- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-19
- Bylos Nr.
- I-1840-643/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- E. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), kurį vėliau patikslino (b. l. 7), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 970 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde nurodo, kad nuo 2017 m. vasario 22 d. iki 2017 m. kovo 23 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis. Kameroje Nr. 257, kurios plotas apie 25 kv. m, buvo laikoma nuo 7 iki 9 asmenų, be kita ko, jose įrengtos 5 dviaukštės lovos (70 cm x 190 cm), todėl buvo pažeistas vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas. Kameroje buvo tamsu, kadangi joje buvo 2 langai, jie buvo purvini, o juos išvalyti trukdė juose esančios metalinės grotos. Be to, langai aptraukti metaliniu tinklu, kuris taip pat neleido patekti šviesai į kamerą, todėl pareiškėjo regėjimas tapo blogesnis. Taip pat kameroje buvo vienas praustuvas ir čiaupas, iš kurio bėgo tik šaltas vanduo, todėl pareiškėjas negalėjo tinkamai pasirūpinti savo asmens higiena. Be kita ko, dėl didelio asmenų skaičiaus kameroje, iš ryto tekdavo laukti apie 40 minučių, kad galėtų nusiprausti. Pareiškėjo teigimu, kameroje nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, kadangi jis nuo gyvenamojo kameros ploto atskirtas faneros plokšte. Taip pat kameroje neveikė ventiliacija, todėl kameroje nuolat tvyrojo smarvė. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, buvo pažemintas jo orumas. Mano, kad dėl nurodytų aplinkybių jam kilo neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovės.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 26–31) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad iš duomenų apie pareiškėjo judėjimą matyti, jog visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus užimamų baldų plotą, kadangi nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai to nenumato. Dėl kamerose esančių grotų ir metalinio tinklo pažymi, kad toks vidinių grotų įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių. Nurodo, jog galiojantys teisės aktai nustato, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys apie 0,56 kv. m. Patalpoje įrengtas klozetas. Pareiškėjo kameroje Nr. 257 sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis. Pažymi, kad Lukiškių TI-K langai vėdinti yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Dėl kameros apšvietimo nurodo, kad jis įrengtas vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, jis neįrodė, kad skunde minimi įstaigos trūkumai sukėlė neigiamas pasekmes pareiškėjui. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą tėra jo siekis pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjas neįrodė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl valstybei negali kilti civilinė atsakomybė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų kameroje Nr. 257 laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2016 m. kovo 22 d.
Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformulavo taisyklę, nustatančią, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).
Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto
Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjo teigimu, kameroje Nr. 257 buvo pažeistas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, kadangi kamera, be kita ko, buvo apstatyta 5 dviaukštėmis lovomis. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame akte nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.).
Iš atsiliepime į skundą ir Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 26–27, 32–33) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 23 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 257 (plotas – 34,57 kv. m), kurioje buvo 7 asmenys. 2017 m. vasario 24 d. šioje kameroje buvo 8 asmenys. 2017 m. vasario 25 d. – 2017 m. vasario 28 d. – 9 asmenys. 2017 m. kovo 1 d. – 2017 m. kovo 7 d. – 8 asmenys. 2017 m. kovo 8 d. – 2017 m. kovo 12 d. – 9 asmenys. 2017 m. kovo 13 d. – 8 asmenys. 2017 m. kovo 14 d. – 2017 m. kovo 15 d. – 7 asmenys. 2017 m. kovo 16 d. – 2017 m. kovo 17 d. – 8 asmenys. 2017 m. kovo 18 d. – 7 asmenys. 2017 m. kovo 19 d. – 2017 m. kovo 21 d. – 8 asmenys. 2017 m. kovo 22 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės pataisos namus.
Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjo kameroje Nr. 257 buvo laikoma nuo 7 iki 9 asmenų. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjo kameros plotą bei joje buvusių asmenų skaičių. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, visu ginčo laikotarpiu pareiškėjo kameroje buvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamojo ploto reikalavimas (vienam asmeniui kameroje tekdavo nuo 3,84 kv. m iki 4,94 kv. m). Pažymėtina, kad net ir neįskaičiavus į bendrą kameros plotą sanitarinio mazgo užimamo ploto (0,56 kv. m), pareiškėjo kameroje buvo užtikrintas EŽTT 3 kv. m ploto standartas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas kameroje Nr. 257 pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis tualetu, tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d sprendimo byloje Nr. Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 p.). EŽTT praktikoje taip pat nurodoma, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir Bendrasis pranešimas [SPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)).
Anot pareiškėjo, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros atskirtas tik faneros plokšte. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpoje įrengtas klozetas ir praustuvas (b. l. 29). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. kovo 14 d. pranešime (b. l. 34–35) nurodyta, kad 2013 m. priežiūros posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Teismas neturi pagrindo nesiremti Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis. Pareiškėjas atsakovės atstovo nurodytas aplinkybes ir pateiktus duomenis paneigiančių įrodymų teismui nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo remtis pareiškėjo skunde išdėstytais deklaratyvaus pobūdžio argumentais. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo kameroje Nr. 257 buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų ir pripažinti, kad buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Dėl kitų nusiskundimų (apšvietimo, ventiliacijos, grotų, šalto vandens ir kt.)
Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015, Higienos norma). HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (HN 134:2015 15 punktas). Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad apšvietimas įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.7 papunkčiu, nustatančiu, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Nors Lukiškių TI-K nepateikė Visuomenės sveikatos priežiūros centro patikrinimo aktų, kuriuose būtų užfiksuotas apšvietimas pareiškėjo kameroje, tačiau pareiškėjo nusiskundimai nekonkretizuoti, pagrįsti paties pareiškėjo subjektyviu vertinimu, todėl reikalavimas atsakovui paneigti pareiškėjo nurodytus argumentus neatitiktų protingumo ir teisingumo principų. Be to, pažymėtina, kad Lukiškių TI-K 2018 m. kovo 22 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 36) nurodyta, kad pareiškėjas prašymų ar skundų, adresuotų Lukiškių TI-K direktoriui, dėl laikymo sąlygų jo buvimo įstaigoje laikotarpiu nepateikė. Vadinasi, pareiškėjui ar kitiems asmenims nesiskundus dėl atitinkamų laikymo sąlygų kameroje Nr. 257, Lukiškių TI-K ir negali pateikti duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo pripažinti, kad apšvietimas pareiškėjo kameroje neatitiko teisės aktų reikalavimų, taip pat ir konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.
Pareiškėjas skundžiasi ir tuo, kad kameroje nebuvo ventiliacijos. Pagal HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad kamerose langai vėdinti pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Šiuos Lukiškių TI-K teiginius patvirtina Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimas (b. l. 34–35), kuriame nurodyta, kad Lukiškių TI-K nėra finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinti. Atkreipė dėmesį, kad tinkamai vėdinant, gyvenamosiose kamerose išvengiama tiek pelėsio, tiek staigių temperatūros pokyčių, tiek ir nemalonaus kvapo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo teigimu, kameros langai buvo purvini, o patiems išsivalyti nėra galimybės dėl juose esančių grotų. Be to, langai aptraukti metaliniu tinklu, dėl kurio, be kita ko, kameroje neužtikrinamas reikiamas apšvietimas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 ,,Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtinto Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), kurių 14.1 papunktyje nurodyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele.
Taigi teisės aktai nustato, kad lango angoje būtų įstatytos metalinės grotos. Šiuo atveju Lukiškių TI-K laikėsi šios teisės normos reikalavimų. Nors Lukiškių TI-K nepateikė duomenų apie kameros langų būklę (stiklų švarą), tačiau, kaip jau minėta, pareiškėjas su skundais dėl laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Taigi, pareiškėjui ar kitam asmeniui nesiskundus dėl atitinkamų laikymo sąlygų, Lukiškių TI-K ir negali pateikti patikrinimo aktų ar kt. įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi ir tuo, jog sanitariniame mazge buvo tik viena praustuvė ir vienas vandens čiaupas, be to, iš jo bėgo tik šaltas vanduo, todėl jis negalėjo tinkamai pasirūpinti savo asmens higiena.
HN 134:2015 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Šioje higienos normoje nėra nurodyta, kad į gyvenamąsias kameras turi būti tiekiamas karštas vanduo. Pažymėtina, kad anksčiau galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ,,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte buvo įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Nei dabar galiojančioje higienos normoje, nei anksčiau galiojusiose higienos normoje nebuvo reikalavimo gyvenamosiose kamerose įrengti tiek praustuvių ir čiaupų, kad kiekvienam asmeniui tektų po vieną. Buvo įtvirtinta tik tai, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta praustuvė. Įvertinus nurodytų teisės aktų nuostatas darytina išvada, kad Lukiškių TI-K nepažeidė teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, buvo pažemintas jo orumas. Be to, pablogėjo jo regėjimas.
Kaip jau minėta, valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (CK 6.246–6.249 straipsniai), valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą.
Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė Lukiškių TI-K veiksmų, todėl, išnagrinėjus pareiškėjo nurodytus motyvus, iš kurių kildinamas neturtinės žalos atsiradimas, ir Lukiškių TI-K veiksmus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimo elemento – valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų. Nustačius, kad nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.