- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-24
- Bylos Nr.
- 2A-235/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Rasa Gudžiūnienė, Vytas Milius
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „A. M. transportas“
- Atsakovas
- „IF P&C Insurance AS“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Vyto Miliaus ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „A. M. transportas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „A. M. transportas“ ieškinį atsakovui „IF P&C Insurance AS“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. R.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „A. M. transportas“ (draudėjas) ir atsakovas „IF P&C Insurance AS“ (draudikas) 2010 m. sausio 19 d. sudarė transporto pramonės įmonių civilinės atsakomybės draudimo sutartį (toliau – Draudimo sutartis). Sutartimi buvo apdrausti ieškovo turtiniai interesai, susiję su ieškovo, veikiančio kaip vežėjo kelių transportu, civiline atsakomybe prieš trečiuosius asmenis. 2010 m. kovo 10 d. ieškovui priklausantis ir trečiojo asmens A. R. vairuotas autovežis su aštuoniais automobiliais buvo pavogtas iš degalinės, esančios (duomenys neskelbtini), aikštelės. Ieškovo teigimu, dėl vagystės jis patyrė 190 897,96 Lt dydžio žalą (išmoka pervežti automobilius pasamdžiusiam asmeniui), kurią turi kompensuoti atsakovas, išmokėdamas draudimo išmoką. Atsakovas vengia tai padaryti, teigdamas, kad autovežis buvo paliktas nesaugomoje aikštelėje, tačiau, ieškovo nuomone, tokio reikalavimo Draudimo taisyklėse nebuvo numatyta. Remdamasis nurodytu, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 190 897,96 Lt dydžio draudimo išmoką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovas draudė savo civilinę atsakomybę pas atsakovą nuo 2005 m.; draudimo liudijimuose yra ieškovo patvirtinimas, kad su Draudimo taisyklėmis Nr. 13 jis susipažino ir gavo jų kopiją. 2010 m. sausio 19 d. sudarytos Draudimo sutarties liudijime (polise) nurodyta, kad Draudimo taisyklių Nr. 13 sudėtines dalis sudaro Draudimo apsaugos sąlyga Nr. 201 ir Nurodymų draudėjui sąlyga Nr. 401. Ieškovas, pasirašydamas aptariamą liudijimą, patvirtino, kad numatytą Draudimo taisyklių kopiją gavo, su taisyklių sąlygomis susipažino ir su jomis sutinka. Teismo nuomone, aptariamų taisyklių struktūra, jose vartojamos sąvokos, draudiminių ir nedraudiminių įvykių nustatymas rodo, kad net ir tuo atveju, kai ieškovas Draudimo sutartį sudarė prisijungimo būdu, sutarties sąlygos, nustatančios, kuomet įvykiai laikytini nedraudiminiais, atsakovo su ieškovu yra aptarti, ieškovas su taisyklėse nustatytomis sąlygomis sutiko, todėl, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra ūkio subjektas, kurio veiklą sudaro transporto pervežimai, ir savo veiklą ieškovas draudžia jau pakankamai ilgą laiką, laikyti ieškovą silpnesne sutarties šalimi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio prasme nėra pagrindo. Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo autovežį su automobiliais paliko prie degalinės ir nuėjo miegoti į savo namus, esančius už 250 metrų nuo šios degalinės; vagystė pastebėta kitos dienos rytą; autovežyje signalizacijos nebuvo. Teismas sprendė, kad tarp trečiojo asmens ir degalinę administruojančio asmens neatsirado pasaugos teisiniai santykiai; tokių aplinkybių ieškovas neįrodė. Tuo tarpu iš atsakovo pateiktos įvykio tyrimo ataskaitos matyti, kad autovežis buvo paliktas nakčiai nesaugomoje vietoje, nors trečiasis asmuo turėjo galimybę palikti jį saugomose aikštelėse (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini) kaimų teritorijoje. Teismas nurodė, kad pagal Draudimo apsaugos sąlygos Nr. 201 201.5.6 punktą nedraudiminis įvykis yra tuomet, kai žala atsiranda dėl to, kad draudėjas nepasirūpino krovinio saugumu, paliko transporto priemonę su kroviniu be priežiūros nesaugomoje aikštelėje, nutoldamas nuo jos nesaugiu atstumu (CK 6.1014 str. 2 d., Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 89 str.). Pagal aptariamą reglamentavimą saugiu atstumu laikomas toks atstumas, kuris leistų nuolat stebėti krovinį ir užtikrinti galimybę iš karto imtis veiksmų, įgalinančių sustabdyti ir išvengti galimų nuostolių. Ieškovas, sudarydamas Draudimo sutartį, su šiomis sąlygomis sutiko. Teismas nurodė nenustatęs ypatingų autovežio ir krovinio užvaldymo aplinkybių, kai trečiojo asmens panaudotos priemonės kroviniui išsaugoti būtų bejėgės prieš naudojamą kėsinimąsi ir negalėtų užkirsti kelio krovinio praradimui. Priešingai, autovežis su automobiliais buvo be signalizacijos paliktas nakčiai nesaugomoje aikštelėje, todėl asmenims, norintiems neteisėtai užvaldyti krovinį, nebuvo sudaryta kliūčių. Teismas konstatavo, kad nei ieškovas, nei trečiasis asmuo nesivadovavo krovinio išsaugojimo prioritetu, elgėsi neatsargiai. Pagal trečiojo asmens paaiškinimus ieškovas jam neišaiškino Draudimo sutarties sąlygų, neinformavo dėl galimų nuostolių netinkamai vykdant sutartį atsiradimo. Teismo nuomone, visa tai leidžia spręsti, kad ieškovas nesilaikė protingo, rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio standarto, todėl jo veiksmai vertintini kaip didelis neatsargumas, kuris ir sąlygojo žalos atsiradimą. Tai sudaro pagrindą atmesti ieškinį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas UAB „A. M. transportas“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas klaidingai sprendė, kad apeliantas nėra silpnesnė Draudimo sutarties šalis. Apeliantas sutartį sudarė prisijungimo būdu, kas aiškiai parodo, kad jis neturėjo teisės keisti jos sąlygų. Apeliantas buvo priverstas sutikti su atsakovo pateiktomis Draudimo sutarties sąlygomis, nes be draudimo negalėtų vykdyti savo tiesioginės veiklos. Atsakovas, naudodamasis savo viršenybe, parengia tokias sąlygas, kad faktiškai kiekvienu atveju galėtų atsisakyti mokėti draudimo išmoką.
2. Teismas neįvertino, kad byloje nėra įrodymų, jog apeliantas buvo supažindintas ir gavo draudimo liudijime nurodytą Draudimo apsaugos sąlygą Nr. 201 ir Nurodymų draudėjui sąlygą Nr. 401. Tuo tarpu nei draudimo liudijime, nei Draudimo taisyklėse nėra nurodyta, kad įvykis bus pripažintas nedraudiminiu tuo atveju, jei automobilis bus pastatytas į nesaugomą aikštelę. Tokio reikalavimo šiuose dokumentuose apskritai nėra.
3. Teismas neįvertino, kad prieš apeliantą buvo įvykdytas nusikaltimas. Toks nusikaltimas akivaizdžiai buvo suplanuotas, todėl, nepaisant to, būtų autovežis stovėjęs saugomojoje aikštelėje ar važiavęs keliu, būtų trečiasis asmuo jame likęs ar ne, vis tiek autovežis būtų buvęs pagrobtas. Trečiasis asmuo autovežį paliko jo supratimu saugioje vietoje – visą parą veikiančioje degalinėje, kuri buvo apšviesta ir stebima vaizdo kameromis, bei yra netoli trečiojo asmens namų. Trečiasis asmuo teismui paaiškino, kad kitos pakelėje esančios aikštelės buvo užpildytos, be to, nei dėl vienoje iš jų paliekamų transporto priemonių nesudaroma pasaugos sutartis. Atsakovo pateiktoje tyrimo ataskaitoje nėra duomenų, ar su saugomas aikšteles valdančiais asmenimis sudaromos pasaugos sutartys, ar aptariamu metu jose buvo vietų, o teismas šių aplinkybių nesiaiškino. Teismo teiginiai, kad autovežis buvo paliktas nerakintas ir be signalizacijos, nepagrįsti įrodymais. Iš išdėstyto seka, kad ieškovo veiksmuose nėra nei tyčios, nei didelio neatsargumo. Net jei ir būtų galima pripažinti, kad trečiojo asmens veiksmai galėjo turėti įtakos autovežio pagrobimui, tai atsakovas galėtų mažinti draudimo išmoką, o ne atsisakyti apskritai ją mokėti.
Atsiliepimas
Atsakovas „IF P&C Insurance AS” prašo atmesti apelianto skundą.
Atsakovo teigimu, tiek Draudimo apsaugos sąlyga Nr. 201, tiek Nurodymų draudėjui sąlyga Nr. 401 yra sudėtinės Draudimo taisyklių, kurias apeliantas pripažįsta gavęs, dalys. Apeliantas buvo tinkamai supažindintas su šiomis sąlygomis, o ilgą laiką besitęsiantys santykiai įrodo, kad jos nebuvo netikėtos ir primestos. Kita vertus, apelianto veiksmai atitiko ne tik Draudimo apsaugos sąlygos Nr. 201 201.5.6 punkto bei Nurodymų draudėjui sąlygos Nr. 401 401.5 punkto sąlygų, kurių apeliantas teigia nežinojęs, bet ir Draudimo taisyklių bendrosios dalies 19.1 punkto sąlygą (didelis neatsargumas kaip nedraudiminis įvykis), su kuria apeliantas yra susipažinęs. Atsakovo teigimu, apeliantas veikė labai neatsargiai. Teismų praktikoje atvejai, kai vežėjas nepalieka transporto priemonės, bet ją su kroviniu pastato nesaugomoje degalinės aikštelėje, traktuojami kaip didelis neatsargumas, prilyginamas tyčiai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl nedraudiminio įvykio
Atsakovas apelianto autovežio su jame buvusiais automobiliais vagystę pripažino nedraudiminiu įvykiu remdamasis Draudimo apsaugos sąlygos Nr. 201 201.5.6 punktu (t. 1, b. l. 11, 16-17). Šiame punkte nustatyta, kad nedraudiminiu įvykiu laikoma žala, atsiradusi dėl to, kad draudėjas nesirūpino priimto krovinio saugumu, paliko transporto priemonę su kroviniu be priežiūros nesaugomoje aikštelėje, nutoldamas nuo jos atstumu, kuris nėra saugus; saugiu atstumu, kuriuo galima nutolti nuo transporto priemonės nesaugomoje aikštelėje laikomas toks atstumas, kuris leistų nuolat stebėti krovinį ir užtikrinti galimybę iš karto imtis veiksmų, įgalinančių sustabdyti ir išvengti galimo nuostolio (dalinės arba visiškos krovinio arba (ir) krovinio dokumentų vagystės, krovinio sugadinimo arba sunaikinimo, transporto priemonės su kroviniu vagystės ir pan.). Nurodymų draudėjui sąlygos Nr. 401 401.5 punkte numatyta, kad pakrautos transporto priemonėje niekada neturi būti paliekamos nesaugomos ir be įjungtų elektroninių apsaugos nuo vagystės sistemų; poilsio dienomis transporto priemonės su kroviniu turi būti laikomos saugomose aikštelėse, o nesant tokiai galimybei turi būti užtikrintas maksimalus krovinio saugumas naudojant kombinuotą fizinę ir elektroninę apsaugą (elektroninių apsaugos nuo vagystės sistemų įjungimas, vairuotojo pasilikimas transporto priemonėje, pasaugos paslaugas pagal sutartis teikiančių asmenų pasitelkimas ir kt.). Pagal Draudimo taisyklių Bendrąją dalį saugoma aikštelė – aptverta (uždara), tamsiu paros metu apšviesta teritorija su kontroliuojamu transporto priemonių įvažiavimu ir išvažiavimu bei kontroliuojamu fizinių asmenų įėjimu ir išėjimu, bei kurioje esančios transporto priemonės (jose esantys kroviniai) aikštelės personalo saugomi visą parą.
Draudimo taisyklių Bendroji dalis, Draudimo apsaugos sąlyga Nr. 201 ir Nurodymų draudėjui sąlyga Nr. 401 yra struktūrinės Draudimo taisyklių dalys. Tai akivaizdžiai matyti iš Draudimo liudijimo (poliso) (t. 1, b. l. 5). Apeliantas pasirašė Draudimo liudijime (polise), kad gavo Draudimo taisykles, todėl laikytina, kad apeliantas gavo ir nurodytas taisyklių struktūrines dalis. Esant tokioms aplinkybėms neturi reikšmės, Draudimo sutartis sudaryta prisijungimo būdu ar ne, apeliantas yra silpnesnė sutarties šalis ar ne, nes tai nepanaikina apelianto pareigos susipažinti su jam perduotomis Draudimo taisyklėmis ir laikytis jose nustatytų aptariamų sąlygų, kurios yra visiškai aiškios, pagrįstos ir protingos (CK 6.185, 6.186 str.). Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pastebėjo, kad apeliantas yra verslo subjektas, krovinių pervežimas yra jo pagrindinė veiklos sritis, o analogiško pobūdžio draudimo sutartys su atsakovu sudaromos ne pirmi metai.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad autovežis su jame esančiais automobiliais buvo paliktas nesaugomoje aikštelėje ir nesaugiu atstumu Draudimo taisyklių prasme. Degalinė, kurioje buvo paliktas autovežis su automobiliais, negali būti laikoma saugoma aikštele, nes jos teritorija neaptverta, nekontroliuojamas transporto priemonių ir asmenų patekimas ir išvykimas, degalinėje esančios transporto priemonės (jose esantys kroviniai) nėra saugomos personalo (t. 1, b. l. 44-45). Atstumas tarp šios degalinės ir trečiojo asmens namų, kur pastarasis, palikęs autovežį su automobiliais, nuėjo miegoti, taip pat negali būti laikomas saugiu, nes nebuvo galimybės nuolat stebėti krovinį ir iš karto imtis veiksmų, įgalinančių sustabdyti ir išvengti galimo nuostolio. Faktai, kad įvyko vagystė ir trečiasis asmuo ją pastebėjo tik ryte grįžęs į degalinę, patvirtina šią išvadą.
Iš atsakovo pateiktos nepriklausomo asmens tyrimo ataskaitos (t. 1, b. l. 43-64), kurios panaudojimo galimybę nustato Draudimo taisyklių Bendrosios dalies 37 punktas, matyti, kad netoli aptariamos degalinės buvo dvi aikštelės, kurios iš esmės atitinka Draudimo taisyklių Bendrojoje dalyje pateiktą saugomos aikštelės sąvoką: jos yra saugomos darbuotojų, filmuojamos, fiksuojamas patekimas į jas, o viena iš jų yra visiškai aptverta. Apeliacinės instancijos teismui apeliantas pateikė šias aikšteles valdančių asmenų raštus (t. 2, b. l. 90-92), kad nėra sudaromos sutartys dėl jose esančių transporto priemonių pasaugos, viena aikštelė nesaugoma, o kita – saugoma tik nuo smulkių vagysčių. Nepaisant šių raštų prieštaravimo nurodytai tyrimo ataskaitai, pastebėtina, kad, viena vertus, pasaugos sutarties sudarymas nepatenka į saugomos aikštelės sąvoką Draudimo taisyklių Bendrosios dalies prasme, kita vertus, net jei būtų galima pripažinti, kad aptariamos aikštelės nevisiškai atitinka saugomos aikštelės sampratą, tai yra visiškai akivaizdu, jog jos bet kuriuo atveju yra saugesnės nei degalinė, kurioje trečiasis asmuo nusprendė palikti autovežį su automobiliais. Būtent aptariamoms aikštelėms turėjo būti suteiktas prioritetas. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad šios aikštelės buvo užpildytos, todėl jose autovežis su automobiliais negalėjo būti paliktas, tačiau pirminiame trečiojo asmens paaiškinime apeliantui tokios aplinkybės nebuvo nurodytos (t. 1, b. l. 40), todėl po ginčo kilimo pateikti kitokie paaiškinimai vertinami kritiškai (CPK 185 str. 2 d.).
Apeliantas akcentuoja tai, kad, nepaisant to, būtų autovežis stovėjęs saugomoje aikštelėje ar važiavęs keliu, būtų trečiasis asmuo jame likęs ar ne, vis tiek autovežis su automobiliais būtų buvęs pagrobtas. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad nedraudiminiu įvykis pripažintas (pripažįstamas pagal Draudimo sutartį) ne todėl, kad apskritai įvyko vagystė, o todėl, kad nebuvo imtasi priemonių, numatytų Draudimo sutartyje, kurios turėtų apsunkinti vagystės įvykdymą. Kitaip tariant, nedraudiminiu įvykis pripažintas ne dėl trečiųjų asmenų (nusikalstamą veiką įvykdžiusių asmenų) veiksmų, o dėl apelianto (trečiojo asmens, kaip jo darbuotojo) netinkamų veiksmų (neveikimo).
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad apelianto elgesys buvo labai neatsargus, be to, įvykis patenka į nedraudiminių įvykių sąrašą, todėl nemano, jog buvo galimybė išmokėti apeliantui bent dalį draudimo išmokos (Draudimo įstatymo redakcijos, galiojusios ginčo kilimo metu, 82 str., CK 6.987 str.).
Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apelianto nurodytais argumentais, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui atlygintinos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 str.). Tokiomis išlaidomis atsakovas nurodo 2 500 Lt sumą, sumokėtą už advokato teisinę pagalbą (t. 2, b. l. 86-87). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios išlaidos, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, yra per didelės, todėl atsakovui iš apelianto priteistina tik jų dalis – 1 500 Lt.
Apeliantas už skundą sumokėjo 1 000 Lt žyminio mokesčio, o likusios mokesčio dalies mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (t. 2, b. l. 59, 75). Priešingai nei mano apeliantas, visas žyminis mokestis už skundą siekia 4 818 Lt, o ne 5 743 (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Tokio paties dydžio mokestis turėjo būti sumokėtas ir už ieškinį, tačiau apeliantas už jį sumokėjo tuos pačius 5 743 Lt (t. 1, b. l. 3). Įskaičius apelianto ir valstybės priešpriešinius įsipareigojimus, valstybei iš apelianto priteistini 2 893 Lt žyminio mokesčio (CPK 84 str., 87 str. 1 d. 1 p., 5 d., 96 str. 2 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui „IF P&C Insurance AS“ (registracijos Nr. 10100168) iš apelianto uždarosios akcinės bendrovės „A. M. transportas“ (į. k. 151443625) 1 500 Lt (vieną tūstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.
Priteisti valstybei iš apelianto uždarosios akcinės bendrovės „A. M. transportas“ (į. k. 151443625) 2 893 Lt (du tūkstančius aštuonis šimtus devyniasdešimt tris litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.