Priteisė pareiškėjams R. N., R. G., V. G., T. K., A. Š., J. Z., L. N., R. K., N. B., R. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kiekvienam po 50 Lt atstovavimo išlaidų. Sprendimo įvykdymą atidėjo vieneriems metams.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atlyginimas pareiškėjams buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti. Teismas vadovavosi įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. Nr. 2A-3/2008, joje padarytomis išvadomis ir argumentais. Nutartyje esančiame ekspertizės akte nurodyta, jog itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių. Ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos sukūrimas nebuvo toks akivaizdus, kaip būklės pablogėjimas 1999 metais. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog tai, kad 1999 m. pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės – finansinės padėties neigiamas poveikis dar kurį laiką atsiliepė valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, vertintina kaip tokia faktinė situacija, kurios įstatymų leidėjas negalėjo nepaisyti (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas). Ši Konstitucinio Teismo suformuluota nuostata taikytina ne tik 1999 metams, bet ir 1998 metams, taip pat 2000–2001 metams; neigiamas minėtos ekonominės ir finansinės krizės poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, įvairių valstybės finansinių įsipareigojimų vykdymui buvo jaučiamas gana ilgai. Mažinant atlyginimus turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenų, kuriems atlyginimas sumažinamas, teisių ir teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų. Be to, esant itin sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas. Nei viena, nei antra sąlyga (mažinimas visiems, nedidinimas niekam) nebuvo įvykusios. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavęs, kad šalies ekonominė padėtis pagerėjo nuo 2003 m., tačiau nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju, atlyginimų mažinimo) taikymo, tuo buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas, todėl ieškovų pažeistos teisės turi būti ginamos. Nuo 2003 metų sausio 1 dienos valstybė turėjo atkurti teisėjams iki atlyginimų sumažinimo mokėtus atlyginimus, kas padaryta nebuvo. Vyriausybė 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ nuo 2004 m. gegužės 1 d. padidino bazinę mėnesinę algą iki 115 litų, o nuo 2008 m. sausio 1 d. bazinės algos dydis yra 128 Lt (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas Nr. 1023). Norminiai aktai nenumato išlygų, kad teisėjams, kintant BMA, taikoma BMA, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“ (koeficientas 105) ir kad koeficientas neturi didėti. Iš esmės, atlyginimų teisėjams nedidinimas netaikant kintamo BMA dydžio, reiškia atlyginimų mažinimą. 1998 m. gruodžio 24 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įsakymu Nr. 221 apylinkių teismų teisėjams laikotarpiu nuo 1999 m. sausio 4 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. buvo nustatytas 50 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedas. 1999 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 370 apylinkių teismų teisėjams laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 3 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. buvo nustatytas 40 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedas, tai yra teisėjų tarnybinių atlyginimų priedai sumažinti 10 procentų.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 išaiškino, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ ir sutinkamai su 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ priimtas 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymas Nr. 370, sudarę teisinį pagrindą sumažinti pareiškėjams atlyginimą, nėra pripažinti neteisėtais ir prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje ne sykį yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Pagal Darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais 3 metais. Šis terminas yra imperatyvus ir turėtų būti taikomas ir teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose. 2008 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas Nr. X-1761, kuris įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d., nustato teisėjams nesumokėtos teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų dalies grąžinimą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius 3 metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d.; pagal 2 straipsnio 2 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius 3 metus nuo teisėjo įgaliojimų pasibaigimo dienos; pagal 2 straipsnio 3 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už laikotarpį, dirbtą nuo 2003 m. sausio 1 d. iki teisėjų įgaliojimų pasibaigimo dienos. Šio įstatymo 5 straipsnis, kuris įsigaliojo 2008 m. lapkričio 11 d., nustato, kad Vyriausybė iki 2009 m. sausio 1 d. turi nustatyti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarką ir nesumokėtos socialinių ir valstybinio socialinio draudimo išmokų, kurių dydis priklausė nuo teisėjo darbo užmokesčio, dalies paskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad priėmus minėtą įstatymą įsiskolinimas pareiškėjams nebuvo padengtas ir kad pareiškėjai turi reikalavimą atsakovams dėl darbo užmokesčio nepriemokos. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant šią administracinę bylą būtina vadovautis susiklosčiusia administracinių teismų praktika analogiškose bylose. 2007 m. gruodžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A4–2399/2006 ir 2006 m. gruodžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15–2396/2006. Teismui apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą.

II.

Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 82–83) prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą ir išdėstyti sprendimo įvykdymą ketveriems metams. Lietuvos valstybė nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, apie kurio priėmimą buvo žinoma pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą. Laikotarpis, už kurį apskaičiuojama nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius 3 metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Ši teisės norma buvo priimta atsižvelgiant į Darbo kodekso 298 straipsnį. Nors Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta, kad šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 41 straipsnį teisėjai yra valstybės pareigūnai, turintys valstybės valdžios įgaliojimus. Teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams kasmet dalimis išmokama iki 2012 m. gruodžio 31d. Vyriausybės nustatyta tvarka. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia pačios prievolės esmės ir valstybės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų įstatyminį reguliavimą taip, kad jis atitiktų Konstituciją, įvykdymo. Civilinio kodekso 6.40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius turi teisę nepriimti prievolės įvykdymo dalimis, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Šiuo atveju aukščiau paminėtas įstatymas aiškiai nurodo, jog prievolė yra vykdoma dalimis. Atsižvelgdamas į valstybės sunkią ekonominę ir finansinę padėtį, konstatuotą Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programos II dalyje „Krizės įveikimo planas“ atsakovas prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti išdėstant teismo sprendimo įvykdymą ketveriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo lygiomis dalimis.

Pareiškėjas N. B. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 86–87) prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį iki 2008 m. lapkričio 15 d., iš viso 136 703, 98 litus. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime konstatuota, kad pareiškėjai įgijo teisę gauti LR Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. Nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ruošiant buhalterinę pažymą dėl įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 15 d. nebuvo vadovautasi 1997 m. birželio 30 d. Nutarimo Nr. 689 nuostatomis, nors N. B. Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. gruodžio 4 d. Dekretu Nr. 1988 buvo paskirtas Marijampolės rajono apylinkės teismo pirmininko pavaduotoju. Remiantis patikslinta pažyma (pridėta prie apeliacinio skundo) įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 15 d. yra 48 452,95 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu (t. II, b. l. 92–93) prašė N. B. apeliacinį skundą atmesti. Pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas įvertinus byloje esančius ir pareiškėjų pateiktus įrodymus, todėl ta aplinkybė, kad pareiškėjas buvo pateikęs klaidingą pažymą, negali būti pagrindu sprendimo naikinimui ar keitimui. Kita vertus, mano, kad pripažinus N. B. apeliacinio skundo motyvus pagrįstais, sprendimas turėtų būti naikinamas, o byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja N. A. atsiliepimu į apeliacinius skundus (t. II, b. l. 94–95) prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas, motyvuodamas apeliacinio skundo prašymą sunkia valstybės ekonomine – finansine padėtimi, nepateikė jokių šį teiginį pagrindžiančių įrodymų.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 29 d. nutartimi (t. II, b. l. 115–129) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjai Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėjai ir teismo pirmininko pavaduotojas siekia atgauti savo atlyginimo dalį, kuri jiems nebuvo mokama nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažinus iki tol nustatytą ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 apskaičiuojamą darbo užmokestį, taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 nustatytus BMA dydžius.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra suformavęs vieningą praktiką, pagal kurią iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kylantis teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvas garantavo teisę į ne mažesnį, kaip iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo gautą teisėjo atlyginimą, nepriklausomai nuo BMA dydžio pakeitimų, tai yra spręsdamas analogiškas bylas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, kad pareiškėjų nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio (105 Lt) taikymas teisėjų atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjų atlyginimų mažinimas (šiuo klausimu detaliai pasisakyta 2009 m. lapkričio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143 – 1058/2009, 2010 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143–65/2010, 2010 m. kovo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756–137/2010). Tai konstatuodama kolegija taip pat pažymi, kad šioje administracinėje byloje būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų kitose iš esmės panašiose su nagrinėjama byla Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose. Tai yra būtina pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra reikšminga ir ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies taikymo prasme. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino pareiškėjų reikalavimą perskaičiuoti priklausantį darbo užmokestį, taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 ir 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 nustatytus BMA dydžius. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, kas yra pagrindas naikinti teismo sprendimą (Administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 143 straipsnis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra suformavęs vieningą praktiką dėl Darbo kodekso 298 straipsnio taikymo nagrinėjamam ginčui (dėl nesumokėtos teisėjų atlyginimo dalies išieškojimo) spręsti (žr. administracines bylas Nr. A822–792/2009; Nr. A143–698/2009; A822–763/2009 ir kt.). Pagal Darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Darbo kodekso 298 straipsnio taikymo klausimas detaliai yra aptartas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822–790/2009. Todėl, sprendžiant jį šioje administracinėje byloje, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėje byloje Nr. A822–790/2009, kuri yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad byloje būtina surinkti naujus įrodymus (t. y. išsamius duomenis apie pareiškėjams neišmokėto atlyginimo dalies paskaičiavimą jų prašomu laikotarpiu (atsižvelgiant į tai, kad priteisti galima ne daugiau nei už 3 metus, tačiau netaikant Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. ir 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimais nustatytų BMA dydžių), naujo sprendimo priėmimas apeliacinės instancijos teisme negalimas, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo ir šio įstatymo pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 194 patvirtinto Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) įsigaliojimas nėra teisinė kliūtis naujam bylos nagrinėjimui teisme, nes nurodyto įstatymo bei Aprašo nuostatos nepaneigia galimybės tokio pobūdžio ginčą išspręsti teismine tvarka. Tai matyti iš Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 4 ir 5 straipsnių, pagal kuriuos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos nustatymas pavestas Vyriausybei, bei iš Aprašo 4 punkto 3 ir 4 pastraipų, kuriose yra aptarta galimybė spręsti atitinkamą ginčą teismine tvarka.

IV.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 28 d. sprendimu (t. II, b. l. 180–190) patenkino pareiškėjų prašymą iš dalies; priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, R. N. 7 125,13 Lt; R. G. 9 198,83 Lt; V. G. 9 412,85 Lt; T. K. 9 141,45 Lt; A. Š. 9 348,13 Lt; J. Z. 9 283,85 Lt; L. N. 9 364,20 Lt; R. K. 9 535,65 Lt; N. B. 73 760,23 Lt; R. A. 7 900,32 Lt; nurodė sprendimo vykdymo procese iš priteistos sumos nustatyta tvarka išskaičiuoti mokesčius; kitą skundo dalį atmetė; priteisė pareiškėjams R. N., R. G., V. G., T. K., A. Š., J. Z., L. N., R. K., N. B., R. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kiekvienam po 50 Lt atstovavimo išlaidų; sprendimo įvykdymą atidėjo vieneriems metams.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra suformavęs vieningą praktiką, pagal kurią iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kylantis teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvas garantavo teisę į ne mažesnį, kaip iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo gautą teisėjo atlyginimą, nepriklausomai nuo BMA dydžio pakeitimų, tai yra spręsdamas analogiškas bylas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, kad pareiškėjų nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio (105 Lt) taikymas teisėjų atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjų atlyginimų mažinimas (šiuo klausimu detaliai pasisakyta 2009 m. lapkričio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143 – 1058/2009, 2010 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143–65/2010, 2010 m. kovo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756–137/2010). Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstyta ir vadovaujantis suformuota praktika, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjams, jų skunde nurodomu laikotarpiu, iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kylantis teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvas garantavo teisę į ne mažesnį, kaip iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo gautą teisėjo atlyginimą, neatsižvelgiant į BMA dydžio pakeitimus. Pastarąją išvadą patvirtina ir aplinkybė, jog įsigaliojus minėtam įstatymui, iš Lietuvos Respublikos teisės sistemos buvo pašalinti su teisėjų atlyginimu susijusius teisinius santykius reguliuojantys Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai, kuriuose teisėjų atlyginimas buvo siejamas su BMA.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143-65/2010 konstatavo, jog pareiškėjų teisė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytą tarnybinio atlyginimo priedą turi būti ginama ir joms turi būti kompensuojamos netektos pajamos dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 sumažinto atlyginimo priedo taikymo (už paskutinius 3 metus, skaičiuojant nuo 2008 m. lapkričio 14 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra suformavęs vieningą praktiką dėl Darbo kodekso 298 straipsnio taikymo nagrinėjamam ginčui spręsti (administracinės bylos Nr. A822–792/2009; Nr. A143–698/2009; Nr. A822–763/2009 ir kt.). Pagal Darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus. Pagal pateiktus naujausius duomenis (t. II, b. l. 160?172) matyti, kad už laikotarpį nuo 2005 m. lapkričio mėn. iki 2008 m. spalio mėn. neišmokėta darbo užmokesčio dalis sudaro: R. N. 8 628,12 Lt; R. G. 11 139,82 Lt; V. G. 11 398,85 Lt; T. K. 11 069,45 Lt; A. Š. 11 320,13 Lt; J. Z. 11 241,84 Lt; L. N. 11 339,20 Lt; R. K. 11 546,65 Lt, N. B. 89 321,23 Lt; R. A. 9 567,31 Lt. Pagal pateiktą Marijampolės rajono apylinkės teismo informaciją apie 2009 m. teismui paskirtų lėšų teisėjams nesumokėtai darbo užmokesčio daliai padengti paskirstymą matyti, kad teisėjams buvo išmokėta dalis lėšų, t. y. R. N. 1 503 Lt; R. G. 1 941 Lt; V. G. 1 986 Lt; T. K. 1 928 Lt; A. Š. 1 972 Lt; J. Z. 1 958 Lt; L. N. 1975 Lt; R. K. 2 011 Lt, N. B. 15 561 Lt; R. A. 1 667 Lt (t. II, b. l. 171). Atsižvelgiant į tai, teisėjams liko sumokėti: R. N. 7 125,13 Lt; R. G. 9 198,83 Lt; V. G. 9 412,85 Lt; T. K. 9 141,45 Lt; A. Š. 9 348,13 Lt; J. Z. 9 283,85 Lt; L. N. 9 364,20 Lt; R. K. 9 535,65 Lt; N. B. 73 760,23 Lt; R. A. 7 900,32 Lt.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjų skundo dalį dėl atsakovo įpareigojimo per 3 mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos skirti papildomus biudžetinius asignavimus, atitinkančius pareiškėjų patenkintų reikalavimų sumas, Marijampolės rajono apylinkės teismui. Taip pat atmetė pareiškėjų skundo reikalavimai priteisti iš atsakovės palūkanas ir delspinigius. Teisės aktai nenumato galimybės delspinigius priteisti iš valstybės. Atsižvelgęs į patenkintų reikalavimų dydį pirmosios instancijos teismas pareiškėjų turėtomis pagrįstomis atstovavimo išlaidomis nustatė 500 Lt.

V.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 1–2) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti. Atsakovas taip pat prašo išdėstyti sprendimo vykdymą nagrinėjamoje byloje ketveriems metams lygiomis dalimis nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jei pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjų prašymas, būtų palikta nepakeista. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo argumentų dėl to, jog Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas) realiai yra pradėtas vykdyti. Todėl, esant įstatyminiam reguliavimui, papildomai teismo sprendimas, tenkinantis pareiškėjų reikalavimus, negalėjo būti priimtas, t. y. pareiškėjų reikalavimai turėjo būti atmesti.

Atsiliepimas

Pareiškėja R. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 7) prašo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėja pažymi, kad tokie patys atsakovo motyvai, kaip ir apeliaciniame skunde, buvo pateikti 2009 m. balandžio 28 d. apeliaciniame skunde, šie argumentai išanalizuoti ir paneigti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartimi. Todėl apeliacinio skundo teikimas, grindžiant jį tais pačiais motyvais, vertintina kaip atsakovo noras vilkinti procesą, piktnaudžiaujant savo teise. Atsakovo prašymas dėl sprendimo vykdymo išdėstymo ketveriems metams yra nemotyvuotas. Be to, dauguma teisėjų, nors iš dalies nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau įvertinę matomą ir juntamą sunkią ekonominę ir finansinę padėtį valstybėje, atsisakė tolimesnio bylinėjimosi, taip prisidedami prie finansų krizės įveikimo. Tuo tarpu atsakovo pozicija yra priešinga.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu kelia klausimus dėl teisėjams išmokėtinų priteistų sumų priteisimo, esant vykdomam Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymui, bei dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ketveriems metams. Šių klausimų ribose teisėjų kolegija nagrinėja bylą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pabrėžęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Šios nuostatos taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje taip pat nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Atsižvelgdama į minėtą Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą) ir Teismų įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atitinkamais klausimais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1392/2010 nurodė, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Įstatymo priėmimas nėra teisinė kliūtis nagrinėti tokio pobūdžio bylas teisme. Kaip matyti iš Įstatymo ir jį įgyvendinančio Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo, patvirtinto 2009 m. kovo 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 194 „Dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo patvirtinimo“, nuostatų (konkrečiai – 4, 8, 11, 12 punktų), šiais teisės aktais nesiekiama apriboti teisėjų teisę ginti savo pažeistas teises teismuose, o tik nustatomas alternatyvus neteisminis susidariusios problemos sprendimo būdas. Priešingas pirmiau minėtų teisės aktų nuostatų aiškinimas reikštų nepateisinamą Konstitucijos garantuojamos teisės į teisminę teisių gynybą ribojimą. Pažymėtina ir tai, kad, teismui apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-790/2009). Teisėjų kolegijos vertinimu atsakovo argumentas dėl pradėto vykdyti Įstatymo, išmokant pareiškėjams daugiau kaip po 17 procentų neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies, yra atmestinas, nes pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktus duomenis (t. II, b. l. 160–172), pareiškėjams priteisė neišmokėtų teisėjo atlyginimų dalį, atimdamas tą priteistino neišmokėto teisėjų atlyginimo dalį, kuri jau yra išmokėta pagal Įstatymą (t. II, b. l. 188–189)

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą praktiką bylose dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009, kurioje konstatuota, kad atsižvelgiant į visuotinai žinomą aplinkybę apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį, sprendimo įvykdymas yra atidėtinas vienerių metų laikotarpiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1521/2010, 2010 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-49/2010, 2010 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-45/2010). Atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką šiuo klausimu ir nesant žinomų aplinkybių, kurių buvimas galėtų būti pagrindu konstatuoti priešingai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje įsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas pagrįstai atidėtas vienerių metų laikotarpiui. Pažymėtina, kad atsakovo prašymas išdėstyti sprendimo vykdymą nėra pagrįstas jokiais įrodymais, pagrindžiančiais, kad atsakovo turtinė padėtis yra tiek sunki, kad sprendimo vykdymą būtina išdėstyti ketveriems metams lygiomis dalimis, sprendimo vykdymo atidėjimas vieneriems metams laikytinas pakankama ir adekvačia priemone, užtikrinant pareiškėjų ir atsakovo interesų pusiausvyrą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jo atsakovo nurodytais argumentais pagrindo nėra, todėl jis paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas JarukaitisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius