Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros antrojo skyriaus prokuroro Z. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. :

pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalyje, ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta laisvės apribojimo bausmė dvejiems metams, uždraudžiant lankytis Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio poste;pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 2 dalyje, ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta laisvės apribojimo bausmė vieneriems metams šešiems mėnesiams, uždraudžiant lankytis Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio poste.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės apribojimas dvejiems metams, uždraudžiant lankytis Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio poste.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad 2006 m. gegužės 30 dieną Daugelaičių kaime, Vilkaviškio rajone, iš tyrimo nenustatytų asmenų, neteisėtai įgijo didelį kiekį (1135,23 g) narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių, bei labai didelį kiekį (35,658 g) narkotinės medžiagos – fentanilio. Šias narkotines medžiagas tą pačią dieną A. A. neteisėtai laikė paslėpęs savo motinai O. A. priklausančio automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) oro filtro ertmėje ir salono vėdinimo ertmėje ir tą pačią dieną neteisėtai gabeno į Kybartuose esantį Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio postą, kur 2006 m. gegužės 30 d., apie 12.40 val., tuo pačiu automobiliu vykdamas iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją per Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio postą, pasirinkdamas žaliąjį kanalą ir taip veiksmu deklaruodamas, kad jokių deklaruotinų prekių ar neleistinų daiktų neveža, neturėdamas leidimo pervežti ir išvengdamas muitinės kontrolės, paslėpęs po automobilio „VW Passat“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) variklio dangčiu oro filtro ertmėje ir salono ertmėje, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną kontrabandos būdu gabeno didelį kiekį narkotinės medžiagos, (1135,23 g) kanapių bei jų dalių, ir labai didelį kiekį narkotinės medžiagos (35,658 g) fentanilio.

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, jog Kauno apygardos teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai pritaikė BK bedrosios dalies normą, t. y. BK 54 straipsnio 3 dalį, todėl nuosprendis keistinas.

Apeliantas skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktu, kuriame nurodyta, kad taikydamas švelnesnės, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės paskyrimą, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo pricipui. Todėl BK 54 str. 3 d. taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padaryto nusikaltimo ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą.

Kauno apygardos teismas, anot prokuroro išimtinių aplinkybių, kurios nulėmė BK 54 str. 3 d. taikymą, nuosprendyje neišskyrė ir nenurodė.

Tačiau, pasak apelianto, teismas neįvertino ir neaptarė visų byloje surinktų duomenų. Apygardos teismui buvo pateiktas Kauno m. VPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos raštas, kuriame nurodyta, kad šis skyrius disponuoja operatyvine informacija, kad A. A. , iki sulaikymo nagrinėjamoje byloje, užsiiminėjo narkotinių medžiagų kontrabanda iš Lietuvos Respublikos į Kaliningrado sritį (t. 2, b. l. 1). Liudytojas R. Ž. parodė, kad buvo operatyvinės informacijos, jog būtent automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gali būti gabenami narkotikai. Liudytojas J. Ž. parodė, kad vadovybės nurodymu buvo iškviestas būtent su tokiu tarnybiniu šunimi, kuris ieško narkotikų. Šių aplinkybių visuma, prokuroro teigimu, rodo, kad policijos turėta informacija apie tai, kad nuteistasis ir anksčiau užsiminėjo narkotinių priemonių konrabanda ir gabenimu yra tiksli ir jo sulaikymas prie valstybės sienos nebuvo atsitiktinis. Todėl teismo išvada, kad nuteistojo antivisuomeninės ir nusikalstamos nuostatos nėra susuformavusios anksčiau, yra neteisinga, o skunde paminėtos aplinkybės patvirtina jo asmenybės pavojingumą.

Pažymėtina ir tai, kad Kauno apygardos teismas nors ir nurodė, jog nuteistasis A. A. neprisipažino padaręs nusikaltimą, bet apibūdindamas jo asmenybę ir taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas, šios aplinkybės neaptarė ir neįvertino.

Teismas, vertindamas A. A. padarytas nusikalstamas veikas, jo veikos motyvus bei tikslus, nurodė, jog nuteistasis, kontrabanda gabendamas narkotines medžiagas per valstybės sieną, neturėjo konkretaus tikslo pakenkti šalies ekonomikai ar nustatytai verslo tvarkai, o neteisėtai disponuodamas narkotinėmis medžiagomis nepilnai įvertino tokios veikos pasekmes.

Tačiau apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad vienas iš nusikaltimų, už kurių padarymą nuteistas A. A. , yra sunkus, o kitas - labai sunkus. Pats nusikaltimo, numatyto BK 199 str. 2 d. dalykas - narkotinės medžiagos - yra pavojingas visuomenei, nors tiesiogiai ekonomikai ir verslo tvarkai žalos nepadaro. Prokuroras skunde taip pat nurodo, jog nežinojimas, kad už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis numatyta baudžiamoji atsakomybė, neturi reikšmės skiriant bausmę. Be to, pasak prokuroro, baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis, numatyta Lietuvos Respublikos įstatymais patvirtintomis tarptautinėmis sutartimis ir tai rodo šių nusikalstamų veikų didesnį pavojingumą visuomenei. Todėl teismo nurodyti nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys bei padarytų veikų motyvai ir tikslai nėra tos išimtinės aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas.

Prokuroro apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmėsys į tai, jog Kauno apygardos teismas A. A. paskyrė bausmes ne tik švelnesnes negu jam pritaikytų BK straipsnių sankcijose numatytos bausmės, bet ir švelnesnę bausmės rūšį, kuri sankcijoje nenumatyta. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad A. A. skirta galutinė bausmė - laisvės apribojimas dvejiems metams, nors už BK 260 str. 3 d. numatytas nusikalstamas veikas yra numatytas laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų. Teismo paskirta bausmė, anot prokuroro, yra aiškiai neadekvati padarytoms nusikalstamoms veikoms ir bausmės paskirčiai. Be to, tokia paskirta bausmė aiškai pažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą principą, nes teismų praktikoje asmenims padariusiems minėtą nusikaltimą skiriama laisvės atėmimo bausmė.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas netenkintinas.

Vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę bausmę, negu įstatymo sankcijoje numatytoji. Tokia galimybė įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje.

A. A. nuteistas pagal BK 199 str. 2 d. (kontrabanda) ir BK 260 str. 3 d. (neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų). BK 199 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika priskiriama prie sunkių, o BK 260 str. 3 d. - prie labai sunkių nusikaltimų. Minėtų BK straipsnių sankcijose numatyta vienintelė bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad BK 199 str. 2 d. ir 260 str. 3 d. numatytos bausmės paskyrimas kaltinamajam A. A. aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl kaltinamojo atžvilgiu taikytina BK 54 straipsnio 3 dalis, ir paskirtinos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu. Teismas paskyrė A. A. kitą sankcijose už šias nusikalstamas veikas nenumatytą bausmę - laisvės apribojimą.

Prokuroras savo apeliaciniame skunde su tokia bausme nesutinka ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK bedrosios dalies normą, t. y. BK 54 straipsnio 3 dalį, todėl nuosprendis keistinas.

BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas reikalauja motyvuotos teismo išvados, kodėl įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kaip pagrįstai nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rekomenduoja teismams nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas). Tačiau, kaip kasacinėje byloje Nr. 2K-420/2006 nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos bei šią veiką padariusio asmens pavojingumą, visumos vertinimu.

Nors A. A. pripažintas kaltu dėl dviejų nusikaltimų, numatytų BK 199 str. 2 d. ir 260 str. 3 d., padarymo, tačiau šie nusikaltimai padaryti iš esmės vienu nusikalstamu veikimu ir sudaro nusikaltimų sutaptį. Tai, kad nuteistasis jam inkriminuotus nusikaltimus padarė viena nusikalstama veika, kad tai nebuvo dvi atskiros nusikalstamos veikos, parodo sąlyginai mažesnį jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą.

Be to, nors A. A. inkriminuotų nusikaltimų sudėtys yra formaliosios ir jų padariniai veikos kvalifikavimui įtakos neturi, tačau skiriant bausmę būtina į tai atsižvelgti. Šiuo atveju A. A. nusikalstami veiksmai jokių žalingų padarinių nesukėlė. Nors jis, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, ir pasikėsino į ekonomiką bei nustatytą verslo tvarką, taip pat į visuomenės sveikatą, tačiau realios žalos šioms įstatymo saugomoms vertybėms nepadarė. Narkotinės medžiagos buvo gabenamos ne į Lietuvos Respubliką, bet iš jos į Rusijos Federaciją. Tačiau ir į ją šios medžiagos nepateko, kadangi A. A. automobilis ir jame buvusios narkotinės medžiagos buvo sulaikytos ir paimtos policijos bei muitinės pareigūnų pasienio poste. Pačios narkotinės medžiagos išplatintos nebuvo, taigi realios žalos visuomenės sveikatai jos taip pat nepadarė.

Prokuroras skunde atkreipia dėmesį į tai, kad A. A. padarė sunkų ir labai sunkų nusikaltimus, be to, baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis, numatyta Lietuvos Respublikos įstatymais patvirtintomis tarptautinėmis sutartimis ir tai, anot prokuroro, rodo šių nusikalstamų veikų didesnį pavojingumą visuomenei. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su šiais apelianto argumentais. Akivaizdu, kad visos baudžiamajame kodekse uždraustos veikos yra pavojingos, o ypač sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai. Tačiau sprendžiant bausmės skyrimo klausimą svarbus ir rūšinis padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad mažesnį nusikalstamos veikos pavojingumą, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu, parodo ir šioje byloje nustatyti A. A. padarytų nusikaltimų motyvai, tikslai, jo vaidmuo darant šį nusikaltimą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kaltinamasis kontrabanda gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų per valstybės sieną, nes, kaip jis ir pats nurodė, susigundė jam nepažįstamo asmens pasiūlytu 200 eurų atlygiu. Viena vertus, ši aplinkybė parodo, jog A. A. , rizikuodamas ir sutikdamas padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, už kurias gresia nuo trijų iki penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė, tik dėl 200 eurų, iš tiesų, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, dėl savo socialinio pažeidžiamumo nepilnai įvertino tokios veikos pasėkmes. Kita vertus, atsižvelgiant į baudžiamosios atsakomybės sunkumą sąlyginai menkas A. A. pažadėtas atlygis už nusikalstamos veikos padarymą, iš dalies patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistuoju tiesiog buvo pasinaudota ir kad jam, įvertinant jo turtinę padėtį, tai buvo dideli pinigai. Nors tai nebuvo pripažinta A. A. atsakomybę lengviančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 4 p.), tačiau į ją pagrįstai atsižvelgta skiriant jam bausmę.

Mažesnį rūšinį A. A. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą rodo ir tai, kad iš byloje nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, jog jis neorganizavo narkotinių medžiagų įgijimo, laikymo ir gabenimo, kad jis pats, be kitų asmenų iniciatyvos ir pagalbos, neturėjo jokių galimybių narkotinėmis medžiagomis disponuoti, todėl buvo atsitiktinis šios nusikalstamos veikos vykdytojas. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka. Teigia, kad apygardos teismui buvo pateiktas Kauno m. VPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos raštas, kuriame nurodyta, kad šis skyrius disponuoja operatyvine informacija, jog A. A. , iki sulaikymo nagrinėjamoje byloje, užsiiminėjo narkotinių medžiagų kontrabanda iš Lietuvos Respublikos į Kaliningrado sritį (t. 2, b. l. 1).

Iš tiesų, toks raštas byloje buvo pateiktas ir pirmosios instancijos teismas dėl jo nepasisakė. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo raštu remtis negalima. Visų pirma, kaip žinia, vienas iš baudžiamojo proceso principų yra nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. bei BPK 44 str. 6 d. Jos esmė ta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymų nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Taigi policijos tarnybų nurodyta operatyvinė informacija apie tai, kad A. A. „užsiiminėjo“ narkotinių medžiagų kontrabanda, negali būti pagrindas teigti, jog jis iš tiesų vykdė nusikalstamą veiką. Kita vertus, Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas nustato operatyvinės informacijos panaudojimą ne operatyvinėje veikloje. Minėto įstatymo 17 strapsnio 1 dalyje nustatyta, kad įslaptinta operatyvinė informacija įstatymų nustatyta tvarka gali būti išslaptinama ir panaudojama baudžiamajame procese. Jeigu tokia informacija panaudojama baudžiamajame procese, turi būti surašomas protokolas dėl operatyvinių veiksmų atlikimo. Šiuo atveju toks protokolas surašytas nebuvo, bet buvo pateiktas raštas, kuris, dėl pirmiau išdėstytų priežasčių, nelaikytinas įrodymu.

Be to, atreiptinas dėmesys į tai, kad pareigūnų parodymai dėl paties A. A. vairuoto automobilio patikrinimo ir sulaikymo yra nenuoseklūs ir nepaneigia nuteistojo versijos, jog jis šį nusikaltimą įvykdė atsitiktinai, kad tai nebuvo nuolatinė jo veikla. Apklausti ikiteisminio tyrimo metu muitinės pareigūnai nurodė, kad A. A. vairuojamą automobilį, kuriame vėliau buvo rasta narkotinių medžiagų, jie nutarė patikrinti tik dėl to, kad automobilis buvo senas, iš išorės atrodė labai netvarkingas (t. 1, b. l. 49-52). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo posėdyje muitinės pareigūnas liudytojas R. Ž. teigė, kad jie turėjo operatyvinės informacijos, jog būtent automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gali būti gabenami narkotikai (t. 2, b. l. 26). Dar kartą apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, šis liudytojas nurodė, kad jie turėjo operatyvinės informacijos ne tik, kad narkotinės medžiagos bus gabenamos minėtu automobiliu, bet ir kad jas gabens būtent A. A. . Tačiau šios apklausos metu liudytojas taip pat patvirtino ir tai, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra teisingi.

Kita vertus, netgi pripažinus, jog pareigūnai nuteistojo automobilį sulaikė ne atsitiktinai, bet turėdami operatyvinės informacijos apie tai, kad narkotines medžiagas gabens būtent A. A. , tai nepaneigia nuteistojo parodymų apie tai, kad jis narkotines medžiagas vežė pirmą kartą, tai darė pasiūlius nepažįstamam asmeniui, nes nėra aiškus nei minimos operatyvinės informacijos turinys, nei jos gavimo aplinkybės. Tai, kad nuteistasis anksčiau narkotinių medžiagų negabendavo, iš dalies patvirtina duomenys apie tai, kad jis anksčiau už tokias veikas neteistas, byloje nėra duomenų net apie tai, kad jis būtų sulaikytas, įtariant jį vykdant tokią ar panašią veiklą, administracinėmis nuobaudomis jis taip pat nebaustas.

Tai, kad A. A. tebuvo atsitiktinis asmuo, kuriuo pasinaudojo kiti byloje nenustatyti asmenys, jam perdavę narkotines medžiagas, ir tai, kad jis neturėjo jokios patirties gabenant narkotines medžiagas, iš dalies patvirtina šių medžiagų suradimo A. A. vairuotame automobilyje aplinkybės. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareigūnams apžiūrint minėtą automobilį, visų pirma įtarimą sukėlė nenaujas oro filtras, buvęs automobilio bagažinėje, todėl jie nutarė patikrinti oro filtro ertmę, kurioje ir rado pirmuosius paketus su narkotinėmis medžiagomis. Kaip matyti iš paties nuteistojo A. A. parodymų, jam su byloje nenustatytu asmeniu dedant narkotines medžiagas į automobilio oro filtro ertmę, joje buvęs senas oro filtras buvo išimtas. Anot A. A. , nenustatytas asmuo jam liepė seną filtrą apskritai išmesti. Akivaizdu, kad byloje nenustatytas asmuo suprato, jog automobilyje palikus seną oro filtrą, kuris niekur nebegali būti panaudotas, jis neabejotinai gali sukelti pareigūnams įtarimą ir jie pirmiausia apžiūrės automobilio oro filtro ertmę. Tačiau nuteistasis A. A. to visiškai nesuprato ir nenumatė tokių įvykių eigos, todėl, kaip jis pats parodė, brangindamas perkant šį filtrą sumokėtus pinigus, jo neišmetė, bet įsidėjo į automobilį. Toks nuteistojo elgesys parodo visišką jo nepatyrimą darant tokio pobūdžio nusikaltamas veikas ir situacijos rimtumo nesuvokimą.

BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui nemažiau svarbu, kad prie išvados, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas, pastūmėtų kaltininko asmenybės vertinimas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbu vaidmenį vaidina kaltininko elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad taikydamas nuteistajam A. A. BK 54 straipsnio 3 dalį, atsižvelgia į nuteistojo elgesį prieš nusikalstamo veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos. Imta domėn, kad A. A. yra praeityje teistas tik už neatsargaus nusikaltimo, susijusio su transporto priemonės vairavimu, padarymą, jis bausmę atlikęs, teistumas išnykęs (galiojančiame BK ši veika apskritai dekriminalizuota), kitų teisės pažeidimų nėra padaręs. Kaip teisingai pažymėta nuosprendyje, tai rodo kad A. A. antivisuomeninės nuostatos nebuvo anksčiau susiformavusios.

Nuteistajį nusikalstamos veikos padarymo metu charakterizuoja pirmiau aptarti jo veikos motyvai, tikslai ir kitos aplinkybės, kurios, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, rodo mažesnį jo asmenybės pavojingumą.

Byloje nustatytas nuteistojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo taip pat kiti jo asmenybę charakterizuojantys duomenys taip pat rodo, kad A. A. asmenybės pavojingumas nėra didelis.

Prokuroras savo apeliaciniame skunde teigia, kad nuteistasis nepripažino padaręs nusikalstamą veiką. Šis teiginys nėra visiškai teisingas. Kaip matyti iš bylos duomenų, A. A. pripažino iš esmės visas savo padaryto nusikaltimo aplinkybes ir davė apie jas parodymus, išskyrus tai, kad jis neigė konkrečiai žinojęs, jog gabena narkotines medžiagas. Nuteistasis pripažino supratęs, jog veždamas jam duotus paketus per valstybės sieną elgiasi neteisėtai, ir kad jam buvo kilę įtarimų, jog automobilyje paslėptuose paketuose gali būti narkotikai, jis nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo ir davė nuoseklius parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes. Nors šios aplinkybės teismo nebuvo pripažintos A. A. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, tačiau jos parodo mažesnį jo pavojingumą, todėl į jas būtina atsižvelgti skiriant jam bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. A. bausmę, atsiželgė ir į kitus jo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Po nusikalstamos veikos padarymo nuteistojo sveikata pablogėjo, jis stacionariai gydytas VŠĮ Vilkaviškio ligoninės nervų ligų skyriuje, 2006-11-14 jam nustatyta labai sunki depresijos forma, aukštas nerimo lygis. A. A. dėl trauminės galvos smegenų ligos yra antros grupės invalidas (t. 1, b. l. 137, 138, t. 2, b. l. 6), kaltinamojo gyvenamosios vietos Vištyčio seniūnijos seniūnas pažymi, kad A. A. gyvena iš invalidumo pensijos, augina nepilnametę dukrą, padeda motinai, kuri yra senatvės pensininkė, našlė, gyvena viena (t. 2, b. l. 2-5). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad nuteistojo atskyrimas nuo šeimos gali neigiamai paveikti jo socialinius ryšius, bei dar labiau pabloginti jo sveikatą, todėl bausmės tikslai nebus pasiekti realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę ir izoliavus A. A. nuo visuomenės.

Be tikslo nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenis, kad atlikę bausmę vėl nenusikalstų. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti A. A. paskyrus kitą, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, o laisvės atėmimo bausmės jam paskyrimas prieštarautų teisingumo principui.

Prokuroras savo apeliaciniame skunde teigia, jog A. A. paskirta bausmė aiškai pažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą principą, nes teismų praktikoje asmenims padariusiems minėtą nusikaltimą skiriama laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiuo prokuroro skundo teiginiu ir atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad bausmės individualizavimas, vadovaujantis BK bendrosios ir specialiosios dalies nuostatomis, būtent ir įgalina teismą užtikrinti asmenų lygybės prieš įstatymą principą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas A. A. , pripažintam kaltu pagal BK 199 str. 2 d. ir BK 260 str. 3 d., vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi paskyręs su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę - laisvės apribojimą dvejiems metams, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Atsižvelgdama į aukščau išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti prokuroro apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros antrojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.