Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto M. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas nutarime konstatavo, kad M. K. kaltė padarius jam inkriminuotus pažeidimus įrodyta byloje surinktais įrodymais – 2014-09-19 administracinio teisės pažeidimo protokolu Nr. (duomenys neskelbtini), pažyma apie asmens baustumą, policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais apie įvykio aplinkybes bei apie M. K. atpažinimą kaip asmens, kuris nepakluso policijos pareigūno reikalavimams sustabdyti vairuojamą transporto priemonę, transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu Nr. 6741, duomenimis apie vairuotojo pažymėjimą, kur nurodyta, jog M. K. neturi teisės vairuoti transporto priemones, jo fotonuotrauka. Apylinkės teismas, skirdamas M. K. nuobaudą, atsižvelgė į padarytų pažeidimų pobūdį, jo asmenybę (anksčiau ne kartą buvo baustas už itin šiurkščius KET pažeidimus ir turi galiojančių nuobaudų, didelė dalis paskirtų baudų nebuvo sumokėta), į pažeidimų padarymo motyvus ir aplinkybes, į atsakomybę sunkinančią aplinkybę (pirmiau buvo padaręs nusikaltimą) ir į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme administracinėn atsakomybėn traukiamas M. K. ir automobilio savininkė D. A. (M. K. sugyventinė) nedalyvavo, tačiau jiems apie posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai. Kad jiems buvo žinoma apie posėdžio laiką ir vietą matyti ir iš M. K. apeliacinio skundo, kuriame jis nurodo, kad teismo posėdyje nedalyvavo tik todėl, kad neturėjo lėšų į jį atvykti. Nei M. K., nei D. A. prašymų atidėti teismo posėdį nepateikė. Todėl apylinkės teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes bei į tai, kad nagrinėjant ATPK 130 str. 1 d. ir 124¹ str. 2 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų bylas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimas nėra privalomas (ATPK 272 str.), pagrįstai bylą išnagrinėjo šiems asmenims nedalyvaujant. Taigi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme būtų pažeistos ar suvaržytos M. K. ir D. A. teisės, nėra. Be to, M. K. pasinaudojo savo teise dėl priimto apylinkės teismo nutarimo paduoti apeliacinį skundą, prašydamas patikrinti administracinę bylą ir joje priimtą sprendimą.

Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėtis – tai įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.).

ATPK 284 str. 1 d. nustatyta, kad organas (pareigūnas, kartu ir teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šioms aplinkybėms nustatyti nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai. Įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (ATPK 256 str. 1 d.). ATPK 257 str. nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Taigi įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinktų įrodymų pakanka administracinių teisės pažeidimų padarymo faktui ir M. K. kaltei patvirtinti.

Kaip minėta, administracinio teisės pažeidimo byloje priimtas nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, pilnai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Aukštesniojo teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų laikėsi ir tinkamai išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą M. K. kaltu, apylinkės teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, teismo išvados dėl pažeidėjo kaltės padarius inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus pagrįstos, priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus įrodymus. Skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra pakankamai motyvuotas, nėra duomenų, kad teismas buvo neobjektyvus, todėl konstatuojama, kad šioje byloje neabejotinai nustatyta ir įrodyta M. K. kaltė padarius jam inkriminuotus ATPK 130 str. 1 d. ir 124¹ str. 2 d. numatytus pažeidimus.

Nors apeliantas neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotų teisės pažeidimų padarymo, teigdamas, kad jis policijos pareigūnų sustabdytas nebuvo, jo kaltė pagrįstai įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma – administracinio teisės pažeidimo protokolu Nr. (duomenys neskelbtini), pažyma apie asmens baustumą, policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu Nr. 6741, duomenimis apie vairuotojo pažymėjimą, pažeidėjo fotonuotrauka bei kita rašytine bylos medžiaga. Nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus rašytinius įrodymus būtų vertinęs pažeisdamas procesinių normų reikalavimus.

Kaip matyti iš M. K. ir jo sugyventinės D. A., kurios vardu registruotas automobilis „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) byloje esančių rašytinių paaiškinimų, jie parodė, kad 2014-04-15 apie 22 val. minimu automobiliu kartu sugrįžo į namus. Automobilį vairavo D. A. sesuo K. K., nes nė vienas iš jų neturi teisės vairuoti transporto priemones. Automobilį pastatė kaimyno A. Ž. kieme, nes automobilis yra per žemas, kad juo įvažiuotų į savo kiemą. Automobilį paliko užrakintą, jame buvo ir signalizacija. Abu visą naktį buvo namuose, niekur išėję nebuvo. 2014-04-16 apie 8 val. M. K. pėsčiomis išėjo į darbą. Automobilį matė stovintį toje pačioje vietoje. Apie 10 val. M. K. sugrįžęs iš darbo į namus pasigedo automobilio, dėl ko buvo iškviesti policijos pareigūnai, kurie atvažiavę paaiškino, kad jų automobilis yra priverstinai išvežtas. Kaimynas jiems sakė, kad apie 4 val. kažkas su jų automobiliu parvažiavo į kiemą. Jie automobilio niekam nedavė, kas galėjo juo naudotis, nežino. Automobilio raktelių nepasigedo.

Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai nesirėmė ir gynimusi nuo kaltinimo, siekiant išvengti gresiančios atsakomybės, laikė M. K. ir D. A. iškeltą versiją apie automobilio „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystę, konstatavęs, kad šis faktas nepasitvirtino. Kaip matyti iš byloje esančio K. K. rašytinio paaiškinimo, ji paneigė M. K. ir D. A. paaiškinimuose nurodytas aplinkybes apie tai, kad 2014 m. balandžio 15 d. vakare juos automobiliu „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) parvežė į namus. Minėta liudytoja nurodė, kad ji tą dieną jokio automobilio nevairavo ir M. K. kaimyno kieme jo nepastatė. Iš apelianto kaimyno A. Ž. rašytinio paaiškinimo matyti, kad jo M. K. prašė ir jis jam leido savo kieme pasistatyti automobilį „VW Golf“. Kas vairavo automobilį, nematė. Būdamas namuose apie pusę trijų nakties girdėjo, kaip buvo darinėjamos automobilio durelės. Kas buvo prie automobilio, nematė. Taip pat nežino, kas tą naktį galėjo važinėti automobiliu. Ryte jam kitas kaimynas pasakė, kad automobilį iš jo kiemo išsivežė policijos pareigūnai. Iš byloje esančio 2014-04-28 nutarimo matyti, kad buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal D. A. pareiškimą, nesant nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. (vagystė), požymių. Minėtame nutarime konstatuota, kad automobilis „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pavogtas nebuvo, o buvo priverstinai nuvežtas saugoti kaip transporto priemonė, su kuria buvo padaryti KET pažeidimai. Iš policijos pareigūnų D. B. ir A. G. tarnybinių pranešimų matyti, kad jie, pastebėję (duomenys neskelbtini) gatvėje, Panevėžyje, važiuojantį automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prie kurio vairo sėdėjo vyriškis, o šalia jo dar sėdėjo mergina, ir siekdami patikrinti, ar vairuotojas yra blaivus, įsijungę tarnybinio automobilio šviesos signalą ėmė automobilį stabdyti, tačiau automobilio vairuotojas nepakluso jų teisėtiems reikalavimams sustabdyti transporto priemonę ir važiavo toliau, dėl ko jie automobilį ėmė persekioti, daug kartų per garsiakalbį vairuotojui liepdami sustoti. Bet persekiojamo automobilio vairuotojas į jų reikalavimus sustoti nereagavo ir važiavo toliau, o bėgdamas nuo persekiojimo, padarė kitų KET pažeidimų – (duomenys neskelbtini) gatvėje važiavo prieš eismą, nepaisė (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio laikino kelio ženklo „Eismas draudžiamas“ ir jį apvažiavęs važiavo priešpriešine eismo juosta, po ko kirto (duomenys neskelbtini) gatvę ir nuvažiavo iki aplinkkelio. Įsukęs į aplinkkelį automobilis pasuko link Šiaulių miesto, po ko, ties Smilgių kaimu apvažiavo kitą jį stabdžiusį (kelią užtvėrusį) policijos ekipažą ir pasuko Pakruojo miesto link, kur privažiavęs (duomenys neskelbtini) miestelį, persekiojamo automobilio vairuotojas dideliu greičiu pavojingai važinėjo jo gatvėmis, siekdamas pasprukti nuo persekiojimo – pradėjo važiuoti pakelia, ganyklomis, dėl ko, jie vengdami tarnybinio automobilio apgadinimų, nuo „VW Golf“ automobilio vairuotojo atsiliko. Tačiau sugrįžę atgal į miestelį kurį laiką kartu su Pakruojo policijos ekipažu važinėjo jo gatvėmis, ieškodami nuo jų pasprukusio automobilio „VW Golf“, bet minėto automobilio neberado. Pakruojo policijos pareigūnai nurodė, kad minėtas automobilis jiems yra žinomas ir jį galimai vairavo M. K., gyvenantis (duomenys neskelbtini) miestelyje. Patikrinę centrinę duomenų bazę iš nuotraukos atpažino, jog automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo M. K., gim. (duomenys neskelbtini).

Taigi įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, o būtent tai, kad vakare namo automobiliu grįžo ir jį kaimyno kieme pastatė būtent M. K. su D. A., kad jie abu patvirtino automobilį palikę užrakintą, jo niekam nedavė ir neskolino, automobilio raktelių nepasigedo, kad jokių įsibrovimo į automobilį požymių nebuvo nustatyta, o M. K. patvirtino, kad jis ryte eidamas į darbą automobilį matė stovintį toje pačioje vietoje, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju būtų visiškai nelogiška manyti, jog kas nors svetimas, neturėdamas raktelių būtų pasiėmęs jų automobilį, nakties metu juo pavažinėjęs ir vėl jį atgal pastatęs į tą pačią vietą. Be to, kaip pagrįstai skundžiamame nutarime nurodė apylinkės teismas, policijos pareigūnai D. B. ir A. G. atpažino M. K. kaip asmenį, kuris nepakluso policijos pareigūno reikalavimams sustabdyti vairuojamą transporto priemonę – automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Minėti policijos pareigūnai automobilį persekiojo ilgą laiką (nuo (duomenys neskelbtini) gatvės, Panevėžyje iki Pakruojo rajone esančio (duomenys neskelbtini) miestelio), bandydami tiek švyturėlių pagalba, tiek ir naudodami garsines priemones (garsiakalbį) jį sustabdyti, todėl netikėti jų tarnybiniuose pranešimuose nurodytomis nuosekliomis ir logiškomis įvykio aplinkybėmis bei duomenimis apie M. K. atpažinimą kaip asmens, kuris nepakluso policijos pareigūno teisėtiems reikalavimams sustabdyti vairuojamą transporto priemonę, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo. Byloje nėra duomenų, kad policijos pareigūnai siekė apkalbėti apeliantą bei buvo suinteresuoti bylos baigtimi, tokių duomenų nenurodė ir pats apeliantas. Todėl aukštesnės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai policijos pareigūnų tarnybinius pranešimus pripažino patikimais ir pakankamais M. K. kaltės įrodymais, juolab kad jie atitinka ir kitą byloje esančią rašytinę medžiagą. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nenurodyta jokių naujų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog M. K. jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų nepadarė. Vien ta aplinkybė, kad M. K. jį persekiojusių policijos pareigūnų nebuvo sustabdytas, šiuo atveju nepaneigia byloje surinktų, pirmosios instancijos teismo nutarime nustatytų, išanalizuotų ir įvertintų faktinių duomenų, kuriuos teismas pagrįstai laikė M. K. kaltę dėl jam inkriminuotų teisės pažeidimų padarymo patvirtinančiais įrodymais, ir esminės reikšmės apelianto atsakomybei neturi. Atsižvelgus į tai, kad M. K. neturi teisės vairuoti transporto priemones (nėra jos įgijęs) ir ne kartą yra baustas ne tik už analogiškus, bet ir kitus itin šiurkščius teisės pažeidimus (kaip automobilio vairavimą esant neblaiviam), už šiuos ir kitus KET pažeidimus turi ne vieną galiojančią administracinę nuobaudą, darytina išvada, kad jis turėjo motyvą nepaklusti teisėtiems policijos pareigūno reikalavimams sustabdyti vairuojamą transporto priemonę ir bėgti nuo jį persekiojančių policijos pareigūnų. Dar kartą pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apelianto pasirinkta pozicija yra tik gynybos priemonė, tikintis išvengti griežtos administracinės atsakomybės. Taigi darytina išvada, kad byloje surinktų ir pirmiau aptartų įrodymų visuma šiuo atveju neabejotinai patvirtina M. K. kaltę dėl jam inkriminuotų teisės pažeidimų padarymo.

Pagal ATPK 20 str. administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. ATPK 30 str., reglamentuojančiame administracinės nuobaudos skyrimo bendrąsias taisykles, numatyta, kad nuobauda už administracinį teisės pažeidimą yra skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nustatytas atitinkamai ATPK 31 ir 32 str.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai reiškia ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas); įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų, idant būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo; remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis; šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir asmens teises ribotų ne daugiau negu būtina (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-10-02, 2009-04-10 nutarimai). Administracinės nuobaudos taikymas turi atitikti proporcingumo reikalavimą – tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011).

Įstatymų leidėjas, formuluodamas ATPK numatytų pažeidimų požymius ir nustatydamas sankcijas už šiuos pažeidimus, įvertina tipinį (rūšinį) pažeidimo, kaip tokio, pavojingumą. Pažeidimus daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Nuobaudos teisingumas neatsiejamai susijęs su nuobaudos individualizavimu bei nuobaudos paskirtimi.

ATPK 130 str. 1 d. sankcija asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, numato baudą nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių litų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo. Įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita administracinės nuobaudos rūšis tuo atveju, jei už administracinį teisės pažeidimą yra numatyta alternatyvi sankcija. Tačiau pripažintina, jog parenkant nuobaudos rūšį turi būti įvertinama, kokia nuobaudos rūšis būtų efektyviausia, siekiant ATPK 20 str. numatytų administracinės nuobaudos tikslų, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias nuobaudos skyrimo už administracinį teisės pažeidimą taisykles, numatytas ATPK 30 str.

Skundžiamu nutarimu M. K. paskirta galutinė subendrinta 25 parų administracinio arešto nuobauda su vairuotos transporto priemonės konfiskavimu, kuri, aukštesnės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju negali būti laikoma aiškiai per griežta ir neteisinga.

Kaip matyti iš bylos duomenų, M. K. ne tik nepakluso teisėtiems policijos pareigūno reikalavimams sustabdyti transporto priemonę, bet ir bėgdamas nuo jį persekiojančių policijos pareigūnų padarė kitų pirmiau jau paminėtų KET pažeidimų, kuriais kėlė pavojų ne tik sau, bet ir kitiems eismo dalyviams, įskaitant ir kartu su juo važiavusią keleivę. Apylinkės teismas apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, tačiau nustatė vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – pirmiau buvo padaręs nusikaltimą. Iš pažymos apie asmens baustumą matyti, kad M. K. nuo 2003 m. rugpjūčio 9 d. administracine tvarka yra baustas net 28 kartus, iš jų 17 kartų jis baustas už KET pažeidimus. Apeliantas ne kartą yra baustas už analogiško pažeidimo padarymą, taip pat jis yra baustas už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, ne kartą baustas už automobilio vairavimą neturint teisės jo vairuoti ir net 8 kartus prie vairo sulaikytas vairuojantis automobilį neblaivus, paskutinį kartą jis transporto priemonę būdamas neblaivus (nustatytas 0,84 promilės girtumas) ir neturėdamas teisės jos vairuoti vairavo 2014-05-17, t. y. jau po nagrinėjamų pažeidimų padarymo. M. K. jam paskirtų baudų iš esmės nemoka. Taip pat jam ne kartą buvo paskirtas administracinis areštas ir vairuotos transporto priemonės konfiskavimas. Pažeidimo padarymo metu jis turėjo ne vieną galiojančią administracinę nuobaudą, įskaitant ir už analogiško pažeidimo padarymą. Šios aplinkybės neigiamai apibūdina apeliantą ir rodo, kad M. K. išvadų dėl savo elgesio nepadarė, administracinės nuobaudos jokios įtakos jo elgesiui nedaro, jis ir toliau daro naujus administracinius teisės pažeidimus, ignoruodamas visuomenėje nustatytas elgesio taisykles. Todėl apylinkės teismas, atsižvelgęs į M. K. padarytų pažeidimų pobūdį, jų padarymo motyvus ir aplinkybes, į apelianto asmenybę neigiamai charakterizuojančius duomenis, jo požiūrį į skiriamas nuobaudas, į atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei į tai, kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė pagrįstą išvadą, kad ATPK 20 str. numatyti administracinės nuobaudos tikslai šiuo konkrečiu atveju bus pasiekti M. K. pagal ATPK 130 str. 1 d. paskyrus vidutinės sankcijoje numatytos trukmės administracinį areštą su vairuotos transporto priemonės konfiskavimu, o pagal ATPK 124¹ str. 2 d. paskyrus sankcijoje numatytą vidurkio dydžio baudą. Galutinė subendrinta administracinė nuobauda – 25 paros administracinio arešto su vairuotos transporto priemonės konfiskavimu, atsižvelgus į pirmiau nurodytas aplinkybes, atitinka M. K. padarytų administracinių teisės pažeidimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, jo asmenybės pavojingumą, todėl nėra per griežta ir neteisinga.

Atsižvelgęs į pirmiau išdėstytas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog M. K. padaryti pažeidimai įrodyti byloje surinktais įrodymais ir jo veikos teisingai kvalifikuotos pagal ATPK 130 str. 1 d. ir 124¹ str. 2 d. Patikrinus byloje esančius įrodymus nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas juos būtų netinkamai įvertinęs ir padaręs neteisingas išvadas. M. K. paskirta administracinė nuobauda taip pat individualizuota tinkamai ir nėra aiškiai per griežta. Taigi nenustačius faktinių aplinkybių vertinimo pažeidimo, nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ATPK 302¹⁰ str., 302¹² str. 1 d. 1 p. teismas

nutaria:

Administracinėn atsakomybėn patraukto M. K. apeliacinio skundo netenkinti ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. nutarimą palikti galioti nepakeistą.

Ši nutartis neskundžiama.