Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ivetos Pelienės ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. O. (E. O.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas E. O. skunde teismo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas, atsakovas) 2018 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 453(00220) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui E. O.“ (toliau – Sprendimas), kuriuo atsakovas pareiškėjui atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi), argumentuodamas tuo, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi (b. l. 1-5).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Sprendimas yra grindžiamas tuo, jog jis 2013-2017 metais padarė administracinius teisės pažeidimus (nusižengimus). Pažymi, kad atsakovas, turėdamas duomenis apie jo padarytus pažeidimus, 2014, 2015, 2016 ir 2017 metais pakeitė leidimus laikinai gyventi ir šių pažeidimų nevertino kaip Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo, t. y. galimos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei.

Pasak pareiškėjo, atsakovo išvados yra prieštaringos. Ginčijamu sprendimu atsakovas jo padarytus administracinius nusižengimus vertino kaip sistemingus. Akcentuoja, kad tie patys pažeidimai buvo įvertinti priešingai. Teigia, kad padaryti pažeidimai (nusižengimai) yra formalūs, nesukėlė jokios žalos kitiems asmenims ir negali būti vertinami kaip keliantys grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei ateityje. Nurodo, kad paskutinį pažeidimą padarė 2017 m. rugsėjo 28 d. ir jokių pažeidimų iki šiol nepadarė. Be to, paskirtas baudas sumokėjo. Šiuo metu tvarko dokumentus vairuotojo pažymėjimui, galiojančiam Lietuvos Respublikoje, gauti, nebuvo nuteistas.

Teigia, kad atsakovas neturėjo jokio pagrindo neigiamai įvertinti pareiškėjo asmenybę, o juo labiau, prognozuoti, kad toliau nesilaikys nustatytų elgesio normų bei pažeidinės tvarką. Pastebi ir tai, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė ir į Ilgalaikių gyventojų direktyvos 6 straipsnio 1 dalies 2 punktą (2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB), kuriame nurodyta, jog valstybė narė turi apsvarstyti suinteresuoto asmens viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo pažeidimo sunkumą ar rūšį, arba tokio asmens keliamą pavojų, deramai atsižvelgti į jo buvimo trukmę ir ryšius su gyvenamąja šalimi.

Teigia, kad atsakovas neatsižvelgė ir nevertino jo buvimo trukmės bei šeiminių, socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Nurodo, kad Lietuvoje sukūrė šeimą – 2015 m. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje įregistravo santuoką su Lietuvos Respublikos piliete R. B.. Be to, sutuoktinės pilnametis sūnus iš pirmosios santuokos Deividas pakeitė savo pavardę į pareiškėjo – O. Teikia fizinę pagalbą buityje savo sutuoktinės garbaus amžiaus motinai. Lietuvoje deklaruota gyvenamoji vieta, 2015 m. lapkričio 19 d. kartu su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo butą. Taip pat nurodo, kad nuo 2013 metų dirbo pagal darbo sutartis, iš gaunamų pajamų išlaiko šeimą. Tvirtina, kad su Lietuva sieja tvirti šeiminiai, ekonominiai, socialiniai ryšiai. Pareiškėjo manymu, atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi nėra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, bei varžo jo teises labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Atsakovas atsiliepime į skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 36-51).

Atsiliepime nurodo, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi ne vien tik pateikta Policijos departamento išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, bet ir įvertino nusižengimų pobūdį, elgesį po padarytų nusižengimų. Atsakovas pažymi, kad Policijos departamentas jau ne vieną kartą buvo įspėjęs pareiškėją apie tai, jog sistemingas administracinių nusižengimų darymas gali tapti kliūtimi ateityje jam gauti leidimus laikinai gyventi arba jo turimas leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas tačiau, nepaisydamas įspėjimų, pareiškėjas padarė dar dešimt nusižengimų. Atsakovo vertinimu, toks pareiškėjo elgesys neigiamai apibūdina asmenybę, akivaizdžiai parodo, kad jis nėra linkęs laikytis nusistovėjusios tvarkos, o administracinės nuobaudos savo tikslo – auklėti jį, kad gerbtų bendro gyvenimo taisykles, laikytųsi teisės aktų reikalavimų ir nepadarytų naujų pažeidimų – taip pat nepasiekė. Atsakovo teigimu, pareiškėjas ir ateityje gali daryti naujus teisės pažeidimus. Skundo argumentus, kad padaryti nusižengimai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir ateityje darys administracinius nusižengimus, vertino kaip nepagrįstus.

Pažymi, kad sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis. Pareiškėjas sistemingai darė administracinius teisės pažeidimus, per ketverius gyvenimo Lietuvoje metus jis buvo nubaustas už 14 administracinių teisės pažeidimų ir nusižengimų.

Teigia, kad įvertino visas reikšmingas faktines aplinkybes, t. y. pareiškėjo asmenį charakterizuojančius duomenis, pasireiškiančius sistemingu šiurkščių administracinių teisės pažeidimų darymu, duomenis apie jo gyvenamąją vietą, pajamas bei kitas aplinkybes. Pažymi, kad vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio nuostatomis, gyvenamosios vietos ir lėšų turėjimas yra būtinos sąlygos leidimui laikinai gyventi gauti. Ginčijamame sprendime taip pat buvo įvertinos aplinkybės, susijusios su šeiminiais ryšiais, t. y. sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, bendrų vaikų sutuoktiniai neturi, pareiškėjo vaikai gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau nuspręsta, kad visuomenės saugumas yra svarbesnė vertybė už pareiškėjo galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.

Nurodo, kad pareiškėjas nelinkęs laikytis visuomenėje nustatytų taisyklių, nes sistemingai ir nuolat daro administracinius teisės pažeidimus, savo pasižadėjimų laikytis ir nepažeidinėti Lietuvos Respublikoje įtvirtintų įstatymų nuostatų nesilaiko, ne tik neigiamai apibūdina jo asmenybę, bet toks elgesys kelia pavojų saugiam eismui, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai, gyvybei bei turtui.

Migracijos departamento vertinimu, ginčijamas sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – nesuteikti leidimo gyventi užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, užkirsti kelią nepatikimiems užsieniečiams gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, atsakovas neprieštaravo, todėl bylą nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas tenkintinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. gruodžio 1 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – Migracijos valdyba) šeimos susijungimo pagrindu pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 52–64).

Migracijos valdyba 2017 m. gruodžio 5 d. išsiuntė Policijos departamentui paklausimą dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei įvertinimo (b. l. 92).

Policijos departamentas išvadoje „Dėl E. O. grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo“ (pateiktas elektroninio dokumento nuorašas) nurodė, kad, patikrinęs Administracinių nusižengimų registre (toliau – Registras) duomenis, nustatė, jog pareiškėjas 2013-2017 metais, t. y. per ketverius gyvenimo metus, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, padarė keturiolika administracinių teisės pažeidimų ir administracinių nusižengimų. Konstatavo, kad pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis sistemingu administracinių teisės pažeidimų ir administracinių nusižengimų darymu, neigiamai apibūdina jo asmenybę, yra socialiai žalingas ir parodo, kad asmuo nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Akcentuoja, kad visuma padarytų pažeidimų rodo, jog jie nėra atsitiktiniai. Kadangi nuobaudos savo tikslo nepasiekė, todėl teigia, kad pareiškėjas ir ateityje gali daryti naujus teisės pažeidimus. Padarė išvadą, kad minėtas užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei (b. l. 93-94).

Atsakovas Sprendime (b. l. 6-8) konstatavo, kad pareiškėjo gyvenimas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui. Atsakovas, remdamasis Policijos departamento išvada, visas nustatytas faktines aplinkybes dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, konstatavo, kad šio užsieniečio padaryti nusižengimai yra realūs – jie užfiksuoti pažeidimų ir nusižengimų protokoluose. Be to, pareiškėjo atliekami nusižengimai pasižymi sisteminiu jų darymu. Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų skiriamos drausminės priemonės (piniginės baudos) minėto užsieniečio yra sąmoningai ignoruojamos ir į jas visiškai neatsižvelgiama. Atsakovo manymu, pareiškėjo daromi nusižengimai kartosis ir ateityje bei kels realų pavojų visuomenės viešajai tvarkai ir saugumui.

Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir teigia, kad atsakovas tik formaliai įvertino situaciją, nesiaiškino faktinių aplinkybių ir priėmė nepagrįstą Sprendimą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą šeimos susijungimo pagrindu. Sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi grindžiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išduoti arba pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Pažymėtina, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

Atsakovas savo išvadą grindžia pareiškėjo padarytais administraciniais teisės pažeidimais (nusižengimais), užfiksuotais Registre, t. y. nustatyti šie pažeidimai: 2013 m. lapkričio 25 d. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (galiojo iki 2016 m. gruodžio 31 d.) (toliau – ATPK) 124 straipsnio „Nustatyto greičio viršijimas“ 3 dalį, nes vairuodamas automobilį mieste viršijo leistiną 60 km/val. greitį 22 km/val. (važiavo 82 km/val. greičiu); 2014 m. liepos 17 d. nubaustas pagal ATPK 206 straipsnį „Užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje, vykimo per Lietuvos Respubliką tranzitu ar išvykimo iš Lietuvos Respublikos tvarkos pažeidimas“, nes gyveno Lietuvoje neteisėtai, turėdamas negaliojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 2014 m. rugpjūčio 18 d. nubaustas pagal ATPK 123 straipsnio „Transporto priemonių vairavimo tvarkos pažeidimas“ 1 dalį, nes vairavo transporto priemonę, neįregistruotą nustatyta tvarka ir be valstybinės techninės apžiūros; 2014 m. rugsėjo 7 d. nubaustas pagal ATPK 123 straipsnio „Transporto priemonių vairavimo tvarkos pažeidimas“ 1 dalį, nes vairavo transporto priemonę be valstybinės techninės apžiūros; 2015 m. liepos 29 d. nubaustas pagal ATPK 124-1 straipsnio „Kelio ženklų reikalavimų nesilaikymas, žmonių vežimo ir Kelių eismo taisyklių pažeidimas“ 2 dalį, nes vairuodamas automobilį pažeidė kelio ženklo Nr. 401 „Važiuoti tiesiai“ reikalavimus; 2015 m. rugsėjo 15 d. nubaustas pagal ATPK 123 straipsnio „Transporto priemonių vairavimo tvarkos pažeidimas“ 5 dalį, nes vairavo transporto priemonę neapsidraudęs transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; 2016 m. rugsėjo 5 d. nubaustas pagal ATPK 128 straipsnio „Transporto priemonių vairavimas neturint teisės vairuoti“ 1 dalį, nes vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės jos vairuoti; 2017 m. kovo 31 d. nubaustas už du nusižengimus: pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 424 straipsnio „Transporto priemonių vairavimas neturint teisės vairuoti“ 2 dalį ir ANK 417 straipsnio „Kelio ženklų, žmonių vežimo reikalavimų nesilaikymas ar kitas Kelių eismo taisyklių pažeidimas“ 2 dalį, nes vairavo automobilį neturėdamas teisės jo vairuoti, sustojo ir stovėjo vietoje, kurioje pagal Kelių eismo taisykles draudžiama sustoti ir stovėti; 2017 m. spalio 3 d. nubaustas pagal ANK 415 straipsnio „Transporto priemonių dalyvavimo viešajame eisme reikalavimų pažeidimas“ 1 dalį, nes vairavo transporto priemonę, neapdraustą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; 2017 m. spalio 19 d. nubaustas už keturis nusižengimus pagal ANK 415 straipsnio „Transporto priemonių dalyvavimo viešajame eisme reikalavimų pažeidimas“ 1 dalį, nes 2017 m. liepos 11 d., 2017 m. rugpjūčio 24 d., 2017 m. rugsėjo 9 d. ir 2017 m. rugsėjo 28 d. vairavo transporto priemonę, neapdraustą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (b. l. 83-91). Tai užfiksuota ir Policijos departamento išvadoje (b. l. 93-94).

Teismo vertinimu, atsakovas nevertino padarytų pažeidimų esmės ir šiuo atveju išvadą grindė padarytų pažeidimų sistemiškumu. Pažymėtina, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2018 m. balandžio 1 d., o išduotas buvo 2017 m. balandžio 21 d. Taigi, atsakovui apie padarytus pažeidimus buvo žinoma ir tai nebuvo kliūtis išduoti leidimą laikinai gyventi. Kaip pareiškėjas nurodė, jam leidimai laikinai gyventi buvo išduoti 2014, 2015, 2016 ir 2017 m. Taigi, visi šie jo padaryti pažeidimai tuo metu atsakovo nebuvo vertinti kaip keliantys grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Teismo vertinimu, atsakovas tuos pačius padarytus pažeidimus iš esmės vertino skirtingai. Pareiškėjo padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai pagal savo pobūdį, įvertinus pažeidimų esmę, išskyrus greičio viršijimą, nepriskirtini šiurkščių pažeidimų kategorijai. Pažymėtina, kad automobilio vairavimas neturint teisės jį vairuoti, buvo nustatytas, tačiau iš pareiškėjo pateiktų duomenų matyti, kad jis siekia gauti teisę vairuoti automobilį (b. l. 25, 26). Be to, kad pareiškėjas vairavo automobilį neapdraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, prisiėmė riziką, įvykus draudiminiam įvykiui patirti finansinius nuostolius. Nesant duomenų, kad pareiškėjas padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą, kuriuo jis padarė žalą transporto priemonei ar asmenims, savaime toks pažeidimas negali būti vertinamas kaip šiurkštus. Be to, apdraudus privalomuoju draudimu, tokių pažeidimu, tokių draudimų nebus. Pažymėtina, kad atsakovas teismui nepateikė kitų duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog po 2017 m. rugsėjo 28 d. padaryto paskutinio pažeidimo, jis ir toliau būtų daręs pažeidimus. Akcentuotina, kad paskutiniai pažeidimai, susiję su transporto priemonės, neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, vairavimu. Tai vienarūšiai pažeidimai. Pareiškėjas neginčijo padaręs minėtus pažeidimus ir sumokėjo paskirtas baudas. Atsakovas, remdamasis Policijos departamento išvada, konstatuoja pažeidimų sistemiškumą ir ateityje galimai kilsiančią grėsmę. Pareiškėjo padaryti pažeidimai, atsižvelgusį jų pobūdį, negali būti vertinami, kad ateityje pasikartos. Nenustatyta, kad pareiškėjas sistemingai viršija greitį, vairuoja automobilį neblaivus ar chuliganiškais veiksmais kelyje daro pažeidimus. Pareiškėjas tik vieną kartą viršijo greitį, t. y. 2013 m. Taigi, nuo šio pažeidimo padarymo praėjo jau ketveri metai.

Vien tik Registro duomenų nurodymas, nevertinant padarytų pažeidimų esmės ir visumos pareiškėjo pateiktų duomenų, nelaikytinas išsamiu jo individualios situacijos ištyrimu. Byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. susituokė su Lietuvos Respublikos piliete (b. l. 10), jos sūnus iš pirmos santuokos turi pareiškėjo pavardę, jis deklaravęs gyvenamąją vietą sutuoktinės bute (b. l. 9, 11), dirbo (b. l. 19-23) ir pateikė patvirtinimą, jog bus įdarbintas, gavęs leidimą laikinai gyventi (b. l. 143). Be to, bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine įgijo nekilnojamąjį turtą (b. l. 14-17). Pareiškėjas nėra teistas. Po paskutiniojo padaryto administracinio teisės nusižengimo 2017 m. rugsėjo 28 d. daugiau jokių pažeidimų nepadarė. Taigi, nuo šio pažeidimo padarymo praėjo metai. Jokių duomenų, kad pareiškėjas ir vėl daro nusižengimus, nėra. Teismo vertinimu, vertinant visumą aplinkybių, atsakovo išvada, įvertinus visumą nustatytų aplinkybių ir paties atsakovo prieštaringus veiksmus, kad pareiškėjas ir ateityje darys pažeidimus, negali būti laikoma pagrįsta.

Atsakovas nenustatė pareiškėjo fiktyvios santuokos sudarymo aplinkybių ir kad jis neturi pragyvenimo šaltinio. Be to, įsigijęs nekilnojamąjį turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, patvirtina, kad siekia realiai šeimos susijungimo pagrindu gyventi Lietuvoje. Sprendime tik formaliai išdėstytos aplinkybės ir padaryta išvada, kad buvo vertintos ir kitos aplinkybės. Šiuo atveju atsakovo Sprendime detalaus vertinimo ir pusiausvyros tarp šeimos interesų bei visuomenės saugumo atsakovas netyrė. Prioritetą atsakovas suteikė visuomenės saugumui. Visgi, tokia išvada turėjo būti pagrįsta, vertinant galimai ateityje kilsiančią grėsmę tiek laiko, tiek ir įrodymų pakankamumo požiūriu.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. sausio 18 d. nutartyje yra konstatavęs, jog turi būti įvertinta, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Užsieniečių apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ne tik Įstatymo normos, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuluoti principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, kuriomis pripažįstamos plačios valstybės teisės renkantis apsaugos priemones tais atvejais, kai valstybėje gyvenantis užsienietis padaro sunkių nusikaltimų. Tačiau valstybei taikant apsaugos priemones būtina atsižvelgti į užsieniečio ryšius su priimančiąja šalimi bei įvertinti, ar taikytinos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams (EŽTT 2003 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Mokrani prieš Prancūziją).

EŽTT, spręsdamas dėl asmens teisės į šeimos sujungimą ir pavojaus valstybės saugumui santykio, 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendime byloje Boultif prieš Šveicariją pateikė principines nuostatas, į kurias turėtų būti atsižvelgta, sprendžiant, ar asmens išsiuntimas iš valstybės yra būtinas demokratinėje visuomenėje pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją: turi būti atsižvelgiama į padaryto pažeidimo pobūdį, į pareiškėjo buvimo priimančioje valstybėje, iš kurios norima išsiųsti, trukmę, taip pat į laiką, kuris praėjo nuo pažeidimo padarymo ir asmens elgesį tuo laikotarpiu, į susijusių asmenų pilietybes, pareiškėjo šeiminę situaciją, įskaitant santuokos trukmę bei kitas aplinkybes, rodančias, ar sudaryta santuoka yra nefiktyvi; taip pat į tai, ar asmens sutuoktinis žinojo apie padarytą pažeidimą šeimos santykių sukūrimo metu, ar yra šeimoje vaikų, ir koks jų amžius (taip pat žr. 2002 m. liepos 11 d. EŽTT sprendimą byloje Amrollahi prieš Daniją (pareiškimo Nr. 56811/00).

Teismo vertinimu, ginčijamame Sprendime pareiškėjo šeiminės aplinkybės individualiai nevertintos. Ginčijamas sprendimas priimtas remiantis Policijos departamento išvada, kurioje teigiama, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. Pareiškėjas neginčijo, kad jis yra padaręs nurodytus pažeidimus, tačiau atsakovas netyrė ir nevertino nei pažeidimų pobūdžio, nei galimo grėsmės tokių pažeidimo padarymo ateityje. Ta aplinkybė, kad išvardijo nustatytus faktus apie šeiminę padėtį, negali būti vertinama viseto aplinkybių ištyrimu.

Teisėjų kolegija, vertindama, kad ginčijame Sprendime buvo sprendžiamas asmens teisės į šeimos sujungimą ir pavojaus valstybės saugumui santykio klausimas, konstatuoja, kad atsakovas tinkamai neištyrė individualių pareiškėjo prašymo aplinkybių, pateiktų dokumentų ir nevertino jų visumos.

Atsižvelgus į anksčiau nustatytas aplinkybes, Sprendimas naikinamas ir atsakovas įpareigojamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš naujo, individualiai įvertinant pareiškėjo šeiminius santykius bei jo paties elgesį Lietuvoje, pagrindžiančius atsakovo išvadą dėl jo keliamos grėsmės. Vien tik formalus Policijos departamento išvados citavimas, nevertinant visumos individualių pareiškėjo šeiminių aplinkybių, negali būti laikomas tinkamu prašymo išnagrinėjimu.

Pagal Įstatymą tik atsakovui suteikta teisė priimti Sprendimus išduoti ar panaikinti leidimus (Įstatymo 51 straipsnio 4 dalis). Atsakovas turi atlikti išsamų ir detalų pareiškėjo šeiminių aplinkybių tyrimą ir įvertinti taikytinų priemonių proporcingumą.

Atsakovas, be kita ko, yra ir viešojo administravimo subjektas. Jo priimamiems sprendimams taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, nustatančio bendruosius reikalavimus individualiam administraciniam aktui, reikalavimai. Be to, atsakovui taikytinas ir gero administravimo principas, pagal kurį atsakovas turėjo tinkamai atlikti individualų ir objektyvių pareiškėjai išduoto leidimo panaikinimo aplinkybių tyrimą. Nagrinėjamu atveju, atsakovas atliko formalų duomenų vertinimą, nesiaiškino realių visų reikšmingų faktinių aplinkybių, esant neaiškumų, nesudarė galimybės pareiškėjui pateikti paaiškinimus ir, esant būtinybei, papildomus duomenis. Vien formalus duomenų vertinimas negali būti laikomas tinkamu atsakovui suteiktos pareigos įgyvendinimu. Toks atsakovo elgesys pripažįstamas pažeidžiančiu gero administravimo principą.

Teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad Sprendimas naikintinas ir atsakovas įpareigotinas iš naujo įvertinti pareiškėjo prašymo individualias prašymo aplinkybes, realią šeiminę situaciją, įvertinant ir šeimos santykių apsaugą, garantuojamą Konvencijoje.

Konstatuotina, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl jis yra naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo E. O. (E. O.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2018 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 453(00220) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui E. O.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iš naujo teisės aktuose nustatyta tvarka.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.