- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-12
- Bylos Nr.
- 1A-267-290-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-26-1-00138-2009-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgis Kiškis (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Algimantas Smolskas
- Nuteistasis
- E. L.
- Advokatai
- Nijolė Petraitienė
Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-267-290-2013
Teisėja Daiva Mazur Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00138-2009-3
2013 m. balandžio 12 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Algimanto Smolsko, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Tomui Dorelaičiui, nuteistajam E. L., jo gynėjai advokatei Nijolei Petraitienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. 1 (vienerių) metų laisvės apribojimų, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su mokslu ar darbu, ir neatlygintinai per 3 mėnesius išdirbti 30 val. nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų, per mėnesį išdirbant ne mažiau kaip 10 val.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
E. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 178 str. 2 d., už tai, kad jis kartu su E. Ž. 2009 m. gegužės 29 d., apie 14 val., (duomenys neskelbtini), būdami nepilnamečiai, veikdami bendrininkų grupėje, iš nepilnamečio D. V., gimusio (duomenys neskelbtini), atvirai pagrobė svetimą turtą - E. V. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5610“ su SIM kortele bendros 1004 Lt vertės.
Šalies argumentai
Nuteistasis E. L. nesutinka su Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad liudytojas D. M., kurio parodymais teismas grindžia jo kaltę, pats artimai bendrauja su nuteistuoju E. Ž., buvo įvykio vietoje ir jo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu iš esmės skiriasi. Akivaizdu, kad liudytojas siekia E. Ž. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas, remdamasis tokiais parodymais, negalėjo apelianto atžvilgiu priimti apkaltinamojo teismo nuosprendžio. Kilus abejonėms ir siekiant jas pašalinti, teismas privalėjo apklausti nukentėjusįjį teisme, tačiau to nepadarė. Jau ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis D. V. parodė, kad apeliantą jis pažįsta ir neturi pagrindo jo bijoti, priešingai nei kito nuteistojo E. Ž.. Nukentėjusysis patvirtino, kad jis perdavė telefoną E. Ž., kuris su jo telefonu ir nuvažiavo. D. V. paneigė kitų asmenų parodymus, kad apeliantas iš E. Ž. gavo telefoną ir juo galėjo disponuoti. Nors teisme nukentėjusysis nebuvo apklaustas, tačiau vargu ar jis būtų davęs kitokius parodymus. Pagrindo apeliantą apkalbėti ir/ar duoti neteisingus parodymus liudytojas D. M. ir nuteistasis E. Ž. turi, o nukentėjusysis ne. Teismas turėjo nuosprendyje išanalizuoti, kuriais liudytojo D. M. parodymais remiasi priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nes jie iš esmės skirtingi. Juolab, kad jokių E. L. kaltę patvirtinančių duomenų nebuvo gauta ir atlikus akistatą tarp jo ir D. M. dar ir ikiteisminio tyrimo metu, o tai konstatavo ir teismas apkaltinamajame teismo nuosprendyje. Be to, pats E. Ž. apklaustas teisme teigė, kad jis telefoną, pagrobtą iš nukentėjusiojo D. V., apsikeitė su D. M.. Akivaizdu, kad apeliantas su E. Ž. ir D. M. bendrauja, o pastarieji tarpusavyje buvo patalpinti į vienus specializacijos namus, jų santykiai artimi, tai nustatyta ir apklausus E. Ž. ir D. M. teisme. Teismas turėjo remtis nukentėjusiojo parodymais, o ne prieštaringais kito nuteistojo ir liudytojo parodymais. Taigi eismas netinkamai vertino surinktus įrodymus, nepagrįstai konstatavo jo kaltę ir priėmė apkaltinamąjį teismo nuosprendį, pažeisdamas įrodymų vertinimą bei teisės į teisingą teismą principą, kuris įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, baudžiamajame įstatyme ir kt.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjos prašymus apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro prašymą apeliacinį skundą atmesti, bei įvertinusi visas bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus padarė išvadą, kad nuteistojo E. L. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Nuteistasis ginčija žemesnės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytą išvadą dėl jo kaltės pagal BK 178 str. 2 d. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Priešingai, nei nurodo apeliantas, apylinkės teismas įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, apkaltinamajame teismo nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes (LR BPK 20 str. 5 d., 305 str. 1 d.), o ištirtų įrodymų visetas patvirtina nuteistojo E. L. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.
Nuteistasis E. L. dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo kaltu neprisipažino, tačiau jo kaltę, atvirai pagrobus mobilaus ryšio telefoną, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetas. Nuteistasis E. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu kaltę dėl mobilaus ryšio telefono vagystės iš nukentėjusiojo D. V. pripažino, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad iš nukentėjusiojo telefoną paėmė jis, o po to jį slapta perdavė E. L., kuris tuoj pat sėdo ant dviračio ir nuvažiavo. Teisiamojo posėdžio metu savo parodymų iš esmės nepakeitė, nurodydamas, kad telefoną iš nukentėjusiojo paėmė jis, po to kažkuriam perdavė, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad teismas rėmėsi prieštaringais nuteistojo E. Ž. parodymais, nepagrįsti. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesiremti E. Ž. parodymais, o apelianto nurodomos aplinkybės, kad E. Ž. jį apkalba, niekuo nepagrįstos.
Nuteistasis E. L. savo nekaltumą iš esmės grindžia vien tik nukentėjusiojo D. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuomet jis patvirtino, kad iš jo telefoną paėmė E. Ž., tačiau šis telefono niekam neperdavė. Apygardos teismas pažymi, kad E. Ž., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad telefoną E. L. perdavė D. V. nematant, todėl tai, kad nukentėjusysis nematė telefono perdavimo momento, dar nepaneigia nuteistojo kaltės dėl svetimo turto vagystės. Taip pat negalima sutikti su nuteistojo E. L. skundo argumentu, jog teismas, neapklausęs nukentėjusiojo teisiamajame posėdyje, pažeidė įrodymų vertinimo bei teisės į teisingą teismą principą. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nukentėjusysis D. V. ir jo įstatyminė atstovė E. V. buvo nuolat kviečiami į teismą, teismo šaukimai jiems buvo įteikti (t. 5, b.l. 183, 184; t. 6, b.l. 40, 44, 171,172), tačiau byloje yra E. V. prašymai bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant (t. 6, b.l. 2, 18, 55). Pažymėtina ir tai, kad nei nuteistasis E. L., nei jo gynėja teismui nebuvo pateikusi prašymo pripažinti nukentėjusiojo dalyvavimą būtinu ar teismo posėdžio metu išreiškę nesutikimą nagrinėti bylą nukentėjusiems nedalyvaujant. Be to, pagal Lietuvos Respublikos BPK (toliau – BPK) 301 str. 1 d., teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi remtis visais bylos duomenimis, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai. Iš procesinių dokumentų turinio matyti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nurodytų BPK reikalavimų nepažeidė.
Šalies argumentai
Kaip teisingai skunde nurodo apeliantas, liudytojas D. M., apklaustas teisiamojo posėdžio metu, davė prieštaringus parodymus, nurodydamas, kad nieko negali pasakyti apie aplinkybes, susijusias su vagyste, kad pagarsinti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra ne labai teisingi, kadangi E. Ž. ten nebuvo, o kodėl E. Ž. sako, kad pavogė telefoną, o D. sako, kad E. Ž. davė telefoną, negali paaiškinti. Jis nesipainioja, sako tiesą, kad jis su E. L. telefoną paėmė ir pardavė, nežino, kodėl E. L. tai neigia. Tyrimo metu davė kitokius parodymus, nes buvo su E. Ž. susipykęs, norėjo jam pakenkti. Esant prieštaravimams šio liudytojo parodymuose, juos teismas vertino atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų visumą ir jais rėmėsi tiek, kiek jie patvirtinti kitais byloje esančiais įrodymais (protokolu-pareiškimu, apžiūros protokolu, asmens parodymo atpažinti protokolais ir kt.). Kiti apelianto teiginiai, kad D. M. turi pagrindo jį apkalbėti, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis, priešingai, D. M. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad su E. L. jo santykiai yra normalūs.
Įvertinusi visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas yra pagrįstas byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, apeliantas teisingai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 str. 2 d., priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais jį naikinti jokio teisinio pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija
nutarė:
nuteistojo E. L. apeliacinį skundą atmesti.