Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2008-12-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-437/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-12-22
Bylos Nr.
1A-437/2008
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Gaudutienė, Elena Vainienė (pran.), Linas Šiukšta
Nukentėjusysis
H. K.
Advokatai
Sergejus Pelšas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-437/2008Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.2.3.1; 1.2.4.8.2; 1.2.27.1; 2.1.7.4 (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Elenos Vainienės (pranešėjos),teisėjų: Reginos Gaudutienės, Lino Šiukštos,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,gynėjui advokatui Sergejui Pelš,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, padariusio baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, E. K. gynėjo advokato Sergejaus Pelš apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarties, kuria pripažinta, kad E. K. padarė Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnyje numatytas uždraustas veikas, būdamas nepakaltinamu, ir jam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas psichikos priežiūros įstaigoje sustiprinto stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir asmens teismo pripažinto nepakaltinamu ir kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės gynėjo apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs E. K. baudžiamąją bylą, pripažino, kad E. K. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnyje, būdamas nepakaltinamu, tai yra:

jis dėl lėtinio psichikos sutrikimo (organinio kliedesinio sutrikimo), negalėdamas suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, pasikėsino nužudyti kitą žmogų bei nežymiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, tai yra jis 2007 m. rugpjūčio 14 d., apie 6.50 val., gyvenamojo buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), miegamajame kambaryje, iš asmeninių paskatų, siekdamas nužudyti, tyčia virtuviniu peiliu smogė H. K. į krūtinę, po ko, nukentėjusiajai nuo smūgio nukritus ant lovos, dar kartą dūrė jai peiliu į krūtinę, tokiu būdu taikydamas į gyvybiškai svarbias kūno dalis – krūtinės dešiniąją ir kairiąją puses, o nukentėjusiajai H. K. priešinantis, dūrė - pjovė jai peiliu dar ne mažiau kaip tris kartus, padarydamas tokiais savo veiksmais H. K. durtines - pjautines žaizdas krūtinkaulio kūno apatinės dalies srityje, kairės krūties vidiniame paviršiuje, kairio žasto apatiniame trečdalyje vidiniame paviršiuje, bei pjautines žaizdas – kairės plaštakos 1-2 tarpupirštyje, taip pat dešiniau krūtinkaulio, kurie atskirai ir visumoje kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, o H. K. į pagalbą atbėgusiai anūkei M. R. paėmus jam už rankų, ir tokiu būdu bandant jį sulaikyti, du kartus įkando į ranką, bei peiliu įpjovė jai į kairės rankos pirštą, tokiu būdu ne mažiau kaip trimis trauminiais poveikiais padarydamas M. R. pjautinę kairės plaštakos 5-o piršto žaizdą, bei kairio žasto ir dešinio dilbio paviršines kastines žaizdas, tai yra nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą, tačiau kėsinimosi į H. K. gyvybę nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi H. K. aktyviai pasipriešino ir bendrais aktyviais veiksmais su M. R. atėmė iš jo peilį, po ko nukentėjusioji H. K. iš kambario pabėgo, tai yra pasikėsino nužudyti H. K. bei nežymiai sutrikdė M.R. sveikatą.

Be to, E. K. dėl lėtinio psichikos sutrikimo (organinio kliedesinio sutrikimo), negalėdamas suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, pasipriešino valstybės tarnautojui, tai yra jis 2007 m. rugpjūčio 14 d., apie 8.00 val., po pasikėsinimo nužudyti H. K. bei po nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo M. R., mėginimo iššokti per gyvenamojo buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambario langą metu, Vilniaus miesto Priešgaisrinės apsaugos tarnybos gelbėtojui laikant jį ant gelbėtojų automobilio kopėčių, o Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos patrulių rinktinės pareigūnui J. S. bandant jį sutramdyti panaudojant antrankius, panaudodamas fizinį smurtą, tai yra įkasdamas J. S. į pirštą, pasipriešino tarnybines pareigas ėjusiam policijos pareigūnui.

Šalies argumentai

Asmens, padariusio baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, E. K. gynėjas apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Apeliantas mano, kad apygardos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad E. K. padarė BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnyje numatytas veikas.

Apelianto manymu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad E. K. dėl lėtinio psichikos sutrikimo (organinio kliedesinio sutrikimo) negalėdamas suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, pasikėsino nužudyti kitą žmogų bei nežymiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą.

Apelianto manymu, teismas iš esmės teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes, dirbtinai sureikšmino kai kurias aplinkybes ir padarė neteisingas išvadas dėl E. K. siekių.

Teismas neteisingai įvertino E. K. veiksmų intensyvumą, jo fizines galimybes padaryti rimtus sužalojimus ir visiškai nepagrįstai konstatavo, kad tik aktyvaus pasipriešinimo dėka jis nerealizavo savo sumanymo - nužudyti žmoną. E. K. yra beveik (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, sunkiai vaikšto, todėl jis dėl savo fizinio bejėgiškumo neturėjo jokios galimybės padaryti kitam žmogui rimtesnius sužalojimus. Tai teisme patvirtino visi E. K. giminaičiai - žmona, anūkė, sūnus. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad E. K. realiai turėdamas galimybę suduoti stiprų smūgį peiliu, net nesugebėjo padaryti nukentėjusiajai H. K. kiauryminio krūtinės ląstos sužalojimo, ir kad dvi nestiprios moterys - pagyvenusi E. K. žmona bei anūkė - be didesnio vargo pastarąjį „nuginklavo“. Tai rodo, kad E. K. veiksmai nebuvo tokie aktyvūs, intensyvūs ir pavojingi kaip nurodoma skundžiamoje nutartyje. Todėl, apelianto manymu, teismo išvada, kad E. K. norėjo nužudyti savo žmoną, yra nepagrįsta.

Be to, apeliantas pažymi, kad po peilio atėmimo, E. K. nesiėmė jokių veiksmų realizuoti savo tariamą siekį nužudyti žmoną. Veikos padarymo metu jis žmonai ją nužudyti negrasino, nei jai, nei anūkei jokių priekaištų nereiškė. Iš bylos aplinkybių matyti, kad išskyrus du tyčinius paviršutinius smūgius H. K. į krūtinę, kiti sužalojimai nukentėjusiosioms buvo padaryti grumtinių metu, atimant iš jo peilį, todėl nėra pagrindo teigti, kad šiuos veiksmus E. K. padarė tyčia.

Teisme H. K. bei M. R. parodė, kad dėl patirtų sužalojimų pretenzijų E. K. neturi, į policiją dėl to nesikreipė ir neprašė jas byloje pripažinti nukentėjusiosiomis, tai padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnas savo iniciatyva.

Apelianto manymu, E. K. savo veiksmais žmonai bei anūkei tik nežymiai sutrikdė sveikatą.

Šalies argumentai

Apeliantas mano, kad teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad E. K. dėl lėtinio psichikos sutrikimo (organinio kliedesinio sutrikimo), negalėdamas suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, padarė veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, tai yra, kad jis pasipriešino valstybės tarnautojui.

Iš bylos duomenų matyti, kad E. K. bandė nusižudyti. Byloje apklausti į įvykio vietą iškviesti ir atvykę policijos patrulio pareigūnai J. S. , O. P. ir V. T. parodė, kad jų veiksmų esmė buvo gelbėti sėdinčio ant šešto aukšto palangės E. K. gyvybę. Jie iškvietė gelbėtojus, o šiems atvykus, J. S. padėjo gelbėtojui nukelti E. K. ant žemės. Nei vienas iš pareigūnų neparodė, kad jiems, arba vienam iš jų, buvo pasipriešinta. Savo pirmoje apklausoje J. S. parodė, kad išlaužęs duris jis pamatė, kad gelbėtojas jau laiko E. K. , jam bandant pagriebti ir prilaikyti E. K. , kad šis nenukristu, pastarasis jam įkando į pirštą. Teisme J. S. parodė, kad veikdamas įvykio vietoje jis nereikalavo iš E. K. „pasiduoti“, nesakė, kad jis sulaikomas ar pan. Taip pat jis pareiškė, kad nelaiko savęs nukentėjusiuoju.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pareigūno J. S. parodymai yra nenuoseklūs. Jis, apklaustas antrą kartą pas prokurorą, parodė, jog E. K. grasino nustumti gelbėtoją nuo kopėčių. Teisme jis jau tvirtino, kad E. K. grasino nustumti jau ne gelbėtoją, o jį patį. Liudytojas negalėjo logiškai paaiškinti savo parodymų keitimo priežasčių. Kiti patrulio dalyviai jo parodymų nepatvirtino. Gelbėtojas, dalyvavęs gelbėjant E. K. , byloje iš viso nebuvo apklaustas. Apelianto manymu, pareigūnas J. S. duodamas tokio turinio parodymus, vykdo prokuroro nurodymą sureikšminti E. K. tariamo pasipriešinimo valstybės tarnautojui aplinkybes, kad jo veiksmus būtų galima kvalifikuoti pagal BK 286 straipsnį.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad E. K. yra senyvo amžiaus, sunkiai sergantis žmogus. Teisme apklaustas E. K. sūnus parodė, kad šiuo metu yra galimybė tinkamai prižiūrėti tėvą namuose.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas, asmens, padariusio baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, gynėjas prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė šį apeliacinį skundą atmesti.

Asmens, padariusio baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, E. K. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes dėl E. K. padarytų nusikalstamų veikų, surinktus duomenis patikrino ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nutartyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes. Teismas teisingai nustatė, kad E. K. padarė baudžiamuoju įstatymu uždraustas veikas, būdamas nepakaltinamu, ir pagrįstai jam taikė priverčiamąsias medicinines priemones.

Apeliantas, neginčydamas pirmosios instancijos teismo nustatytų H. K. sužalojimo aplinkybių, nesutinka su teismo išvada dėl E. K. siekių ir motyvų.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. K. dėl lėtinio psichikos sutrikimo (organinio kliedesinio sutrikimo), negalėdamas suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, iš asmeninių paskatų, siekdamas nužudyti, tyčia virtuviniu peiliu smogė H. K. į krūtinę, po ko, nukentėjusiajai nuo smūgio nukritus ant lovos, dar kartą dūrė jai peiliu į krūtinę, tokiu būdu taikydamas į gyvybiškai svarbias kūno dalis – krūtinės dešiniąją ir kairiąją puses, o nukentėjusiajai H. K. priešinantis, dūrė - pjovė jai peiliu dar ne mažiau kaip tris kartus, padarydamas tokiais savo veiksmais H. K. nežymų sveikatos sutrikdymą. Nužudymas nebuvo baigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi H. K. aktyviai pasipriešino ir bendrais aktyviais veiksmais su M. R. atėmė iš jo peilį, po ko nukentėjusioji H. K. iš kambario pabėgo.

Apeliantas savo apeliaciniame skunde neginčija teismo nustatytų objektyviųjų šio nusikaltimo sudėties požymių. Jis neneigia, kad E. K. peiliu sužalojo savo žmoną, tačiau teigia, kad E. K. nesiekė nužudyti savo žmoną, tai yra ginčija subjektyvųjį nusikalstamos veikos sudėties požymį – nusikalstamos veikos padarymo tikslą.

Pirmosios instancijos teismas nutartyje išanalizavo E. K. nusikalstamos veikos tyčios turinį ir vertinti kitaip jo tyčios kryptingumo apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 punkto 2 dalyje išaiškinta, kad veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti. Minėto nutarimo 6 punkto 4 dalyje nurodyta, jog apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia, atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą ir po jo padarymo.

Kaip matyti iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių, E. K. savo žmonai H. K. peiliu sudavė du kartus į gyvybiškai svarbią kūno dalį – krūtinę. Kaip parodė pati nukentėjusioji, ji nuo pirmo smūgio nukrito ant lovos aukštielninka ir pradėjo šauktis pagalbos. Po pirmo smūgio vyras ją užgulė ir dar kartą smogė peiliu į krūtinės sritį ir tik atbėgusi anūkė atitraukė jį nuo jos ir jai pavyko išsisukti bei atimti iš vyro rankų peilį. Tokie aktyvūs ir intensyvūs E. K. veiksmai rodo, kad jis siekė nužudyti savo žmoną. Šias aplinkybes patvirtina ir specialisto išvadoje nurodyti H. K. padaryti kūno sužalojimai, jų lokalizacija, pobūdis. E. K. savo sumanymo nužudyti žmoną nebaigė dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusioji H. K. aktyviai gynėsi nuo savo vyro veiksmų, tai įrodo jai padaryti sužalojimai rankose. Išsivaduoti nuo vyro ir atimti iš jo peilį H. K. padėjo jai į pagalbą atskubėjusi anūkė M. R. , kuriai besipriešindamas E. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, pažymėtina, kad tokio pobūdžio incidentas tarp E. K. ir H. K. nebuvo pirmas. Kaip teisme parodė pati nukentėjusioji H. K. , jos vyras dar 2005 m. naudojo prieš ją dujinį pistoletą, tada jis bandė išauti į ją kelis kartus, bet iššovė tik vieną kartą, tačiau ji dėl šio įvykio į policiją tada nesikreipė (t. 1, b. l. 171).

Taigi visuma išvardintų aplinkybių įrodo E. K. tyčios kryptingumą – apibrėžta tyčia nužudyti nukentėjusiąją H. K. .

Šalies argumentai

Apelianto skunde nurodyti teiginiai, jog E. K. veiksmai nebuvo tokie aktyvūs, intensyvūs ir pavojingi, kaip nurodoma skundžiamoje nutartyje, nes jis, turėdamas galimybę suduoti stiprų smūgį peiliu savo žmonai, net nesugebėjo padaryti jai kiauryminio krūtinės ląstos sužalojimo, ir kad dvi nestiprios moterys be didesnio vargo pastarąjį „nuginklavo“, yra deklaratyvūs ir nepaneigiantys teismo išvadų dėl E. K. tyčios kryptingumo.

Žemesnės instancijos teismas

Įvertinusi visas anksčiau paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė E. K. tyčios kryptingumą ir padarė pagrįstą išvadą, jog E. K. dėl lėtinio psichikos sutrikimo (organinio kliedesinio sutrikimo), negalėdamas suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, pasikėsino nužudyti H. K. .

Apeliantas neginčija E. K. kaltės dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo M. R. , tačiau mano, kad šioje dalyje procesas negalėjo būti pradėtas, nesant nukentėjusiosios skundo.

Iš tikrųjų nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, priskiriama veikoms, dėl kurių bylos procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka (BPK 407 straipsnis). Procesas privataus kaltinimo bylose pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Tačiau BPK 409 straipsnyje numatytos išimtys, kai procesas dėl BPK 407 straipsnyje nurodytos veikos vyksta ne privataus kaltinimo, o įprasta tvarka: 1) kai BPK 407 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę arba 2) kai ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų. Šiais atvejais baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime pabrėžta, kad prokuroras, įgyvendindamas arba atsisakydamas įgyvendinti savo įgaliojimus, nustatytus BPK 409 straipsnio 1 ar 2 dalyje, turi pagrįsti sprendimą teisiniais argumentais. BPK nenustatyta, kokia konkrečia forma, esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui, turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau visada turi būti surašytas motyvuotas sprendimas, kuriame nurodomi išsamūs argumentai, pagrindžiantys BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą.

Nagrinėjamoje byloje atliekant ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, buvo nustatyta, kad nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas ir M. R. (specialisto išvada, t. 1, b. l. 44), kvalifikuojamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Paaiškėjus byloje nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 407 straipsnyje, požymiams, ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos buvo tęsiamas, nors nukentėjusiosios skundo ir nebuvo. Tačiau minėta procedūra buvo atlikta laikantis BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos: prokuroras pagrindė būtinumą pereiti iš privataus į valstybinį kaltinimą ir išreiškė reikalavimą tęsti pradėtą baudžiamąjį procesą (t. 1, b. l. 80).

Kolegijos nuomone, prokuroro priimtas sprendimas pereiti iš privataus į valstybinį kaltinimą buvo teisiškai pagrįstas ir tinkamai įformintas. Prokuroras savo tarnybiniame pranešime nurodė, jog šioje byloje E. K. buvo kaltinamas ne tik pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl sveikatos sutrikdymo M. R. ), bet ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį (dėl pasikėsinimo nužudyti H.K.). Smurtiniai veiksmai prieš abi nukentėjusiąsias buvo naudojami to paties asmens, tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje, taigi šių nusikalstamų veikų tyrimas buvo glaudžiai susijęs. Todėl prokuroras turėjo pagrindą teigti, kad nusikalstama veika prieš M. R. įgavo visuomeninę reikšmę, nes nuo šios veikos tyrimo rezultatų tiesiogiai priklausė ir nusikalstamos veikos prieš H. K. atskleidimas ir įrodinėjimas.

Kolegijos nuomone, šioje byloje procesų dėl to paties asmens toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku padarytų nusikalstamų veikų prieš skirtingus nukentėjusiuosius vykdymas kartu toje pačioje byloje visiškai atitiko viešąjį interesą, todėl procesas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, buvo pagrįstai pradėtas ir tęsiamas, nesant nukentėjusiosios skundo.

Be to, apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad E. K. padarė veiką, numatytą BK 286 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl E. K. pasipriešino tarnybines pareigas ėjusiam policijos pareigūnui yra teisinga ir pagrįsta.

Įstatyme įtvirtina, kad baudžiamas pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, panaudojant ar grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą.

Šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis – veika pasireiškia aktyviais veiksmais, kuriais pasipriešinama valstybės tarnautojui, teisėtai einančiam įstatymo jam pavestas pareigas, taip pat asmeniui, atliekančiam viešojo administravimo funkcijas. Atsakomybė už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui galima tik dviem atvejais: a) kai valstybės tarnautojas eina įstatymo pavestas pareigas; b) kai asmuo atlieka viešojo administravimo funkcijas. Tai reiškia, kad jis veikia teisėtai įstatymo ar kitais teisės aktais nustatytos kompetencijos ribose.

Įstatymų leidėjas aiškiai nurodo, kad pasipriešinimas galimas tik dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas pavartojant smurtą arba 2) grasinant jį pavartoti. Pasipriešinimas galimas tiek aktyviais veiksmais, tiek ir pasyviai, neklausant teisėtų nurodymų ir reikalavimų. Pasipriešinimas smurtu reiškia, kad kaltininkas panaudoja prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, t. y. bet kokį neteisėtą poveikį žmogaus organizmui.

Iš byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad nukentėjusysis J. S. , būdamas policijos pareigūnas, kartu su pareigūnais V. T. ir O. P. atvyko į įvykio vietą gavę pranešimą apie sužalotą moterį ir apie ją sužalojusio vyro mėginimą iššokti iš šešto aukšto. Tokiu būdu J. S. atvykdamas į įvykio vietą vykdė viešojo administravimo funkcijas. Įvykio metu, nukentėjusiajam J. S. bandant padėti priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnui, nukelti nuo lango E. K., pastarasis jam pasipriešino, pavartodamas prieš jį fizinį smurtą - įkasdamas į pirštą. Tokie E. K. veiksmai buvo neteisėti.

Šalies argumentai

Apeliantas savo skunde nurodo, jog nukentėjusysis veikdamas įvykio vietoje nereikalavo iš E. K. , kad šis pasiduotų ar atliktų (neatliktų) kokius nors veiksmus. Tačiau tokių reikalavimų nebuvimas nereiškia, jog pareigūnas elgėsi neteisėtai. Kaip jau buvo minėta, pasipriešinimas galimas tiek aktyviais veiksmais, tiek ir pasyviai, neklausant teisėtų nurodymų ir reikalavimų. Šioje byloje kaltininko pasipriešinimas policijos pareigūnui pasireiškė aktyviais veiksmais, kaltininkas pasipriešino pareigūnui, panaudodamas prieš jį fizinį smurtą.

Apeliantas nurodo, jog nukentėjusiojo J. S. parodymai buvo nenuoseklūs, nes jis ikiteisminio tyrimo metu neminėjo aplinkybės, kad E. K. grasino jį nustumti.

Iš nukentėjusiojo J. S. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, matyti, kad jie iš esmės yra vienodi ir jokių esminių prieštaravimų juose nėra. Tai, kad nukentėjusysis teisme papildė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, dar nereiškia, kad jo parodymai yra nenuoseklūs ar prieštaringi. Aplinkybė, kad E. K. pasipriešino policijos pareigūnui ir pasipriešinimo metu įkando pastarajam į pirštą, t. y. panaudojo prieš jį fizinį smurtą, byloje įrodyta. Nukentėjusysis J. S. šią aplinkybę nurodė tiek duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 18; 172-173). Šios aplinkybės neneigia ir apeliantas. Gi, apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nepaminėjo apie grasinimus jį nustumti, esminės įtakos kaltininko veiksmų kvalifikacijai neturi. Kaip jau buvo minėta, grasinimas panaudoti smurtą yra alternatyvus BK 286 straipsnio objektyviosios pusės požymis, gi atsakomybei pagal BK 286 straipsnį atsirasti pakanka bent vieno šią veiką kvalifikuojančio objektyviosios pusės požymio. Šioje byloje toks požymis yra nustatytas ir tai yra fizinio smurto panaudojimas prieš policijos pareigūną. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog E. K. dėl lėtinio psichikos sutrikimo (organinio kliedesinio sutrikimo), negalėdamas suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, padarė veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, yra teisinga.

Apeliantas neginčija aplinkybės, kad BK uždraustas veikas E. K. padarė būdamas nepakaltinamu. Nustačius, kad E. K. pagal jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir sveikatos būklę yra pavojingas, teismas pagrįstai E. K. paskyrė priverčiamosios medicinos priemonę – stacionarų stebėjimą psichikos priežiūros įstaigoje sustiprinto stebėjimo sąlygomis.

Dėl to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad tenkinti asmens, padariusio baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, gynėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo nutartis paliekama galioti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

n utaria:

asmens, padariusio baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, E. K. gynėjo advokato Sergejaus Pelš apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Elena VainienėTeisėjai Regina GaudutienėLinas Šiukšta